FRANK O’HARA

Išgerti kolos su tavim

 

Frankas O’Hara (1926–1966) yra žinomas kaip vienas įtakingiausių ir ryškiausių XX a. viduryje veikusio Niujorko mokyklos meno judėjimo kūrėjų. O’Hara dar vadinamas „poetu tarp dailininkų“ dėl artimų sąsajų su abstrakčiojo ekspresionizmo menininkais ir Moderniojo meno muziejumi, kur poetas karjerą pradėjo suvenyrų skyriuje pardavinėdamas atvirukus, vėliau tapo kuratoriaus padėjėju.

Rašymo stiliumi O’Hara gebėjo eilėraščius paversti tarsi tapytais paveikslais. Rašydamas spontaniškai ir pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis – ant popieriaus skiaučių per pietų pertraukas, keldamasis keltu ar prirūkytose sausakimšose kavinėse, pats yra kalbėjęs, kad „poezija turėtų gimti tarp dviejų žmonių, o ne dviejų puslapių“.

Eilėraštis Having A Coke With You buvo parašytas 1960 m., O’Harai ką tik grįžus iš kelionės po pietų Europą. Tai tarsi lengvas pokalbis su mylimuoju (baleto šokėju Vincentu Warrenu) viename iš Niujorko parkų, gurkšnojant kokakolą, nukeliantis skaitytoją į apmąstymus apie meilės ir meno santykį (eilėraštyje minimi Rembrandto ir Marcelio Duchamp’o paveikslai).

1966 m. liepos 25 d. žymi tragiškai susiklosčiusio poeto gyvenimo baigtį, kai Ugnies saloje, Niujorke, grįžtantį iš vakarėlio jį partrenkė ir mirtinai sužalojo automobilis.

 

 

Išgerti kolos su tavim

 

kur kas smagiau negu keliauti į San Sebastianą, Irūną, Handajų, Bjaricą, Bajoną

ar su šleikštuliu burnoje vaikščioti po Travesera de Gracia Barselonoj

galbūt todėl, kad oranžiniais marškinėliais atrodai lyg šaunesnis, laimingesnis šv. Sebastijonas

galbūt todėl, kad aš tave įsimylėjęs, galbūt todėl, kad taip mėgsti jogurtą

galbūt dėl ryškiai oranžinių tulpių, sudygusių aplink beržus

galbūt todėl, kad šypsomės vogčia žiūrėdami į žmones ir į skulptūras

sunku patikėti, kad būnant su tavimi viskas aplinkui apmiršta

taip didingai, taip bauginančiai išbaigtai kaip tos skulptūros, kurių papėdėj

glotnioje ketvirtos valandos Niujorko popiečio šviesoje mudu nejučia tai tolstam

tai artėjam prie vienas kito tarytum medžio lajos virpantys lapai

 

o tapyti portretai parodoje tampa beveidžiai, kažkokia teplionė

staiga susimąstau, ir kam, po galais, kilo noras visa tai kurti

 

žiūriu

į tave ir galvoju, kad į tave verčiau žiūrėčiau nei į visus pasaulio portretus

galbūt išskyrus tiktai kartais į „Lenkų raitelį“, kuris, beje, išeksponuotas Fricke

kur, ačiūdie, tu dar nebuvai, todėl galėtume ten pirmąkart nueit kartu

stebiu tavo tobulus judesius ir tai beveik pranoksta futurizmą

kaip namuose niekada negalvoju apie „Apnuogintą figūrą, besileidžiančią laiptais“, taip ir

peržiūrose nei apie vieną darbą Leonardo ar Mikelandželo, kurie kažkada stulbino

ir kokia gi galų gale nauda impresionistams iš tų visų jų tyrinėjimų

jei leidžiantis saulei neturėjo net tinkamo modelio, stovinčio šalia medžio

ir, tiesą pasakius, iš Marino Marinio, kuris atidžiau rinkosi žirgą

nei raitelį

 

atrodo, kad iš jų buvo atimta pati nuostabiausia akimirka

kurios aš nežadu paleisti perniek, dėl to visa tai čia jums ir pasakoju

 

Vertė Miglė Domašiūtė

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.