DANIIL CHARMS

Pirmapradė nuodėmė, arba Gėrio ir blogio pažinimas

 

Pirmapradė nuodėmė, arba Gėrio ir blogio pažinimas (didaskalija)

Gražiai apgenėtų medžių alėja vaizduoja rojaus sodą. Viduryje gyvybės medis ir gėrio ir blogio pažinimo medis.

Dešinėje užpakalyje cerkvė

 

FIGŪRA (kalba ranka rodydama į medį). Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Kitų medžių vaisius valgykite, o nuo šito medžio vaisių nevalgykite. (Nueina į cerkvę)

ADOMAS (ranka rodydamas į medį). Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Kitų medžių vaisius mes valgysim, o nuo šito medžio vaisių mes nevalgysim. Tu, Ieva, lukterk, aš eisiu parinkti aviečių. (Išeina)

IEVA. Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Adomas uždraudė man valgyti šito medžio vaisius. O įdomu, koks jų skonis? Meistre Leonardai. (Iš už medžio pasirodo Meistras Leonardas)

MEISTRAS LEONARDAS. Ieva! Šit aš atėjau pas tave.

IEVA. O pasakyk man, Meistre Leonardai, kuriam galui?

MEISTRAS LEONARDAS. Tu tokia graži, baltakūnė ir pilnakrūtė. Aš rūpinuosi tavo nauda.

IEVA. Duok Dieve.

MEISTRAS LEONARDAS. Tu žinai, Ieva, aš myliu tave.

IEVA. O ką, ar aš nusimanau, kas tai yra?

MEISTRAS LEONARDAS. Nejaugi nežinai?

IEVA. Iš kur man žinoti?

MEISTRAS LEONARDAS. Tu mane stebini.

IEVA. Oi, pažiūrėk, kaip juokingai fazanas fazanienę užtūpė!

MEISTRAS LEONARDAS. Va tai ir yra tai.

IEVA. Kas – tai?

MEISTRAS LEONARDAS. Meilė.

IEVA. Tąsyk tai labai juokinga. Ką? Tu irgi nori mane apsižergti?

MEISTRAS LEONARDAS. Taip, noriu. Tik tu nieko nesakyk Adomui.

IEVA. Ne, nesakysiu.

MEISTRAS LEONARDAS. Tu, aš matau, šaunuolė.

IEVA. Taip, aš mitri boba!

MEISTRAS LEONARDAS. O tu mane myli?

IEVA. Taip, aš nieko prieš, kad tu mane pajodinėtum po sodą apžergtas.

MEISTRAS LEONARDAS. Sėskis man ant pečių.

 

Ieva apžergia Meistrą Leonardą ir jis šuoliuoja su ja po sodą. Įeina Adomas su kepure rankose, pilna aviečių

 

ADOMAS. Ieva! Kur tu? Nori aviečių? Ieva! Kur ji išėjo? Eisiu jos ieškoti. (Išeina)

 

Pasirodo Ieva, raita ant Meistro Leonardo

 

IEVA (šokdama žemėn). Na, dėkui. Labai gerai.

MEISTRAS LEONARDAS. O dabar paragauk štai šito obuolio.

IEVA. Oi, ką tu! Nuo šito medžio vaisių negalima valgyti.

MEISTRAS LEONARDAS. Paklausyk, Ieva! Aš jau seniai sužinojau visas rojaus paslaptis. Kai ką tau papasakosiu.

IEVA. Kalbėk, o aš paklausysiu.

MEISTRAS LEONARDAS. Klausysi?

IEVA. Taip, aš tavęs niekuo nenuliūdinsiu.

MEISTRAS LEONARDAS. Neišduosi manęs?

IEVA. Ne, patikėk manim.

MEISTRAS LEONARDAS. O jeigu viskas staiga paaiškės?

IEVA. Tik ne per mane.

MEISTRAS LEONARDAS. Na gerai. Aš tavim tikiu. Tu lankei gerą mokyklą. Aš mačiau Adomą, jis labai kvailas.

IEVA. Jis truputį šiurkštokas.

MEISTRAS LEONARDAS. Jis nieko nežino. Jis mažai keliavo ir nieko nematė. Jį apkvailino. O jis kvailina tave.

IEVA. Kokiu būdu?

MEISTRAS LEONARDAS. Jis tau draudžia valgyti šito medžio vaisius. O juk tai patys skaniausi vaisiai. Ir kai tu suvalgysi šitą vaisių, tu iškart suprasi, kas yra gera ir kas bloga. Tu kaipmat labai daug sužinosi ir būsi protingesnė už patį Dievą.

IEVA. Nejaugi tai įmanoma?

MEISTRAS LEONARDAS. Taigi aš tau sakau, kad įmanoma.

IEVA. Na, iš tikrųjų, aš nežinau, ką man daryti.

MEISTRAS LEONARDAS. Valgyk tą obuolį! Valgyk, valgyk!

 

Pasirodo Adomas su kepure rankose

 

ADOMAS. Ach, va kur tu, Ieva! O kas čia toks?

 

Meistras Leonardas slepiasi už krūmų

 

ADOMAS. Kas čia buvo?

IEVA. Tai buvo mano draugas, Meistras Leonardas.

ADOMAS. Ko jam reikia?

IEVA. Jis pasisodino mane raitomis sau ant sprando ir lakstė kartu po sodą. Aš baisiai juokiausi.

ADOMAS. Daugiau jūs nieko nedarėte?

IEVA. Ne.

ADOMAS. O kas tavo rankose?

IEVA. Tai obuolys.

ADOMAS. Nuo kurio medžio?

IEVA. Štai nuo to.

ADOMAS. Ne, meluoji, nuo šito.

IEVA. Ne, nuo to.

ADOMAS. Manding, meluoji.

IEVA. Garbės žodis, nemeluoju.

ADOMAS. Na gerai, aš tavim tikiu.

ŽALTYS (tūnantis gėrio ir blogio pažinimo medyje). Ji meluoja. Tu netikėk. Tas obuolys nuo šito medžio!

ADOMAS. Mesk obuolį. Apgavikė.

IEVA. Ne, tu labai kvailas. Reikia paragauti, kokio jis skonio.

ADOMAS. Ieva! Žiūrėk man!

IEVA. Kad nėra ko žiūrėti!

ADOMAS. Kaip sau nori.

 

Ieva atsikanda obuolio. Žaltys iš džiaugsmo ploja katučių

 

IEVA. Ak, kaip skanu! Bet kas čia darosi? Tu visą laiką pradingsti ir vėl pasirodai. Oi! Viskas išnyksta ir vėl iš kažkur atsiranda! Ach, kaip įdomu! Ai, aš nuoga! Adomai, prieik arčiau, aš noriu tave apsižergti!

ADOMAS. Kas čia dabar?

IEVA. Na, valgyk ir tu šitą obuolį!

ADOMAS. Aš bijau.

IEVA. Valgyk! Valgyk!

 

Adomas sukramto kąsnelį obuolio ir iškart prisidengia kepure

 

ADOMAS. Man gėda.

 

Iš cerkvės išeina Figūra

 

FIGŪRA. Tu, žmogau, ir tu, žmogiene, jūs suvalgėte uždraustą vaisių. Ir todėl lauk iš mano sodo!

 

Figūra grįžta į cerkvę

 

ADOMAS. Kurgi mums eiti?

 

Pasirodo angelas ugniniu veidu ir veja juos iš rojaus

 

ANGELAS. Lauk iš čia! Lauk iš čia! Lauk iš čia!

MEISTRAS LEONARDAS (pasirodo iš už krūmų). Nešdinkitės, nešdinkitės! Lauk, lauk! (Mosuoja rankomis) Nuleiskit uždangą!

 

Uždanga

 

1934 m. rugsėjo 27 d.

 

 

Adomas ir Ieva

 

 

Keturių dalių vodevilis

 

Kaina 30 rublių

 

Pirma dalis

 

 

ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Nenoriu daugiau būti Antonu, o noriu būti Adomu. O tu, Nataša, būk Ieva.

NATALIJA BORISOVNA (sėdėdama ant valstybinės užkardos su chalva). Ką, išprotėjai?

ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Nieko aš neišprotėjau! Aš būsiu Adomas, o tu būsi Ieva!

NATALIJA BORISOVNA (žiūrėdama į kairę ir į dešinę). Nieko nesuprantu!

ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Tai labai paprasta! Mes atsistosime ant rašomojo stalo ir kai kas nors pas mus įžengs, mes lenksimės ir sakysim: „Leiskite prisistatyti: Adomas ir Ieva.“

NATALIJA BORISOVNA. Tu išprotėjai! Tu išprotėjai!

ANTONAS ISAAKOVIČIUS (ropšdamasis ant rašomojo stalo ir tempdamas už rankos Nataliją Borisovną). Na va, stovėsim čia ir linksėsim atėjusiems.

NATALIJA BORISOVNA (keberiodamasi ant rašomojo stalo). Kodėl? Kodėl?

ANTONAS ISAAKOVIČIUS. Na štai, girdi du skambučius! Čia pas mus. Pasiruošk. Į duris beldžia. Įeikite!

 

Įeina Veisbremas

 

ANTONAS ISAAKOVIČIUS ir NATALIJA BORISOVNA (lenkdamiesi). Leiskite prisistatyti: Adomas ir Ieva!

 

Veisbremas krenta lyg griaustinio pakirstas

Uždanga

Antra dalis

Gatve šuoliuoja trikojai žmonės.
Iš Maskvos pučia violetinis vėjas

Uždanga

 

 

Trečia dalis

 

Adomas Isaakovičius ir Ieva Borisovna skraido virš Leningrado miesto. Liaudis klūpi ir meldžia pasigailėjimo. Adomas Isaakovičius ir Ieva Borisovna geraširdiškai juokiasi

Uždanga

Ketvirta, paskutinė, dalis

Adomas ir Ieva sėdi berže ir dainuoja

Uždanga

 

1935 m. vasario 23 d.

 

 

Vertė Andrius Šiuša

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.