Seni geri laikai: rečitatyvas

 

Charlesas Reznikoffas (1894–1976) – žydų kilmės amerikiečių poetas, prozininkas, dramaturgas (jo tėvai – XIX a. pabaigoje iš Rusijos imperijos į Jungtines Valstijas emigravę žydai). Drauge su Louisu Zukofsky ir George’u Oppenu laikomas ryškiausiu amerikiečių poetinio objektyvizmo – imažizmo atšakos – atstovu. Objektyvizmo poetams būdingas lyrinio subjekto emocinis atsiribojimas nuo lakoniška, „neornamentuota“ kalba piešiamo konkretaus, ryškaus („objektyvaus“) vaizdo, turinčio savaime, be autoriaus vertinimo byloti adresatui. Šie principai bene veiksmingiausiai ir paveikiausiai įkūnyti vėlyvuoju kūrybiniu laikotarpiu išleistose ir plačiau Reznikoffą išgarsinusiose knygose Testimony: The United States (1885–1890): Recitative (1965), Testimony: The United States (1891–1900): Recitative (1968) ir Holocaust (1975). Jose teisininko išsilavinimą turėjęs ir kurį laiką teisės enciklopediją rengęs Reznikoffas, remdamasis istorine ir teisine faktologine medžiaga (teismų bylomis, apklausų protokolais ir pan.), glausta poetine forma įtaigiai „liudija“ nepagražintą žemesnių, skurstančių, išnaudojamų Amerikos socialinių sluoksnių (imigrantų, juodadarbių, juodaodžių) gyvenimą, žydų holokausto nusikaltimų spektrą.

 

 

Seni geri laikai: rečitatyvas¹

 

Istoriniai epizodai

 

I

 

Naujoji Anglija (1637?)²

 

Patarnavusi samdine

dabar ji panoro grįžti pas ankstesnįjį šeimininką

kitoje nausėdijoje.

Kelias į ją vedė per girią ir pelkes –

ne vienos dienos kelias –

kaipgi ji ten nusigausianti?

Jis sutiko ją palydėti

už penkiolika šilingų,

ir jiedu drauge iškeliavo.

 

Jis parėjo po dviejų dienų.

– Kaip čia taip greit grįžai? – užklausė kaimynas.

– Ir iš kur tas kraujas

ant tavo kepurės ir apdaro?

– Balandžio, kurį nugalabijau.

– O kaip atsirado tas įdrėskimas kairėj nosies pusėj?

– Nuo gervuogės.

– Toks didelis?

– Po teisybei, jis nuo mano šautuvo.

– Bet tu juk šaudai iš dešinės.

 

Praėjus maždaug pusmečiui

jos kūną vienas indėnas rado pelkėje,

toli nuo tos vietos, kur tas lydėjęs vyras sakėsi ją palikęs;

palaikai apipuvę,

apdarų krūva šalimais.

 

 

 

II

 

Dirfildas, 1703-ieji³

 

Priešaušriu pastorių pažadino

kirvukų taukšėjimas

į duris ir langus.

Jis nuskubėjo prie durų:

apie dvi dešimtys indėnų išdažytais veidais

stūgaudami jau brovėsi

į vidų.

 

Trys indėnai sugriebė jį,

surišo kaip stovi vienais baltiniais

ir puolė griozti visus trobos pakampius.

Gulėdamas, surištas ir bejėgis, jis galvojo apie pačią ir vaikus –

pati buvo pagimdžiusi vos prieš porą savaičių –

ir prisiminė eilutes iš Izaijo:

„Patį savo dienų vidurdienį turiu iškeliauti!

Vartai Šeolo atims man likusius metus…“

 

Du jo vaikus indėnai išnešė pro duris

ir užmušė,

taip pat ir negrę,

padėjusią juos prižiūrėti;

laikydami už špagatu surištos rankos,

kita leido jam apsirengti;

leido ir jo pačiai apsitaisyti,

kaip ir vaikams, kuriuos paliko gyvus.

 

Valanda po saulės tekėjimo

juos visus išsivedė iš trobos –

į trijų šimtų mylių kelionę Kvebekan,

per sniegą iki kelių.

Daugelis trobesių tuo metu jau liepsnojo;

jiems paliekant miestelį

pastorius matė, kaip pleška jo troba ir tvartas.

Iš pradžių pastoriui draudė šnekėtis su kitais

varomais belaisviais,

bet rytojaus dieną prie jo pristatė kitą indėną,

ir šis leido pastoriui kalbėtis su prisivyta pačia

ir prikibus padėti jai eiti.

Pati sakė, kad ją apleidžiančios jėgos

ir kad netrukus jiems teksią skirtis,

ir vylėsi, jog Dievas išsaugos gyvastį jo ir jųdviejų vaikų, tebesančių tarp gyvųjų;

ji nė žodeliu nesiskundė,

sakydama, jog tokia esanti Dievo valia.

