Mamuto testamentas
7
Nejaugi gali būti, kad yra puikesnių dalykų už kalbotyros kongresą, argi galima įsivaizduoti, kad šiame žemiausių poreikių valdomame pasaulyje būtų kažkas dvasiškai aukštesnio už kongresą, į kurį suvažiuos aukščiausios klasės kalbininkai iš viso pasaulio? Jie atsiveš profesinių užrašų, referatų, išvadų, dalyvaus mokslu persunktais kūnais ir skvarbiomis už akinių žėrinčiomis akimis, pateiks nuorodų, parodys išsamių meistriškai parašytų knygų, ne plonesnių už kartu sudėtus garsiuosius Chylinskio, Bretkūno ir Kvanto Biblijų leidimus. Profesoriai ir profesorės, daktarai ir daktarės, mokiniai ir mokinės, mokslo ištroškę ir mokslo ištroškusios, mokslo išalkę ir mokslo išalkusios, mokslo trokštantys ir mokslo trokštančios, dar daugiau mokslo, dar kalbotyros kongresų, dar kalbotyros irkluotojų! Pasaulyje nėra nieko puikesnio, nieko dvasiškai aukštesnio už kalbotyros kongresą!
Su šiuo teiginiu nesutiktų Margarita. Jos vertybių hierarchijoje aukščiausią poziciją jau seniai užėmę airių liaudies šokiai.
Kai pasakiau, kad į spektaklį eiti negalėsiu, ji garsiai atsikvėpė.
– Rašau referatą apie lietuvių vandens telkinių pavadinimų kilmę, – paaiškinau.
Bet ji mane vis tiek įkalbėjo nueiti. Įkalbėjo su dantų gydytojams būdingu užsispyrimu, strazdanotomis nedidelėmis krūtimis, kurios buvo stangrios ir pavojingai rausvos, įtikino, nes sugebėjo nurodyti priežastis, pateikti paaiškinimus ir argumentus, įtikino, lyg į specialias talpyklas piltų bei apdorotų argumentų amalgamą, todėl ėmiau manyti, kad verta su ja eiti į trankius airiškus šokius, ir netrukus jau sėdėjome teatre: kairėje rankoje laikiau savo kokakolos litrą, dešinėje – jos negazuoto vandens iš nežinomo telkinio litrą (kokakola nesveika dantims, bet manęs neapleido su dantų gydytojos tvirtumu išreikšti argumentai, tad kantriai rijau kokakolos gurkšnius, nežinodamas, ar pilvo skausmus man kelia tas gėrimas, ar pasibjaurėtinas šokis).
Trankus liaudies šokis! Už virvučių tampomos medinės marionetės ir jų beldimas klumpėmis. Trankumas, išgaunamas tais kvailais laivais. Rūgštaus kvapo raudonplaukės, šimtai raudonplaukių, visur tik raudonplaukės raudonais plaukais ant gaktos, o, tu juk ne kvailas, išgirdau bendramokslės Hofmancos balsą, nesi toks kvailas, kad eitum į tuos trankius airių šokius, o, Hofmanca, raudonplauke Hofmanca, pakvaišusi radža, mokyklos laikų prisiminimai gimdo gimnazisto kartėlį, Hofmanca, Hofmanca, mūsų klasės seniūnė, išrinkta ir oficialiai klasės auklėtojos patvirtinta, Hofmanca ir jos raudona ševeliūra, airių seterių garbanos ant galvos, pažastyse, ant nugaros, smakro, kitose vietose. „Susiimk, juk nesi kvailas“, – kalbėjo ji, drąsino mane ir skatino išsitaisyti neigiamą iš vokiečių kalbos – gėda pripažinti, bet mokykloje man nesisekė vokiečių kalba, nesupratau taisyklingų ir netaisyklingų veiksmažodžių, sąlygos sakinių, netiesioginės kalbos ir daugybės kitų gramatikos klausimų, bet didžiausią galvos skausmą man kėlė Hofmanca, iš ševeliūros sprendžiant, trankių airių šokių sumanytojų giminaitė, kovotoja su marihuana gimnazijose, kovotoja su bendraklasės Tomšetkos priklausomybe nuo hašišo, gero norinti išdavikė, mokyklos prezidentė, kovotoja su blogais pažymiais iš vokiečių kalbos, su kvailystėmis, kovotoja už nerūkančių moterų emancipaciją, kovotoja už teatrą ir žaidimus, už teatro meną ir teatrališkumą, kovotoja už deklamavimą mokyklose, už eilėraščių mokymąsi, už popamokinę veiklą, už susirinkimus…
Sėdėjau greta Margaritos ir mėginau susidėlioti mintis.
Bet…
…kaip susikaupę jie trepsėjo! Kaip vienodai ir draugiškai jie kaukšėjo kulnais, susikibę už parankių! Kojų judesiai, judėjimas puslankiais scenoje, Margarita švytėjo kaip radiacija, spindėjo lyg sprogus atominei elektrinei, mėgavosi trankiuoju airišku šokiu, džiūgavo pilnutėlėje salėje, patenkinta sėdėjo prie manęs, o man šokio trankumas visai nepatiko, tiesą pasakius, visa siela nekenčiau hofmancų sprogimo, tos daugybės trepsinčių raudonplaukių bendraklasių, tokiu trepsėjimu siekusių pabelsti į mano ir taip išprotėjusią sielą. Juk nesi kvailas, juk nesi kvailas, skambėjo hofmancų klumpių aidas, jos beldė ir beldė, kaukšėjo ir kaukšėjo, puslankiu sukosi scenoje. Už moterų kaukšėjo jų vyrai, irgi panašūs į Hofmancą, kaukšėtojai, jie irgi beldė ir beldė kulnais, kol abi grupės susijungė į bendrą puslankį, kaukšt, kaukšt, kakaukšt, kaukšt kaukšt, kakaukšt…
Mačiau keltiškas veido išraiškas, mačiau kalbos netekusius žmones, mačiau rausvas, žilti ėmusias barzdas ir strazdanas, mačiau keltų kalbinį proveržį, šimtametį skaidrumą, mačiau Hofmancą ir mojavau jai su airių kalbos vadovėliu virš galvos.
Hofmanca miršta kaip airių kalba, ją pašarvoja, ir aš, nuėjęs prie karsto, nusikerpu sruogą jos plaukų. Su ta sruoga visada pasižymiu perskaitytą airių kalbos vadovėlio puslapį.
Galbūt aš nenormalus, bet nenormali ir keltų dviskaita, kurią kartojuosi prisiminęs trankųjį airių liaudies šokį. Nesileisiu įtikinamas ir pakviečiamas tarp klumpėmis apsiavusių raudonplaukių, tarp hofmancų! Mieliau sėdėsiu priplėkusiame kambaryje, už netvarkingais užrašais užkloto stalo, ir mokysiuosi vienatvės dviskaitos.
Jei šiame pasaulyje yra žmogus, nusipirkęs bilietus į trankųjį airių liaudies šokį, tegul jis visų pirma pasibeldžia į kaktą – gal taip netyčia susivoks, ar nėra trankiai kritęs iš medžio.
