SAULIUS GRYBKAUSKAS

Ką apie Istorijos institutą pasakoja Antano Tylos dienoraščio įrašai iš sovietmečio

 

Balandžio 25 d. sukanka 80 metų, kai 1939 m. įsteigtas Lituanistikos institutas sovietų valdžios buvo paverstas Lietuvos istorijos institutu. Nelaisvės sąlygos jam uždėjo ideologinės įstaigos žymę, nors būta ir šviesesnių veiklos aspektų. Tiek dėl instituto mokslo bendruomenės, tiek dėl valdžios požiūrio į mokslininkus ir profesūrą institutas tapo doktrinieriams neįtikusių akademikų prieglobsčiu. Gabūs, bet ideologiškai nusižengę istorikai buvo baudžiami jiems neleidžiant dėstyti, tačiau visiškai neuždraudžiant jų mokslinės veiklos, kad ir įdėmiai stebint. Į funkcionierių nemalonę buvo patekę Istorijos instituto darbuotojai Rimantas Vėbra, Rimantas Jasas, Izidorius Butkevičius, aktyvi kultūrinės opozicijos tinklų dalyvė Ingė Lukšaitė, iš Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros už nacionalizmą atleista ir institute prieglobstį radusi viena iš „raganų“ – Irena Kostkevičiūtė. Lituanistui „tremtis“ į institutą buvo bene geriausia iš galėjusių nutikti bausmių, kuri, kita vertus, ugdė instituto kolektyvo savitą toleranciją ir palankumą valdžiai neįtikusiems kolegoms. Instituto veiklos ideologiniam dėmeniui ištirti būtina išsamesnė analizė. Artėjant veiklos sukakčiai pabandysiu šiame rašinyje bent trumpai jį aptarti pasitelkęs institute nuo 1958 m. dirbusio vyriausiojo mokslo darbuotojo, 1992–1999 m. direktoriaus, profesoriaus Antano Tylos (1929–2018) iki šiol nepublikuoto dienoraščio įrašus.

Nors ir nepriklausydamas kultūrinės opozicijos tinklams, A. Tyla neišvengė „individualaus žaidimo“ su tuometine valdžia ir mokslo funkcionieriais, kam reikėjo netgi daugiau drąsos nei veikiant kolektyviai. Kultūros veikėjo ar mokslininko konfliktas su valdžia galėjo prasidėti nuo iš pirmo žvilgsnio naivaus prašymo valdžios atstovų paaiškinti, kur konkrečiai šie įžvelgia ideologines klaidas jo akademiniuose darbuose. Tai lyg geranoriškas mokslininko kreipimasis patarimo, kad jis galėtų pasitaisyti ir išvengti problemų ateityje. Funkcionieriams toks prašymas tapdavo iššūkiu ir jie sunkiai rasdavo atsakymą. Nepatogūs klausimai stūmė nomenklatūrą iš saugios „visažinystės“ ir vertė ne tik sukonkretinti kaltinimus, bet ir atidengti neviešus informacijos surinkimo būdus. Taip 1976 m. gegužės 19 d. respublikiniame visuomenės mokslų darbuotojų pasitarime skaitydamas pranešimą Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Petras Griškevičius kritikavo istorikus: „Skaitant istorikų Tylos, Butkevičiaus ir Kostkevičiūtės darbus atrodo, kad jie parašyti nemarksistiškai.“ Galime įsivaizduoti, kaip pirmąjį sekretorių nustebino įkyrus istorikas, per renginio pertrauką išdrįsęs prieiti ir paklausti, kokius „spausdintus darbus turėjo galvoje“ pranešėjas. Negi A. Tyla nežino, kad tos kalbos sekretoriui rašomos, negi „Petras Didysis“ pats turi suprasti ir diskutuoti apie niuansus, kuriuos jis tik įgarsina iš tribūnos. Veikė principas: jei pasakyta, tai įsidėmėk ir dirbk taip, kad kitą kartą neužkliūtum. Žinoma, P. Griškevičius į A. Tylos klausimą negalėjo nieko atsakyti. Nors pasiūlė kitą dieną pas jį užeiti, bet, kaip dienoraštyje pasižymėjo A. Tyla, „žodžio neištesėjo, nukreipė pas [LKP CK Mokslo ir mokymo įstaigų] Skyriaus vedėją J. Aničą“. Tačiau istorikas ir šio funkcionieriaus darbo vietoje nerado, todėl ramybės nedavė P. Griškevičiaus padėjėjui Lazauskui, kuris neiškentęs „kiek suirzęs paklausė: ko Jūs norite?“ Praėjus beveik dviem savaitėms nuo kreipimosi, gegužės 31 d. A.  Tyla galiausiai buvo priimtas Jono Aničo. Iš jo ir sužinojo, kas gi partinei valdžiai kliuvo: „kritikuotas buvau už Lietuvos istorijos rusų kalba skyrius apie 1905  m. revoliuciją ir skyrių, nušviečiantį 1907–1914  m., o taip pat už pratarmę „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla“. [...] Pagrindinės klaidos Lietuvos istorijos skyriuose esą tokios: pirmajame plane iškelti nacionaliniai klausimai, nenušviesta revoliucinių socialdemokratų veikla, pažeisti internacionalumo momentai, neparodyti lietuvių revoliucionierių ryšiai su Leninu.“ Pritrūkę svarių argumentų funkcionieriai į apyvartą paleisdavo kaltinimus dėl „netinkamos“ biografijos, anksčiau padarytų ideologinių klaidų ar nederamų socialinių ryšių. Taip ir J. Aničas nepamiršo A. Tylai priminti biografinius faktus, kad jis „išauklėtas netinkamame klimate: brolis žuvęs (Kazys Tyla-Tarzanas – partizanų Žaliosios rinktinės vadas, žuvęs 1945  m., – S. G.), tėvas teistas, savavališkai grįžęs iš Sibiro“.

Tačiau net ne šių ideologinių klaidų įvardijimas ar biografinių faktų priminimas labiausiai domino A.  Tylą. Minėta Lietuvos istorijos rusų kalba knyga buvo dar neišleista (pasirodė tik 1978  m.), todėl šis „detektyvas“ liudijo instituto direktorių Bronių Vaitkevičių buvus dviveidžiu, norėjusiu gražiai atrodyti prieš instituto kolektyvą, pretenduoti į „saviškį“ ir tuo pačiu metu pasitarnauti funkcionieriams, „išnešant“ į CK rūmus vidines diskusijas, kolektyvo bei mokslininkų nuotaikas ir uždaruose rankraščių svarstymuose vieno kitam išsakytas pastabas. Pastabus A. Tyla atkreipė dėmesį, kad J. Aničas apie jo „klaidas“ perskaitė „iš Ist[orijos] in-to antspaudu patvirtinto lapo“. Tai istorikui patvirtino dar minėto pasitarimo dieną užsirašytą spėjimą, kad „[m]edžiagą ir formuluotę (P.  Griškevičiaus pranešimui – S. G.) be abejo pateikė pats direktorius Vaitkevičius, nors [Istorijos instituto Kapitalizmo] sekcijos posėdyje viešai gynėsi, kad Institutas tokios pažymos nepateikęs“.

Ši 1976  m. gegužę darytų trijų dienoraščio įrašų istorija atidengia pilkąsias zonas ir nevienareikšmiškas situacijas to meto Lietuvos istorijos institute. Ji A. Tylą galėjo nuvilti, tačiau kartu ir paliudyti, kad vis dėlto turėta lūkesčių net ir tokios ideologizuotos įstaigos, koks buvo Lietuvos istorijos institutas, vadovus matyti ne vien kaip valdžios atstovus, bet ir kaip saviškius. Nėra taip, kad A. Tyla būtų vien smerkęs direktorių B. Vaitkevičių ar juo labiau „šefu“ vadintą direktoriaus pavaduotoją Juozą Jurginį. Jo dienoraštyje galime rasti ir palankių vertinimų, kolegiškų pasitarimų ar nusivylimų dėl vadovų atsainaus požiūrio į mokslinius siekius, netesėtus pažadus. Antai 1971  m. rugsėjo 7  d. užrašė: „Kalbėjausi dėl savo knygos su sektoriaus šefu. Savo paramą siūlo.“ Net direktoriaus patarimai trauktis iš tyrinėjimo temos sutinkami gana supratingai: „Pokalbio su direktoriumi metu, jis pasiūlė kruopščiau idėjiniu požiūriu ruošti straipsnius ir nieko nelaukus nutraukti nacionalizmo judėjimo tyrinėjimus ir pereiti [į] 17  a[mžiaus tyrinėjimus]. Kalbėjo jis [Mokslų akademijos] prezidento [Juozo Matulio] pavedimu. Be kitko labai taktiškai“ (1971  m. spalio  8 d. įrašas).

Sovietmečiu bet kokioje įstaigoje galia skleidėsi vertikaliai ir hierarchiškai. Kaip vyriausiasis mokslo darbuotojas, pagal savo statusą – antras žmogus po sektoriaus vedėjo ir jį pavaduojantis šiam išvykus, A. Tyla negalėjo išvengti „žemesnių“ kolegų disciplinavimo. Į šią savo funkciją jis žiūrėjo gana atsainiai ir net pašaipiai. Antai 1972  m. pavasarį po protestų, vykusių Kaune po Romo Kalantos susideginimo, dienoraštyje A. Tyla gegužės 23  d. užsirašė: „Direktorius ir partorgas instituto vyr. moksl. bendr. ir sekt. vadovus supažindino su Kauno įvykiais. Įstaigos įpareigotos pateikti žinias apie ilgaplaukius. Visi pačiupinėjome savo pakaušius, – ar papulsime į sąrašus.“

Apibendrindamas šį trumpą turtingų prof. A. Tylos dienoraščio aprašymą norėčiau užsiminti apie „santykio su sistema“ aspektą. Mūsuose dar išlikęs noras matuotis su tuometine sistema, vis aiškinantis, kas buvo jai klusnus patarnautojas, o gal sraigtelis, net pats to nenumanydamas, o kas galbūt gebėjo išlaikyti tam tikrą atstumą ar net priešintis. Skaitant tiek dienoraščio rankraščius, tiek jau publikuotas knygas akivaizdžiai juntama, kad asmenybė, jos viltys ir siekiai jokiu būdu negali būti apriboti vien tik „už ar prieš sistemą“ problema. A. Tylos santykis su tuometiniais istorijos administratoriais ir kolegomis gana nuoseklus ir nuosaikus, o tai, kad užrašuose galime skaityti vieną kartą nuotaikingesnes, vadovams palankesnes eilutes, o kitą – kritiškus pasisakymus ar nusivylimo gaideles, nereiškia jo asmenybės nenuoseklumo. Kasdieniškos situacijos institute iš tiesų buvo ne visada vienareikšmiškos, tačiau dienoraštyje įžvelgiami vertinimų ir akcentų pasvyravimai neleidžia abejoti A. Tylos pasaulėžiūros vidiniu integralumu.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.