Charleso Dickenso „Pasakojimas apie du miestus“ istoriko žvilgsniu

I

Romanas „Pasakojimas apie du miestus“ (A Tale of Two Cities, 1859) gimė savotišku chaoso ir taikos susipynimo laikotarpiu, kai Senasis žemynas kurį laiką jau džiaugėsi sustabdęs nepaliaujamų karų virtinę, o jo gyventojai taikstėsi su įvairiomis transformacijomis ir pokyčiais, kurių negalėjo sustabdyti. Į šį traukinį pateko ir tie besidomintieji praeitimi, kurie XIX a. pirmoje pusėje gavo progą kurti istorijos discipliną¹. Tada istorija dar nebuvo laikoma pozityvistiniu mokslu, apie ją kalbėta įvairiai, dalis istoriją matė kaip moksliškumo ir meno sąjungą – istorikas turėjo mokėti žvelgti į praeitį moksliškai, tačiau skaitytojui ją pateikti menine forma. Vis dėlto tokios idėjos nesuvešėjo, nes XIX a. viduryje įsigalėjo daug dėmesio sulaukęs Auguste’o Comte’o pozityvizmas, tad visi tokių laisvos minties mokslininkų kaip Jules’is Michelet mokymų metodai buvo atmesti². Visu šiuo laiku istorija buvo ne tik mokslininkų romantikų objektas, bet ir rašytojų romantikų, – visų pirma anglų literatūros atstovų, pradedant Walteriu Scottu, – mokykla. Kai istorijos disciplina suartėjo su pozityvizmu ir istorikams reikėjo nusisukti nuo romantinio vaizdavimo bei pasitempus kiek atsakingiau žiūrėti į praeities faktų pateikimą, literatūros pasaulyje taip pat iškilo nauja banga ir atnešė kur kas visapusiškesnį požiūrį į istoriją³. Kartu su ta banga į literatūrą atėjo ir Charlesas Dickensas, savo istoriniuose romanuose praeities naratyvą naudojęs jau kitokiems, galima sakyti, kilnesniems tikslams, nei iki tol darė Scottas.

Dickensas mokėsi iš įvairiausių kūrėjų ir istorikų, tačiau pagrindiniai jo mokytojai buvo istorinio romano pradininkas Walteris Scottas ir škotų istorikas, romantikas Thomas Carlyle’is. Paradoksalu, kad abu jo įkvėpėjai buvo susipriešinę, labiau Carlyle’io iniciatyva – šis tapo bene pagrindiniu Scotto kūrybos kritiku. Carlyle’is Scottą ypač peikė dėl nerimtumo, siekio linksminti liaudį, o ne ją šviesti. Jo akimis, Scottas nieko vertingo nesukūrė, nevertino praeities įvykių svarbos ir potencialo šiandienai⁴. Carlyle’is manė, kad istoriko tikslas yra dabarties žmogų įkvėpti ir motyvuoti, pasiremiant praeitimi. Visai galimas daiktas, kad tokia jo pozicija privertė ir patį Dickensą surimtėti, kur kas atsakingiau pažvelgti į kūrybai pasitelkiamą istorinį lauką. Kita vertus, Dickensas ir jo amžininkai priklausė jau kitokiai, vėlesnei Viktorijos epochos rašytojų grupei. Naujieji kūrėjai į praeitį nebežvelgė taip nostalgiškai kaip Scottas, jie veikiau mėgino praeities įvykius įprasminti, prakalbinti juos dabarčiai. Tad „Pasakojimas apie du miestus“ yra iš tokių prozos kūrinių, kuriuo autorius siekia atmerkti akis savo dabarties visuomenei – tuometinei Anglijai. Pasitelkęs praeities įvykių, o konkrečiau – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pavyzdį, Dickensas siekė pakeisti savojo meto šalies poziciją, kėlusią grėsmę jai pačiai.

Norėčiau dar stabtelti prie Carlyle’io kritikos Scotto atžvilgiu. Svarbu paminėti, kad Carlyle’is, nors atstovaujantis romantizmo epochai, vis dėlto buvo istorikas, o štai Scottas – rašytojas. Toks jųdviejų susidūrimas, mano akimis, galėtų iliustruoti tą amžiną istorijos ir literatūros sąlytį, nuo kurio istorikai taip įnirtingai, bet nesėkmingai norėjo pabėgti. Istorija buvo ir liko lyg literatūra, dokumentinis pasakojimas, pasak Dominicko LaCapros⁵, išlaikęs konkretų – kronikos – tipą. Literatūra savo ruožtu taip pat priartėjo prie istorijos, išleisdama į pasaulį atskirą – istorinio romano – žanrą. Šių dviejų jungiamųjų elementų pakanka, kad vienos srities atstovai ypač jautriai reaguotų į kitos srities atstovų sukurtą rezultatą. Deja, jautresniais vis dėlto laikyčiau istorikus. Istorinis objektas ir tai, kas jį tiesiogiai įkūnija, istorikui yra viskas – pamatinis jo įrankis, į kurį privaloma žvelgti su ypatinga pagarba, nes be šio instrumento apskritai neegzistuotų istorijos disciplina. Literatūroje objektu tampa autoriaus pasirinktas vertybinis laukas, perteiktas konkrečia tema, siužetu, veikėjais ar bet kuo kitu, o pati literatūra yra tik meninė forma, kurioje telpa dar daugiau subformų – žanrų. Tad rašytojui tikrai nėra taip svarbu, kaip istorikas žaidžia su pasirinkta rašymo forma; priešingai nei istorikams, kuriems ypač svarbu, kaip istorinio romano kūrėjas naudojasi istoriniu lauku. Dėl tos pačios priežasties XIX a. Carlyle’is pažėrė nemažai kritikos Scottui, dėl to dar ir šiandien dažnam tradicinio požiūrio istorikui piktoka dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“.

Tačiau grįžus prie esmės – sunku paneigti faktą, kad istoriniai romanai daro nemažą įtaką istorinei savivokai, todėl norėčiau traktuoti Dickenso „Pasakojimą apie du miestus“ kaip veikalą, dariusį didelį poveikį to meto istoriniam laukui, o konkrečiau – diskusijoms apie Prancūzijos revoliucijos platesnę reikšmę ir jos padarinius. Būtent Prancūzijos tema tuo metu, apie XIX a. vidurį, ypač suklestėjo anglų ir pačių prancūzų istoriografijoje⁶, tad turint omenyje šį veikalą ir kitus amžininkų darbus darosi akivaizdu, jog tokia tendencija padarė poveikį ir rašytojų pasirinkimams. Nors ir prasilenkdamas su objektyvumu ar preciziškumu (o tai rašytojui yra leidžiama ir atleistina), Dickensas ypač pagarbiai žvelgė į minėtą istorinį lauką. Į jo naratyvą įtraukti istoriniai įvykiai ir bendras to laiko istorinis peizažas yra visiškai tikslūs, nors to, mano supratimu, tikrai nereikalaujama iš menininko, o yra daugiau jo asmeninio apsisprendimo reikalas.

II

Dickenso romano naratyvas yra mišrus. Jame pinasi fikcija ir faktais paremtas istorinis pasakojimas. Žemesniame naratyvo sluoksnyje vyrauja fikcija – veikėjų vardai, pašnekesiai, asmeniniai gyvenimo įvykiai yra Dickenso vaizduotės kūriniai. Tačiau aukštesnis naratyvo sluoksnis – minėtasis istorinis laukas, stambaus masto politiniai įvykiai, visuomenėje vykstantys socialiniai procesai – yra paremtas istoriniais faktais ir liudijimais. Dickensas fikcija užpildo istorinio pasakojimo ertmes. Jis suteikia praėjusiems įvykiams individo patyrimą, taip priartindamas istorinį naratyvą prie asmeninio supratimo lygmens. Jam nereikia tikrovės vaizduoti preciziškai, nes rašo skaitytojui, kuris jau gana išsamiai susipažinęs su tuometine situacija. Jo tikslas visai kitoks – perduoti žinią. Tad norėdamas iš tiesų skaitytoją įtikinti jis ima kurti savo idėjai palankų vaizdinį, atsispirdamas nuo to, ką jo skaitytojas jau žino.

Jeigu reikėtų sutalpinti Dickenso esminę ištarmę į vieną sakinį, tai jis skambėtų maždaug taip: Anglija turi daryti viską, kad jos neištiktų toks pats likimas, koks ištiko kaimynę Prancūziją. Dekonstruodami šį teiginį galime išskirti dvi pamatines mintis, kurias sau į galvą buvo įsikalęs ir pats autorius: 1) Prancūzijos revoliucija buvo ne kas kita, kaip neišvengiamas reiškinys; 2) Anglijai būtini pokyčiai, kad išvengtų tokios visa griaunančios revoliucijos.

Romantizmo reakcinės krypties atstovai laikėsi nuomonės, kad Prancūzijos revoliucija buvo klaida, jie idealizavo senąją tvarką ir priešinosi pokyčiams. Būta nemažai teorijų, kuriose dominavo religinis naratyvas ir kaltųjų paieškos. Pavyzdžiui, Charles’is Maurrasas kaltais laikė šveicarus, tokius kaip Jonas Kalvinas (atnešęs reformatų idėjas); Rousseau kalbėjo apie respubliką⁷; de Maistre’as kreivai žiūrėjo į Apšvietos epochą ir kaltino krikščionybės iškeitimą į racionalumą⁸. Nors Dickensas buvo krikščioniškų pažiūrų (tai labai ryškiai matoma jo kūryboje), jo požiūrį pavadinčiau kur kas brandesniu. Daryčiau prielaidą, kad tam įtakos turėjo jo ne itin glaudus ryšys su Prancūzija ir katalikiška jos praeitimi, nes Anglija, nors ir patyrusi įvairiausių tragedijų religijos atžvilgiu, neturėjo tokių krikščioniškų šaknų kaip Prancūzija. Be to, istorikas Carlyle’is laikytinas priešingos – pažangiosios – krypties, teigusios, jog revoliucija buvo neišvengiama⁹, atstovu, tad ir jo sekėją Dickensą tai, matyt, įtikino. Dickensas jokios nostalgijos praeičiai nejautė, jo įžvelgtos revoliucijos priežastys buvo ekonominės, politinės ir galų gale dorovinės, dėl jų jis kaltino senąją aristokratiją.

Romano protagonisto Čarlzo Darnėjaus lūpomis kalba ir pats Dickensas (ne veltui sutampa ne tik inicialai, bet ir vardas), tad, sekdami šio veikėjo požiūrio kaitą, įvairias vidines transformacijas, galime atsekti ir autoriaus nuostatas. Ne paslaptis, kad Dickensas buvo reformatorius, ypač žinomas dėl savo kovos su socialine neteisybe, tad Čarlzas Darnėjus tampa šių minčių įkūnytoju knygos naratyviniame lauke – jis mėgina keisti aristokratijos supratimą, pats atsisakydamas savo turtų. Knygos pirmojoje pusėje nuolat vaizduojamas užguitos valstietijos gyvenimas, jų kančia ir skurdas, pabrėžiamos už minimalius prasižengimus aristokratų jiems taikomos žvėriškos bausmės. Dickensas piešia ne tik trečiojo luomo kasdienybę, bet ir aristokrato, kaip abejingo, žiauraus asmens, kuriam visai neįdomu, kas dedasi toliau jo nosies, portretą. Ne veltui Bastilijos šturmas buvo visa ko pradžia. Ne veltui ir Dickensas pradeda savo istoriją nuo daktaro Maneto, 18 metų kalėjusio Bastilijoje. Šio personažo likimu autorius perteikia prancūzų tautos užguitį – Manetas vaizduojamas kaip daug kentėjęs žmogus, su kuriuo buvo pasielgta nepagrįstai žiauriai. Kalėjime jam aptemo protas, o psichika visiškai pakriko. Daktaro likimas, galima sakyti, yra prancūzų liaudies, o dar tiksliau – didikų santykio su savo tauta atspindys. O Bastilija buvo šito santykio materialus simbolis, kurio, idant neliktų paties santykio, pirmiausia turėjo taip pat nelikti.

Tačiau po Bastilijos šturmo autorius nusveria svarstykles priešingon pusėn – daugiausia kritikos strėlių sulaukia jau nebe aristokratija. Dabar kritikos epicentre atsiduria minia. Kaip ir Carlyle’iui¹⁰, Dickensui atrodo, jog minia yra visiškai nekontroliuojama stichinė jėga. Carlyle’is net yra teigęs, kad Prancūzijos revoliucija buvo išsigimęs reiškinys, neturintis savo herojų ir sklidinas daugybės įvairiausių asamblėjų¹¹. Dickensas vaizduoja tą patį chaosą – jis mėgina parodyti, kad minia elgiasi brutaliai, nežmoniškai, žiauriai. Knygoje ji yra nenuspėjama, vieną akimirką galinti krykštauti, o jau kitą pjauti priešininkams gerkles.

Po tokio autoriaus perėjimo iš vienos barikadų pusės į kitą savaime kyla klausimas: o kurią pusę galėtume pateisinti labiau? Prieš revoliuciją dominavę aristokratai buvo lygiai tokie patys antžmogiai, nejaučiantys empatijos ir pagarbos žemesnio sluoksnio atstovams. Jeigu reikėtų palyginti ikirevoliucinę ir revoliucinę Prancūziją, iš pažiūros sunku būtų rasti skirtumų. Nors vieną pagrindinį skirtumą galbūt ir įžvelgčiau – senoji aristokratija buvo arogantiška ir antipatiška, o tai lėmė žvėrišką elgesį su žemesniaisiais; giljotinos atsiradimas natūraliai yra sietinas su tuometine liaudimi ir jos būdu, tačiau toks jos elgesys turi visai kitokias priežastis – aristokratų arogancija augo kartu su jų asmeniniais turtais ir privilegijomis, o liaudies žvėriškumas vešėjo kartu su aristokratijos priespauda. Kitaip sakant, liaudis nebūtinai norėjo būti žvėriška, tačiau, mano supratimu, ji buvo priversta tokia būti. Dickensas knygoje nepalaiko nei vienos, nei kitos pusės, jis veikiau yra linkęs ieškoti vidurio tarp dviejų polių – pirma, pabrėždamas būtinumą aristokratijai pasikeisti, antra, įspėdamas apie liaudies inertiškumą, galintį atsisukti prieš jos engėjus.

Nors iš pažiūros atrodo, kad autorius priešpriešina minią ir aristokratiją, vis dėlto jo pasakojime galima užčiuopti ir trečią dalyvį, besinaudojantį minios inertiškumu. Tas trečias dalyvis yra kiek blankesnis, tiesą pasakius, autorius jo tiesiogiai neaptaria. Panašų reiškinį galime aptikti ir istoriografijoje – dažnai kalbant apie Prancūzijos revoliuciją piešiamas vaizdas, jog pagrindinės veikiančiosios jėgos buvo užguitos visuomenės apačios ir privilegijuota senoji aristokratija. Tačiau ne valstietija puolė kurti Prancūzijos respubliką – naujuosius įstatymus ėmė leisti buržuazija, siekusi panaikinti feodalinius ekonominės veiklos ribojimus ir įgyti politinių teisių. Panašiai ir romane – skaitydamas paviršinį teksto lygmenį tikrai nesuprasi, jog viską kuruoja ir liaudimi disponuoja buržuazija, tačiau žinodamas imi pastebėti tai liudijančias tam tikras siužetines linijas.

Akivaizdu, kad Dickenso požiūris į revoliuciją buvo subjektyvus, jis nesistengė pateikti kelių požiūrių, o veikiau mėgino įbrukti savo mąstyseną, kuriai įtaką darė jau ne kartą minėtas Carlyle’is. Nedrįsčiau kritikuoti autoriaus pasirinkimo, bet vis dėlto pritarčiau Karlo Popperio minčiai¹², kad bandymai pabėgti nuo savo požiūrio niekada nebūna sėkmingi, o virsta savęs apgaudinėjimu, nes nesąmoningas vertinimas vis tiek išlieka. Tačiau darkart reiktų pabrėžti, jog „Pasakojimas apie du miestus“ yra istorinis romanas, ne akademinis istorijos veikalas, apie kurį kalba Popperis, tad subjektyvumas tokiu atveju yra dar labiau pateisinamas.

III

Revoliucijai įsismarkavus Prancūzijoje, anglai ėmė baimintis, kad šioji nepersimestų į jų salą. Anglija prisidėjo prie visų antiprancūziškų koalicijų, ėmėsi visų priemonių tai bangai sustabdyti. Pradžioje minėjau, jog „Pasakojimas apie du miestus“ gimė transformacijų laikotarpiu – šie pokyčiai, nors iki galo ir neįvykę, neaplenkė ir Vestminsterio rūmų. XIX a. 3–4 deš. didesnę reikšmę įgyja profesinės sąjungos, čartistų judėjimo pradininkės¹³. Šiandien čartistų iškelti šeši reformų punktai atrodo savaime suprantamas dalykas, prigijęs daugumoje brandžių valstybių, tačiau tada jie sulaukė nemažai kritikos ir netgi pradžioje buvo atmesti. Dickensas buvo vienas iš kritikų (galbūt dėl to, kad Carlyle’is prisidėjo prie bene aršiausių čartistų oponentų)¹⁴. Jis apskritai nepritarė tokiam reiškiniui kaip revoliucija, jam tai buvo ne kurianti, o žlugdanti jėga. Kai pasirodė „Pasakojimas apie du miestus“, čartistai jau buvo primiršti, tačiau turint omenyje romane gvildenamą temą, galima suprasti, jog problemos, kurias akcentavo judėjimas, niekur nedingo. Anglijos ydos dar badė akis, rašytojas nenorėjo, kad jo gimtoji šalis sulauktų tokio paties likimo kaip ir kaimynė. Dickensas gal net baiminosi dar vieno čartistų išėjimo į politinę areną. Čartistai buvo savotiškas įspėjimas, privertęs valdžios atstovus sureaguoti, tačiau tai buvo labiau staigi reakcija, nulemta būtinybės apmalšinti esamą situaciją, o ne kilusi iš sąmoningo pokyčių svarbos supratimo.

Dickenso kūrinyje savotišku tuometės Anglijos simboliu tampa Telsono bankas – senamadiška įstaiga, bijanti bent kiek keistis, kad tik neprarastų respektabilumo. Drįsčiau daryti išvadą, kad Dickensas savo žinią siuntė ne visai visuomenei, o veikiau senosios kartos atstovams, senajai Anglijai, kuri privalėjo pati kažką daryti ir neleisti įsisiautėti revoliuciniam chaosui. Galima sakyti, Dickensas realizavo Cicerono historia magistra vitae, pasirinkęs kalbėti apie prieš daugiau kaip pusę amžiaus įvykusią ir jau istorija tapusią revoliuciją. Šiandien jau žinome, kad Didžioji Britanija išvengė tokios revoliucijos. Sunku pasverti, kokią įtaką tam turėjo humanitarinės disciplinos ir susirūpinę jų atstovai, tačiau akivaizdu, kad didžiausios Dickenso baimės neišsipildė.