Griuvėsiai ir gražūs prisiminimai

 

Kornelis Filipowiczius (1913–1990) – lenkų rašytojas, vadinamas trumpųjų prozos žanrų (novelės, apsakymo) meistru. Prieškariu Krokuvos Jogailos universitete studijavo biologiją, per Antrąjį pasaulinį karą pateko į nacių nelaisvę, kalintas koncentracijos stovyklose. Karo traumos atsispindi ir jo kūryboje, ten vietą randa ir pomėgis žvejoti. Rašytojo kūrybinio palikimo kontekste galima paminėti daugiau nei dvidešimt metų trukusią artimą draugystę su Nobelio premijos laureate Wisława Szymborska (jų laiškai vienas kitam išleisti atskira knyga). Čia pateikiamas apsakymas Gruzy i piękne wspomnienia paimtas iš rinkinio „Mano priešininko mirtis“ (Śmierć mojego antagonisty, 1972).

Vertėja

Karas jau sparčiai ėjo į pabaigą, bet tai supratome šiek tiek vėliau. Tuo laiku nė vienas iš mūsų neturėjo supratimo, kiek dar visa tai tęsis. Jau pats faktas, kad karas, nepaisant siaubingų sugriovimų ir aukų, vis dar vyko, tarsi neigė greitą jo pabaigą. Jeigu visa Vokietija bent šiek tiek panėšėjo į kai kuriuos Didžiojo Berlyno rajonus, tai, po galais, jau senų seniausiai turėjo būti po viskam! Galbūt liepsna ruseno jau tik Vokietijos pakraščiuose, kur dar virė frontai, o visas likęs kraštas buvo viena didelė gaisravietė, teberūkstanti, bet jau virstanti pilkų pelenų krūva?

Viena iš tokių vietų, sugriautų antskrydžių ir kartkartėmis dar apmėtomų bombomis, – tarsi netyčia, – buvo didelė prekinių traukinių stotis prie Berlyno. Kasdien penktą ryto kalinių kolona išeidavo iš lagerio ir tuščiomis gatvėmis žygiuodavo didelės, aukštos griuvėsių krūvos kryptimi. Nuvarydavo mus į tą keistą, nieko šiame pasaulyje neprimenantį peizažą. Visuomet, tiksliai pagal vokišką tvarką, įvesdavo mus pro pagrindinius vartus. Tas įėjimas, aišku, jau seniai neegzistavo, išliko tik kažkieno atmintyje ir, žinoma, miesto plane, kurį esesininkai dažnai tyrinėdavo ir žymėjo jame kažkokias vietas ir kryptis. Taigi mus įvedė pro nesamus vartus į buvusios stoties vietą, išdalino mums įrankius – kastuvus ir kirtiklius – bei paskyrė darbo vietas. Pagaliau, man atrodo, visai nebuvo svarbu, kur stovime ir dirbame, svarbiausia, kad būtume užsiėmę. Ne tik mes galų gale, bet ir tie, kurie mus prižiūrėjo. Galbūt kam nors rūpėjo, kad nelaimingi, karo nukamuoti ir apkvaišinti vokiečiai galėtų stebėti, jog kažkas vyksta, jog kažkas rūpinasi žalos atitaisymu, tvarka ir jų tėvynės ateitimi. Nes mūsų darbas iš esmės tebuvo žemės pilstymas iš vienos vietos į kitą, daugiau nieko, pagaliau nieko daugiau ir negalėjome padaryti. Norint greitai sutvarkyti tą aukštyn kojomis apverstą žemės kampelį, būtų reikėję tokios pat galingos jėgos, kokia viską sugriovė.