 

Priėję nedidelę upę

belaisviai turėjo ją perbristi;

vandens iki kelių,

bet tėkmė srauni.

Perbridę turėjo kopti į kalvą,

kone kalną,

tad kol pasiekė viršūnę, pastorius išeikvojo veik visas jėgas;

bet jam neleido prisėsti

ir net nusimesti nešulio.

 

Jis maldavo jį saugančio indėno

leisti lipti žemyn ir pagelbėti pačiai,

bet tas neleido;

tad pastorius klausinėjo apie ją visų

pro šalį traukiančių belaisvių;

galiausiai sužinojo, kad brisdama per upelę

ji parkrito

ir kniūbsčia paniro į vandenį;

o tada ją prižiūrėjęs indėnas

kalvos papėdėje

užmušė vienu kirvuko kirčiu,

o kūną paliko

kaip maitą laukiniams žvėrims ir paukščiams.

 

 

 

IV

 

Vergų turgus: Naujasis Orleanas⁴

 

Visų pirma vergai turėdavo gerai nusiprausti,

o vyrai su barzdomis privalėdavo jas nusiskusti;

tada vyrams duodavo po naują kostiumą,

pigų, bet švarų, skrybėlę, marškinius ir batus;

kiekvienai moteriai duodavo po kartūno suknelę

ir skepetaitę galvai apsirišti.

Tada vergų prekijas nuvesdavo juos į didelę patalpą;

vyrus sustatydavo į vieną pusę, moteris – į kitą:

aukščiausius – eilės priekyje,

tada antrą pagal ūgį

ir taip toliau iki žemiausių.

 

Daug kas užsukdavo pasižvalgyti į parduodamus vergus,

ir prekeivis vardindavo teigiamas jų savybes;

liepdavo iškėlus galvą spėriai pavaikščiot;

besibaudžiantieji pirkti pražiodę

apžiūrinėdavo vergų dantis,

apčiupinėdavo rankas ir kūnus,

lygiai kaip pirkdami arklį;

ir klausinėdavo, ką moka daryti.

Kartais vyrą ar moterį nusivesdavo į nameliūkštį kieme,

kad išrengę įdėmiau apžiūrėtų:

bizūno randai ant nugarų bylodavo,

kad su šituo vergu būta bėdų.

 

Tą dieną įvyko daug sandorių;

ir vienas plantatorius iš Baton Ružo nupirko mažąjį Elizos sūnelį.

Prieš tai berniukas turėjo parodyti savo guvumą –

pašokinėti ir pabėgioti ant žemės.

Bet visą tą laiką, kol vyko derybos,

jo motina verkė ir grąžydama rankas vis meldė plantatoriaus

nepirkti berniuko, jeigu drauge nepirks ir jos pačios

bei mažos jos dukrelės:

Eliza nepaliovė kartoti, kad jei nupirks visus tris, ji būsianti „ištikimiausia kada nors gyvenusi vergė“.

Bet vyras iš Baton Ružo atsakė neišgalįs jos nupirkti,

ir tuomet iš sielvarto ji prapliupo raudoti garsiai.

 

Vergų prekeivis pasisuko į ją ir iškėlęs bizūną

liepė liautis triukšmavus:

jei nenustosianti „bliauti“,

jis nusivesiąs ją į kiemą

ir įkirsiąs šimtą rimbų.

Ji bandė nusišluostyti ašaras,

bet neįstengė,

sakė norinti likti su vaikais

ir vis maldavo to vergų prekijo ir vyro iš Baton Ružo,

kuris jau buvo nusipirkęs berniuką,

jų trijų – motinos, sūnaus ir dukters – neišskirti;

ir vis kartojo ir kartojo, kokia atsidavusi ir paklusni būtų

ir kaip iš paskutiniųjų pluštų dieną ir naktį.

 

Bet plantatorius iš Baton Ružo

darkart atsakė, kad neišgali nusipirkti motinos ir sūnaus, kur jau ten visą trijulę,

ir kad su juo vyksiąs tiktai berniukas.

Tada Eliza pripuolė prie sūnaus, apkabinusi bučiavo

ir bučiavo jį,

o ašaros plūdo jos veidu.

Vergų prekeivis koneveikė ją,

vadino ją rėksne, kriokla ir šliundra,

prisakė grįžti į savo vietą eilėj

ir elgtis kaip pridera,

nes kitaip tuoj tikrai turėsianti dėl ko raudoti.

 

 

Buitinės scenos

 

1

 

Buvo veik prašvitę, kai ji pagimdė,

gulėdama ant lovos užtiesalo,

kurį jis buvo pakišęs ir jai.

Jis pasiguldė vaiką ant kairės rankos,

išnešė iš kambario,

ir ji išgirdo pūkštelėjimą į vandenį.

Kai parėjo,

ji paklausė, kur vaikas.

– Tenai… vandenyje, – atsakė.

Jis pakurstė ugnį,

grįžo nešinas glėbiu malkų

bei vaiku

ir įkišo negyvą kūdikį į ugniakurą.

