DORA GABE

Blandi tyla

 

1888 m. gimusi žydų kilmės bulgarų rašytoja Isidora Gabe, skaitytojams žinoma kaip Dora Gabe, savo kūryba ir veikla užima reikšmingą vietą bulgarų nacionalinėje kultūroje. 1908 m. išleidusi eilėraščių rinkinį „Žibutės“ (Теменуги) ji tapo pirmąja moterimi lyrikos autore Bulgarijoje. Nuo tada aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime, rašė eilėraščius, poetinę prozą, užsienio kelionių apybraižas, kūrė knygeles vaikams, į bulgarų kalbą vertė prancūzų, lenkų, rusų, graikų poeziją.

Nuėjusi ilgą gyvenimo kelią, jau priartėjusi prie devyniasdešimties metų slenksčio dar sukūrė eilėraščių dviem rinkiniams – „Gelmės: pokalbiai su jūra“ (Глъбини. Разговори с морето, 1976), „Pasaulis yra paslaptis“ (Светът е тайна, 1982). Autorė stebina savo kūrybinės amplitudės platumu, dvasios energija, baltąsias eiles turtinančiomis intonacijomis.

Vėlaus gyvenimo rudens sulaukusios poetės lyrinį herojų jaudina dorovinės problemos, šviesaus idealo ir dvasinio praregėjimo būtinumas, gyvenimo ir mirties, laimės ir blogio mįslės. Jos poezija versta į keliolika kalbų.

Bulgarų literatūros klasikė Dora Gabe mirė 1983 m.

Skaitytojus pažindiname su paskutiniais, jau pačiame gyvenimo saulėlydyje poetės parašytais eilėraščiais, kuriuose, kaip ir anksčiau, vyrauja meilės tematika.

Vertėjas

 

 

Esu viena,

niekieno būtis

į mano atmintį

neįsirėžė.

Mintim šaukiu tave,

visa esybė mano

tave apglėbia.

Tegu tavęs nežeidžia

mano žodžiai

ir nebaugina kuždesys.

Tegu tava ranka

nuo mano rankos

nenuslysta

ir bučinys

nesustiklėja.

 

Žmogus tu –

gyvas ir bevardis.

Tave šaukiu

visais vardais.

 

 

 

Tu neatskleisk savęs,

paliki paslaptį,

kai susitiksim kada nors…

Neklausinėk, kas aš,

sunki našta – daugybė faktų.

Mane vis slegia

datos tragiškos.

Žeidžia širdį

susitikimai, išsiskyrimai,

lig dugno atmintis išsemta.

Duokš ranką man,

ištieski ją už laiko

ir už galimybių,

kad susitiktume

ilgėdamiesi žemės,

ilgesy tame sudegtume…

 

 

 

Neatsiliepk,

tegu pasklinda

tavo balsas

po visą gamtą:

tebūnie man veidą

glostančio, ramaus

vėjelio dvelkime,

trelėj lakštingalos,

mane vis šaukiančios

žiūrėti į saulėlydį.

Ir šnabždesy snaudžiam

nakties,

kada vaiku aš

pavirstu.

 

Neatsiliepk!

 

 

 

Neprisiartink,

atsispindėk tu languose

senosios katedros,

būk aukštas, nepasiekiamas,

būk amžina svaja

tu mano laisvai

širdžiai.

Pritilusiai bebudint…

 

Neprisiartink!

 

 

 

Neprisiliesk,

sudeginsiu tave

dar teberusenančia ugnim,

kaitra dar neišseikėta,

įkaitusia

blandžia tyla,

kur snaudžia pasislėpusi

ir žmogiška, ir vaikiška

mana viltis –

iš naujo gimti,

iš naujo susitikti…

 

Neprisiliesk!

 

 

 

Neatmerk tu man akių,

tegu nenutrūksta iliuzija,

kad gyvenimas

tęsis visatoje,

kur mūsų žemė

ištroškus gimdyti.

 

Nesakyk, jog tasai

pasaulis netikras!

Juk ir tave tenai

perkelsiu!

Ar be tavęs gali

būti pasaulis?

 

Neatmerk akių!

 

 

 

Nesmerk manęs,

kad aš slepiu

savy kažką,

ko aš pati

negaliu įvardinti.

Ir tatai kartais

nuo tavęs mane tolina,

ūmai įkalina

vienatvėje,

rankas sukausto.

Bet atpalaiduoja mintį.

Ir neša ji mane

lyg paukštę

skrydis.

– Kur?

– Į begalybę…

– Kodėl?

– Aš nežinau…

 

Nesmerk manęs!

 

 

 

Nesakyk,

kad mano daina

bodisi tavo grubių,

įdiržusių delnų.

Nesakyk taip.

Ten yra žodžių,

atėjusių iš tavo triūso,

yra posmų,

atkartojančių tavo

žingsnių ritmą.

Eikš,

dainuokime drauge,

ir tu mane suprasi.

 

Nesakyk!

 

 

 

Nekalbėk; būsim kartu

lig paskutinės mūsų dienos.

Nejaugi tavasis pasaulis

tik tarp tavęs ir manęs?

 

O mano pasaulis erdvesnis.

Lig tolių, lig platumų.

Kur baigiasi mano mintis,

tenai nužengti noriu.

Argi tikrai

ten kelio nėra,

tenai nenueisiu?

Nejaugi tikrai

toks ankštas

mūsų pasaulis?

 

 

 

Pabėgau.

Nuo tavęs pabėgau,

skausmingai ilgėdamasi

tavęs.

Savo viduj

susigūžiau

it sužvarbęs

žvirblelis

palangėje.

O galbūt

nuo savęs pabėgau.

Galbūt…

 

 

 

Nė valandėlės

be išsiskyrimo kartėlio,

nė valandėlės

be laukimo virpulio,

nė akimirkos –

tuščios, bejausmės.

Nė vienos –

per visą gyvenimą!

Nė vienos!..

 

 

Vertė Vygandas Račkaitis

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.