Kairioji politika, tankai ir geopolitikos altorius
Vartydami Vakarų Europos kairiųjų autorių publikacijas aptiktume tarptautinės politikos interpretacijų, kurios progresyvios minties šalininkams rytinėje kontinento pusėje atrodytų sunkiai suprantamos. Žanro klasika galima vadinti pareiškimus, tarkime, kad Sovietų Sąjunga buvo darbininkus ginanti socialistinė valstybė, kad Kinijos ekonomika šiandien yra pagrįsta socializmo principais ar kad Putino režimas yra progresyvesnis nei Vakarų demokratijos. Vienu paprasčiausių atsakymų tokiais atvejais tampa primityvus (ir neretai sąmokslo teorijomis paremtas) kai kurių dešiniųjų jėgų diskursas apie prorusišką, „komunistinį“ kairiųjų ešeloną, pasak jų, viešpataujantį prestižinių leidinių redakcijose, aukštai reitinguojamuose universitetuose ar socialinių medijų platformose. Tokie iš piršto laužti svaičiojimai ne tik iškreipia tarp reakcingųjų, liberaliųjų ir progresyviųjų stovyklų egzistuojantį jėgų balansą, bet ir primityviai supaprastina kairėje politinėje stovykloje ilgai besitęsiančius ginčus, debatus ir visada egzistavusią nuomonių įvairovę. Rytų Europos žiniasklaidoje lengva aptikti nemažai dešiniųjų jėgų kritikos, skirtos tokiems dalies Vakarų kairiųjų postringavimams, o atsakas iš pasisakančios prieš autoritarizmą kairiosios stovyklos pernelyg dažnai lieka paraštėse.
Paprastai į Vakarų kairiąsias jėgas nukreipta kritika yra koncentruota į du taikinius. Vienas jų aprėpia identiteto politikos tematiką. Šiuo atveju pernelyg stebėtis nereikėtų, nes būtent kultūros karai kriziniais kapitalizmo laikotarpiais ir yra mėgstamiausia dešinės korta. Persikėlus į tarptautinės politikos areną, būtų galima išskirti ir antrąjį kritikos objektą – šiame tekste jį norėčiau pristatyti kaip tankistinę kairę ir jos mąstymo linijas. Dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje tankistinės kairės arba tiesiog tankizmo sąvoka pradėta vartoti siekiant apibūdinti Vakarų kairiuosius aktyvistus ir intelektualus, kurie Sovietų Sąjungą interpretavo kaip socialistinę visuomenę. Pasak jų, ši valstybė gynė darbininkijos interesus. „Realiai egzistuojančio socializmo“ gynybą gana didelė kairiųjų dalis tęsė ir po to, kai sovietų kariuomenė ir jos tankai brutaliai numalšino 1956-ųjų Vengrijos revoliuciją ir 1968-ųjų Prahos pavasarį.
Šiandien dažna ir platesnė termino interpretacija. Dešinieji politikai ir žiniasklaida nevengia termino vartoti kaip nuorodos į bet kurį asmenį ar grupę, pasisakančią už kovą prieš neoliberalizmą. Tarkime, Borisas Johnsonas dar 2015-aisiais Jeremy Corbyno leiboristų partijos sparną apibūdino kaip „trockistų ir tankistų aljansą“. Išplėstinę termino interpretaciją aptiktume ir prieš autoritarizmą pasisakančių kairiųjų autorių tekstuose. Šiuo požiūriu tankisto įvardijimas yra pritaikomas tiems kairiesiems, kurie pagrįstai kritikuodami vakarietiško imperializmo apraiškas nevengia sovietinės estetikos ar prieš Vakarus pasisakančių vyriausybių karinės galios idealizacijos. Kairieji tankizmo kritikai teigia, kad šis flangas yra linkęs pateisinti darbo judėjimų priespaudą ir politines aktualijas vertina atsispirdamas tik nuo geopolitikos altoriaus. Žvelgiant iš šio taško, vertėtų kelti klausimą, ar diskusijos apie tankistinės kairiosios minties apraiškas Vakaruose yra bent kiek aktualios progresyvioms politinėms jėgoms posovietinėje erdvėje. Nors lietuviakalbėje erdvėje ir nerastume išsamesnio tankizmo vertinimo, mano nuomone, tosios diskusijos yra vertos dėmesio. Būtent dėl jų gali būti išgryninamos autentiškos ir nevulgarios kairės gairės ir programos. Tolesniuose paragrafuose norėčiau glaustai pristatyti tankistinės kairės minties linijas ir kritiškai jas aptarti.
Glausta tankizmo termino istorija
Tankizmo sąvoka neatskiriama nuo Šaltojo karo geopolitikos ir ganėtinai stipraus bei įvairialypio kairiosios minties šalininkų rato Jungtinėje Karalystėje. Ieškant termino užuomazgų, reikėtų nusikelti į 1956-ųjų spalį. Būtent tuomet Didžiosios Britanijos komunistų partijos narys Peteris Fryeris buvo išsiųstas į Vengriją kurti reportažo partijos laikraščiui „The Weekly Worker“ apie šalyje prasidėjusį darbininkų sukilimą ir streiką. Savo akimis pamatęs, kaip šis pasipriešinimas Budapešte buvo numalšintas Kremliaus išsiųstais tankais, Fryeris sugrįžo į Londoną rašyti straipsnio apie stebėtus įvykius. Visgi jis sulaukė cenzūros, nes Didžiosios Britanijos komunistų partija laikėsi oficialios Sovietų Sąjungos pozicijos, sugretinančios minėtąjį sukilimą su fašistiniu kontrrevoliuciniu sąmokslu. Fryerio reportažas taip ir nepasirodė „The Weekly Worker“ puslapiuose, bet dar 1956-ųjų gruodį buvo išleistas knygos formatu pavadinimu „Vengrijos tragedija“ (Hungarian Tragedy). Nenuostabu, kad šiai knygai išvydus dienos šviesą Fryeris buvo priverstas palikti partiją, o Vengrijos revoliucijos numalšinimas ilgainiui tapo kertine priežastimi, suskaldžiusia Didžiosios Britanijos komunistų partiją į dvi plačias stovyklas – reformistinę ir tradicinę.
Po įvykių Budapešte reformistinis partijos sparnas demonstravo didėjantį skeptiškumą Kremliaus politikos Rytų bloko šalyse atžvilgiu. Šiose gretose aptiktume tokius partijos narius kaip platesniam skaitytojų ratui pažįstami kairieji intelektualai Stuartas Hallas ar Ericas Hobsbawmas. Jie sėmėsi įkvėpimo iš Europoje įsigalėjusio eurokomunizmo idėjų. Reformistai pritarė ir tam, kad partija daugiau dėmesio skirtų identiteto, ne tik klasės politikai.
Kitoje barikadų pusėje liko partijos nariai, ir toliau nuosekliai palaikantys oficialią Kremliaus liniją. Šią grupę, kurios nariai Sovietų Sąjungos užsienio politiką gynė ir po invazijos į Čekoslovakiją 1968-aisiais, imta vadinti tankistais, tankistine kaire arba tiesiog stalinistais. Šios politinės pakraipos gairės buvo dar labiau išgrynintos praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje susiformavus Naujajai komunistų partijai. Net ir po to, kai 1991-aisiais Didžiosios Britanijos komunistų partija baigė egzistuoti, tankistinės kairės terminas buvo vartojamas pirštu rodant į kairiuosius, kurie Sovietų Sąjungos griūtį interpretavo kaip bene didžiausią, jeigu ne galutinį smūgį progresyvios politikos projektui. Tad neturėtume kelti antakių konstatuodami faktą, kad ši mąstymo kryptis išlieka populiari tarp kairiųjų. Nors atsinaujinusių stalinizmo apraiškų galime surasti ir Rytų Europos kontekste, didžiausio populiarumo tankizmas šiandien sulaukia Vakaruose.
Imperializmo kritika iš tankistinės perspektyvos
Tankistinė minties linija yra ryški buvusio Corbyno patarėjo Seumaso Milne’o, žurnalisto Beno Nortono ar politologo Michaelo Parenti darbuose ir komentaruose. Kaip ir užsiminiau kiek anksčiau, Šaltojo karo laikotarpiu pagrindinė ašis, jungianti tankistinę kairę, buvo vadinamųjų darbininkų valstybių palaikymas. Tankistai taip pat rėmė prieš kolonijinę priespaudą kovojančius judėjimus. Po 1991-ųjų šią vienijimosi ašį pakeitė kiek bendresnis priešinimasis imperialistinei politikai.
Reikėtų akcentuoti, kad tapatinti prieš imperializmą pasisakančią politiką su tankizmo žargonu būtų klaidinga. Kairioji politika visada privalo kritikuoti Vakarų vyriausybių dvejopus standartus, ypač tada, kai jos aktyviai remia žmogaus teises ir demokratines iniciatyvas vienuose pasaulio kraštuose, bet joms oponuoja ir siekia jas pažaboti pasitelkdamos tiek ekonomines, tiek karines priemones kitur. Bet kalbant apie šiuos dvejopus standartus nereikėtų pamiršti ir to, kad opozicija Vakarų vyriausybėms niekada negali būti absoliuti ir automatinė. Ši įžvalga tampa ypač aktuali tada, kai būtent Vakarai reikalauja atskaitomybės iš režimų dėl karo nusikaltimų, prievartos prieš civilius ir jų žudymo.
Tankistinės kairės retorika prieš imperializmą vis dėlto niekada negali susitaikyti su šia realybe. Taip yra todėl, kad gana didelė kairiųjų dalis vis dar remiasi vienpusiška antiimperializmo samprata, kuri tapo populiari po 1928 metų Trečiojo internacionalo kongreso. Šiame kongrese komunistų partijų nariai buvo pakviesti kurti aljansus prieš imperialistinį kapitalizmą Vakarų Europoje. Panašios minties projekcijos buvo propaguojamos ir tarp kai kurių priklausomybės teorijos (dependency theory) šalininkų praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Tad ir Kominternas Stalino valdymo metais, ir vadinamieji trečiojo pasaulio kairieji (tokie kaip Andre Gunderis Frankas ar Samiras Aminas) pagrindiniu progresyvios politikos tikslu laikė gamybos jėgų plėtrą kolonizuotose teritorijose ir susivienijimą su nacionaline buržuazija kovoje prieš užsienio kapitalą arba apskritai – imperializmą. Mano akimis, ši antiimperializmo samprata buvo pernelyg paprasta ir tiesiog sulygino visas socialines ir politines jėgas besivystančiose šalyse su progresu. Ilgainiui tai leido teigti, kad JAV ir Vakarai tarptautiniuose santykiuose visada yra visagalės jėgos be išimčių. Būtent Vakarai nulemia kiekvieną socialinę ir politinę aktualiją pasaulinės ekonomikos periferijose.
Šiuo požiūriu skiriamaisiais tankistinės kairės antiimperializmo ženklais galima laikyti du minties trafaretus. Pirmas – kad Vakarų valstybės, režimai ir net darbo judėjimai automatiškai yra kairiųjų jėgų priešai. Todėl Vakarams būtina oponuoti nepriklausomai nuo konteksto. Antras minties trafaretas, kuris, beje, yra visiškai nesvetimas ir dešiniosioms jėgoms, nusako, kad „mano priešo priešai visada bus mano draugai“. Pavyzdžiui, jei Bašaro al Asado režimas priešinasi JAV užsienio politikai, tai reiškia, kad tą režimą būtina remti ir ginti, nesigilinant į vidaus ar užsienio politikos detales. Iš čia galima kildinti ir įvairiausias faktais nepagrįstas interpretacijas apie įvykius, kurie labai aktualūs prieš autoritarizmą kovojančios Rytų Europos kairės nariams. Tarkime, Ukrainos kontekste mano minėtų mąstymo linijų samplaika leido tankistinei kairei Euromaidaną vadinti fašistiniu sukilimu, kalbėti apie tai, kad Krymas visada buvo neatskiriama Rusijos dalis, ar teigti, jog Rusijos Federacijos kariai niekada nebuvo dislokuoti rytinėje šalies dalyje. Visi šie teiginiai ilgainiui buvo faktiškai paneigti.
Remdamiesi Šri Lankoje gimusios socialistės ir feministės Rohini Hensman įžvalgomis, galėtume tankizmo šalininkus dalyti į tris grupes. Visos šios grupės, pasak Hensman, turėtų būti kritikuojamos dėl vienpusiškos retorikos imperialistinės politikos klausimais. Kitaip tariant, tankistų propaguojama imperializmo kritika yra verta priešdėlio „pseudo“.
Populiariausias tokio vienpusiško antiimperializmo variantas vienija tuos Vakarų komentatorius, kurie palaiko kairuolišką vidaus politiką savo šalyse, tarkime, Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Jų gretose atrastume radikalesnės socialdemokratijos rėmėjų Corbyno ar Sanderso projektų pavidalu. Nepaisant progresyvių projektų rėmimo savo šalyse, tokie kairieji komentatoriai kaip Seumasas Milne’as, Benas Nortonas ar Shamusas Cooke’as yra linkę pernelyg supaprastinti tarptautinės politikos aktualijas. Tai jie daro išskirdami tik vieną universalų engėją visose situacijose. Tas engėjas, žinoma, yra Vakarai, ir dažniausiai JAV. Turbūt vulgariausiu tokios analizės ir politikos pavyzdžiu galime laikyti negebėjimą įžvelgti, kad, tarkime, Sirijos pilietiniame kare priespaudos linijos yra daugiskaitinės. Jos įtraukia ir Asadą, ir „Hezbollah“, ir Iraną, ir Rusiją. Na, o tai, kad būtent Sirijos piliečiai, o ne abstraktūs Vakarai yra ta grupė, kuri yra tiesiogiai suinteresuota Asado valdžios pabaiga, yra įžvalga, kurios tankistams daryti neleidžia ideologiniai įsitikinimai. Dar vienas išskirtinis šios tankizmo atšakos bruožas yra tas, kad jos šalininkai remiasi europocentristinėmis prielaidomis. Kitaip tariant, jų analizės kompasuose žmonės, gyvenantys ne Vakarų Europoje, yra negebantys veikti nepriklausomai nuo pašalinių (suprask, tarptautinių ir imperialistinių) jėgų. Tad milžiniška pasaulio populiacijos dalis negeba nei engti kitų, nei priešintis išnaudojimui ar skirtingoms išnaudojimo formoms. Čia turime ne tik puikų modernaus orientalizmo, bet ir tarptautinio solidarumo vakuumo pavyzdį. Skaitantieji tikriausiai sutiks, kad tokios kairiosios minties potencialas yra minimalus.
Hensman skiria ir du papildomus vienpusiškos, prieš imperializmą neva pasisakančios retorikos tipus. Galime paminėti tiesiog po Šaltojo karo baigties pamažu atgimstančią stalinistinės politikos sekėjų grupę, kuri funkcionuoja kaip Rusijos imperialistinės politikos apologetai. Galiausiai po ta pačia antiimperializmo vėliava dažnai slepiasi ir vadinamieji taikos angelai tarptautinėje politikoje. Jų kuriami diskursai yra ypač pavojingi dėl ganėtinai pažangios valstybės valdomos žiniasklaidos mašinos. Anglų kalba transliuojantys globalūs televizijos kanalai, tokie kaip „Russia Today“ ir Irano „Press TV“, yra svarbūs vienpusiškos antiimperialistinės minties platintojai.
Jei žvelgtume į lietuviškąją socialinę erdvę, nesunku būtų atrasti kairiųjų jėgų, kurios semiasi įkvėpimo iš Vakarų tankistų ir naujųjų stalinistų. Čia reikėtų akcentuoti žodį „semiasi“, nes bandymai kurti autentiškus projektus, persismelkusius Sovietų Sąjungos estetikos ir besilaikančius stalinistinės linijos, mūsų kraštuose yra tiesiog sunkiai įmanomi. Ir nuo to, žinoma, tik geriau. Visgi iliustracijos dėlei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad save Karlo Marxo šalininkais vadinantys komentatoriai vasarą prasidėjusius ir tebesitęsiančius protestus Baltarusijoje labai greitai sulygino su Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) diriguojamu sukilimu. Kaip ir būdinga Kremliaus imperialistinės politikos apologetams – visi demonstrantai buvo tiesiog pavadinti fašistais, linkint Lukašenkai sėkmės malšinant pasipriešinimą. Siekdamas paryškinti tokių vulgaraus mąstymo linijų banalumą, norėčiau pasiūlyti kiek nuodugniau apsvarstyti įvykius Baltarusijoje ir glaustai aptarti Rusijoje nuvilnijusius protestus.
Protestai Baltarusijoje ir Rusijoje
Kažin ar per daug spekuliuotume teigdami, kad veikiausiai niekada nesužinosime praėjusį rugpjūtį vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų. Primygtinai teigti, kad Lukašenka juos pralaimėjo, yra mažų mažiausiai trumparegiška. Abejoti negalime tuo, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir visa rinkimų kampanija prilygo farsui.
Kairieji išskirtiniu protestų Baltarusijoje bruožu pagrįstai laiko darbininkų streikus svarbiuose šalies fabrikuose ir darbovietėse. Rugpjūčio viduryje didelis darbininkų skaičius pramonės, prekybos, transporto ir informacijos sektoriuose įsitraukė į protestus. Šią aktyvią grupę papildė medicinos darbuotojai, mokytojai, studentai ir pensininkai. Kai Lukašenka sulaukė palaikymo iš Maskvos, režimui buvo daug paprasčiau įbauginti streikuojančius darbininkus pasitelkiant policijos pajėgas. Streikų komitetų lyderių ir profsąjungų narių areštavimas, žinoma, prisidėjo prie streikuojančių grupių demoralizavimo.
Tenka pripažinti, kad pervertinti Baltarusijoje vykusius streikus būtų pernelyg primityvus žingsnis. Pasipriešinimas darbovietėse apsiribojo peticijų rašymu, susitikimais su vadovybe ar mitingais prie fabrikų. Taip pat lieka neaišku, kokiu mastu buvo stabdomas darbas. Šios detalės leidžia teigti, kad deklaracijos apie skelbiamą visuotinį streiką šalyje buvo utopinės. Būtų galima daryti prielaidą, kad darbininkų klasė protestuose dalyvavo ne kaip klasiškai sąmoninga grupė, turinti socialiai orientuotus interesus, bet paprasčiausiai kaip prieš Lukašenką besipriešinantis darinys. Tas darinys buvo ypač svarbus dėl savo strateginės pozicijos, leidžiančios teoriškai paralyžiuoti prekių gamybos ir jų platinimo procesus.
Bet ar tai reiškia, kad liberalioji opozicija ir neoliberalus diskursas išlieka vienvaldžiais situacijos šeimininkais? Negana to, ar kairė tiek Baltarusijoje, tiek mūsų kraštuose turi likti apatiška protestams? Į pirmą klausimą atsakyti sudėtinga, antras yra kiek lengvesnis. Pabandykime išskleisti abu klausimus.
Pradėkime nuo teiginio, kad nereikia pamiršti, jog Sviatlanos Cichanouskajos įkurta Koordinacinė taryba yra sudaryta iš narių, atstovaujančių nacionalistinei inteligentijai, prieš Lukašenką pasisakančiam verslo elitui ir nevyriausybinėms organizacijoms. Šios tarybos nuostatai flirtuoja su radikaliu neoliberalizmu ir nacionalizmu. Bet tai, kad darbo judėjimas iki šiol neatrodo gebantis suformuoti nuodugnios socialinės ir ekonominės programos, nėra tik jo nepažangumo ar to, ką dalis marksistų vadintų „neteisinga sąmone“, problema. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Baltarusijos santvarka yra bene archetipinis valstybinio kapitalizmo variantas. Tokio tipo santvarkose ekonominis išnaudojimas yra sutapatintas su valstybine biurokratija. Tai reiškia, kad santvarkai besipriešinančios jėgos visada kalbės labiau politine nei ekonomine kalba. Labiausiai juntama priespauda paprastai bus sutapatinama su nekompetentinga biurokratija ir politinėmis asmenybėmis. Tad socialinio teisingumo reikalavimai visada bus glaudžiai susiję su pasisakymais už demokratizaciją. Šios įžvalgos tankistinei kairei neleidžia daryti įsivaizdavimas, kad tokie antivakarietiški režimai kaip egzistuojantis Baltarusijoje yra tam tikra prasme orientuoti į socializmą ar socialinį teisingumą. Vadovavimasis tokiomis dogmomis niekada nebus raktas į socialinio teisingumo užtikrinimą.
Grįžkime prie klausimo apie solidarizavimąsi su Baltarusijos kaire ir prieš Lukašenką protestuojančiais žmonėmis. Visas tankistinės kairės diskursas apie Minsko Maidaną ar įvykių sugretinimas su dar viena spalvotąja revoliucija yra mažų mažiausiai faktiškai nepagrindžiamas. Be to, tokie palyginimai nekuria jokių solidarumo tinklų su nepriklausomu Baltarusijos darbo judėjimu ir kairiaisiais aktyvistais, kurie, kaip žinoma, įsitraukė į demonstracijas. Čia reikėtų paminėti ir vientisumo stoką, kuri būdinga visiems protestų judėjimams, priešingai nei teigtų tankistai. Dalis kairiųjų, kurie savęs netapatina su Baltarusijos komunistų partija, aktyviai įsitraukė į gatvėse vykusias demonstracijas ir palaikė liberalus. Kitas kairės sparnas kritikavo tiek policijos smurtą prieš civilius, tiek suklastotus rinkimų rezultatus. Tuo pat metu ganėtinai pagrįstai buvo laikomasi pozicijos, jog įsitraukimas į demonstracijas kartu su liberalia opozicija būtų tiesiog nenaudingas, žinant, kad jos tikslai yra paremti neoliberalia politika, įskaitant firmų privatizaciją, nemokamos sveikatos sistemos panaikinimą ir ryžtą dar labiau liberalizuoti darbo santykius. Tačiau net šiuo kiek sudėtingesniu požiūriu visi puoselėjami populiarūs teiginiai, kad pasipriešinimas Lukašenkos režimui buvo organizuotas nacionalistų, verslo atstovų ir hipsterių, yra neteisingi. Iš tiesų, kaip teigia Vitalijus Škurinas, kuruojantis kairiosios minties platformą pavadinimu „Rugsėjis“, didelę jaunesnio amžiaus protestuotojų dalį sudarė fabrikų darbininkai, taksistai ir studentai.
Dar vienas balsas, kurį būtų verta išklausyti, yra Pavelas Katorževskis – Baltarusijos kairiosios partijos „Teisingas pasaulis“ centro komiteto narys. Išsamų Andriaus Bielskio interviu su juo galite perskaityti kairiosios minties žurnalo „Lūžis“ antrajame numeryje. Protestų metu Katorževskis buvo sulaikytas ir įkalintas. Jis situaciją apibendrina kaip neišvengiamą pasirinkimą iš dviejų kapitalizmo variantų. Viena vertus, kapitalizmo su diktatūra – tokio, koks dabar egzistuoja šalyje. Kita vertus, kapitalizmo su tam tikra politine demokratija. Čia jis akcentuoja ir tai, kad negalima atmesti trumpuoju laikotarpiu įgyvendinamų socialinių ir ekonominių reikalavimų, kurie galėtų vienyti kairiąją platformą. Kitaip tariant, net jei dabartinė situacija nėra palanki progresyviai alternatyvai kurti, kairiųjų tikslas yra protestų metu mobilizuoti mases dėl socialinio teisingumo. Jo patarimas vis gausėjančioms Lietuvos kairiųjų gretoms yra paskleisti žinią apie situaciją ir viešai parodyti, kad kairieji visada yra protestuojančių darbuotojų, o ne bjaurių biurokratinių režimų pusėje. Galime daryti išvadą, kad kiek atidesnis žvilgsnis į situaciją labai greitai išsklaido naujųjų stalinistų ir tankistų fantazijas apie situaciją Baltarusijoje.
Kalbėdami apie nūdienos protestų bangą Rusijoje galime pradėti nuo pagrindinių tankistų tezių šiame kontekste. Tos tezės paprastai apsiriboja nuoroda į „Twitter“ platformoje pasidalytą vaizdo klipą su Aleksejaus Navalno rasistiniais pasisakymais apie imigrantus iš Vidurinės Azijos valstybių. Kita prielaida remiasi faktu, kad Navalnas dalyvavo Yaleʼio universiteto stipendijų programoje, rengiančioje pasaulio lyderius. Tad tankistai postringauja, kad CŽA tikslas padaryti Navalną kitu Rusijos prezidentu yra matomas plika akimi. Progresyvios politikos šalininkai paprasčiausiai turėtų pabrėžti, kad eiliniai Rusijos piliečiai vis dar palaiko Putino režimą, jo generuojamą ekonominį ir socialinį stabilumą, ir, žinoma, atsiriboti nuo bet kokių bandymų prisidėti prie JAV imperialistinės politikos Rusijos atžvilgiu. Nors iš pirmo žvilgsnio tokios minties linijos ir galėtų atrodyti patrauklios, jos labai paviršutiniškai vertina dabartinių protestų socialinį turinį, jų priežastis ir platesnę reikšmę.
Galbūt sutiksite, kad Navalnas niekada nesulauks antiautoritarinės kairės ir darbo judėjimo palaikymo. Čia net nereikia giliau kapstyti detalių apie Navalno ksenofobinę retoriką, nacionalistinę praeitį ar dabartinį populizmu pridengtą atsidavimą neoliberalizmui. Bet nepaisant šių įžvalgų – kairė turi labai geras priežastis solidarizuotis su Rusijoje protestuojančiais žmonėmis. Tą galime teigti pasitelkdami keletą svarbių konteksto detalių.
Naujausi sociologiniai tyrimai Rusijoje rodo, kad nemaža dalis žmonių didžiuosiuose Rusijos miestuose protestų akcijose dalyvavo pirmą kartą. Kaip byloja Aleksandros Archipovos atlikti tyrimai, 39 procentai protestuotojų Maskvoje į demonstracijas išėjo pirmą kartą. Sankt Peterburge – 47 procentai. Tikėtina, kad regionuose pirmąkart demonstracijose dalyvavusių žmonių skaičius buvo dar didesnis. Vladimiras Zvonovskis, padaręs dvidešimt interviu su protestuotojais Samaroje, teigia, kad tik keli respondentai sakė kada nors dalyvavę mitinguose. Šiek tiek spekuliuodami galime sakyti, kad didelę dalį demonstrantų sudarė jauni žmonės, kurie gimė ir užaugo jau Putino valdymo metais. Būtent šiai visuomenės daliai Kremlius atrodo daug mažiau bauginanti institucija, ypač kai jie galvoja apie savo pačių ateitį šalyje, neišlipančioje iš ekonominės stagnacijos ir persmelktoje korupcinių valdymo formų.
Kita svarbi konteksto detalė sufleruoja, kad, priešingai nei teigia tiek liberalai, tiek tankistai, demonstracijose buvo mažai žmonių, idealizuojančių Navalną kaip protestų lyderį. Dauguma protestuotojų tiek Maskvoje (57 procentai), tiek Sankt Peterburge (64 procentai) išreiškė tik dalinį pasitikėjimą vadinamuoju protestų lyderiu. Kai kurie protestuotojai pagrindine išėjimo į gatves priežastimi laikė socialinių permainų reikalingumą. Tad protestai Rusijoje toli gražu nėra susiję vien tik su bandymu pakeisti vieną prezidentą kitu. Iš dalies tai atspindi ir demonstrantų kompozicija, kuri apima ir dėl savo ateities susirūpinusį jaunimą, studentus, ir darbo judėjimą, ir įvairių profesijų, vidurinės klasės atstovus.
Rudenį vyksiantys Rusijos parlamento rinkimai bus labai svarbūs mąstant apie Putino perrinkimo perspektyvas 2024-aisiais. Kasdien tampa vis aiškiau, kad pandemijos metu smarkiai prastėjanti ekonominė padėtis ir jaunosios kartos abejojimas savo ateitimi Putino valdomoje šalyje kelia klausimų apie bandymą dar kartą prikelti vadinamąją tyliąją daugumą. Turiu omeny tuos už „Vieningosios Rusijos“ partiją ir Putiną balsuojančius piliečius, kurie išlieka apatiški demonstracijoms ir gyvena konservatyviuose Rusijos regionuose. Teiginiai, kad apatijos siena išliks tokia pat tvirta kaip ir anksčiau, net ir smarkiai krentant realioms pajamoms, mažėjant namų ūkių vartojimo lygiui, augant skurdui ir nelygybės amplitudei, yra vis mažiau tikėtini.
Kaip ir Baltarusijos atveju, aptariami protestai pasėjo susiskaldymą radikalios kairės stovyklose. Rusijoje galima skirti du priešingus požiūrius kalbant apie strategiją. Pirmasis teigia, kad Navalnas ir Putinas tiesiog reprezentuoja skirtingus valdančiosios klasės interesus. Tad protestuotojai tampa marionetėmis didesnių jėgų žaidime. Kairė turėtų bandyti radikalizuoti protestuojančias mases burdama į mažesnes, socialiai nutaikytas akcijas arba tiesiog ignoruoti protestus kaip neturinčius nieko bendro su klasine politika. Antrasis požiūris yra daug populiaresnis. Jis byloja, kad kairieji privalo dalyvauti mitinguose prisimindami, jog išėjimas į gatves negali būti paprastai gretinamas su Navalno palaikymu. Turint omenyje, kad protestai pritraukė didelę dalį jaunimo ir juose niekad nedalyvavusių visuomenės grupių, nūdienos mobilizacijos gali atverti erdvę socialinio teisingumo idėjoms. Tad, priešingai nei prieš dešimtmetį vykusiose akcijose palaikant sąžiningus rinkimus, jaunimo vedamas protestų judėjimas, pasisakantis prieš socialinę nelygybę ir elito privilegijas, yra ypač vaisingas progresyvioms mobilizacijos formoms.
Čia ir vėl aiškėja, kad būtent tokie bandymai išklausyti tuos, kurie situaciją seka ne sėdėdami prie rašomųjų stalų ar foteliuose, bet būtent įsitraukdami į politiką gatvėse ir darbovietėse Baltarusijoje ir Rusijoje, ir yra geriausia priemonė paneigti vulgarios kairės klišes tarptautinės politikos klausimais.
Alternatyvos ir taktikos
Opus klausimas po šios glaustos analizės tikriausiai sukasi apie tai, ką galime daryti norėdami išvengti tankistinio mąstymo klišių. Galima skirti tris alternatyvaus požiūrio pjūvius.
Vienu atspirties tašku gali būti atnaujintos pastangos tyrinėti sovietinį režimą ir po jo vykusią transformaciją iš kairės perspektyvos. Tokie projektai turėtų ne tik identifikuoti buvusios socialinės santvarkos privalumus ir trūkumus, bet ir bandyti nustatyti, kas gi buvo Sovietų Sąjunga, taip pat ir Baltijos respublikos, egzistavusios jos sudėtyje. Ar galime tokias visuomenes vadinti socialistinėmis? Ar darbininkijos interesams jose buvo atstovaujama? Kokias darbininkijos priešinimosi biurokratijai formas galime identifikuoti? Kas paaiškina jų griūtį ir šiandieninę antipatiją buvusiems gamybos organizavimo būdams? Šie užmojai, žinoma, yra teoriniai ir galbūt nepakankamai aktualūs dabartiniame kontekste. Vis dėlto tai, kaip mes suprantame XX amžiaus politinę ekonomiją savo kraštuose, turi ypač svarbių užuominų ir rezultatų lipdant kairės politikos griaučius.
Antra, šiandien kaip niekad svarbu palaikyti demokratines iniciatyvas. Liberalams ši tezė yra natūrali, o kairieji dažnai išlieka neapsisprendę dėl savo jėgų ar bent jau žodinės paramos atidavimo kovai už vadinamąsias buržuazinės demokratijos formas. Bet referuojant į buržuazinę formą daroma klaidinga prielaida, kad demokratija ir kapitalizmas yra vienas su kitu glaudžiai susiję konceptai. Dar blogiau, tai nukreipia kairės dėmesį nuo reikiamybės kovoti už demokratiją būtent tada, kai užsitęsusi kapitalizmo krizė sėja masinio nedarbo, augančio skurdo ir nelygybės sėklas. Centrizmo politika šiandien jau sunkiai gali ką nors pasiūlyti batalijose prieš kraštutinę dešinę, ir tai vis labiau išryškina autentiškos kairės reikiamybę. Ši kairė turi suprasti, kad socialiai teisinga arba socialistinė politika yra toli gražu ne demokratijos antipodas, bet, priešingai, demokratiškumo išskleidimas į tas erdves, kurios šiandien išlieka uždarytos dėl kapitalo santykių dominavimo.
Galiausiai pokomunistinė ir antiautoritarinė kairė turėtų aktyviai dalyvauti diskusijose tarptautinės politikos temomis. Priešindamiesi imperializmui tarptautinėje politikoje turėtume vadovautis ir universaliai prieš priespaudą pasisakančia logika. Tai reikalauja supratimo, kad šiandienos tarptautinėje arenoje egzistuoja daugiau nei vienas imperialistinis centras. Kitaip tariant, globalaus solidarumo principas reiškia, kad kairės tikslas yra remti engiamus žmones visose teritorijose nepriklausomai nuo to, ar jos yra palaikomos ar smerkiamos Vakarų vyriausybių. Jei pasiremtume jau gana sena istorija tapusiu JAV intervencijos į Iraką pavyzdžiu, globalaus solidarumo principas teigtų, kad kairė būtų turėjusi ne tik nepritarti šiam nelegaliam imperialistiniam karui, bet ir turėti pozityvią programą, skirtą priešintis Sadamo Huseino režimui. Kai kurie karo Irake kritikai tiek globalioje šiaurėje, tiek globaliuose pietuose anuomet siūlė tokias strategijas kaip paramą Jungtinių Tautų ginklų inspektoriams, prieš režimą nukreiptas sankcijas, nepriklausomą tarybą, kuri galėtų sekti ir registruoti žmogaus teisių pažeidimus. Žinoma, šios strategijos sukuria savas dilemas ir nebūtinai išlipa iš dvejopų standartų spąstų. Visgi būtent tokia kosmopolitiška antiimperializmo samprata yra viena pagrindinių temų, kuria šiandien turėtų diskutuoti kairiosios minties šalininkai.
Šį straipsnį norėčiau baigti pasitelkdamas Howardo Zinno citatą iš knygos „Jungtinių Valstijų istorija iš žmonių perspektyvos“ (A People’s History of the United States, 1980). Zinnas rašo: „Pasaulyje, kuriame vyrauja tuščio didžiavimosi savo jėgomis nuotaikos, pasaulyje, kuris dalijasi į nuskriaustuosius ir budelius, mąstančių žmonių misija yra nebūti toje pačioje barikadų pusėje būtent su budeliais.“ To ir norėtųsi palinkėti kolegoms kairėje, simpatizuojantiems tankistinėms mąstymo linijoms.
Ilgesnė šio teksto versija buvo publikuota garsiniu formatu autoriaus tinklalaidėje „Prologai“.