– Ak, Džonai, ne! – ištarė ji.

Jis nieko neatsakė,

tik atsisukęs nusišypsojo.

 

 

2

 

Prieš vidurnaktį paršavedė įsikniso pro duris į trobelę,

ir vyras su pačia

susikivirčijo vydami ją lauk.

Pati geležiniu semtuvu parbloškė vyrą ant žemės.

Tas, mesdamasis prie savo darbinių kelnių, iškošė:

– Kai susirasiu peilį, perrėšiu tau gerklę.

Todėl ji išlėkė į lauką.

Užtrenkęs duris

jis užrėmė jas pagaliu.

 

Ją rado gulinčią kniūbsčią,

mirtinai sušalusią. Lauke nežmoniškas speigas,

ji gulėjo maždaug aštuoniolikos colių gylio sniege.

Iš trobelės ji išbėgo basomis,

menkai apsidariusi. Kelias, kuriuo pasuko,

vedė per erškėtyną,

tad ant sniego buvo prilašėję kraujo –

ten, kur erškėčiai apdraskė kojas žemiau kelių, –

ir prikritę nuplėštų apdaro skiaučių;

vienoje vietoje

nusidaužė į rąstgalį kulkšnį,

ir ši plūdo kraujais.

 

 

4

 

Jis ir jo žmona priklausė draugijai,

žinomai „Doros riterių ir damų“ pavadinimu.

Kiekvieno draugijos nario gyvybė buvo apdrausta dviem tūkstančiais dolerių –

jie atitekdavo našlei ar našliui.

Tas vyras turėjo skolintis pinigų nario mokesčiui,

ką tik buvo netekęs miesto maršalo pareigų,

o dabar dar žmona pasiligojo.

 

Doros riteris buvo pastebėtas smuklėje su negru,

kuris jam dirbo;

paskui juodu matė traukiant į tarpuvartę.

Čia jis davė negrui ketvirtį dolerio

ir paprašė nueiti į vaistinę

ir nupirkti buteliuką strichnino.

Vaistininkui paklausus, kamgi negrui jo prireikė,

šis turėjo atsakyti, kad vilkams ūkyje galabyti.

Negras paklausė, kam strichnino tam vyrui iš tikrųjų reikia,

ir šis paaiškino, jog šunims kaimynystėj nunuodyti,

kur dirbanti merga, kurią norįs lankyti nakčia.

Negras nupirko jam tą buteliuką

ir buvo pamokytas, kad jei kas teirautųsi apie tuos vaistus,

turįs sakyti, jog įsidėjo juos į apsiausto kišenę,

o apsiaustą pasikabino smuklėje,

kur buteliuką jam kažkas ir ištraukęs

iš kišenės.

 

Kai žmona paprašė chinino,

kuriuo gydėsi,

vyras nuėjo prie židinio,

kur ant atbrailos buvo padėjęs pakelį chinino,

pirkto vakar dieną,

ir į šaukštą šaltos kavos įbėrė strichnino.

Milteliai jai pasirodė keisti,

tad ji pamėgino juos ištirpdyti

maišydama pirštu.

Jis patikino, kad čia chininas,

pirktas ten pat, kur visada;

ir ji jį išgėrė.

 

 

 

Negrai

 

1

 

Vieną gegužės ar birželio vakarą

jo dukra pastebėjo kažkieno ranką

kedenant portjerą, iki galo užtrauktą ant išsišovusio lango,

tad vienais naktiniais nubėgo į gretimą kambarį,

kur sėdėjo jis ir jo sūnus.

Jis leidosi bėgt aplink namą iš vienos pusės,

sūnus – iš kitos,

šitaip jiedu užtiko negrą –

po darbastaliu,

per šešias ar aštuonias pėdas nuo lango,

lentgaliu prisidengusį veidą,

maldaujantį nenušauti.

 

 

2

 

Kai gydytojai negrą apžiūrėjo,

šis buvo negyvas.

Ant jo pilvo aptiko

mėlynių:

jis mirė, daktaro žodžiais, nuo pilvaplėvės uždegimo.

 

Kalėjimo prižiūrėtojas paliudijo, kad negrą į kalėjimą pristatė

apkaltintą įsilaužimu;

tačiau jokio arešto orderio nepateikė

ir prižiūrėtojas nežinojo, – ar nesakė, –

kas negrą atgabeno.

Negras sakęs, kad vyrų šutvė

nusitempusi jį iš krautuvės į mišką

ir išplakusi

„pakinktų viržiais“.

 

Jo neapžiūrėjęs nei gydytojas, nei kalėjimo prižiūrėtojas, niekas:

buvo tiesiog įmestas į kalėjimą ir paliktas mirti.

Pirmas jį aplankęs daktaras – pirmadienį –

jam nieko nedaręs

ir sakęs, kad nuo tokio sumušimo negras nemirsiąs;

bet trečiadienį jis numirė.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba