Eilės

 

Apie svarbius dalykus

 

Senas indėnas ir plunksnos

saulės atokaitoj

pakabintos gal antrą kartą

šitam gyvenime

 

ir juodos kasos blunka

niekada nežilstančios

o viršum jų

dangus

o viršum jų

dangus

ir tỹla

jaunas upelis

prieš darydamas lanką

 

visi žino

atėjo laikas

 

žaidimui kaulais

 

 

Apie vaizdą už lango

 

Tavo šakos,

mano mielas medi,

tvarkingesnės už mano mintis,

besikalbančias su upelio vandeniu.

Tavo šakos,

mano mielas medi,

jos mano protėvių plaukai,

sudūlėję derlingose žemėse.

Tavo šakos, mano mielas medi,

jos liaunos kaip mano mylimojo kūnas

tais rytais, kai saulė pakyla aukščiau, nei įpratus.

Tavo šakos, mano mielas medi,

jos mira ir medus

mano siel-

vartui.

 

 

Apie žiemos prisiminimą
Saulės diskas už debesų visą dieną,

Slidinėtojų šliūžės,

Sniegas kaip miltai,

Nors imk,

Pilk vandenį,

Minkyk

Virtinius vakarienei,

Nors imk ir

Subyrėk į daleles

Lygias,

Nors imk ir

Vėl susirink

Įmaišydama miltų baltumo į

Dūžio vietas, įeižėjimus,

Sulipdyk

Gabalėliu žievės,

Paimk

Vėjo,

Samanų,

Šnabždesio ir

Tylos

        Įdarui.

 

 

Apie raudoną krėslą

 

Kai tu sėdėjai kitoj salėj

Raudonam pliušo krėsle

Parėmęs galvą ranka,

Po daugelio metų aš

Skaičiau giesmes orfėjiškas

Nakčiai, žvaigždynams.

        Smilkalų pilna burna

        Akys pilnos vandens

        Įsčios pilnos tamsos

        Ir šiugždesio

– Klausyk, – sakau, –

Ar girdi,

Kaip kalbasi

Dievai ir deivės,

Kaip šnara jų paauksuoti apsiaustai?

Tu tik užmerkei akis

Atrėmęs kojas į purvą.

– Sunku būti dievu, –

Teištarei.

 

 

Apie jūrą

 

Kai sapnavau jūrą,

Nepavykusias poilsiautojų nuotraukas –

Akmenys, vėl

Akmenys,

Šiltas vanduo,

Į kurį nespėjau,

Nes atoslūgis,

Kaip visada nespėju,

Nes

              Tai tas,

              Tai anas,

Negi imsiu sau

Lyg niekur nieko

Tik prabudus ir

Šoksiu į bangas,

 

              Juk iš pradžių –

Kava,

Rimti pokalbiai,

Dienos planai,

Planai, daiktai,

Talpinu į kuprinę.

 

Net jei imtų ir užgriūtų Pasaulio pabaiga,

Vis dar rinktumeis savo daiktus.

Didysis gaisras,

Drebėjimas po kojom –

Nė motais,

Į dangų

Ar į pragarą

Vienodo ilgumo kelias, –

Kažkur girdėjai.

 

 

Susitikimas

 

Tu žiūrėjai į dangų

tavo pirštų galai

žiūrėjo į dangų

oda buvo drėgna

nuo paryčių rūko

nuo bangų mūšos

              tos, kur

              prieš aušrą

              plukdė žoles

              drumstė akmenis

panagės pilnos smėlio

burna pilna smėlio

priplėkusio oro kvapo

              taip keista

juk jūra tokia atvira

turbūt kaltas pūvantis medis

 

Atsimerki

ir matai

ką tik iš jūros ištrauktą

savo kūną

delnais jauti seno

medžio žievę

 

Drėgmė pagaliau pripildo plaučius – –

 

akmenimis užspaudi blakstienas

bučiuoji į lūpas –

jos šaltos

 

 

Apie puotą

 

Mano raganos,

Žvėrys,

Pamėklės,

Moterys, vyrai, vaikai ir seniai,

Skubėkit į puotą.

 

Jūs,

Iš gelmių išnirę,

Dumblo kvapu ir vandens apdarais,

Skubėkit, bėkit.

 

Skimbčioja akys, ant medžio šakos pakartos,

Skubėkit į puotą,

Išplėškit po kaulą,

Pasemkit sau kraujo

Į kairiąją saują,

Gyvenimu dar alsuojančio.

 

Papjoviau save jums,

Papjoviau per visą ilgį.

 

Skubėkit, kol adatos ieškau

Pilvui užsiūti.

 

 

Apie žaizdas

 

Tos gilios žaizdos

ant mano kojų

tikslūs išilginiai pjūviai

kulkų suvarpytos rankos

             

tas kūnas

skendęs penkis kartus

ir vėl

penkis kartus

išmestas į krantą

pabuvęs banginio pilve

 

              esi tik viduriai

              kvepiantys ambra

 

girdžiu kalbant

 

antra scena. diena. eksterjeras

ta žuvis kurią sužvejojai pusryčiams

ji šnekasi su manimi

pasakoja jūrų istoriją

seka seniai girdėtas pasakas

ta žuvis

 

trečia scena. vakaras. eksterjeras

surūkysiu cigaretę

kol gaminsies kaukę iš aukščiausios kokybės plastiko

surūkysiu antrą

kol studijuosi architektūrą

mirsiu iš bado

paskui

nuo bučinio

paskui

pakeliui į ligoninę

 

 

Apie virtimą žmogumi

 

Tada kai išlipau į krantą

buvo vidurys rudens

praėjęs laikas

luposi

 

krito žvynai

vienas po kito

luposi

žibėjo

kaip raganos smegenys ant girgždančio sniego

 

ilgomis naktimis

krito žvynai

vienas po kito

žibėjo

visom pasaulio spalvom

luposi dumblas

taip pat laikas

kai tarnavau

kol vieną kartą atbėgo rėkdama „jie ateina!“

ponai jau seniai pabėgę palikę saugot daiktus

dirbom iš įpratimo ir iš nerimo

tas laikas

kai skandino tavo tėvą

tas laikas

kai kankino rūsy ant vieno iš tų padargų

už savo paties nuodėmes

 

luposi

tas laikas

kai klaidžiojau

miškais

be duonos ir basa

tekėjo šiltas kraujas

mano oda

tas laikas

kai virtau žuvim

              jo neprisimenu

tik nelemti žvynai

man kužda

kiek daug tamsos dugne

man kužda

 

kol gelia pirmas šaltis

kol einu

paskutinį per sukąstus dantis

pati nusilupu

ir vėl

kraujas teka

 

 

Apie mokytoją, kubą ir multikus

 

Mano mokytoja gimė Kuboje,

Penkerius metus žaidė lėlėmis, dūko ant įkaitusio asfalto.

                       Iki šiol atsimenu

                       Kelias frazes ispaniškai.

Jomis šnabždėdavaisi su kitomis

Mažomis mergaitėmis

Tamsiomis garbanomis.

Atsinešei gyvas akis,

Mano pieštas

Mėlynas lūpas.

              Tau tiko.

Dabar aš

Svajoju apie šiltų kraštų bangas,

Mano kalba neatrakina jūros,

Aš pamiršau burtažodžius,

Taip ir likau žmogumi

Ištarus m u t a b o r.

Piktasis burtininkas

Slankioja mano viduriuose,

Toliau kepa šlykščias pabaisas

Iš numirėlių kūnų,

Kelia tokias puotas,

Kad zvimbia ausyse,

Kur raktas nuo jo menių,

Nuo devynių užraktų,

Kur vartai

Į savąją

Mirusiųjų karalystę.