Prie lietuvybės versmių

 

Dvidešimt penkeri metai su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva (1972–1997)

Pabaiga. Pradžia Nr. 5

 

 

(Ne)leidimai rengti ekspedicijas. Dabar laisvėje gyvenančiam jaunimui gali būti sunku suvokti, kad sovietiniais laikais negalėjai be leidimo su būriu kraštotyrininkų nuvažiuoti į kokią nors vietovę ir ją tyrinėti. Reikėjo gauti partijos rajono komiteto leidimą rengti ekspediciją. Galutinį sprendimą priimdavo pirmasis sekretorius. Įsileisdami į rajoną ekspediciją partiniai dariniai kiek rizikavo: jeigu būtų įvykę kas nors komunistinei ideologijai netinkamo, juos būtų kaltinę įsileidus ekspediciją. Nuo to galėjo nukentėti karjera. Todėl priimant sprendimą dėl leidimo svarbi buvo viešoji nuomonė apie ekspedicijos rengėjus. Prisimenu, kai sužinojau, kad kai kurie liaudies dainų klubo „Raskila“ nariai mus laikė „raudonaisiais kraštotyrininkais“, beveik apsidžiaugiau, nes tai girdėdamas KGB mus laikys patikimais ir kelios ekspedicijos, jeigu „neprisidirbsime“, bus beveik garantuotos.

Leidimais pirmosioms ekspedicijoms rūpinosi Č. Kudaba, nuo 1975 m. tuo teko rūpintis man. Kiek žinau, buvo užkliuvęs leidimas surengti Kvėdarnos (Šilalės r.) ekspediciją 1976 m. Apie tai yra pasakojusi etatinė Šilalės r. kraštotyros darbuotoja Irena Petkuvienė. Buvau parašęs pareiškimą dėl ekspedicijos Šilalės r. kultūros skyriui, skyriaus vedėjas Aleksandras Šidlauskas pareiškimą nunešė partijos komitetui, o tas perdavė rajono saugumiečiams tikrinti. I.   Petkuvienė rajono KGB vyriausiąjį susitiko gatvėje ir tas ėmė gąsdinti visokiais blogais dalykais, jeigu ji priimsianti ekspediciją. I.   Petkuvienei neišsigandus, KGB pareikalavo, kad ji kiekvieną dieną atvažiuotų į ekspediciją. Iš tikrųjų, gerbiamoji I.   Petkuvienė ekspedicijos metu kasdien pasirodydavo Kvėdarnoje, o aš negalėjau suprasti, kodėl ji važinėja iš Šilalės. Gal po savaitės ji pasakė nebeatvažiuosianti, nes, jos nuomone, aš neblogai besitvarkąs. Man pareiškus nuostabą ji ir papasakojo šią istoriją.

Kvėdarnos ekspedicijoje turėjome kitų iššūkių. Priėmėme dvylika Dailės instituto dizaino specialybės studentų, kurie buvo baigę pirmą kursą ir turėjo atlikti praktiką. Iš jų mažiausiai trys – žinomų partinių veikėjų atžalos. Ir, atrodo, gana pinigingos, nes iš karto ėmė pijokauti vietinėje knaipėje. Jų praktikos vadovo ekspedicijoje nebuvo, vyti juos lauk bijojau. Nusprendžiau, kad jų pinigai – ne begaliniai, juolab kad jie ne tik patys gėrė, bet ir vaišino kitus. Mano spėjimai pasitvirtino. Antrą savaitę į ekspediciją užvažiavo Liaudies kontrolės komiteto pirmininkas A.   B. prašyti, kad jo sūnų pirma laiko išleisčiau iš ekspedicijos. Suvaidinau, kad apgailestauju, bet „išleidau“. Su juo, atrodo, išvažiavo dar du. Po šios ekspedicijos priimdavome tik pavienius dailininkus, kurie norėjo užsidirbti pinigų. Jų piešinius tarpininkaujant V. Baltrušaičiui nupirkdavo Liaudies buities muziejus.

Keistai prasidėjo 1977 m. Tauragnų (Utenos r.) ekspedicija. Per atidarymą Tauragnų vidurinės mokyklos stadione į bėgimo taką įvažiavo ir lėtai ratu ėmė suktis automobilis. Tuo momentu sveikinamąjį žodį tarė Tauragnų apylinkės pirmininkas. Kai tik jis pamatė automobilį, dviem sakiniais užbaigė kalbą, atsiprašė, kad labai skuba, ir pasišalino, tiksliau, pabėgo. Iš jo elgesio supratau, kad demonstravosi Utenos KGB. Nė viename rajone jie anksčiau taip nesielgdavo, stengdavosi būti nematomi.

Vakare prie bendrabučio pastebėjau stovintį tą patį automobilį. Kitą vakarą nusprendžiau paprovokuoti – priėjau arčiau ir pažiūrėjau į numerius. Netoliese stovintys du vyrukai sukruto – vienas šūktelėjo: „Dar numerių žiūrės!“, o kitas su eismo reguliavimo lazdele man lyg ir šėrė, bet išsisukau, nepataikė. Jautėsi, kad yra išgėrę. Užmezgiau pokalbį: „Čia mes gyvename, tai esame lyg ir atsakingi už bendrabučio aplinką. Gal kokie vagys važinėja.“ Sutartinai užtikrina, kad jie ne vagys, jie – „iš organų“. Juos dominanti mergina, kuri šiandien ryte važiavusi į Daugpilį pirkti nacionalistiškų latviškų knygų. Kadangi niekas į mane nesikreipė, ginuosi, kad turbūt ne mūsiškė. Jie aiškina, kad pati sakiusi, jog iš ekspedicijos. Sakau: „Eikit, žiūrėkit.“ Jie pasisukiojo tarp bedainuojančių mūsiškių ir, neradę tos merginos, pasišalino.

Vėliau sužinojau, kad iš tikrųjų A. P., universiteto Kauno fakulteto studentė, norėdama patekti į Uteną, o iš ten – į Daugpilį, ryte susistabdė KGB automobilį ir nepažįstamiems vyrukams išpliurpė apie savo kelionės į Daugpilį tikslus. Ji dar kartą patvirtino mano požiūrį į kai kuriuos kauniečius: jie yra patriotiškai nusiteikę, ima apie patriotizmą plepėti dar nieko nenuveikę ir patenka į KGB informatorių akiratį. Tai visiškai prieštaravo mūsų pasirinktai strategijai – išoriškai būti lojaliems ir vengti KGB dėmesio.

Dėl vėlesnių ekspedicijų organizavimo Rokiškio r. (1979 m. Panemunėlyje ir 1980 m. Obeliuose) neturėjome jokių sunkumų. Gal ir dėl to, kad partijos funkcionieriai dar prisiminė mano darbą Žiobiškio apylinkės pirmininku.

1982 m. susidūrėme su Biržų r. vadovų nenoru priimti ekspediciją. Padrąsinti sėkmės Rokiškio r., iš pradžių kreipėmės į juos siūlydamiesi tyrinėti Nemunėlio Radviliškio apylinkes. Gavome neigiamą atsakymą, kad rajonas negalėsiąs mūsų priimti, nes būsianti nepasibaigusi pionierių stovykla. Vėliau kraštotyrininkų pasitarime Vilniuje sutiktas rajono kraštotyrininkų pirmininkas, vienos Biržų vidurinės mokyklos direktorius, manęs atsiprašė ir paaiškino, kad nepriimti nusprendęs partijos pirmasis sekretorius, nes bijąs neigiamų publikacijų apie rajono kultūrinį gyvenimą, ir liepęs kaip priežastį nurodyti pionierių stovyklą, kuri darbą baigė liepą, t. y. jau nedirbo mūsų ekspedicijos metu rugpjūtį. Įprastas sovietinių funkcionierių triukas nurodyti ne tikrą, o tariamą techninę priežastį. Dėl Biržų r. partijos pirmojo sekretoriaus sprendimo labai nenustebau, nes jis garsėjo kairuoliškomis pažiūromis ir buvo fanatiškai nusistatęs prieš tradicinės medžiaginės kultūros paveldą, pavyzdžiui, buvo nurodęs ūkių vadovams nuversti vėjinių malūnų stogus, kad gamta pati sunaikintų „buožinį palikimą“.

Pasvalio r., į kurį kreipėmės gal kiek skubotai, irgi atsakė neigiamai. Pagaliau susitarėme su Tauragės r. partine valdžia, kad ekspediciją organizuosime Skaudvilės apylinkėse. Praėjus dviem savaitėms po susitarimo gaunu žinią iš Tauragės, kad jie negalėsią priimti, nes vasarą būsianti kapitališkai remontuojama mokykla, kurioje jie buvo numatę ekspediciją apgyvendinti. Supratau, kad tauragiškiai nenori priimti dėl ideologinių priežasčių. Tai patvirtino ir viena ramuviškė, kurios tėvai mokytojai dirbo Skaudvilės mokykloje, – tą vasarą toje mokykloje nebuvo jokio remonto.

Ėmiau nerimauti, nes mūsų ramuvos veiklos prasmė paremta ekspedicijomis. Kreipiausi pagalbos į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoją Kazimierą Račkauską, faktiškąjį respublikos kraštotyrininkų vadovą. Jis sakėsi negalįs kuriam nors rajonui skambinti ir nurodyti priimti ekspediciją. Gal ir negalėjo. Gal jis ir daugiau ką nors žinojo, bet pagal KGB „papročius“ negalėjo pasakyti. Išgelbėjo draugijos Vilniaus miesto sekretorė Laima Vasiljeva – susiskambino su mokslo drauge, dirbusia Pašvitinio apylinkės pirmininke, ir gavo jos oficialų pakvietimą rengti ekspediciją Pakruojo r.

Bandžiau išsiaiškinti, kuo mes užkliuvom KGB. Priežasčių galėjo būti net kelios. Pavyzdžiui, Kino studija filmavo 1981 m. Paežerių ekspedicijos dalyvius ir atskleidė, kad daug dėmesio skiriame tradicinės kultūros, papročių fiksavimui. Apie tai stengdavomės viešai per daug nekalbėti. Kai man pasakė, kad bus sukamas filmas, tuo dėl minėtos priežasties labai neapsidžiaugiau.

Kita priežastis susijusi su mūsų pačių elgesiu. Tradiciškai priešpaskutinę ekspedicijos dieną skirdavome ekskursijai po rajoną, kuriame dirbo ekspedicija. Paežerių ekspedicijoje gavome tik vieną autobusą. Todėl važiavome per du kartus. Pusei ekspedicijos išvažiavus į ekskursiją, buvau likęs mokykloje. Atbėgo žmogus iš ryšių skyriaus, kuris buvo įsikūręs mokyklos patalpose, kviesdamas prie telefono. Skambino persigandusi Vilkaviškio partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotoja ir pasakė: „Ką tik skambino Pajevonio tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorius ir sakė, kad prie paminklo didžiajam kunigaikščiui Vytautui privažiavo autobusas, iš jo išlipo grupė jaunų žmonių ir giedodama deda gėles prie paminklo. Ar ten ne Jūsų vadovaujami ekskursantai?“ Supratau, kad mūsiškiai ir, ko gero, jiems vadovauja patriotiškasis Valdas Striužas. Bet nepasidaviau, bandžiau suktis: „Kad mūsiškiai niekada negieda, nesu girdėjęs. Gal šiaip iš kur nors atvažiavę.“ Veiksmas vyko sinchroniškai: ramuviškiai dainuodami deda gėles prie Vytauto paminklo, Pajevonio partorgas skambina Vilkaviškio partijos komitetui, komiteto darbuotoja – Mačiekui, o šis išsisukinėja. Gal po penkių minučių ta partijos komiteto darbuotoja vėl paskambino ir pranešė, kad skambinęs partorgas ir sakęs, kad visi sulipę į autobusą ir nuvažiavę. Dar pridūrė, kad tas neužsirašęs autobuso numerio. Ši žinia nudžiugino.

Apie dar vieną galimą priežastį sužinojau rengdamas knygą apie buvusius Paežerių ir Pilviškių valsčius. Tai buvusi Paežerių kolūkio partinės organizacijos sekretorė, kilusi iš pokario rusų „biežancų“, kuriai visur vaidendavosi „nacionalistai“ ir kuri, „kovodama“ su jais, rašydavo gausybę skundų. Kuri priežastis, o gal ir visos, lėmė kilusius nesklandumus dėl ekspedicijos? Prisiminkime, kad 1982   m. buvo paskutiniai Leonido Brežnevo gyvenimo metai.

Ekspedicijos ir Mokslų akademijos institutai. Taip jau susiklostė, kad organizuodami ekspedicijas daugiau suartėjome ne su atitinkamomis universiteto katedromis, o su tuometiniu Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, Lietuvos istorijos instituto Etnografijos skyriumi, Lietuvos liaudies buities muziejumi. Išimtis – kalbininkai A. Girdenis, B. Stundžia ir A. Judžentis. Prof. P. Dundulienė vasaromis rengė savo ekspedicijas, kuriose istorikai atliko etnografijos praktikas, ir mums mažai galėjo padėti. Paprašyta pagalbos pažadėjo du tris ramuviškius priimti į savo ekspedicijas. Bet tas mūsų netenkino, nes stengėmės pasirinktą vietovę tyrinėti kompleksiškai: gamta (augalija ir gyvūnija), vyresnių žmonių prisiminimai, dabarties sociologiniai tyrimai, tradicinė medžiaginė ir dvasinė kultūra (iki 30 temų), šnektos ypatumai, vardynas, tautosaka, eksponatai Liaudies buities muziejui ir medžiaginės kultūros archefaktų fiksavimas piešiniais. Istorijos instituto Etnografijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis V. Milius etnografams vadovauti pats pasisiūlė, bet su sąlyga, kad surinktos etnografinės medžiagos rašomąja mašinėle perspausdintą pirmąjį egzempliorių perduosime Lietuvos istorijos institutui. Etnografinę medžiagą dauginti nutarėme bijodami jos sunaikinimo užėjus kokiai nors ideologinei kampanijai. Ją gaudavo Lietuvos istorijos institutas, universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, Lietuvos liaudies buities muziejus, rajono, kuriame vyko ekspedicija, muziejus. Jeigu etnografinė medžiaga ir būtų buvusi naikinama, ją plačiau paskleidus kur nors būtų išlikusi. Kai Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius viešai sukritikavo „etnografiškumą“, partinio oficiozo „Tiesos“ vyriausiasis redaktorius Albertas Laurinčiukas mūsų ramuviškei Mildai Augulytei, kuri „Tiesoje“ dirbo kalbos redaktore, nurodė atidžiai sekti, kad į laikraštį nepraslystų joks žodis su šaknimi „etnograf-“.

Institutai ramuviškiams buvo lyg apsaugos „stogas“. Manau, kad KGB pasiteiravus apie mūsų surinktą medžiagą iš institutų būtų buvę gauti mums palankūs atsiliepimai. Duoklę turėjome atiduoti Romo Šarmaičio vadovaujamam Partijos istorijos institutui: rinkome prieš Lietuvos valstybę veikusių žmonių (tuometine terminologija, „revoliucionierių pogrindininkų“), sovietinių partizanų, stribų (anuomet „liaudies gynėjų“) ir pan. atsiminimus. Jie turėjo ir išliekamosios vertės, nes stribai minėdavo partizanų pavardes, pasakodavo apie žymesnių partizanų žūties aplinkybes. Iš Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos partiniai bonzos reikalavo, kad būtų tyrinėjama dabartis, renkama medžiaga apie socializmo laimėjimus. Mus gelbėjo prof. J. Mardosos sociologiniai tyrimai ir žurnalistės G. Kadžytės rašiniai apie traktorininkų, melžėjų dinastijas.

Ekspedicijų ataskaitose apie tai, ko reikalaujama, rašydavau detaliai, dar apie surinktą kalbos medžiagą, tautosaką, o apie etnografinę medžiagą – tik šiek tiek, nors ją rinkdavo vos ne 30 nuošimčių ekspedicijos dalyvių. Kadangi partinių struktūrų reikalavimai buvo minimaliai vykdomi, niekas negalėjo pasakyti, kad jie ignoruojami. O kad gal nepakankamai surinkta medžiagos apie dabartį, visuomet buvo galima pasiteisinti patirties stoka. Mūsų ekspedicijose surinkta tautosaka, kalbos ir etnografinė medžiaga 1990 m. sudarė apie 3 nuošimčius Lietuvos saugyklose saugomos tokio pobūdžio medžiagos.

Kai Vilniaus miesto kraštotyrininkams uždraudė rengti ekspedicijas, jų pirmininku, regis, dvejiems metams buvo paskirtas vėliau liūdnai pagarsėjęs Partijos istorijos instituto darbuotojas Juozas Jermalavičius. Buvau girdėjęs paskaitą, kurioje jis iš „proletkulto“ pozicijų vertino kraštotyrininkų darbą. Jo nuomone, tradicinė valstiečių kultūra yra atgyvenusi, liaudies dainos menkavertės, reikia domėtis pažangiąja visuomenės jėga – proletariatu. Jis tuo tikėjo ir kai užlipo ant „platformos“, nenustebau. Kai jį kur atsitiktinai sutikdavau, imdavo klausinėti apie įvykusią ekspediciją, joje surinktą medžiagą. Plačiai papasakodavau apie privalomąją dalį, dar apie kalbos medžiagos rinkimą, šiek tiek apie tautosaką ir nukreipdavau kalbą į šalį. Tuo metu Partijos istorijos institutas rengė „Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraižą“. Imdavau klausinėti apie Vinco Kapsuko ir Zigmo Angariečio pažiūrų skirtumus, apie kairuoliškas Broniaus Pušinio pažiūras. Imdavo pasakoti, įsikarščiuodavo ir ekspediciją užmiršdavo.

Kvalifikacijos kėlimas. Į 1975 m. universitete įsteigtą Visuomeninių profesijų fakultetą šalia meno saviveiklos kolektyvų, gamtosaugos klubo ir kitų darinių buvo įtraukta ir kraštotyrininkų ramuva. Gyvenimas palengvėjo, nes jau nebereikėjo aiškintis, kodėl organizuojamos tradicinės kultūros paskaitos ir ekspedicijos. Atsakymas tapo logiškai pagrįstas: paskaitos skaitomos pagal kraštotyros organizatoriaus specialybės programą, ekspedicijose atliekama privaloma praktika. Nors KGB ir toliau mumis domėjosi, jautėmės drąsiau. Organizavome tautosakos ir lietuvių etnografijos paskaitas. Jos buvo būtinos, nes tik lituanistai būdavo išklausę tautosakos kursą, istorikai – etnografijos. O mūsų ekspedicijose dirbdavo daug matematikų, bibliotekininkų, kitų specialybių studentų. Pagal programą išklausę paskaitų ciklą, ekspedicijoje rinkę medžiagą ir ją sutvarkę gaudavo kraštotyros organizatoriaus pažymėjimą.

Bandėme ruošti ekspedicijai pirmąsyk į ją važiuojančius. Jie turėjo susirinkti literatūrą, ją pastudijuoti ir padaryti pranešimą ta tema, kuria ruošėsi rinkti medžiagą ekspedicijoje. Ne iš visų išreikalaudavome, bet stengdavomės.

Vėlesniais metais sėkmingai išnaudodavome Studentų mokslinės draugijos konferencijas. Nesusiklosčius dalykiniams santykiams su Istorijos fakulteto katedromis netikėtai į pagalbą atėjo Tarybų Sąjungos komunistų partijos istorijos katedra. Šioje katedroje buvo šviesių žmonių: doc. Povilas Vitkauskas, plataus akiračio doc. (dabar prof.) Vygintas Pšibilskis ir kt. Doc. P. Vitkauskas prie katedros „priglaudė“ mūsų kraštotyrininkų sekciją. Per 9 metus (1980–1988) šioje sekcijoje buvo perskaityti 263 pranešimai, paremti praėjusios vasaros ekspedicijos medžiaga: etnografine tematika – 147, istorine tematika – 46, sociologinių tyrimų – 30. Ramuviškių, ypač etnografų, pranešimai buvo beveik parengti straipsniai būsimoms lokalinių tyrimų monografijoms, kurias tikėjomės kada nors išleisti, pavyzdžiui, į 2020 m. parengtą monografiją „Pilviškiai“ pateko keturiolika 1981 m. konferencijoje perskaitytų etnografinių pranešimų.

Universiteto 400 metų jubiliejus. Artėjant jubiliejiniams universitetui 1979 m. daugėjo užduočių mūsų kraštotyrininkų ramuvai. Buvau paskirtas atsakingu už fakultetų muziejų kūrimą, už senojo (iki 1831 m.) universiteto profesorių kapų paieškas ir priežiūrą, buvo kalbama, kad kraštotyrininkai turi užrašinėti profesorių atsiminimus. Į tokį platų užduočių spektrą pažiūrėjau kūrybiškai. Kalbėtis su profesūra reikėjo žinių, patirties ir studentams kraštotyrininkams tai buvo beveik neįkandamas riešutas. Pats imtis šio darbo negalėjau dėl laiko stokos. Už 25 metų vadovavimą universiteto kraštotyrininkams man niekas nėra sumokėjęs nė kapeikos. Tiesa, atgavus Nepriklausomybę, 1997 m. su J. Trinkūnu pasidalijome Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją. Kaip ir kiti katedros dėstytojai, turėjau tokį pat pedagoginio darbo krūvį, turėjau rengti naujus kursus. Kai kurie iš kolegų apie vadovavimą kraštotyrininkams gal nelabai ir žinojo. Fakultetų muziejų kūrėjus kiek konsultavau ir skatinau užrašinėti savos profesūros atsiminimus.

Universiteto profesorių kapus surasti Rasų ir Bernardinų kapinėse padėjo šių kapinių tyrinėtoja ir turbūt geriausia žinovė istorikė Vida Girininkienė. Gaila, kad jos triūsas nebuvo įvertintas nei moksliniu laipsniu, nei kokia nors premija, tarkim, Valstybine J. Basanavičiaus. 1978 m. kapus parodžiau fakultetų atstovams. Kai kurie jų pradėjo juos tvarkyti, pasodino gėlių. Praėjus jubiliejui mes, ramuviškiai, 1980 m. rimtai užsiėmėme profesorių kapų tvarkymu. Kapų priežiūros tarnyba į Rasų kapines atvežė juodžemio, jį išnešiojome prie kapų, suformavome kauburėlius gėlėms pasodinti. Taip profesūros kapus prižiūrėjome iki pirmųjų Nepriklausomybės metų, mus pakeitė lenkų patriotinės organizacijos. Profesūros kapus tvarkėme ne tik Rasų, bet ir Bernardinų, taip pat Jašiūnų ir Turgelių kapinėse. Tradicinė buvo tapusi kapų priežiūros talka gegužės mėnesį. Sekmadienių rytais rinkdavomės Rasų kapinėse, iš ten pėstute pereidavome į Bernardinų kapines.

Po 1980 m. Rasų kapinėse buvo restauruojami istorinę vertę turintys antkapiai. Restauratoriai paprašė ramuviškių pagalbos nekvalifikuotiems darbams. Pavyko susitarti su prorektoriumi B. Sudavičiumi, kad kiekvienam studentui privalomą darbo valandų skaičių ramuviškiai atidirbtų ne universitete, o Rasų kapinėse.

Leidyba. Organizuodami ekspedicijas tikėjomės jose surinktą medžiagą paskelbti atskirais leidiniais, taip, kaip tai darė N. Vėlius. Totalitarinėse valstybėse leidyba, kaip ir radijas bei televizija, griežtai kontroliuojama. Viceministras V. Pranaitis patarė bandyti leisti kaip mokymo priemones nedidelėmis penkių spaudos lankų knygutėmis. Kaip šnektos tekstus pavyko išleisti tris tokias knygutes. Jose paskelbėme Sarių (1972), Luokės (1973) ir Joniškėlio (1974) ekspedicijose užrašytos tautosakos, šnektos pavyzdžių, vietovardžių. Prie jų išleidimo prisidėjo doc. A. Girdenis ir dr. Kazimieras Garšva: pasirūpino jų apsvarstymu universiteto katedroje ir rekomendacijos spausdinti gavimu. Sudėtingesni reikalai buvo su istorinio-etnografinio pobūdžio leidiniais. Iš Sarių ir Luokės ekspedicijų medžiagos parengtą leidinį 1976 m. gruodį pateikiau svarstyti Lietuvos istorijos katedrai, kuriai vadovavo Istorijos fakulteto dekanas doc. Vytautas Lesčius. Dekanas primygtinai prašė leidinio neteikti svarstyti, atsiimti. Nesutikau. Svarstymo metu pagrindinė recenzentė prof. P. Dundulienė pasakė, kad studentai negali rengti ir leisti mokymo priemonių ir kad ji iš savo ekspedicijų-praktikų irgi galėtų tokių leidinių parengti. Formaliai profesorė buvo teisi. Gal ji nesuprato paslėptos gudrybės tokiu būdu skelbti ekspedicijų medžiagą. Po kiek laiko leidinį apsvarstė Partijos istorijos katedra ir rekomendavo leidybai. Šie leidinukai buvo išspausdinti rotaprintu, vietomis sunkokai įskaitomi. Paskutinis leidinys, kurį mums pavyko išleisti kaip mokymo priemonę, buvo skirtas Joniškėlio ekspedicijai (1974). Jo spausdinimo kokybė geresnė: tekstas surinktas specialia rotaprintiniams spaudiniams skirta rašomąja mašinėle, geras baltas popierius, lengva skaityti. Įteikus šį leidinį universiteto leidybos skyriui įvyko toks su cenzūra susijęs įvykis. Leidybos skyrius leidinį, kaip įprasta, perdavė cenzūruoti. Kai po kiek laiko leidybos skyrius pasiteiravo cenzorių apie leidinį, jie atsakė tokio leidinio negavę. Apie tai leidybos skyrius pranešė man. Pasakiau, kad turime antrą egzempliorių. Nežinau, ar dėl mano informacijos, ar šiaip leidinys pas cenzorius atsirado. Dar buvome parengę leidinį apie Žagarę, bet jo nebeišleidome. Pasirodo, kol mes leidome minėtas knygutes, už leidybą atsakinga ministerijos darbuotoja buvo dekretinėse atostogose. Grįžusi į darbą ji pareiškė dėl kažkokių kraštotyros leidinių savo karjeros negadinsianti.

V. Milius pasirūpino, kad trijų ekspedicijų (Kvėdarnos, Tauragnų ir Upninkų) medžiagos paskelbtume tęstiniame leidinyje „Kraštotyra“.

1994 m. su buvusiu ramuviškiu, verslininku Petru Jonušu sutarėme, kad jis steigs leidyklą ir leis „Lietuvos valsčių“ seriją. Pirmosios penkios monografijos buvo iš mūsų ekspedicijose surinktos medžiagos: „Sintautai. Žvirgždaičiai“ (1996), „Žagarė“ (1998), „Obeliai. Kriaunos“ (1998), „Plateliai“ (1999), „Žiobiškis“ (2000). Po to iš mūsų ekspedicijų medžiagos išėjo „Kvėdarna“ (2004), „Tauragnai“ (2005), „Panemunėlis“ (2011), „Pilviškiai“ (2020).

Ideologiniai žaidimai. Anksčiau minėti faktai rodo, kad KGB iki pat Nepriklausomybės atgavimo vykdė slaptą universiteto kraštotyrininkų ramuvos priežiūrą. Kaip atsvarą lituanistinės medžiagos rinkimui retkarčiais į vakarones pasikviesdavome revoliucionierių pogrindininkų, pokario sovietinių aktyvistų. Jie kartais pateikdavo įdomių istorinių liudijimų. Antai pogrindininkas Laurynas Kapočius, pasakodamas, kaip jis 1931 m. organizavo Marijampolės cukraus fabriką statančių darbininkų streiką ir slėpdamasis nuo policijos įsidarbino grioviakasiu Juozo Tūbelio tėvo dvarelyje Rokiškio apskrityje, prasitarė, kad ardomosios veiklos užduotis skirianti moteris iš Kominterno gaudavo 400 litų mėnesio algą ir niekuo nerizikavo, o užduotis vykdydami rizikavo lietuviai ir rusai. O jeigu būtų buvę nustatyta simuliavimo, vengimo vykdyti užduotis faktų, grėsė akistata su mirties bausmės vykdytojais, kuriuos kontroliavo Kominternas ir kurie, prisidengę diplomatų neliečiamybe, šmižinėjo po visą Europą.

 Ramuviškiai. Tarp į kelias ekspedicijas važiuojančių ramuviškių užsimegzdavo draugiški, šilti santykiai. Vėlesnėse ekspedicijose apie trečdalį sudarydavo senbuviai, kurie jau buvo dirbę ne mažiau kaip dviejose ekspedicijose. Jie užduodavo toną, palaikydavo ekspedicijose susiklosčiusias tradicijas: ekspedicijos atidarymą – universiteto kraštotyrininkų ramuvos vėliavos pakėlimą ir vėliavos nuleidimą – ekspedicijos uždarymą. Dar vykdavo ekspedicijos mediumas. Pirmosiomis ekspedicijos dienomis stengdavomės surengti daugiau vakaronių ir jose pasakodami apie ekspedicijos tikslus kuo plačiau paskleisti žinias apie jas. Į kai kurias vakarones susirinkdavo šimtas ir daugiau vietinių žmonių. Dar mūsiškių šimtas su trupučiu. Vietiniai muzikantai ramuviškiams pagrieždavo negirdėtų melodijų, vyresnieji pamokydavo savo krašto dainų ir šokių. Šviesaus atminimo K. Eigminas pasakodavo anekdotus. Esame pasakoję trimis tarmėmis: K. Eigminas – uteniškių, R. Kasparas – žemaičių raseiniškių, Skirmantas Valentas – kupiškėnų. Šiltas, gražus bendravimas be svaigiųjų gėrimų tęsdavosi iki išnaktų.

Vakaronėse plevenanti dvasia ugdė bendrumo jausmą, supratimą, kad būdami vieningi galime nugalėti visas kliūtis, nepasiduoti svetimiems ir išlikti savimi, ugdė pasididžiavimą savo tradicijomis, iš amžių gūdumos ateinančia kultūra. Tautosakos, etnografinės ir kitokios medžiagos rinkimas, nuoširdus bendravimas su kaimo žmonėmis, liaudies dainos – visa tai žadino meilę gimtajam kraštui ir buvo gera tautiškumo ugdymo mokykla.

Komunistinė ideologinė priespauda rajonuose labai priklausė nuo partijos pirmųjų sekretorių pasaulėžiūros ir išsilavinimo. 1974 m. vakaronės Pasvalio vidurinėje mokykloje metu prie manęs prisigretinęs lietuvių kalbos mokytojas perspėjo, kad pagal jų rajono standartus galime būti apkaltinti nacionalizmu. Nenustebau, nes žinojau, kad Pasvalyje ilgai pirmuoju sekretoriumi dirbo mažaraštis kairuoliškų pažiūrų rokiškėnas, kuris buvo laikomas geru pirmųjų sekretorių rajonams ugdytoju. Komunistinei ideologijai jis labai tiko, tik ne mūsų tautai.

Ramuviškių mėgstami buvo daugiadieniai žygiai valstybinių švenčių dienomis ar per žiemos atostogas, jiems vadovaudavo matematikas V. Dagys, istorikai A. Petrašiūnas ir Arūnas Vaicekauskas, lituanistas A. Judžentis. Šių žygių dalyviai privalėjo pasirengti ir žygyje papasakoti pasirinktos vietovės istoriją, apie gamtos istorijos paminklus, iš tos vietos kilusius žymesnius žmones.

Nuo pat universiteto kraštotyrininkų ramuvos gyvavimo pradžios buvo rengiamos naujų narių krikštynos. Jos vyko įvairiose vietovėse: Dzūkijos kaimuose, Rūdninkų girioje, Medininkų pilyje, o nuo 1976 m. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos poilsinėje – Pakretuonio malūne. Vėliau naujokų duodama priesaika buvo parengta remiantis Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalba.

Nuo 1975 m. buvusio ramuviškio, Liaudies buities muziejaus darbuotojo V. Baltrušaičio dėka muziejuje ėmėme rengti ramuviškių diplomantų palydas. Renginys prasidėdavo talka retinant krūmynus muziejaus teritorijoje. Po to laužas vos ne iki rytmečio su tradicinėmis ramuviškių linksmybėmis ir žygis pabėgomis į Pravieniškių geležinkelio stotį, į pirmąjį Vilniaus traukinį.

Ekspedicijos, žygiai, tradiciniai klubo renginiai, vakaronės, surinktos medžiagos tvarkymas vienijo ramuviškius, telkė juos į stiprų draugišką kolektyvą. Neatsitiktinai susikūrė keliolika laiko išmėginimus išlaikiusių ramuviškių šeimų.

Suprantama, kad į ekspedicijas susirinkus per šimtą jaunų žmonių įvykdavo ir netoleruotinų dalykų. Panemunėlio ekspedicijoje (1979) gyvenome vidurinės mokyklos patalpose. Buvo tradicija rytais kelti merginas. Mūsiškiai prisikalbino muzikos mokytojo paauglį sūnų, kad tas atrakintų muzikos kabinetą, ir apsirūpino pučiamaisiais instrumentais. Gal koks vienas ir mokėjo jais groti. Baubdami įvairiais balsais sukėlė tokį triukšmą, kad net gretimų daugiabučių langai atsivėrė, tarp jų ir mokyklos direktoriaus. Išėjęs į mokyklos stadioną pasimankštinti sutikau ten besimankštinantį direktorių, kuris jau buvo išsiaiškinęs instrumentų kelio iš muzikos kabineto į kraštotyrininkų rankas vingrybes. Direktorius tiesiai pareiškė, kad grįžęs iš mankštos rašys laišką universiteto rektoriui J. Kubiliui. Nelabai viliojanti perspektyva. Kartu apibėgus gal porą ratų stadiono taku direktoriaus tonas pasidarė ramesnis. Akivaizdžiai pamačiau teigiamą fizinių pratimų įtaką nervų sistemai. Išsiskyrėme geruoju. O daugiau kaip po 30 metų nuo to įvykio kartu su direktoriumi parengėme dvitomę monografiją „Panemunėlis“.

Tas pats vyrukas, kuris organizavo „koncertą“, ir dar vienas sumanė „saugoti“ klubo vėliavą, t. y. naktį miegoti lauke prie vėliavos. Skolinti čiužiniai, pakloti ant betonuotos aikštelės, naktį drėksta. Be to, aikštelė buvo prie pat kelio, kuriuo žmonės anksti ryte į pieninę nešė pieną. Leidau pasirinkti: miegoti su visais patalpoje arba grįžti į savo lovas, t. y. į namus. Pasirinko poilsį su visais. Panašių įvykių pasitaikydavo ir kitose ekspedicijose.

Ekspedicijas lydėjo sėkmė, nes niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas avarijose, bet nuskendo žmogus mažai upių turinčiame Pakruojo r., į kurį patekome su vargais. Žuvo fizikas Gediminas Tamakauskas. Matyt, žmogui niekas taip nekenkia, kiek jo paties kompleksai. Gediminas nemokėjo plaukti, dėl to kompleksavo ir savo nemokėjimą slėpė nuo kitų. Su kitais maudėsi žvyrduobėje, kurioje po vandeniu dar buvo iškasta dviejų metrų gylio duobė, kad užtektų vandens kolūkio gyvuliams girdyti. Gediminas apie tai nežinojo, braidė pakraštyje, kur negilu, o paskui, žengęs kelis žingsnius toliau, įsmuko į duobę. Ne iš karto pastebėjo kartu besimaudantys ramuviškiai. Ištraukė be sąmonės, dar gyvą. Kitą naktį mirė. Palaidojome Rokantiškių kapinėse Vilniuje 1982 m. rugpjūčio 4 d.

Po ekspedicijos dėl šio įvykio buvo įvairių rūpesčių. Iš pradžių sunerimo prie ministerijos veikęs statybinių būrių štabas, nes klaidingai pamanė, kad tai įvyko statybiniame būryje ir dėl šio įvykio jie praras daug balų tarprespublikinio lenktyniavimo suvestinėje. Kai sužinojo tikrą tiesą, nurimo. Viena ministerijos darbuotoja man nuoširdžiai patarė pasirūpinti, kad būtų skenduolio parašas, jog jis pasižada maudytis atsargiai. Ekspedicijos pradžioje surinkdavau dalyvių parašus, kad jie nevažinės pakeleivingomis mašinomis ir laikysis saugaus maudymosi taisyklių.

Universiteto mokslinės tarybos posėdis. Prieš posėdį sutikau rektorių J. Kubilių, šis mane labai išbarė, kad nesaugąs jaunų žmonių. Posėdžio dalyvius painformavau apie įvykį. Prorektorius B. Sudavičius siūlė griežtą papeikimą motyvuodamas tuo, kad organizuojąs ekspedicijas, kurių organizuoti niekas neliepia, o to pasekmė – žuvęs žmogus. Kažkas bandė ginti. Aiškinau, kad ekspedicija vyko pagal Visuomeninių profesijų fakulteto kraštotyros organizatorių programą. Rektorius ir kiti prorektoriai tylėjo. Mokslinė taryba prorektoriaus B. Sudavičiaus pasiūlymui pritarė. Rudenį fakultetas išsiuntė į kolūkį Lazdijų r. Labai saugojau studentus, kad nesusižalotų, nes, gavęs antrą griežtą papeikimą, būčiau turėjęs palikti universitetą. Po mėnesio grįžęs iš kolūkio nustebau, kad nėra rektoriaus įsakymo dėl papeikimo. Sutiktas ramuviškis Regimantas paaiškino, kad jo tėvas viceministras V. Pranaitis B. Sudavičių perkalbėjęs.

Paskutinės ekspedicijos. Man kartais ir pačiam nelabai aišku, kodėl baigėsi mūsų ekspedicijos. Bandau analizuoti. Priežastys, matyt, buvo kelios. Atgavus Nepriklausomybę atsivėrė įvairūs tradicinės kultūros šaltiniai ir dėl to natūraliai sumažėjo kraštotyrininkų ramuvos trauka. Štai kaip mažėjo ekspedicijų dalyvių skaičius: Gražiškiai (1990) – 126 kraštotyrininkai, Plateliai (1991) – 106, Kapčiamiestis (1992) – 92, Viešintos (1993) – 58, Lomiai (1994) – 65, Kriūkai (1995) – 47, Žiobiškis (1997) – 40. Kita priežastis – mažėjantis idealizmas. Jo buvo daug praėjusio amžiaus 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių ekspedicijose. Išvardinti darbštuolius neužtektų vietos. Kiek kilometrų pėsčiomis su posunkiu magnetofonu sukorė ir kiek valandų praleido šifruodamos keliose ar net keliolikoje ekspedicijų užrašytus tautosakos tekstus tautosakininkės, daugiausia lituanistės, bet pasitaikė ir kitų specialybių ramuviškių. Ir visa tai neatlygintinai, tik iš supratimo, kad dirbamas svarbus, tautai reikalingas darbas. Taip galiu pasakyti ir apie kitus sąžiningai ekspedicijose dirbusius ramuviškius. Tiesa, ir geriausiose 9-ojo dešimtmečio ekspedicijose pasitaikydavo keli tinginiaujantys, kurie nieko rimto nenuveikdavo. Tai dažniausiai buvo iš pašalės kieno nors į ekspediciją įprašyti dalyviai, kurių dėl vienos ar kitos priežasties nepriimti negalėjau.

Sumažėjusį atsidavimą dirbti ekspedicijoje liudija ir toks faktas: Lomių ekspedicijos antrosios savaitės pradžioje keli jaunuoliai pareiškė, kad išvažiuoja į Palangą. Klausiu, kaip su pasirinkta tema, juk nepakankamai surinkta medžiagos. Jie tik gūžteli pečiais. Matyti, kad iš anksto dar Vilniuje susitarę. Tuo momentu aiškiai supratau, kad su mūsų ekspedicijomis baigta. Matyt, lėmė ir kapitalizmo apologetų, liberalų propaguojamos idėjos: negali būti nemokamo darbo, už kiekvieną darbą turi būti užmokėta. Tokių idėjų reiškėjų atsirado ir tarp ramuviškių. Buvo ir nuo mūsų nepriklausanti priežastis: per dvidešimt penkerius metus pasikeitė informacijos apie tradicinę kultūrą pateikėjų karta, jų atmintis, palyginti su jų tėvų, buvo gerokai skurdesnė. Iš jų vertingos informacijos surinkti galėjo tik patyrę tyrinėtojai.

Kadangi cenzūros nebėra, koncentruojuosi į leidybą, į lokalines monografijas.

 

2020 m. gruodis