MŪZA SVETICKAITĖ

Eilės

 

jūsų vieta neoninėje iškaboje

 

galėčiau priminti

apie pasivaikščiojimus saulėlydžio bulvare

ir skruostų raudonį

 

apie tolstantį laivą

į kurį nespėjai įlipti

 

apie mirusį draugą –

jo veidas sapne nesudyla

 

bet žiema –

medžiai pliki

nematyti šulinio dugno

tik balta

 

todėl

tėra betone įšalęs spindulys

 

mėlynė

adatėlių subadytam žande

 

iš vienatvės sustingusi upė

 

ir draugas

draugas mirties –

 

lede

jo veidas mainosi

 

 

motociklininkas

nusivelka striukę

 

išvystu penkiametį

prie rankos spaudžiantį

rūtos lapelį –

išdegs tatuiruotė

 

jam einant

vaikai pagarbiai nutils –

nežinos kad perštės

dar dekadą

 

o namie

nuo smūgių pražydusią 

odą norėsis 

nusidrėksti

 

– – – – – – –

 

regiu:

tatuiruotė juoduoja ir plinta 

poodinis šarvų 

sluoksnis išsipučia –

 

jį vis dar norisi nusirengti

ir pridėti mamos kompresą

prie tatuiruoti pradėtų 

paširdžių

 

 

terapijos

 

ar rašai,

supdamasi ant londono akies blakstienos?

 

jo pilvely

lizdą susuko gyvatės.

 

ar rašai,

skambindama bižuterijos varpais

tamsiu pažinties metu?

 

skruostų pagalvėlės subliūško,

giesmę subraižė kakofonija.

 

nejaugi rašai,

ant sekmadienių dėliodama vyšnias?

 

pradūriau baltą balioną,

ištraukiau devyngalvį slibiną.

 

ar rašai šokdama su parašiutu

į gilią apkabinimų jūrą?

 

tuomet jis turėjo nusišypsoti –

bet iš dumplių išėjo oras,

oda paskendo raudony.

 

bučiuodama naują žemyną,

kramtydama neragautus žodžius –

argi tada tu rašai?

 

ne, Efemerijos nepažinojau.

nepažinojau!

atneškit šratų,

noriu išsitatuiruoti smilkinius.

 

sakyk, ar tuomet tu rašei?

 

nebepamenu.

 

ne.

(būtuoju)

 

 

raganavimas

 

prašei

nebesikreipti jūs

nes tavo vidinėse kišenėse

liko per daug atplaišų

nuo mano nagų lako

 

nesutikau –

tavęs tiek

kiek plaukų ant pakaušio –

 

visi skirtingų spalvų

dėbso į priešingas puses

 

man pašaukus

jie susilaižė ir nuslinko į delnus

 

liko kiaušinis –

trinktelėjau –

 

nebuvo sidabro nei aukso

tik skysta košytė –

išgėriau.

 

kokios spalvos mano skrandis?

 

 

netikėk

nė vienu mano žodelaičiu –

 

žiovauk

kai kalbu apie platono kūnus

 

kraipyk galvą

kai aiškinu debesų formas

 

pertrauk

kai brūžindama taurę tariuosi muzikuojanti – – –

 

kai nutilsiu

pažvelk į mano akis –

 

prašau –

 

jose žybsi naujametiniai fejerverkai.

 

jei ir dabar nusisuksi

susprogdinsiu tave miegantį.

 

 

nrml*

 

*lūpos atgauna spalvą

  dantys paleidžia liežuvį

  mankštindamasi pasiekiu kojų pirštus

  neplyštu.

 

  vakar vėl pradėjau rašyti sarkastiškai –

  apie skambutį, kuris visad kviečia ne tave

  ir namus niokojančią kariuomenę

  nuo kurios slepiamasi po stalu.

 

  kad suprastum

  jog man

  ir tau

 

  dar

  jau

 

  ne(be)

 

  viskas ok.

 

 

 

juosta

 

šioje nuotraukoje

matote mane vos pabudusią:

fotografo ranka dreskia sapno antklodę

blakstienos limpa, trokšdamos pratęsti

 

šis kadras nupyškintas po valandos –

nugara slepiu svylančią kiaušinienę

maišeliai po akimis išsipūtę

kaip debesys orų prognozėje

 

čia aš užfiksuota darbe

tušinuku dorojanti gordijo mazgą:

kiekvienas išpainiotas susirišimas

raukšlėm tarp antakių gula

 

o čia regite mano dantis:

vakare klodama lovą

patiriu ekstazę supratusi

kad raudonų dėmių nesimato –

 

tų, kurios šiam kadre

nutrauktos jau be manęs –

 

jomis tvinsta tualetiniai popieriai

morgai ir dugnas giliai

atmerktų mano akių

 

 

 

 

gale tunelio

visad yra šviesa

 

todėl

netiesk rankos –

delnai susikeis dulkelėm

 

nežybsėk akimis –

spindulys, atsimušęs į stiklą

įdurs

 

nekvėpuok nugaron –

sujudę plaukeliai

sušildys –

 

neverta

vaduotis iš skrandų glėbio

 

nes gale tunelio

visad yra šviesa

yranti

 

 

 

užkratas

 

jūrai išplovus krantus

liežuvį įdarbinu mėsmale –

 

jis smulkina juodą ant balto

apie dirvožemio sluoksnius, kurių

mano smėlio žaislai nepasiekia,

 

apie debesų kamuolius, kurių

mano aitvaras neprakiurdo,

 

ir apie kaimynus, liejančius

ošimą į mano vamzdžius

iš kraštų, kuriuose nebuvau.

 

jį sugėrusi atryju perlus

ir paleidžiu riedėti laiptine.

 

mergaitė suklupusi verkia –

iš knygų skinu vaistažoles

ir sėju josios burnytėn.

 

į akutes įsimetus kibirkščiai

ji paprašo rašiklio ir popieriaus.

 

panardinusi ją į sūrų vandenį

nebesu vieniša sepija.

 

rašalo turiu daugiau.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.