Nemeluoju, kad paversiu juos didžiais rašytojais

 

Su lektorėmis X ir Y kalbasi Giedrė Kazlauskaitė

 

Į redakciją plūsta daug elektroninių ir ranka rašytų tekstų – eilėraščių ir prozos. Skaitydama juos, kartais pagalvoju, kad rašančiojo intencija veikiausiai yra steigti save kaip rašytoją, bet kai kada tekstas atrodo kaip ligos simptomas. Nesu medikė, tad stengiuosi nevertinti, juolab kai nėra realaus, tikroviško santykio su autoriumi. Kilo mintis pakalbinti kūrybinio rašymo kursų lektores: ar jos, tiesiogiai dirbdamos su žmonėmis, susiduria su tokiais atvejais? Kas apskritai vyksta kūrybinio rašymo kursuose? JAV juos dažnai lanko pradedantieji rašytojai, o pas mus?

 

– Vedate kūrybinio rašymo kursus. Kartais bandau įsivaizduoti, kaip tai vyksta, ir gąsdina mintis, kad norintysis išmokti rašyti yra klientas. Vadinasi, jis visada teisus – net jei visiškai negabus arba turi nuspėjamų asmenybės sutrikimų. Ar tenka susidurti su tokiais sunkumais? Turėtų kelti nemažą stresą, ypač jei dirbama grupėje.

X: Įdomu tai, kad rašymo kursų dalyvius man sunku suvokti kaip klientus. Į juos pirmiausia žvelgiu kaip į žmones, turinčius skirtingas intencijas, – vieni gal ir svajoja tapti rašytojais ar turi nemažai literatūrinių ambicijų, bet dauguma paprasčiausiai nori išmėginti save šioje srityje, įgyti daugiau žinių bei praktikos, nes nežino, kaip pradėti, bijo tai daryti, neranda laiko. Yra ir tokių, kurie atkeliauja su konkrečiais projektais, rašomais tekstais ir nori sulaukti komentarų, pasitikrinti, kaip jų idėjos „veikia“. Su šia dalyvių grupe dirbti ir įdomiausia, ir sunkiausia – kai jau yra tam tikras įdirbis ir konkreti kūrinio vizija ar net rankraštis, pradedantieji rašyti neretai įsitikinę, kad ta idėja – geniali, bereikia sudėlioti akcentus. Tada reikia ieškoti itin subtilių būdų pasakyti, kad reiks dar daug dirbti. Žinoma, tai sukelia pačių įvairiausių reakcijų – teko girdėti, kad net pavydžiu, jog ne aš pati tokią idėją sugalvojau. Buvo net trankomų durų, į kurias po kiek laiko ir vėl buvo beldžiamasi.

Tačiau lyginant šį santykį su tuo, kurį užmezgiau su studentais dirbdama rašymo dėstytoja kolegijoje ar mokytoja gimnazijoje, skirtumas nemažas. Švietimo įstaigose tai apskritai dažnai yra pasirenkama disciplina, neprivalomas dalykas, kurį studentai gana neretai suvokia kaip lengvą būdą prastumti laiką, o grupinių ar individualių rašymo kursų dalyviai yra kryptingesni ir labiau orientuoti – juk jie ne tik apsisprendžia mokytis rašyti, bet tam dar skiria nors ir nedidelę dalį savo finansų. Mano tikslas yra ne išmokyti juos rašyti ar paversti profesionalais, bet parodyti, jog rašymas reikalauja didelių pastangų, – kursų metu ne tik atliekame įvairias kūrybines užduotis, bet ir skaitome literatūros kūrinius, juos analizuojame. Smagu stebėti, kaip kursų metu prieš tai dalyvių taip mėgtus vienuolius, pardavusius ferarius, pamažu išstumia „Strekaza“ ar Borgesas, formuodami kitokį literatūros suvokimą.

Dirbant grupėje sunku tai, kad parašytus tekstus komentuoju ne aš viena, bet tai daryti prašau ir kitų dalyvių – netrūksta kandžių replikų, konkuravimo, noro komentuojant kito kūrybą papasakoti savo gyvenimo istoriją. Neslėpsiu – kartais kyla mintis, kad tiems žmonėms labiau už rašymo kursus tikriausiai reikia psichologinių konsultacijų. Nesiekiu tokių dalyvių kaip nors sumenkinti ar kritikuoti, nes manau, jog psichoterapija vertinga ir tada, kai ryškiais asmenybės sutrikimais ar patologijomis nesiskundžiame.

Vienus grupinius rašymo kursus lankė mergina, serganti ribiniu asmenybės sutrikimu. Nors ji rašė tikrai neblogai, užsiėmimų metu sunkiai išbūdavo vienoje erdvėje – nevaldomo juoko bangas keisdavo pykčio proveržiai, šiems nurimus mergina visų atsiprašinėdavo, o galiausiai išeidavo. Panašios patirtys – viena iš priežasčių, kodėl po darbo grupėje išmėginau individualių kursų modelį, ir jis labiausiai pasiteisino. Jų metu galima ne tik daugiau laiko skirti vienam žmogui, bet ir nuosekliau dirbti. Tačiau ir toks metodas nėra lengvas – ypač su narcisistinėmis asmenybėmis, kurios ilgainiui nustoja paisyti numatytų užsiėmimų laiko, o savo rašomus tekstus (jų nuomone, „šedevrus“) prašo pakomentuoti bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis. Atsisakius tai daryti ir mėginant brėžti ryškesnes ribas, būtinai kils konfliktų, net manipuliacijų.

Apibendrinant, kūrybinio rašymo kursai man – alinantis, daugybės pastangų, kantrybės reikalaujantis darbas, kuris nėra sėkmingas finansiškai. Galbūt dėl to vis rečiau ryžtuosi juos vesti suaugusiesiems, labiau koncentruojuosi į trumpas kūrybines stovyklas, paskaitas vaikams ir jaunimui.

Y: Mokymai, kuriuos aš vedu, yra vienos dienos, ir žmonės susirenka skirtingi. Kartais – didelės įmonės ar valstybinės įstaigos darbuotojai, o kai mokymai atviri, žmonės ateina dėl įvairiausių priežasčių. Vieni nori rašyti patrauklesnius tekstus savo nedideliam verslui, kiti juos naudos asmeninei komunikacijai, dar kiti jau kuria ir nori įgyti papildomų žinių arba gauti atsakymą į klausimą „ar aš viską darau teisingai?“. Dar viena kursų dalyvių grupė – smalsuoliai. Jiems tiesiog įdomu, ką gi tuose mokymuose veiks, jie ieško patirčių, įkvėpimo, idėjų. Bet taip, visi šitie žmonės yra klientai.

Kurį laiką dirbau reklamos kūrybininke. Agentūroje vartodavome terminą „klientizmas“, kuris reiškia, kad užsakovas prarado sveiką protą ir manipuliuodamas tuo, kad moka pinigus, ėmė pats sau kurti prastos kokybės produktą kūrybininkų rankomis, mėto su sveiku protu prasilenkiančius komentarus ir „žino geriau“, nors iš tiesų neturi nė menkiausio supratimo. Klientizmo atvejai, su kuriais susidūriau anksčiau, man padeda lengviau ištverti sunkumus, kuriuos minite savo klausime.

Pirmasis jų – greitų paprastų atsakymų troškimas. Žmonės ateina pas lektorių ir įsivaizduoja, kad viskas bus kaip mokykloje: bus pasakyta, kaip rašyti, kad jie išlaikytų savotišką egzaminą – turėtų daug skaitytojų, būtų giriami ir gerbiami. Bet kuris daugiau rašęs žmogus suvokia, kad to pasiekti per vieną dieną neįmanoma, ir kiekvienų mokymų pradžioje tenka pasakyti, kad per dieną rašyti aš jūsų neišmokysiu, tiesiog pasidalinsiu būdais, kaip rašyti geriau, kaip rasti idėjų, į ką atkreipti dėmesį save redaguojant, – šitaip ir nemeluoju, kad paversiu juos didžiais rašytojais, ir apsisaugau nuo nepasitenkinimo, kad, va, atėjau į mokymus, suplojau šimtą eurų, o vis dar nesu Dostojevskis. Žmonės turi suvokti, kad šioje srityje greitų lengvų atsakymų nėra, kad viskas individualu ir tie patys žodžiai skirtingose lūpose skamba skirtingai.

Dažnai pasitaiko bent po vieną keistai besielgiantį žmogų. Vėlgi – kaip mokykloje. Traukia dėmesį į save, žino geriau už lektorių (kartais tai netgi būna tiesa, esu turėjusi mokymų dalyvių, iš kurių pati mielai pasimokyčiau, ir čia nėra jokios ironijos), dalinasi nusivylimu, kad kursas per rimtas arba kaip tik – per lengvas. Jeigu jaučiu, kad ribos peržengiamos, tiesiai šviesiai pasakau, kad taip nesielgtų, nes trukdo man ir kitiems. Nepatinka – grąžinsime pinigus. Dar nė vienas nėra to paprašęs, bet nebijau pasirodyti nemandagi – neprivalau niekam pataikauti. Prieš pirkdami mokymus buvo supažindinti su programa, dauguma ateina skaitę mano pačios tekstus, internete galima rasti nesumeluotų atsiliepimų – žodžiu, psichoterapija neužsiimu. Trukdai kitiems – apsiramink arba viso gero.

Pasitaiko ir negabių žmonių, nesugebančių atlikti paprasčiausių užduočių. Pavyzdžiui, duodu trumpą tekstą viena tema ir prašau parašyti tekstą kita tema, nukopijuojant tą pačią struktūrą, – kai kuriems užduotis pasirodo per sudėtinga, nes jie neskaito tarp eilučių, nejaučia visumos, kartais net nesuvokia ironijos ar perkeltinių prasmių – tiesiog trūksta išsilavinimo, pojūčio. Suprantu, kad per dieną nieko nepakeisiu, gal nepakeisčiau ir per visą gyvenimą, todėl bandau ne teisti, o suprasti žmogų iš jo paties perspektyvos, rekomenduoju knygą, kuri, manau, galėtų jam būti naudinga, pasiūlau paskaityti vieną ar kitą autorių.

Po atvirų mokymų dalyviai gauna anketas, jose pažymi, kas patiko ar nepatiko. Mokymus dauguma įvertina gerai dėl absoliučiai skirtingų priežasčių. Pastebėjau, kad daugiau patirties turintys dalyviai įvertina teorinę dalį ir praktines užduotis, o mažiau įgudę – lektorės humoro jausmą ar skanią kavą. Pamenu vieną itin neigiamą atsiliepimą, skambėjusį kaip piktas komentaras populiariame žinių portale. Kelias dienas vaikščiojau be nuotaikos, net uždaviau sau klausimą, ar tikrai esu pakankamai kompetentinga. Iš dalies tai traumuoja. Gal nuskambės lengvabūdiškai, bet kartais neverta tiek gilintis į kiekvieną nuomonę ar svetimą potyrį. Per mokymus stengiuosi nedemonstruoti jokio statuso ar pranašumo, nevaidinti visažinės – tada ir žmonės atviresni, palankesni, ne tokie linkę teisti.

Ką apskritai supratau per penkerius mokymų metus: kad kiekvienam savo klientui, kursų dalyviui, turiu duoti kokios nors naudos. Kartais ta nauda būna tiesiog gerai praleistas laikas, neprailgęs seminaras, truputis dėmesio, viena kita proga nusijuokti. Pamenu, kai kūriau pirmąją programą, ji buvo tokia, kokios norėčiau pati – labai informatyvi, šiek tiek spaudžianti, žemiška. Po truputį mokymai supaprastėjo ir pasisuko link popso, kas, jaučiu, nėra blogai. Turbūt pagrindinis šitų mokymų tikslas yra ne kažko išmokyti, o įkvėpti dirbti pačiam.

– Man visad buvo smalsu, ar į tokius kursus ateina kas nors iš profesionalų. Ir, jeigu ateina, ar mišrioje grupėje gauna ko ieškoję? Pati nesu buvusi, bet gal vertėtų? Tingiu užbaigti apysaką, nesugalvoju atomazgos.

X: Kadangi Lietuvoje iki šiol neturime mokymo įstaigų, kuriose studentai mokytųsi konkrečiai grožinės literatūros rašymo, profesionalai neretai siejami su žmonėmis, baigusiais filologinės pakraipos bakalauro ar magistro studijas, taip pat leidžiančiais knygas arba dirbančiais literatūros srityje. Tokių žmonių kursuose pasitaiko, nors labiau – entuziastingų mėgėjų.Prie rašymo kursų profesionalai prisijungia iš dalies ir dėl to, kad, dirbdami su literatūra susijusius darbus, pristinga laiko ar energijos savo tekstų rašymui – tada užsiėmimai tampa savotiška paskata daugiau rašyti, prisiminti kai kurias kūrybines idėjas ar sumanymus pristatyti kitiems. Norisi tikėti, kad profesionalai gauna tai, ko ieškoję, o jei ne – tai bent įsitikina, kad jiems prasmingiau dirbti vienumoje ir be papildomų įžvalgų „iš šalies“. Tiesa, ir pati kartą esu lankiusi panašius rašymo kursus, norėdama užbaigti apysaką. Kursai iš tiesų padėjo daugiau laiko skirti tam kūriniui, kasdien padirbėti, nes užsiėmimų metu ne tik rašydavome, bet ir dalindavomės parašytomis ištraukomis su kitais. Palaikymo panašių užsiėmimų metu netrūksta, tačiau taip pat nemažai ir trigerių – tačiau tikrai gali pasitikrinti, ar tau svarbesnis kitų palaikymas bei patarimai, ar individualus, nors sunkesnis darbas vienai. Kursai baigėsi, apysaka pamažu peržengė šiam žanrui būdingas ribas, tačiau kai kurias užsiėmimų metu įgytas patirtis stengiuosi prisiminti iki šiol. Vienas iš suvokimų – pastanga rašymą laikyti prioritetiniu užsiėmimu ir kasdien skirti tam laiko, nors ši veikla neretai reikalauja nemažų valios pastangų, o rezultatai nėra lengvai pasiekiami. Juk grupėje po kiekvienos ištraukos pristatymo gali patirti savotišką išsipildymo jausmą, o rašydamas knygą vienumoje to rezultato turi siekti kur kas ilgiau.

Y: Esu lankiusis, bet labiau iš smalsumo – norėjau pamatyti, kaip panašius mokymus veda kiti lektoriai. Žinoma, nieko ten sau neradau, bet mokymais nenusivyliau – gal tiesiog ko ieškai, tą ir randi.

Iš viso, nežinau, kaip galėčiau ką nors sukurti trikdoma kitų mažiau patirties turinčių žmonių aplink. Kas kartą pamačiusi kokios nors rašymo stovyklos reklamą, paspaudžiu nuorodą, tada apsigalvoju  ir išjungiu. Labiau esu linkusi tartis su draugais rašytojais, daug skaitančiais draugais ar savo leidėja. Bijau per daug nuomonių ir žmogus, kuris man nėra artimas, neturi teisės kištis į mano kūrinį – bent aš pati taip jaučiu. 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.