LEONID ANDREJEV

Milžinas; Marselietė

 

Milžinas

 

– …Ir štai atėjo milžinas, didelis didelis milžinas. Toks didžiulis, didžiulis. Šit atkėblino jis, atėjo. Toks juokingas gigantas. Jo rankos storos, stambios, ir pirštai išskėsti, ir kojos irgi didžiulės, drūtos, kaip medžiai, tokios stambios. Šitai atėjo jis… ir pargriuvo! Supranti, ėmė ir pargriuvo! Užkliuvo koja už laiptelio ir parvirto! Šitoks kvaiša milžinas, toks juokingas – užkliuvo ir pargriuvo! Išsižiojo – ir guli sau, nejuda, tiesiog juokų maišas, tarsi kaminkrėtys. Ko tu čia atėjai, milžine? Keliauk, keliauk iš čia, drimba! Dodikas toks mielas, toks šaunus šaunus; jis taip tylutėliai prigludo prie savo mamos, prie jos širdies – prie jos širdies – toks meilutis, toks nuostabus. Jo tokios geros akytės, mielos akytės, giedros, skaidrios, ir visi jį taip myli. Ir jo nosytė tokia gera, ir lūpytės, ir jis neišdykauja. Tai jis anksčiau siausdavo – bėgiodavo – šūkaudavo – jodinėdavo ant arkliuko. Ar tu žinai, milžine, kad Dodikas turi arkliuką, puikų arkliuką, didelį, su uodega, ir Dodikas sėdasi ant jo ir joja, toli toli prie upelio joja, į mišką joja. O upelyje žuvytės, žinai, drimba, kokios būna žuvytės? Ne, tu nežinai, milžine, tu kvailas, o Dodikas žino: tokios mažytės, gražutės. Saulutė šviečia vandenin, o jos žaidžia, tokios mažulytės, dailutės, tokios žvitrios. Taip, kvaiša milžine, o tu nė neišmanai.

Koks juokingas milžinas! Atėjo ir nudribo! Pokštininkas! Lipo laiptais – viens du, užkliuvo už slenksčiuko ir parpuolė. Šitoks milžino kvailumas. O tu nevaikščiok pas mus, milžine, tavęs čia niekas nekvietė, paikas milžine. Tai anksčiau Dodikas dūkdavo ir lakstydavo – o dabar jis toks šaunus, toks mielas, ir mama taip švelniai švelniai jį myli. Taip myli – labiau už visus kitus myli, labiau negu save, labiau už gyvenimą. Jis jos saulužė, jis jos laimužė, jos džiugulys. Tik dabar jis mažas, visai mažytėlis, ir jo gyvenimas mažutis, o paskui jis užaugs didelis, kaip milžinas, jis turės didelę barzdą ir didelius ūsus, didžiulius, ir jo gyvenimas bus didis, šviesus, nuostabus. Užaugęs bus geras ir protingas, ir stiprus, kaip milžinas, toks pat stiprus, toks protingas, ir visi jį mylės, ir visi žiūrės į jį ir džiaugsis. Bus jo gyvenime ir bėdų, visi žmonės patiria skausmo, bet bus ir didelių, šviesių kaip saulė džiaugsmų. Štai įžengs jis į pasaulį gražus ir protingas, ir žydras dangus švytės virš jo galvos, ir paukščiai giedos jam savo giesmeles, ir vanduo meiliai čiurlens. Ir jis pažvelgs ir pasakys: „Kaip gera pasaulyje, kaip gera pasaulyje…“

Štai… Štai… Štai… Šito negali būti. Aš stipriai, aš švelniai, švelniai laikau tave, mano berniuk. Ar tau ne baisu, kad čia tokia tamsybė? Pažiūrėk, antai languose šviesa. Tai žibintas gatvėje, stovi ir šviečia, toks juokingas. Ir čia pašvietė truputėlį, toks mielas žibintas. Pasakė sau: „Imsiu ir ten pašviesiu mažumėlę, o tai pas juos taip tamsu – taip tamsu.“ Toks išstypęs juokingas žibintas. Ir rytoj švytės – ryt. Dieve mano, ryt!

Taip, taip, taip. Milžinas. Žinoma, žinoma. Toks didelis, stambus milžinas. Aukštesnis už žibintą, didesnis už varpinę, ir taip juokingai atėjo ir parkrito! Ak, paikas milžine, kaipgi tu nepastebėjai laiptelio! „Aš žiūrėjau aukštyn, man apačioje nieko nematyti, – dudnoja milžinas bosu, supranti, tokiu storu storu balsu. – Aš žvelgiau į aukštybes!“ O tu verčiau žemyn nukreipk žvilgsnį, paikas milžine, tada ir viską matysi. Va Dodikas, mano mielas, meilutis ir toks išmintingas, jis užaugs didesnis už tave. Ir taip žingsniuos – tiesiai per miestą, stačiai per miškus ir kalnus. Jis bus toks galingas ir drąsus, jis nieko nebijos – ničnieko. Priėjo prie upelio – ir peržengė. Visi žiūri išsižioję, tokie juokingi, – o jis ėmė ir peržengė. Ir jo gyvenimas bus toks platus ir šviesus, ir nuostabus, ir saulutė skleis šviesą, miela, širdžiai brangi saulužė. Išeis sau rytelį, šviečia tokia meili… Dieve mano!

Antai… Va, atkerėplino milžinas – ir parpuolė. Toks juokingas – juokingas – juokingas gi!

Šitaip gūdžią naktį kalbėjo motina prie mirštančio vaikelio. Nešiojo jį po tamsų kambarį ir kalbėjo, ir žibintas švietė langan, – o gretimame kambaryje jos žodžių klausėsi tėvas ir raudojo.

 

Marija Prymačenko. Miško paukštis su jaunikliu. 1961

Marija Prymačenko. Miško paukštis su jaunikliu. 1961

 

Marselietė

 

Tai buvo tikras menkysta: kiškio siela ir begėdiška darbinio gyvulio kantrybė. Kai likimas pašaipiai ir tulžingai metė jį į mūsų juodas gretas, mes kvatojome kaip pamišę: juk pasitaiko tokių juokingų, tokių absurdiškų klaidų. O jis – jis, žinoma, verkė. Aš niekada gyvenime nebuvau sutikęs žmogaus, kuris turėtų tiek ašarų, ir jos tekėtų taip noriai – iš akių, iš nosies, iš burnos. Tarsi būtų kempinė, sumirkyta vandenyje ir sugniaužta kumštyje. Ir mūsų gretose mačiau verkiančių vyrų, bet jų ašaros buvo ugnis, nuo kurios sprukdavo laukiniai žvėrys. Nuo tų narsių ašarų senėjo veidas ir jaunėjo akys: kaip lava, išsiveržusi iš karštų žemės gelmių, jos išdegindavo nenykstančius pėdsakus ir laidojo ištisus menkaverčių troškimų ir nereikšmingų rūpesčių miestus. O šito, vos tik pažliumbdavo, tiktai rausdavo snapas bei sušlapdavo nosinaitė.

Matyt, jis paskui jas džiaudavo ant virvės, kitaip iš kur prisirinkdavo tiek nosinių?

Ir per visas dienas, kai buvo išguitas, slankiojo pas visus viršininkus, kokie tik egzistavo ir kokius jis galėjo sufantazuoti, lankstėsi, raudojo, prisiekinėjo savo nekaltumą, meldė pasigailėti jo jaunystės, davinėjo įžadus visą gyvenimą neatverti burnos, nebent prašymams ir liaupsinimams. O tie juokėsi iš jo, kaip ir mes, ir vadindavo anąjį „mažyte nelaiminga kiaule“, ir šaukdavo jam:

– Ei tu, mažyte kiaule!

Ir jis klusniai puldavo į šauksmo pusę: kaskart manė išgirsiąs žinią apie sugrįžimą tėvynėn, o jie tik šaipėsi. Jie žinojo, kaip ir mes, kad jis nekaltas, bet jo kančiomis jie manė išgąsdinti kitas mažytes kiaules, – tarsi ir taip jos nepakankamai bailios!

Ateidavo jis ir pas mus, vejamas gyvuliškos vienatvės baimės; bet rūstūs ir uždari buvo mūsų veidai, ir veltui jis ieškojo rakto. Sutrikęs jis vadindavo mus mielais draugais ir bičiuliais, bet mes lingavom galvomis ir sakėm:

– Žiūrėk! Tave išgirs.

Ir jis leisdavo sau spoksoti į duris, ta mažytė kiaulė. Argi buvo įmanoma išsaugoti santūrumą!

Ir mes kvatojome atpratusiais nuo juoko balsais, o jis, pažvalintas ir nuramintas, prisėsdavo arčiau ir pasakodavo, verkdavo dėl savo mylimų knygelių, likusių ant stalo, dėl savo motušės ir brolelių, apie kuriuos nežino, gyvi jie ar mirę iš baimės ir ilgesio.

Galiausiai mes jį išvarydavom lauk.

Kai prasidėjo bado streikas, jį apėmė siaubas – neapsakomai komiškas siaubas. Mat jis baisiai mėgo pavalgyti, vargšė kiaulė, ir jis labai bijojo savo draugelių, žinoma, bijojo viršininkų: pasimetęs klaidžiojo tarp mūsų ir nuolatos šluostėsi nosine kaktą, ant kurios prasimušdavo kažkas – ašaros ar prakaitas. Ir neryžtingai manęs paklausė:

– Ar dar ilgai badausite?

– Ilgai, – rūsčiai atsakiau.

– O paslapčia jūs nieko nevalgysite?

– Mamytės mums siųs pyragėlių, – rimtai patikinau jį.

Jis nepatikliai pažiūrėjo į mane, palingavo galvą ir atsidusęs išėjo. O kitą dieną, pažaliavęs iš baimės, kaip papūga pareiškė:

– Mieli bičiuliai! Aš irgi su jumis badausiu.

Bet buvo bendras atsakas:

– Badauk vienas.

Ir jis badavo! Mes netikėjome, kaip netikite jūs, manėme, kad jis kažką patylomis valgo, ir taip manė prižiūrėtojai. Ir kai prieš badavimo pabaigą jis susirgo bado šiltine, mes tik patraukėme pečiais: „Vargšė maža kiaulytė!“ Ir vienas mūsiškių – tas, kuris niekada nesijuokdavo, – niūriai pasakė:

– Jis mūsų draugas. Eime pas jį.

Jis klejojo, ir varganas, kaip ir visas jo gyvenimas, buvo tas nerišlus kliedesys. Apie savo mylimas knygeles kalbėjo jis, apie motušę ir brolelius; jis prašė pyragėlių ir dievagojosi, kad yra nekaltas, ir meldė atleisti. Ir tėvynės jis šaukėsi, šaukėsi mylimos Prancūzijos, – o, būk prakeikta silpnadvase žmogaus širdie! Širdį jis draskė tuo savo šauksmu: „Mieloji Prancūzija!“

Mes visi buvome palatoje, kai jis merdėjo. Sąmonė grįžo tik prieš pat mirtį, ir tyliai jis gulėjo, toks mažas, silpnas, ir nurimę stovėjom mes, jo draugai. Ir visi iki vieno išgirdom, kaip jis pasakė:

– Kai aš mirsiu, giedokit man „Marselietę“.

– Ką čia šneki! – sušukome mes, sudrebėdami iš džiaugsmo ir užverdančio pykčio.

Ir jis pakartojo:

– Kai aš mirsiu, giedokit man „Marselietę“.

Ir atsitiko taip, kad pirmą sykį jo akys buvo sausos, o mes – mes verkėme, raudojome visi iki vieno, ir kaip ugnis, nuo kurios bėga laukiniai žvėrys, degė mūsų ašaros.

Jis numirė, ir mes giedojome „Marselietę“. Jaunais ir stipriais balsais mes traukėme didžiąją laisvės dainą, ir rūsčiai mums antrino vandenynas ir ant bangų keterų nešė mielon Prancūzijon blyškų klaiką ir raudonkrauję viltį. Ir visiems laikams jis tapo mūsų vėliava – tas menkysta kiškio ir darbinio gyvulio kūnu ir didžio žmogaus siela. Ant kelių prieš didvyrį, draugai ir bičiuliai!

Mes giedojom. Į mus žiūrėjo šautuvai, piktai spragsėjo jų spynos, ir aštrios durtuvų geluonys grėsmingai slinko link mūsų širdžių – ir vis galingiau, vis džiugiau skambėjo garsi daina; švelniose kovotojų rankose tyliai sūpavosi juodas karstas.

Mes giedojom „Marselietę“!

 

1903 m. rugpjūtis

 

Vertė Andrius Šiuša

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.