Laimės medis
Topiarijus – laimės medis. Šeimos gerovės simbolis. Gera dovana kovo aštuntai. Rankų darbas.
Iš skelbimų skilties „Parduodu, gaminu“
Saška surado šį skelbimą ir užsuko pasidžiaugti išrinkęs Zinutei dovaną. Telefone parodė nuotrauką – žaliame keraminiame vazone įstatytas iš spalvotų popierių, plastiko ir nežinomo pluošto – sunku suprasti iš neryškios fotografijos – gėlių suformuotas bumbulas, iš kurio styrojo išsipešę lapelių pavidalai ir žaliu siūlu apsuktos vielutės su perliniais karoliukais. „Nepirk, Saška, geriau tulpės“, – patariau. „Tulpės – pigu, o čia laimės medis už 20 eurų, o be to, jau nupirkau.“ Saška visada turėjo už ką atsiprašyti Zinutės, bet atsiprašydavo vieną kartą per metus – kovo aštuntąją, dovanodamas praktišką ir eurais matuojamą brangią dovaną. Ir nesvarbu, kad buvo išsiskyrę „pagal popierius“, bet „pagal faktą“ – tik išsivaikščiojo po atskirus bendrabučio kambarius ir tiek. Tik šįsyk Zinutė dovanos nepriėmė – mirtinai pyko už paskutinį Saškos pragirtuokliautą mėnesį.
Tamsiame bendrabučio koridoriuje mane pasitiko Zinutės kalytė. Pati Zinutė, ėjusi iš paskos, į mano „laba diena“ atsakė tik lūpų krustelėjimu. Priėjusi arčiau, dusliai sušvokštė, kad esanti po balso stygų operacijos ir negalinti garsiai kalbėti. Jos išpurentų žilų plaukų galva buvo panaši į nužydėjusią pūkuotą pienę. Pastačiusi ant grindų kibirą ir glostinėdama kaklą, ėmė pasakoti: „Žinai, vaikeliuk, kas čia pas mumi buvo, kad tu žinotum… Maniškį Sašką visą kominį į ligoninę išvežė. Ta lachūdra Stasė su jais kelias dienas gėrė, prisivedė visokių latrų iš gatvės ir vienas kaip trenkė Saškai per galvą. Ir dar su ta gėle, kaip ten ją – laimės medžiu kažkokiu, kurio tada iš jo nepriėmiau. Sudaužė – ir galvą, ir laimės medį. Saška nukrito ir nepasikėlė. Kas jį atitempė ant lovos, net nežinau. Dvi dienas pragulėjo nejudėdamas. Vakar vaikštau ir galvoju, kurgi tas pijokas dingęs…“
Zinutė su Saška barėsi kiekvieną dieną ir niekada jo nevadino „maniškiu“, visada sakydavo „tas pijokas“. O kai „tam pijokui“ va taip va atsitiko, pagailo Zinutei Saškos. Bet, kaip pasirodė, Sašką „maniškiu“ vadino ir Stasė. Ir dar kitoms jis buvo „maniškis“. O susiruošė graban – ir nė viena jo nebenori. „Čia, vaikeliuk, pas mus „Santa Barbara“, – tęsė Zinutė, – jie visi pas tą Stasę ėjo – ir mano Saška, ir štai šitas durnius, – tai sakydama delnu pliaukštelėjo per artimiausio kambario duris, matyt, to durniaus, apie kurį nieko nežinau, – ir dar iš gatvės parsivesdavo, visiems ji čia galvas apsukusi. Ateik čionai, – mostelėjo ranka į Saškos kambarį, – jį radom čia ant šitos lovos skersai gulintį ir kriokiantį. Greitukės gydytojai pakilojo rankas, kojas, o tas nereaguoja. Tai, sakė, gali būti kraujas į smegenis išsiliejęs. Gerai užvožė tie latrai – „ručnaja rabota“, kaip sako mano sūnus Alioša. O kaip Alioša pasiuto! Ėmė vaikytis tą lachūdrą Stasę, o ji jau telefoną Saškos nujojusi.“
Po dviejų mėnesių, man jau pamiršus Zinutės ir Saškos istoriją, einant koridorium, prišoka kaimynas Vladas. Primena man, kad esu skolinga 3 eurus už elektrą, bet dabar neturi laiko jų paimti, nes savo draugams kepa kugelį; vėliau užeis. Vėliau tai vėliau. Vladas – išskirtinis ir netradicinis. Neslepia jis nei savo gyvenimo būdo, nei draugų, nei manierų, nei sportiško kūno, nei pomėgio vaikų chorinei muzikai. Visi žino, kad jis netradicinis, bet jokių nusistatymų ir išpuolių. Vladas – savas bendrabuty. Jo kambario durys atlapotos – tiesiai prieš bendrą virtuvę. Dabar laksto įsivaizduojamu tuneliu, jungiančiu virtuvę ir jo butą, tik su vienomis trumpikėmis ir prijuoste. Vladas bendrabutyje gyvena nuo neatmenamų laikų. Ir nesikelia iš jo ne todėl, kad stokotų pinigų naujam butui, – jam patinka tas bendrabučio šurmulys, nuolat besikeičiantys kaimynai, bendravimas – taip nejaučia vienatvės. „Beje, šiandien „Čepkeliams“ gera akcija ir tavo mėgstamas brendis „J. P. Chenet“ – tik 4 eurai!“ – dar sušunka man per visą koridorių. Jei ne Vladas, mūsų koridorius būtų nuobodžiai standartinis. Jis puoselėja laiptinės gėlynus ir floros kampelį šalia dušinės. Tik prie mūsų koridoriaus durų patiesti kilimėliai iš abiejų pusių, koridoriuje ant sienų sukabinti paveikslai (tikra tapyba!), o virtuvėje amžinai žydi dirbtinės gėlės.
Saškos kambario durys irgi atvertos – visi čia mėgsta gyventi atvirai, kaip viename bute. Ūžia televizorius. Matau boluojančią vyro nugarą ir pakaušį – pečiai nuleisti, galva nuskusta ir randuota. Saška sėdi ant sofos krašto su lėkšte ant kelių, bet nevalgo. „Matai, vaikeli, maniškis pargrįžo iš reabilitacijos, – sako Zinutė žvali ir laiminga. – Ateis Alioša, tai pamaitinsim. Pats sunkiai valgo, nelabai ką ir atsimena, bet, dėkudie, gyvas. Ale žinai, kiek jis mums bėdų pridaręs! Pasirodo, paskolų prisiėmęs, o mano alga tik 350 eurų. Tai indus, vaikeliuk, kavinėje plaunu, vėlai grįžtu… Su sūnumi kažkaip grąžinsim – ne bėda. Kasdiena meldžiuosi Marijai prieš savo altorėlį, matei jį mano kambaryje? Kad sugrįžo, kad gyvas…“ – ir persižegnoja, kad tikrai patikėčiau, jog džiaugiasi savo buvusiojo prisikėlimu. Bet aš tikiu, ir žegnotis nereikia, ir altorėlį mačiau. Pasidžiaugiu dėl jos, palinkiu stiprybės. Apie „lachūdrą“ Stasę niekas nebekalba – netrukus po TO įvykio išsikraustė pas dukrą. Saška atsigaus, nupirks Zinutei naują laimės medį, sugrįš Stasė, pavasaris ir gerovė šeimoje.