Tad kastuvais žarstėme žemę iš vienos vietos į kitą. Kai atsitrenkdavome į plytų mūrą arba betono luitą – skaldėme juos kirtikliais. Žemė – pramaišiui su anglimis, geležies ir medžio nuolaužomis, stiklu ir skudurais – kai kuriose vietose buvo juodraudonė, riebi ir trenkianti dvėseliena. Tai buvo molis, persisunkęs krauju ir dūlančiais žmonių palaikais. Kartais žemėje surasdavome didesnių žmonių kūnų fragmentų – rankų, kojų, galvų, net ir ištisų liemenų. Atidėdavome juos į šalį ir pridengdavome popieriniais maišais, bet riebios juodos musės neklysdamos prasismelkdavo prie tos bjaurystės, akimirksniu susispiesdavo ir nusėsdavo debesiu. Kartais žemėje būdavo galima rasti ką nors vertinga, pinigų arba aukso, ir paskui išsimainyti virtuvėje arba su likimo draugais į duoną. Kažkas sykį net rado sunkų auksinį portsigarą, bet neilgai tuo pasidžiaugė. Šitaip tad kapstėmės toje šlykščioje, pradvisusioje žemėje, kratydamiesi jos tarsi šliužo, retai pakeldami galvas. Aplinkui, per daugelį kvadratinių kilometrų, plytėjo dykynė, kurioje šen bei ten kyšojo geležinkelio bėgiai, aukštyn ratais apversti, aprūkę vagonai, kartais – koks medis, kuris ne augo, bet styrojo kreivai įbestas į žemę, tarsi atneštas potvynio. Dangus viršum mūsų visuomet būdavo pilkas, aptrauktas dūmų, net giedru oru. Saulės nesimatė, kartais tik spįstelėdavo pro dūmus tarsi elektrinio žibintuvėlio šviesa pro užtiesalą. Dirbome tad toje pilkoje dykynėje po rūškanu dangumi ir rutuliojome ilgus, tylius pokalbius. Nebuvo tai pokalbiai, veikiau – monologai. Kiekvienas iš eilės ką nors pasakodavo, aišku, jeigu turėjo ką. Jeigu neturėjo, tai vien klausėsi ir tik retkarčiais ko nors klustelėdavo. Niekuomet nešnekėdavome apie tai, kas vyksta dabar, niekada neužvesdavome kalbos ir apie tai, kas mums bus vėliau. Kas iš to! Šnekėjomės apie tai, kas buvo, arba apie tai, kas esti visados.

I kalinys: Tu, Steponai, gyveni kažkur prie upės, papasakok, kokia ji, ta upė?

II kalinys: Upė? Upė kaip upė. Teka.

III kalinys: Ar toli nuo tavęs ta upė teka?

II kalinys: Arti. Pavasarį kartais net pernelyg arti. Nuo manęs per sodą bus kokie du šimtai, gal trys šimtai metrų.

Antrasis kalinys akimirką nutilo, paskui tęsė lėtu, monotonišku balsu:

– Taigi ta upė teka nuokalne, iš dešinės į kairę. Gerai nežinau, kur jos ištakos, atrodo, kažkur prie Kromoluvo, bet tai nesvarbu, tiesa?

I kalinys: Nesvarbu.

II kalinys: Kai teka pro mane, ji jau didelė, plati, kai kuriose vietose net sunku per ją akmenį permesti. Bėga plačiu, lėkštu slėniu, daugiausia per pievas, vienoje atkarpoje prateka pro pušyną. Nemoku pasakoti. Ką dar norite sužinoti apie tą upę? Nejau niekuomet neregėjote upės?

I kalinys: Matėme, bet sakyk, kaip teka, koks vanduo, kokios žuvys joje veisiasi ir kokie medžiai auga pakrantėje?

II kalinys: Vingiuoja, sukasi tai į vieną pusę, tai į kitą.

III kalinys: Gražiausios gamtoje yra tos upės, kurios teka vingiais, o ne tos, kur ištiesinta vaga, kur bėga lygiai, tiesiai kaip kanalas.

II kalinys: Ties vingiais auga aukšti, brandūs medžiai, daugiausia tuopos, ilgomis, stipriomis kaip lynai šaknimis. Kartais vanduo paplauna krantus, nuskalauja žemę nuo šaknų, jos pakimba virš vandens, surenka šakas ir įvairias žoles, atplukdomas upės, ir susidaro tokie, kaip pas mus sako, užutakėliai. Bet tos šaknys yra jėga, prilaikanti krantą, ir kai srovė įsisuka į tokią medžių salelę, truputį paplauna, paardo, ir nieko daugiau, tad atsimuša ir teka link kito kranto. Ir taip bėga ta upė prie manęs.

Taip klausėmės ir patys sau šypsojomės, nes kiekvienas puikiai žinojome, apie ką kalba tas likimo draugas. Juk mūsų atmintis talpino daugybę pačių įvairiausių upių, miškų ir pievų ir kad viską išvystume, užteko supurtyti prisiminimus kaip kaleidoskopą. Tai buvo gražūs paveikslai, daug gyvesni, spalvingesni nei tie, kuriuos mums nupasakojo, juose buvo daugiau oro ir erdvės, spalvų ir kvapų. Todėl šypsojomės tiems vaizdiniams.

III kalinys: Gražiai pasakoji. Tęsk.

II kalinys: Teka toliau pro pušyną, o ties tuo pušynu esama aukšto, smėlėto kranto. Smėlis pas mus gelsvas, apskritai dirvos – nederlingos. Jeigu pavasaris būna šiltas ir lietingas, tai pievos gerokai suveša ir gražu pažiūrėti, kai gegužę sužydi. Bet derlingos žemės nedaug. Ten, kur upė kerta pievas, matyti kaip paveikslėlyje: paviršiuje – šiek tiek žalios velėnos, po ja – pilkšvo dirvožemio per tris pirštus, žemiau – juoda durpė, o apačioje – tas gelsvas smėlis. Nemoku pasakoti. Bet kai buvau vaikėzas, tai sykį su vargonininko sūnumi kopėčiomis užlipome į bažnyčios varpinę. Spindėjo saulė, apšvietė upę, girią, pievas, medžius, regėjau visa tai iš viršaus. Buvo gražus vaizdas, tartum matyti žemę iš lėktuvo. Užsibuvau ten gan ilgai, žvalgiausi, nes norėjau viską gerai apžiūrėti, bet saulę paslėpė tamsūs debesys, išlindę iš už miško, ir ūmai pakilo didelis vėjas. Persigandome, kad bus audra, ir sprukome iš tos varpinės.

– Nepliurpt, o dirbt!

Tai ištarė vienas jaunas vokietis, kilęs iš Pamario ar Silezijos ir suprantantis lenkiškai. Nelabai aukštas, neturėjo laipsnio, apsivilkęs švaria, gerai išlyginta uniforma, avintis naujus geltonus batus trumpais aulais. Visuomet išdidžios, tarsi įsižeidusios veido minos ir įpratęs kalbėti pakeltu tonu. Šnekėdamas išsitiesdavo, palenkdavo galvą šiek tiek į priekį, įtraukdamas smakrą. Tokia padėtis, kaip žinoma, padeda išgauti žemesnį, storesnį balso toną. Ėmėme sparčiau darbuotis kastuvais. Vokietis apsisuko ir nuėjo.

I kalinys: Kokių žuvų turite upėje?

II kalinys: Žuvų? O ką aš žinau. Įvairių. Yra tokių, kurias pas mus vadina barzdotėmis.

I kalinys: Nežinau.

III kalinys: Didelės?

II kalinys: Apsčiai. Iki uolekties ir didesnės.

III kalinys: Gal ūsoriai?

II kalinys: Galbūt. Bet nepasakysiu tiksliai, nes žuvų nepažįstu.

III kalinys: Mano kraštuose esama nedidelės upės, greičiau upokšnio. Teka tarp miškų, per drėgnas pievas. Vandens tame upelyje nedaug, vos sruvena, bet kitą krantą pasiekti sunku, nes visur liūnas ir dumblo iki juosmens, ir kas kiek – vis sietuvos, pas mus vadinamos ežerėliais. Vanduo tose sietuvose kai kada labai gilus, bet švarus, viskas matyti lig dugno, kaip akvariume. Tų sietuvų krantai kartais gan aukšti ir sausi. Kai buvau mažas, o sykiais net ir dabar, sugrįžęs namo, mėgstu sėdėti prie tokio ežerėlio ir žiūrėti į vandenį. Kai kurie augalai stiebiasi iš dugno, nuo šaknų, turi ilgus stiebus ir tik vandens paviršiuje išskleidžia plačius žalius lapus ir didelius baltus arba geltonus žiedus. Esama ir augalų, panašių į medžius, pušeles arba kėnius, tik jie liauni ir lankstūs. Jeigu vandenyje kas nors šalia jų sujuda, tai sulinksta ir banguoja kaip medžiai vėjyje. Prie kranto, sekliame vandenyje, auga kitokie augalai, smulkiais lapeliais kaip žvaigždelės arba tokie visai kaip plaukai, tik žali. Kai tyku, nurimęs vėjas, šviečia saulė, o aš nuščiuvęs sėdžiu ant kranto, tai išvystu įvairių žuvų. Ties paviršiumi plauko aukšlės ir rankioja įkritusias museles. Giliau, tarp augalų, – kuojos. Nuolat nenustygsta, sukasi, kažko ieško, tarsi uogautų arba grybautų miške. Kartais pamatau lydeką. Lydeka neplaukioja, tik kybo vandenyje nejudėdama, kaip medgalys, apsimeta negyva, išverčia akis, kartais pasistumia, neva srovės nunešta, bet ten nėra jokių srovių, ji tik vaidina, kad apgautų mažas, kvailas žuveles. Vakare iš didžiausios žolių tankmės išplaukia žuvys, kurias dieną retai pamatysi, pavyzdžiui, lynai. Jie – žali, juodais pelekais ir rausvo aukso akių. Atsargūs ir baikštūs, vos tik kas sujuda – pranyksta kaip dvasios. Prie kranto, sekliame vandenyje, sukiojasi mažytės dyglės, plaukia iš lėto, po to staiga šauna kaip strėlė, apsisuka vietoje, akimirką nutyksta – ir ūmai išgaruoja, tarsi jų nė nebūta. Jau visai seklumoje, prie pat kranto, plaukioja ištisi guotai mailiaus, kartais tokio smulkaus kaip kableliai. Po augalų lapus ir stiebus šliaužioja vandeninės sraigės, ropoja vabzdžiai ir lervos. Tos lervos kartais atrodo tikrai baisiai, ir visa laimė, kad jos tokios mažos. Jeigu būtų ne dviejų centimetrų, bet dviejų metrų, turėtume su jomis kovoti mirk gyvenk, nes jos – labai stiprios, apsiginklavusios ir apsišarvavusios kaip tankai.

II kalinys: Kažkas apskaičiavo, kad jei, pavyzdžiui, skruzdė būtų žmogaus dydžio, tai jėga prilygtų garvežiui.

III kalinys: Žinote, mano regėjimas labai aštrus, ir kai atsigulęs ant kranto žvelgiu į vandenį, tai matau viską, net smulkiausią gyvūnėlį. Pavyzdžiui, esama tokių mažyčių, smeigtuko galvutės dydžio, raudonų kaip kraujas, nežinau, kaip vadinasi. Įžiūriu netgi mažesnius, pas mus juos vadina vandens blusomis. Jos – permatomos, juodomis akytėmis ir išties šokinėja ant vandens kaip blusos.

II kalinys: Esama dar mažesnių gyvūnėlių, kurių nė plika akimi nematyti, tik kai žvelgi pro mikroskopą. Kuo stipresnis mikroskopas, tuo mažesnius gyvūnėlius galima stebėti, ir taip be galo.

I kalinys: Keistas tas pasaulis.

Kastuvais stumdėme juodžemį, trenkiantį puvėkais, ir šypsojomės klausydami vienas kito pasakojimų. Naivių ir bespalvių kaip gamtos aprašymai iš mokyklinių skaitinių, bet tai supurtė mūsų vaizduotę ir gaivino prisiminimus, kurie saugojo mus, leido užmiršti alkį, nuovargį, skausmą.

Prisiartino du esesininkai, stabtelėjo ir įsistebeilijo į mus. Vienas jų buvo tas jaunuolis, suprantantis lenkiškai. Kitas, vyresnis, nemokantis lenkiškai, paklausė: „Tu, apie ką jie šneka, kad jiems taip linksma?“ – „Kas?“ – „O tie trys lenkai, tenai.“ – „Apie vieną upę.“ – „Apie ką?“ – „Apie upę, apie žuvis.“ – „A, mėšlas“, – tarė vyresnis esesininkas, apsisuko ir nuėjo.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė