Po vieną begalinę dieną, arba Karantininės kritikos grimasos
Šiandien giedruliuota su pradebesiais ir globalioji bendruomenė kažkodėl susiriesdama juoksis iš kosmoso, horoskopų, pranašysčių, konceptualizuojančių teorijų ir orų prognozių. Ji dar nesuvokia vyksmo priešingumo. Jei (šiandien) suvoktų, tai imtų raitytis nebe iš juoko, o spiriama nepalyginamai rimtesnio reikalo.
Ištrauka iš „Pramanytų horoskopų knygos įvairaus plauko bendruomenėms beigi sambūriams“
Ilgą laiką nežinojau, kiek pritaikytinas šis pramanytas horoskopas ir kokiam ženklui jis skirtas. Jau pirmoji jo frazė keldavo abejonių. Tiek giedrulius, tiek pradebesis regėdavau tik per gūglą, orų kaitą nujausdavau tik feisbukuose ir, kiek aštriau, instagramuose. Apie aktualius orus retai kas tvytina. Patikimiausios naujienos apie visa tai ateidavo iš skirtingų skafandrais dėvinčių kurjerių. Izoliacija, po perkūnais.
Bet pripratau prie jos. Prisijaukinau ją ar buvau prijaukintas, aktyviai praktikavau nuotolinius ryšius, jau belaukiąs medalio už visą šią tinginystę ir tik pyst!.. Karantinai švelninami, ne maisto parduotuvės atlapoja ne vidaus duris, barai ir kavinės masiškai persikrausto į laukus, kirpėjai kerpa nebe savo gaurus, manikiūrininkės krapšto nebe savuosius nagus, tuntai kulinarų bei konditerių leidžia suklestėti ir sužydėti savo talentams. Trumpai tariant, pasaulis pasislenka dar kartą. Ir pereina į iškrypusią vienos begalinės dienos būseną.
Privalau pri(si)pažinti, kad dėl manosios hibernacijos pasaulio ar horoskope minimos globaliosios bendruomenės judėjimo pirmyn ir atgal niekas neatšaukė. Užtrenktų durų skersvėjis atvėrė langus. Ir šiuokart – tuos, būdingus „Windows“ operacinei sistemai. Daug langų atsidarė ir juose pradėjo vykti nuotolinis gyvenimas. Reformavosi pati kalba, kad ir kaip tam priešintųsi kalbos žyniai ir vaidilutės, tebeturintys tuščią amžinosios ugnies išsaugojimo viltį.
Karantinas ir izoliacija – tai globaliosios bendruomenės aukso metai. Socialinių tinklų bei nuotolinė komunikacija nebuvo neregėta pirmiena dar gerokai iki psichotinės pandemijos. O jos akivaizdoje įgavo kokybiškai ir kiekybiškai naują mastą. Atgimė ir išsigimė kritinė mintis, kurios užmojai vėlgi tapo kokybiškai ir kiekybiškai nauji.
Jei kas spėjo pamiršti, priminsiu, kad viskas prasidėjo Pirmąją begalinę dieną, kai kažin kokia antgamtinė suprabūtybė, pas mus dažnai vadinama Dievu, tarė Žodį. Žvelgiant į dabarties karštinę, tasai žodis turėjo būti septynaukštis nenorminis vulgarizmas. Bet paskui atsirado viskas: žemė, dangus, vanduo, molis, gyviai, vyras, moteris. Vėliau šiedu pradėjo šnekėtis, nes taip pat turėjo Žodį. Dar vėliau, jau po nusidėjimo, ėmė daugintis, ir tų žodžių pasidarė labai labai daug. Kada atsirado kritinė mintis – prieš nusidėjimą ar po jo, – tegul savo ietis laužo teologai, antropologai ir kiti galvoti veikėjai. Bet kad kritiškumas yra pirmojo Žodžio išdava – tenedrįsta niekas neigti! Iš Žodžio raidžių ir garsų permutacijų kilo nauji žodžiai, sakiniai ir mintys, kurios susijungusios tapo veiksmu ir pradėjo kurti naują pasaulį. Daugybę naujų pasaulių.
Kai kuriuose šaltiniuose šiandienos pasaulis ir jo socialinio / ekonominio / kultūrinio (bet ne dvasinio ar religinio) gyvenimo ypatumai gana seniai buvo apibūdinti „naujųjų viduramžių“ terminu. O kodėl gi ne? Turime ryškius galios centrus. Turime visuotinai priimtą tolerancijos ideologiją. Turime benykstančias valstybių sienas. Bet kuriame miestelyje, šalyje, paprastai tariant – visame pasaulyje „naujieji viduramžiai“ tiesiog tvyro ore. Paklūstame galios centrui ir nuolankiai vykdome jo priesakus. Naujos iniciatyvos dygsta kaip grybai po lietaus, tačiau jau nebėra užpjudomos pseudokritikos inkvizicija, dėl kurios visuomenėje susidarydavo totalus abejingumas. Anatemos baimė išnyko, nors galimybė tapti izoliuotiems specialios paskirties įstaigoje liko. Bet ir ten verda viena begalinė diena bei nuotoliniai ryšiai. Dėl to bet koks „atskyrimas“ tesukelia juoką. Bent jau santūriai mąslią šypsenėlę.
O šią vieną begalinę dieną kritinė mintis primena ne itin vykusią šachmatų partiją. Tokią, kuri žaidžiama vos taisykles pramokus, tačiau jau nebe atsargiai, o su absoliučia savikliova. Ir atrodo visiškai nesvarbu, ar oponentas elgsis lygiai taip pat neapdairiai, pamirš šachmatus ir tvos kokia stambia figūra veidan. Sakytum, kritika nebevykdo kilnaus savo tikslo. Tačiau kol kas yra labai įdomi. Kol nauja. Ir kol kokia galvota žemiškoji asmenybė nušvies naujuosius tikslus.
Nei naujienų, nei kritikos nebereikia ieškoti. Jos kažkaip savaime išnyra grasindamos šiandien pat išdurti akis ir toliau pūsti smegenis. Iškyla beveik metafizinis klausimas: kuriems velniams tai reikalinga? Kokia priežastis, koks gyvenimo akstinas stimuliuoja poreikį toliau leisti tinti kasdienį kismą įsisąmoninančiam protui? Bet skaitome ir žiūrime. Ir manomės esą. Tokia adaptuota ir vis dėlto nučiaudėta nuo Descartes’o frazė. O jis, neabejokite, nukosėjo ir modifikavo ją nuo kokio niekam nežinomo antikos veikėjo, pirmiausia jį perskaitęs. Štai tokiais kostelėjimų ir nusičiaudėjimų viražais ir vėl atsiremiame į tą dar ne visai metafizinį klausimą „kam“.
Ogi tam, kad galėtume jei ne pasipuikuodami, tai bent jau priimtinai dalyvauti vienoje begalinėje kritinėje dienoje. Nes patinka skaityti, žiūrėti ir patirti kitokius negu savieji minties labirintus – klaidžius arba primityvius; patinka perskaičius, pažiūrėjus ir patyrus aptarinėti ir taškytis išminties išskyromis; patinka sutapti su perskaitytomis, peržiūrėtomis ir patirtomis įžvalgomis arba bėgti nuo jų kiek kojos įkerta.
Ar tai reiškia, kad patinka procesas ir žavi rezultatas? Iš tiesų tuščia to proceso ir rezultato. Šią begalinę dieną būdas, kaip mintis atsiduria galvoje, dažniausia visiškai nejaudina. Sąmoningai tai retai kada reflektuojame, nes laiko nėra. Diena juk viena, nesvarbu, kad begalinė. O kreiptis į aiškinančius autoritetus nesolidu kaip kaži ką. Gal dėl to, kad patys neabejojame tokie esą? Ir manome, kad nukosimos, nučiaudimos, nugvelbiamos, perdirbamos, natūraliai ar dirbtinai mutuojančios mintys yra mūsų? Todėl kritikuojame susiriesdami, sakraliai tikėdami, jog riečiamės iš pašaipos. Ir tikrai ne dėl priežasčių, nebyliai nurodytų „Pramanytų horoskopų knygoje…“.
Ir vis dėlto… Pirmiausia tą Pirmąją begalinę dieną buvo Žodis. Ir tapo jis pagrindiniu žmogaus įrankiu. Ir radosi kritinė mintis. Ne iš tamsos, ne iš fizinio ir idėjinio obskurantizmo. Nebe iš totalios tuštumos, o veikiau iš chtoniško triukšmo. Ir netgi toks vyksmas duoda stebėtinų rezultatų ir visa kur nusistovi traput traputėlaitė pusiausvyra. Jos ir laikykimės.