Dešimties naktų sapnai

 

Natsume Sōseki (tikr. Kinnosuke, 1867–1916) – japonų rašytojas, poetas, kinų ir britų literatūros žinovas, dažnai laikomas iškiliausiu moderniųjų laikų japonų literatūros autoriumi. Sōseki gyveno Meidži laikotarpiu, kai Japonijoje po kelis šimtmečius trukusios tarptautinės izoliacijos buvo atsiverta Vakarams, entuziastingai studijuojama ir perimama vakarietiška filosofija, literatūra, menas, politinė mintis, mokslo ir technikos pasiekimai. Japonų literatūros klasiko kūryboje gvildenamos to meto Japonijos aktualijos: įtampa tarp tradicijų ir modernizacijos, tarp pareigos ir individualizmo.

„Dešimties naktų sapnai“ (Yume Jū-ya) – dešimt trumpų fantastinių istorijų. Pirmąkart jos publikuotos 1908 m. liepą–rugpjūtį laikraštyje „Asahi Shimbun“. Čia esama siaubo ir humoro elementų, atsispindi autoriaus nerimas dėl žmogaus vienatvės, Japonijos ateities ir augančios Vakarų kultūros įtakos.

Vertėja

 

 

 

 

Pirma naktis

 

Sapnavau tokį sapną.

Sunėręs rankas sėdžiu prie lovos, kurioje ant nugaros gulinti moteris tyliu balsu sako: „Tuoj mirsiu.“ Ilgi jos plaukai driekiasi ant pagalvės, o vidury – švelnių bruožų pailgas veidas. Pro baltutėlius skruostus aiškiai persišviečia kraujo spalva, ir jos lūpos, žinoma, raudonos. Visai neatrodo, kad ji mirs. Bet moteris tyliu balsu aiškiai tarė: „Tuoj mirsiu.“ Ir aš pagalvojau, kad ji tikrai mirs. Tada žiūrėdamas į ją iš viršaus paklausiau: „Ar jau mirsi?“ Ji atsakė: „Tikrai mirsiu“, – ir plačiai atsimerkė. Jos akys didelės ir drėgnos, ilgomis blakstienomis, juodutėlės. Juoduose vyzdžiuose aiškiai matyti mano atspindys.

Žiūrėdamas į tų žvilgančių juodų akių gilumą pagalvojau: „Ar ji vis tiek mirs?“ Ir, atsargiai pasilenkęs prie pagalvės, dar kartą paklausiau: „Juk tikriausiai nemirsi, tikriausiai viskas bus gerai, ar ne?“ Moteris, neužmerkdama mieguistų akių, tuo pačiu tyliu balsu atsakė: „Aš mirsiu, tai neišvengiama.“

Tada ryžtingai paklausiau, ar ji mato mano veidą, ir ji meiliai šypsodama atsakė, kad taip, nejau aš nematąs jos akyse savo atspindžio? Nutilau ir atitraukiau veidą nuo pagalvės. Sukryžiavęs rankas pagalvojau: „Nejau ji negali nemirti?“

Po kurio laiko moteris vėl prabilo:

– Kai numirsiu, palaidok. Iškask duobę didele perluotės geldele. Ir pažymėk kapą nuolauža žvaigždės, kuri nukris iš dangaus. Tada lauk prie kapo. Nes aš ateisiu, kad vėl susitiktume.

Aš paklausiau, kada ji ateis.

– Saulė tekės. Paskui leisis. Vėl tekės ir vėl leisis. Kol raudona saulė keliaus iš rytų į vakarus, iš rytų į vakarus, – ar tu galėsi laukti?

Tylėdamas linktelėjau. Moteris prašneko kiek balsiau.

– Lauk šimtą metų, – ryžtingai tarė. – Šimtą metų lauk sėdėdamas prie mano kapo. Aš būtinai ateisiu su tavimi susitikti.

Teatsakiau, kad lauksiu. Tada mano atvaizdas, kurį aiškiai mačiau juoduose jos vyzdžiuose, pamažu išsisklaidė. Tarsi ramus vanduo būtų pajudėjęs, ėmęs sroventi, sudrumsdamas jame buvusį atspindį, – ir tada moteris užmerkė akis. Iš po ilgų blakstienų skruostu nusirito ašara. Ji buvo nebegyva.

Išėjau į sodą ir perluotės geldele iškasiau duobę. Kriauklė buvo didelė, glotniais kraštais, aštri. Kaskart, kai sėmiau žemes, kriauklės vidinė pusė žvilgėjo mėnulio šviesoje. Kvepėjo drėgna žeme. Netrukus duobė buvo iškasta. Nuleidau moterį į duobę. Tada švelniai bėriau ant jos minkštą žemę. Semiant kiekvieną žemės žiupsnį, mėnulio šviesa krito į kriauklės vidų.

Tada pakėliau nukritusios žvaigždės nuolaužą ir švelniai padėjau ant žemės. Ta nuolauža buvo apvali. Pagalvojau, kad tikriausiai ji ilgai krisdama per erdvę prarado nelygumus ir tapo glotni. Kol aš ją dėdamas ant žemės laikiau, mano krūtinė ir rankos truputį sušilo.

Atsisėdau ant samanų. Galvodamas, kad dabar šitaip lauksiu šimtą metų, sudėjęs rankas žiūrėjau į apvalų antkapį. Veikiai, kaip moteris buvo sakiusi, rytuose patekėjo saulė. Didelė raudona saulė. Ir, kaip moteris ir sakė, ji bemat nusileido vakaruose. Ji leidosi greitai, teberaudona. Aš skaičiavau: vienas.

Po kurio laiko vėl vangiai pakilo ryškiai raudona saulė. Ir tyliai nusileido. Aš vėl skaičiavau: du.

Nežinau, kiek raudonų saulių taip suskaičiavau. Kiek beskaičiavau, raudona saulė vėl ir vėl keliavo man virš galvos. Bet šimtas metų vis dar nepraėjo. Galiausiai, žiūrėdamas į apvalų samanotą akmenį, pagalvojau, kad galbūt ta moteris mane apgavo.

Čia iš po akmens link manęs įkypai išdygo žalias daigas. Man prieš akis jis stiebėsi ir sustojo, kai pasiekė mano krūtinę. To linguojančio laibo stiebo viršūnėje gausius žiedlapius praskleidė nekantriai palinkęs pailgas pumpuras. Balta lelija priešais mano nosį kvepėjo taip, kad jos kvapas skverbėsi man į kaulus. Iš aukštai krito rasa, ir gėlė sulingavo nuo savo svorio. Aš ištiesiau kaklą ir pabučiavau vėsiai rasotą baltą žiedlapį. Kai atitraukiau nuo lelijos veidą, pažvelgiau aukštyn, į dangų, ir ten temirgėjo tik Aušrinė.

Tik tada supratau, kad jau praėjo šimtas metų.

 

Antra naktis

 

Sapnavau tokį sapną.

Kai išėjęs iš vyresniojo vienuolio kambario koridoriumi grįžau į savąjį, šiame blankiai švietė popierinis žibintas. Vienu keliu priklaupęs ant sėdimosios pagalvėlės ištiesinau dagtį, ir ant raudonai lakuoto stalelio nukrito į gėlę panašus nuodėgulis. Kambaryje iškart pasidarė šviesu.

Ant popierinių stumdomųjų durų – Busono¹ paveikslas. Ryškiais ir blankiais potėpiais nutapytos gluosnio šakos, toli ir arti, o krantine žingsniuoja susigūžę nuo šalčio žvejai šiaudinėmis skrybėlėmis. Nišoje kabo išvyniojamasis paveikslas su keliaujančio per jūrą bodhisatvos Mondžiu² atvaizdu. Nebaigę degti smilkalai kvepia tamsoje. Ši šventykla didelė, tad čia tylu, aplinkui nė dvasios. Kai pažvelgiau aukštyn, pasirodė, kad į juodas lubas nukreiptas apvalaus žibinto šviesos ratas yra gyvas.

Vis dar klūpodamas ant pagalvėlės kaire ranka pakėliau jos kampą, o dešinę pakišau po ja ir radau tai, ko tikėjausi. Man palengvėjo, tad išlyginau pagalvėlę ir patogiai atsisėdau ant jos.

„Tu – samurajus. Esi samurajus, tad negali nesuvokti aukščiausiosios tiesos, – sakė man vyresnysis vienuolis. – Kadangi tu niekaip nesuvoki tiesos, turbūt tu – ne samurajus, – pareiškė jis. – Tu – šiukšlė, o ne žmogus, – pasakė jis. – Nejau tu pyksti? – juokdamasis paklausė. – Jei tau apmaudu, įrodyk, kad supratai tiesą“, – ūmai nusisukdamas pasakė jis. Koks įžūlumas.

Aš jam parodysiu: dar prieš laikrodžiui gretimam kambaryje išmušant ateinančią valandą aš būtinai suvoksiu tiesą. Suvokęs tiesą, šiąnakt vėl sugrįšiu pas vyresnįjį vienuolį. Suvokęs tiesą, mainais už tai jį nužudysiu. Jei nesuvoksiu tiesos, jo nužudyti negalėsiu. Aš privalau suvokti tiesą. Aš –  samurajus.

O jei nesuvoksiu tiesos, mirsiu nuo savo durklo ašmenų. Samurajus negali gyventi gėdoje. Aš mirsiu gražiai.

Taip galvodamas nejučiomis vėl pakišau ranką po pagalvėle. Ištraukiau durklą raudonai lakuotoje makštyje. Tvirtai suspaudžiau jo rankeną, o kai nutraukiau makštį, vėsūs durklo ašmenys sušvytėjo tamsiame kambaryje. Atrodo, tarsi iš mano rankų su švilpsmu lėktų kažkas siaubingo. Visa tai susitelkia ašmenų smaigalyje: ten viename taške sukauptas kraujo troškimas. Žiūrėdamas, kaip šie aštrūs ašmenys pagiežingai susitelkia it adatos galvutė, kaip jie neišvengiamai aštrėja smaigalyje, išsyk panorau smeigti. Dešinės rankos rieše telkėsi kraujas, ir rankena mano delne tapo gliti. Man drebėjo lūpos.

Įkišau durklą į dėklą, pasidėjau jį sau iš dešinės ir atsisėdau lotoso poza. Džošū³ pasakė: nebūtis. Kas yra nebūtis? Įsiutęs ant to sušikto vienuolio griežiu dantimis.

Stipriai sukandęs krūminius dantis karštai ir sunkiai kvėpuoju pro nosį. Gelia smilkinius. Atsimerkiu dvigubai plačiau nei įprastai.

Matau kabantį išvyniojamąjį paveikslą. Matau žibintą. Matau tatamį. Aiškiai matau pliką vienuolio galvą. Netgi girdžiu iš jo plačiai pražiotos burnos sklindantį pašaipų balsą. Įžūlus vienuolis. Būtinai privalau nukirsti tą pliką galvą. Aš suvoksiu tiesą. Nebūtis, nebūtis, meldžiuosi liežuvio šaknimi. Nors kartoju: nebūtis, tebejaučiu smilkalų kvapą. Prakeikti smilkalai.

Ūmai sugniaužiau kumštį ir iš visų jėgų trenkiau sau per galvą. Smarkiai sukandau krūminius dantis. Iš pažastų sunkiasi prakaitas. Nugara tarsi sustingo. Ėmė skaudėti kelių sąnarius. Net jei mano keliai lūžtų, man vis tiek. Bet skauda. Sunku. Nebūties vis nėra. Kai tik atrodo, kad nebūtis jau čia, vėl pajuntu skausmą. Pasidaro pikta. Jaučiu pagiežą. Pasidaro labai apmaudu. Pasipila ašaros. Norisi imti ir trenktis į milžinišką uolą, sutriuškinti savo kaulus ir raumenis.

Vis tiek kenčiu ir nejudėdamas sėdžiu. Krūtinė pilna sunkiai pakeliamo sielvarto. Tas sielvartas kelia mano kūno raumenis iš apačios aukštyn, jis bando skubiai išsiveržti lauk per odos poras, bet visi keliaĩ užkirsti, tartum nebūtų išeities – padėtis be galo žiauri.

Netrukus man ėmė maišytis galvoje. Atrodo, ir žibintas, ir Busono paveikslas, ir tatamis, ir lentynos tarsi būtų čia, tarsi nebūtų. Tačiau nebūties vis tiek nėra. Tiesiog sėdžiu, ir tiek. Čia iš gretimo kambario pasigirdo laikrodžio dūžis.

Krūptelėjau. Dešine ranka bemat griebiausi durklo. Laikrodis mušė antrą kartą.

 

Trečia naktis

 

Sapnavau tokį sapną.

Nešu ant nugaros penkerių metų vaiką. Esu tikras, kad tai – mano vaikas. Bet nežinau, kodėl jo akys nebemato, o galva nuskusta plikai. Kai paklausiau, kada jo akys apako, jis atsakė, kad jau seniai. Jo balsas – vaiko, bet kalba jis, tarytum būtų suaugęs. Ir tarytum būtų man lygus.

Ir kairėje, ir dešinėje žaliuoja ryžių laukas. Kelias siauras. Tamsoje kartkartėm švysteli praskrendančio garnio šešėlis.

– Dabar įžengėme į ryžių lauką, ar ne? – pasakė berniukas man nuo nugaros.

– Iš kur žinai? – paklausiau, atsisukdamas į jį.

– Iš garnio klyksmo, – atsakė jis.

Ir tada tikrai du kartus klyktelėjo garnys.

Nors tai ir mano vaikas, man pasidarė truputį baisu. Su tokiu nešuliu nežinia kas manęs laukia. Kažin ar nėra kur juo atsikratyti, pagalvojau ir pažvelgęs tolyn tamsoje pamačiau didžiulį mišką. Ten jį paliksiu, pamaniau, ir išsyk nuo savo nugaros išgirdau pašaipų kikenimą.

– Kodėl juokiesi?

Vaikas neatsakė. Tiktai paklausė:

– Tėti, ar aš sunkus?

– Nesunkus, – atsakiau, ir tada jis tarė: – Veikiai pasunkėsiu.

Tylėdamas ėjau link miško. Per lauką vedantis kelias keistai vingiavo, ir niekaip negalėjau patekti ten, kur norėjau. Po kurio laiko kelias šakojosi į dvi dalis. Sustojęs ten, truputį pailsėjau.

– Čia turi būti akmuo, – pasakė berniukas.

Ir tikrai, netoliese pamačiau keturkampį akmeninį stulpą, apie ketvirčio metro pločio, o aukštumo man sulig juosmeniu. Ant jo parašyta, kad kairėje – Higakubo, dešinėje – Hotahara. Tamsu, bet aiškiai matyti raudonos raidės. Raudonos it ugniapilvio tritono pilvas.

– Tau reikia eiti į kairę, – įsakė vaikas.

Pažvelgęs į kairę pamačiau tą patį mišką – nuo jo iš aukšto dangaus ant mūsų galvų krito tamsos šešėlis. Aš kiek suabejojau.

– Nėra reikalo dvejoti, – pasakė berniukas.

Neturėdamas kitos išeities ėmiau žingsniuoti miško link. Artėdamas tuo keliu prie miško tylomis sau galvojau, kad šis vaikas, nors ir aklas, daug visko žino, o tuo tarpu nuo mano nugaros pasigirdo:

– Būti aklam tikrai sunku.

– Dėl to tave ir nešu, ar ne taip?

– Ačiū, kad neši, bet negerai, kad žmonės mane niekina. Negerai, kad net ir mano paties tėvas mane niekina.

Pasidarė kažkaip nesmagu. Norėjau kuo greičiau pasiekti mišką ir tuo vaiku atsikratyti, tad ėmiau skubėti.

– Dar kiek paėjėjęs suprasi. Buvo toks pat vakaras kaip šiandien, – vaikas ant nugaros kalbėjo lyg pats sau.

– Ką suprasiu? – vos pajėgiau ištarti.

– Juk žinai ką, – pašaipiai atsakė vaikas.

Tada man ėmė atrodyti, kad tarsi žinočiau. Nors dar gerai nežinojau. Tik atrodė, kad tas vakaras buvo toks kaip šis. Ir dar atrodė, kad, kiek toliau paėjėjęs, viską suprasiu. Bijojau suprasti, tad norėjau juo atsikratyti, kol dar nesupratau, ir tada lengviau atsikvėpti. Žingsniavau vis greičiau.

Jau kuris laikas lijo. Kelias vis tamsėjo. Ėjau lyg per sapną. Ant nugaros man buvo mažas berniukas, kuris žinojo visą mano praeitį, dabartį ir ateitį, – jis spindėjo kaip veidrodis, kuriame matyti visa tiesa. Ir tai – mano vaikas. Ir jis aklas. Aš nebegalėjau to pakęsti.