8
Kol dauguma kongreso dalyvių linksminasi šokiuose, aš sėdžiu kambaryje ir skaitau vulvai pagerbti skirtą valų eilėraštį, „Odę gaktos plaukams“, Cywydd y Cedor, kurią maždaug 1450 metais parašė išdykusi ponia Gwerful Mechain. Kas tame eilėraštyje nepaprasto, išskyrus moters lytinių organų šlovinimą, išskyrus eilutes, jog Dievas turi laiminti tą mielą kuokštelį, kas tame eilėraštyje galėtų mokslininką pažadinti iš tingaus akademinio snaudulio? Daugybė, begalė įdomybių slypi tame tradiciniame valų metre, toje prie pornografijos artėjančioje vėlyvųjų viduramžių erotikoje, daugybė įdomybių, taip, bent jau kalbininkams ir panašiems sutvėrimams, landūnams, vulvoms! Joje įamžintos dviskaitos liekanos, analitinės keltų dviskaitos, kurios sudėtinė dalis yra skaičius du, jo prefiksacija, prilipinimas žodžio pradžioje. Privalomas, išimčių nepripažįstantis prilipinimas. Rankų dviskaita, krūtų dviskaita, sėklidžių dviskaita, dvirankė dviskaita, dvikrūčiai speneliai, dvisėklidžio penio daiktavardis, nepriklausomas daiktavardis. Vulva yra mielas kuokštelis, kova, aistra, vališkumas išdykusios ponios, kuri drįso oponuoti poetams vyrams, garbinusiems visas moters kūno dalis, išskyrus vulvą, išskyrus pizdą, išskyrus pimpsa, išskyrus fitte, išskyrus Fotze, išskyrus fisse, bet ji, išdykusi valų ponia, ji pirmoji ant pimpsos garbinimo pjedestalo pastatė vaginą. Šis faktas jaudina besigilinančius į moterų studijas, kurios emancipuotai ovuliuoja iš feminizmo vulvos, bet kalbininkai turi dar vieną priežastį žavėtis: priešdėlį dwy-, kuris jiems suteikia nepalyginamai didesnį malonumą už vulvą (gerontofilinė teksto senatvė malonumo negarantuoja tik dėl vulvos).
Foelder dwyfron feddaldwf!
Nuogos, tokios švelnios krūtys!
Glamonėjamos…
…a dwylaw bun!
…mylinčių rankų!
Ffris ffraill, ffwrwr dwygaill deg!
Mielas lizdelis, puikus kiaušinių lukštas!
Dwyfron.
Dwylaw.
Dwygaill.
Nuogas lizdelis, glamonėjamas lygumas, mielumas kailiuko…
Vulva, vulva, kuri dviskaita ateina nykstant priešdėliui, valų dviskaita miršta, dar viena priežastis nykti jauduliui, o pizė Margarita, išprievartavusi mane trankiuoju airišku šokiu, išsinešei savo buvimo dviskaitą, tiksliau, ne tu ją išsinešei, o aš iškeičiau į šešių šimtų metų senumo vulvos dviskaitą: ją taip garbino, gal net turėjo išdykusi valų dama.
9
Margaritą pirmą kartą pabučiavau ant aukščiausio Lietuvos kalno, dviejų šimtų devyniasdešimt trijų metrų aukščio Juozapinės kalvos – ten nuvažiavome jos senu mėlynu automobiliu (valtimi atplaukti galimybės nebuvo). Toje kalvotoje vietovėje pasijutome virš visų žmogiškų žemumų. Norėdami pakilti dar aukščiau, sumąstėme užlipti ant karaliaus Mindaugo garbei pastatyto akmens – lyg ant sparnų, dviem šuoliais pasiekiau viršūnę. Paėmiau ją už rankos ir padėjau užlipti ant akmens: netrukus Margarita jau stovėjo mano pašonėje, vėjas žaidė su auksiniais jos plaukais, auksiniai plaukai – kaip auksiniai dantys.
– Pakartok man tai, ką sakei automobilyje, – paprašė Margarita.
Stovėjome ant akmens, ir aš pažvelgiau į stiklines jos akis, švytinčias rausvame veide. Paglosčiau auksinius plaukus, taip derančius prie vėjyje plevėsuojančios striukės, ir pasakiau:
– Aš daktaras. Kalbotyros mokslų daktaras.
