Darbo skelbimai

 

Pandemijos metu sunku rasti darbą. Svetimšalis virusas užėmė mūsų darbo vietas. Tačiau beieškant susidarė nemaža skelbimų kolekcija. Aš jiems netinku, bet gal ką sudomins:

• Masinės scenos filmavimams ieškome 3–4 metų šviesiaplaukio berniuko, turinčio 10 metų sceninės patirties. Pirmenybė „Oskaro“ laureatams. Žinoma, pagrindinio vaidmens. „Palmės šakelės“ ir „Sidabrinės gervės“ (fui) laureatai – negaiškite laiko. Darbo diena įprasta, aštuoniolika valandų. Darbas NEAPMOKAMAS, bet tai – nuostabi patirtis.

• Ieškomas poetas. Alga: 800 eurų į rankas. Eilių rašyti nereiks. Tik noriu pažiūrėti, kaip atrodo durnius, kuris mano, kad jo poezija verta pinigų.

• Mitingui ieškomas radikalas. Darbo patirtis ir išsilavinimas nebūtini. Atlyginama viešumu: gerai atidirbsit, parodys per televizorių. Jei kas klaus, mes jūsų nepažįstam.

• Antimitingo protestui ieškomas radikalas. Girdėjau, „anie“ ieško palaikymo. Parodykim, ką išties mano Lietuvos žmonės. Nereikalingas išsilavinimas. Jeigu norite su mumis, būkite baigę pradinę. Mums to įrodyti nereiks, bet… dėl vaizdo. Darbo patirtis nebūtina.

• Sklando gandai, kad organizuojamas antimitingas. Nežinau, kur sklando, turiu svarbesnių veiklų nei domėtis, kur sklando. Nuoširdžiai sakau: jei eisit su jais, jūs idiotai. Faktas. Mokslinis. Jie dirba Vakarų agentūroms. Mes dirbam mano agentūrai. Prisijunkit. Nepasigailėsit. Visiems atvykusiems duosim po sausainį (jei atvykę mums atnešit du).

• Ieškomas darbo skelbimų sudarytojas. Nes aš nepakankamai geras. Taip, kelis kartus vėlavau. Taip, kelis kartus neatvykau. Taip, kelis kartus pavogiau mūsų skelbimus ir bandžiau parduoti juodojoje rinkoje. Bet kam nepasitaiko? Atleist? Dieve… Atlyginimas, tarp kitko, minimalus. Virtuvėje neveikia mikrobangė. Kėdės nepatogios.

• Ieškau dviejų mažų nepilnamečių. Ieškau didelio švarko. Ieškau kino teatro su n-18 programa. Bus eksperimentas.

• Ieškau žmogaus, kuris mano, kad Jėzus Kristus mirė dėl mūsų kančių. Nebegaliu. Antri metai karantinas. Neprileidžia prie žmonių. Privalau išsikalbėt. Galit manyt, kad mirė dėl kitko, nebesvarbu. Jei tylėsit – dar geriau. Jei pasiųsit velniop – devintas dangus. Atsilyginsiu žegnojimu (iš saugaus atstumo) ir steriliu Kristaus kūnu.

• Ieškau būdų sutaupyti. Esu paprastas lietuvis, kurio mokesčiai per dideli. Valdžia bloga! Moki sukčiauti prieš sistemą? Padėk man! Ne, aš ne policija, – kodėl klausi? O šiaip tokiais dalykais net ne policija domisi, o mokesčių inspekcija… Ar aš mokesčių inspekcija? Aš? Aš, paprastas lietuvis, – mokesčių inspekcija? Baik… Tu rimtai? Juk aš… aš… aš paprastas lietuvis… um… krepšinis… cepelinai…

• Ieškau katės! Dingo praeitą sekmadienį. Raudoni pūkai, baltos dėmės, mėlynas pakabutis su užrašu „Murkalas“. Atsiliepia, kai šauki: „Zaraza!“, „Bestija!“, „Murkale!“ Jei rasit, būkit geri, negrąžinkit. Totalus chamas.

• Ieškomas filosofas. Alga: 800 eurų į rankas. Su savimi atsivesk ir poetą, veltėdi!

• Protestuotojai radikalai surinko daug publikos. Sako, antimitingo nereikia. Žinot, ką? Nereikia. Neikit pas mus. Mums jūsų tikrai nereikia. Jokiais būdais. Neduokdie. Tik pabandykit: ateisit – nepriimsim. Eikit pas juos. Jie tokie geri. Tokie šaunūs. Tokie nuostabūs. Mes blogi. Niekas pas mus nenori. Sausainių neturim. Neikit. Neikit būtent šį šeštadienį popiet prieš prezidentūrą greta pasvirusios liepos. Neikit. Nė už ką.

• Užsidirbkite pinigų iš savo namų: parduokite juos.

 

 

Erelio, nemėgstančio kepenų, skundas Prometėjui

 

Suprantu: bandai pavogt degtuką, nubaudžia kęst amžinybę. Akis už akį. Viskas OK. Logiška. Bet ką padariau aš?

Ne šarka, nevagiu blizgučių. Ne gegutė, nesilaužiu į namus. Tiesa, po Naujako pamečiau raktus, teko įsilaužt į savo lizdą. Bet tai ne nusikaltimas. Tikiuosi. Per savo gyvenimą apdergiau tik vieną vežimą. Vieną! Gerai, du. Tris. Ne, ne tris, ten buvo ne vežimas. O dabar, jei ir norėčiau, nebeturiu laiko ir energijos apdergt trečio!

Kartais tupiu turguje, visi šnabžda: „O, vargšas Prometėjas, kaip jam blogai…“ Apie mane nė žodžio! Nusidėjo antraeilis pusdievis – atsiprašau, bet su tikru dievu Dzeusas taip nesielgtų – ir kas kenčia?! Aš!

Įsikarščiavau. Atsiprašau. Nesi antraeilis. Netgi keista, kad tris tūkstančius metų prikaltas prie stulpo turi tokią stulbinančią figūrą. Kad ir kiek darau atsilenkimų, pro plunksnas nesimato preso.

Tu nieko nedarai? Tau taip natūraliai? Iš pykčio sukapočiau tau kepenis!

O šiaip esi kada nors bandęs suvalgyt kepenis? Žalias kepenis. Ne valgyt – suvalgyt. Ne? Turbūt nesi bandęs ir kiekvieną dieną iki amžinybės. O tulžį ragavęs? Eilinis žmogus per dieną pagamina litrą tulžies, o kiek dievas?! Pusdievis. Cha. Pusdievis.

Sakai, titanas?

Pusdievis.

Kiekvieną rytą keltis šeštą. Kuo tavo nusikaltimas susijęs su mano kėlimusi? Dzeusai šventasis! Nesu pelėda, nesu vieversys, normalus erelis – užmiegu vėlai ir keliuosi vėlai. Bet ne! Kai vienąkart pramiegojau, nė snapas neapsiverčia pasakyt, ką padarė Dzeusas, pavirtęs erele…

Bet gerai. Sutariam dėl vieno. Nežinau, kuo čia tave maitina, bet… seni, prašau, nustok gert midų. Kepenys – filtras. Kiek galiu griaužt kalkes? Grįžtu namo, žmona trenkia sparnu per galvą: tu ir vėl girtas… Bet, brangioji, mane nubaudė dievai… Ir šįkart nemeluoju!

Pala, ką?! Čia inkstai? Tu nori pasakyt, kad kasdien valgiau ir inkstus?!

Dzeusai…

Kodėl, kai tiek daug dievų, visada sakau „Dzeusai“? Afrodite… Poseidonai… Buda… Žinai, kiek nuo tavo nusikaltimo išrado religijų? Spėk, kelios iš jų vykdo ornitologinį autodafė prieš vieną rūšies atstovą? Mūsų religija, kalbant tarp mūsų, nėra tokia gera – mes net nešvenčiam Kalėdų.

Ir kaip veikia, kad tau kiekvieną dieną jos atauga? Tu kažką jauti? Atauga lėtai ar staigiai? Kaip nagai ar kaip mokesčiai? Juokauju, paukščiai nemoka mokesčių. Kai kurie nemoka. Pamiršk šitą…

Kitąkart pabandyk jas atauginti lėčiau, gal bus skanesnės? Arba kaip tik staigiai – šviežios minkštesnės. Jeigu mes čia būsime dar kelias amžinybes, verta paeksperimentuoti.

Burnos neužsiuvo, kalbėt gali. Nenori? Suprantu, liūdna. Nieko baisaus, žmonės apie tave kuria pasakas, kad esi nepažabojamos drąsos simbolis. Ane? Aš irgi sakau, nesąmonė. Pusdievis bandai pavogt (nesėkmingai) degtuką ir bam – herojus. Gal ir natūralu žmonėms garbinti tokį nusususį pusdievį… Mano pusdievį.

Ech.

Jau ataugo? Nusisuk.

 

 

Platono oloje

 

Kur aš? Tamsu. Grandinė. Prirakintas prie akmens. Skauda galvą. Vėl pasigėriau? Negali būti. Pala, juk buvau pas Sokratą!

Jeigu tas senas iškrypėlis mane vėl… Jeigu nori greitai išsiblaivyti, nereikia nešioti gėlių vainikų, nereikia vyno skiesti vandeniu (kaip tikram barbarui), nereikia pasiųsti Dioniso į Hadą (nes jam ten patiktų). Tereikia šokinėti ant vienos kojos, kad alkoholis subėgtų į ją. Dėl to alkoholikai šlubuoja. Čia, žinoma, jei po ranka neturi ibuprofeno. O kiek kartų bandžiau Sokrato metodą – tik dar blogiau.

Dergia visą kūną. Purviną ir šlykštų. Kaip po puotos pas Sokratą! Nesuprantu, jei ketini kabinėtis prie kiekvieno praeivio, kodėl negali išsivalyti dantų? Durnas, daug ko nežinai, bet gal bent tai žinai? Jei nežinai, sakau. Jo barzda ne tik statulose… pilnavidurė.

Gerai, ramiai, Sokratas čia niekuo dėtas.

Ant sienos juda 2D paveiksliukai. 2D vienintelė autentiška teatro patirtis. Kai avangardistas Aristofanas eksperimentavo su 3D teatru – visiems liepė užsidėti tuos kvailus akinius, – po pirmo veiksmo apsivėmiau. Bet su tuo susitaikiau. Tačiau kai jis mane pakvietė į „Širšių“ 4D pastatymą…

Platonas! Platonas visą vakarą nuo manęs nenuleido akių! Ir pasakojo apie olos… ne, gal ne olos… urvo?.. skylės?.. jie visi tiek daug kalba, negalima prisimint… jei kalbėtum faktais, ne abstrakcijom, gal kas nors tave suprastų…

Platonas jau praeitą savaitę kvietė pas save, bet niekada neinu pas nepažįstamus po pirmo pasimatymo. O tai net nebuvo pasimatymas – saunos čekį pasidalinome pusiau. Kai pasakiau, kad taip elgtis nepadoru, jis man pravedė trijų valandų epistemologijos paskaitą „Pirmapradė tiesos reikšmė: kodėl aš teisus, o tu klysti“.

Dramos karalienė, ne filosofas karalius. Pagrasino, jei neužtilsiu, parašyti apie mane dialogą, kuriame vieninteliai mano žodžiai būtų: „O, taip, Sokratai, tu teisus.“ Atšoviau, kad aš nepilnametis, o jam virš trisdešimt, aš irgi galiu parašyti tam tikrą dialogą. Išėjome susipykę.

STOP! Susikaupk. Čia viskas ne taip. Kodėl man uždėjo antrankius? Kodėl aš nuogas? Kodėl aplinkui kabo apipešiotos negyvos vištos? Ar čia… Ar… Ar čia Platono BDSM ola???

Ne.

Negali būti.

Dėl Dzeuso meilės.

Jis filosofas. Filosofai myli išmintį, idėjas, išgalvotus dalykus, kurie tik jiems kelia kančią. Kaip jis kenčia dėl nieko… Jis vargšas, ne monstras…

Jie kenčia dėl nieko.

Jie kenčia be priežasties.

O Dzeusai.

Jis sadomazochistas.

IŠLEISKIT!!! PADĖKIT!!!

Tarp akmenų prasivėrė plyšys. Šviesa rėžė akis. Nuo rankų nukrito antrankiai, svyruodamas atsikėliau ir išėjau.

Nesibaigianti pieva. Nesibaigiantis dangus. Žiogų svirpimas, kuris galėtų baigtis.

– Kokios tobulos idėjos, – tarė Platonas, delnu sugniauždamas man petį.

Plačiai atvėriau akis. Tikrai. Pasaulis nuostabus. Tik gaila, kad jame veisiasi tokios padugnės. Spjoviau jam į veidą ir nubėgau į areštinę.