Margarita vos atgavo kvapą. Staiga palinkau į priekį ir įsisiurbiau į jos jausmingas, putlias, gerokai suskeldėjusias lūpas, liežuviu skyniausi kelią pirmyn. Ertmės nebuvo, erdvė nenorėjo atsiverti, nebuvo nei ertmės, nei kelio, nes jį užstojo Margaritos dantys, tiksliau, dantų kabės, todėl suėmiau Margaritą už smakro, kaip kadaise, kai mokiausi atlikti dirbtinį kvėpavimą, buvau suėmęs manekeną vardu Ana, suėmiau ir spustelėjau žandikaulį žemyn, kol ertmė galiausiai atsivėrė, įstūmiau liežuvį ir tame urve ėmiau ieškoti kalbos organo, mūsų liežuviai susilietė, seilės susiliejo į bendrą tąsią masę, kuri tįso penkis centimetrus ir nenorėjo atitrūkti, juk buvau šiek tiek peršalęs, aš ją pabučiavau, ir užmerkusi akis ji mąstė, kada galės mano liežuvį padengti vata, kad jis nebeslystų į priekį.
Žemyn važiavome dulkėtu vieškeliu, tylėdami nusileidome nuo kalvos, tarp medžių plevėsavo pasienio ruožą žyminti žalios ir raudonos spalvų juostelė, mums iš dešinės driekėsi Baltarusijos kraštovaizdis. Ir toje bežodėje tyloje, žvelgdamas į saulės spindulių užlietas Baltarusijos kalvas, netikėtai paklausiau, ar ji su manimi eitų kavos. Margarita į mane įsmeigė stiklines akis:
– Brangus mano daktare, juk žinote, kaip sunku būtų atsisakyti jūsų malonaus pasiūlymo.
Tai buvo ėjimo į pasimatymą diena, ritmingo ėjimo, kuris, lyg airių liaudies šokis, aidėjo horizonte, už nugaros raukšlėjosi Baltarusijos kalvos, raukšlėjosi mano aukšta kakta, raukšlėjosi jos sijono klostės, raukiniai mano ausyse.
Vakare vaikštinėjome siauromis senamiesčio gatvelėmis. Visą parą veikiančioje parduotuvėje nupirkau butelį vyno, nupirkau jį pusę dešimtos, džiaugdamasis, kad savo migracijos poreikiams išsirinkau tinkamą šalį. Sėdėjome ant suolelio parke, prie Dailės akademijos, į stiklines įpyliau vyno, jas pakėlėme ir išsakėme tostus, stiklinės ne dzingtelėjo, o pūkštelėjo, nes buvo pagamintos iš plastiko, pažvelgėme į žvaigždėmis nusėtą dangų, ir mano vasaros moteris prie manęs prigludo.
Naktis geltonavo nuo žvaigždžių ir kraujavo nuo vyno – raudonas horizontas almėjo pro jos kremines lūpas, glosčiau jos auksinius plaukus, tos, kuri mano dantis plombavo meilės plomba. Mano seilės buvo žalios ir raudonos spalvų, kaip Baltarusijos vėliava, išspjoviau jas, lyg norėdamas pataikyti į amalgamo maišymo indą, išspjoviau iš burnos ertmės, piliakalnis stiebėsi virš žmogiškų žemumų, man skaudėjo dantį, nesveikavau nuo dešimtos vakaro, pageltęs nuo veidą nušviečiančių žvaigždžių ir paraudęs nuo kraujo, suėmiau jos smakrą, paliečiau ranką, ir ant jos odos ėmė raukšlėtis raukiniai.
Ėjova apsikabinusiu naktyje…
Šla sva objeta skozi noč in za nama je donela potrkana hoja.
Objęta szła jeswa przez noc…
Ночью мыдва шлa обнявшись…
Šla jsvě objetá v noci…
Мыдва ішлa, абняўшыся, уначы…
Šla sve objatá v noci…
Вночі ми двое йшла в обіймах…
Išla sva zagrljena kroz noć…
Iš: Klemen Pisk. Mamutova oporoka. Maribor: Litera, 2021
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