– Čia, čia. Kaip tik prie šios kriptomerijos šaknų.

Lietuje aiškiai buvo girdėti vaiko balsas. Nežinia kodėl sustojau. Lig tol nepastebėjau, kad jau buvau įžengęs į mišką. Vaikas teisus, priešais už poros metrų iš tiesų juodavo kriptomerija.

– Tėti, tai juk buvo po šia kriptomerija, tiesa?

– Taip, tiesa, – nejučiomis atsakiau.

– Penktaisiais Bunkos⁴ laikotarpio metais, juk taip?

Taip, atrodė, kad taip.

– Tu mane nužudei lygiai prieš šimtą metų.

Vos išgirdęs tuos žodžius, staiga supratau, kad lygiai prieš šimtą metų tokį patį tamsų vakarą po šituo pačiu medžiu nužudžiau aklą žmogų. Vos suvokiau, kad esu žmogžudys, vaikas ant mano nugaros pasidarė sunkus tartum akmeninė Džizo⁵ statula.

 

Ketvirta naktis

 

Didelis kambarys plūkta vėsia asla, jo viduryje pastatytas toks tarsi suolas, o aplink jį išrikiuoti maži suoleliai. Suolas juodai žvilga. Viename kampe prie keturkampio stalelio sėdi senis ir vienas geria sakę. Užsisrėbia kažkokiu viralu.

Nuo sakės senis gerokai paraudęs. Veidas žvilga, be jokių raukšlių. Kad jis senas, matyti tik iš žilos barzdos. Aš – vaikas, ir galvoju: kažin kiek tam seniui metų? Kaip tik tada pro užpakalines duris įėjo šeimininkė su kibiru vandens iš latako ir šluostydama rankas į prijuostę paklausė:

– Seneli, kiek tau metų?

Senis, nurijęs gurkšnį viralo, teatsakė:

– Neatmenu kiek.

Šeimininkė, užsikišusi ką tik nušluostytas rankas už siauro diržo, stovėjo, iš šono žiūrėdama į senio veidą. Senis vienu gurkšniu išgėrė puodelį sakės ir lėtai iškvėpė pro žilą barzdą. Tada moteris paklausė:

– O kur tavo namai?

Senis, nebaigęs iškvėpti, atsakė:

– Už bambos.

Šeimininkė, laikydama rankas už siauro diržo, paklausė:

– O kažin kur tu eisi?

Senis, kaip ir prieš tai, vienu gurkšniu išgėrė puodelį karštos sakės ir, kaip ir prieš tai, iškvėpdamas tarė:

– Eisiu ten.

Kai šeimininkė paklausė, ar tiesiai, jo iškvėptas kvapas nukeliavo kiaurai per šodži⁶, pro gluosnį ir tiesiai į paupį.

Senis išėjo į lauką. Aš išsekiau paskui jį. Prie senio juosmens kabaravo mažas ilgmoliūgis. Nuo jo peties po pažastim kabojo pririšta keturkampė dėžė. Jis mūvėjo siauromis melsvomis kelnėmis ir vilkėjo melsva berankove palaidine. Tik jo tabės⁷ buvo geltonos. Atrodė, tarsi šios būtų pasiūtos iš odos.

Senis nuėjo tiesiai po gluosniu. Ten buvo keletas vaikų. Senis juokdamasis išsitraukė iš kišenės melsvą rankšluostį. Susuko jį išilgai, it popierinę virvę. Ir padėjo jį ant žemės. Aplink rankšluostį jis apibrėžė didelį apskritimą. Galiausiai iš savo dėžės išėmė bronzinę saldainių pardavėjo dūdelę.

– Dabar šitas rankšluostis pavirs gyvate, žiūrėkit, žiūrėkit, – pasakė jis.

Vaikai susikaupę žiūrėjo į rankšluostį. Ir aš žiūrėjau.

– Žiūrėkit, žiūrėkit, ar žiūrit, – kartojo senis ir pūsdamas dūdelę ėmė žingsniuoti ratu savo nubrėžtu apskritimu.

Aš težiūrėjau į rankšluostį. Bet rankšluostis nė kiek nesujudėjo.

Senis pūtė dūdelę. Ir vis ėjo aplink ratu. Jis ėjo aplinkui atsargiai, pasistiebęs savo šiaudiniuose sandaluose, su didele pagarba rankšluosčiui. Atrodė, kad jam baisu. Ir dar atrodė, kad jam įdomu.

Po kurio laiko senis liovėsi grojęs. Ir, atkėlęs ant peties kabančios dėžės dangtį, lengvai suėmė rankšluostį už krašto ir įsviedė jį į vidų.

– Dabar, dėžėje, jis pavirs gyvate. Pamatysit. Pamatysit, – ir jis ėmė žingsniuoti. Jis praėjo pro gluosnį ir leidosi siauru taku. Aš norėjau pamatyti gyvatę, tad tuo taku jį sekiau. Senis ėjo vis kartodamas, kad jau netrukus, kad jau virs gyvate. Galiausiai uždainavo:

 

                         Tuoj pavirs, virs gyvate,

                         Tikrai pavirs, groju dūdele.

 

Dainuodamas jis priėjo upės krantą. Nebuvo nei tilto, nei valties, tad maniau, jog sustos pailsėti ir parodys man gyvatę dėžėje, bet jis taškydamasis įbrido į vandenį. Vanduo iš pradžių siekė jam iki kelių, bet paskui jau nebebuvo matyti nei jo liemens, nei krūtinės. Senis ir toliau dainavo:

 

                         Čia vis giliau, ateina naktis,

                         Eisiu tiesiai pirmyn.

 

Dainuodamas jis vis žengė į priekį. Paskui jau nebebuvo matyti nei jo barzdos, nei veido, nei galvos, nei ant galvos užrištos skepetos. Maniau, kad senis, išbridęs į kitą krantą, parodys man gyvatę, tad stovėjau vienas tarp šiugždančių nendrių ir vis laukiau. Bet senis taip ir nepasirodė.

 

Penkta naktis

 

Sapnavau tokį sapną.

Tai buvo seniai, beveik dievų laikais: aš buvau mūšyje ir man nepasisekė, pralaimėjau, patekau į nelaisvę ir buvau atvestas pas priešų karvedį.

Žmonės tada visi buvo aukšto ūgio. Ir visų jų barzdos buvo ilgos. Jie juosėjo odiniais diržais, prie kurių kabėjo į lazdas panašūs kalavijai. Jų lankai panėšėjo į storas visterijų šakas. Tie lankai nebuvo nei lakuoti, nei poliruoti. Jie buvo labai paprasti.

Priešų karvedys dešine ranka per vidurį laikė į veją atremtą lanką ir sėdėjo, atrodo, ant šonu paguldyto molinio indo sakei. Pažvelgęs į jo veidą, pamačiau, kad jo stori antakiai virš nosies susilieję į vieną. Žinoma, tais laikais nebuvo skustuvų.

Kadangi aš – belaisvis, man nevalia sėdėti ant kėdės. Sukryžiavęs kojas, atsisėdau ant žolės. Avėjau didelėmis vyžomis. Tų laikų vyžos buvo ilgais aulais. Stovint man jos buvo iki kelių. Jų kraštai buvo papuošti nepintais, lyg kutai karančiais šiaudais, kurie man einant siūbavo į visas puses.

Karvedys laužo šviesoje pažiūrėjo man į veidą ir paklausė, ar aš noriu gyventi, ar mirti. Toks buvo tų laikų paprotys, visiems belaisviams užduodavo tą klausimą. Jei sakai, kad nori gyventi, tai reiškia, kad pasiduodi, o jei mirti – kad nepasiduosi. Aš teatsakiau, kad mirsiu. Karvedys sviedė šalin lanką ir buvo betraukiąs iš makšties prie juosmens kabantį į lazdą panašų kalaviją. Vėjas pūstelėjo laužo liepsną link to kalavijo. Aš išskleidžiau dešinės rankos pirštus kaip klevo lapą ir, pakėlęs sau virš akių, atsukau delną į karvedį. Tai buvo ženklas, kad prašau, jog palauktų. Karvedys grąžino kalaviją į makštį.

Jau ir tais laikais būta meilės. Aš pasakiau, kad prieš mirdamas noriu bent trumpam pamatyti moterį, kurią myliu. Karvedys tarė, kad palauks, kol prašvis ir užgiedos gaidys. Turiu parsikviesti tą moterį prieš gaidžiui užgiedant. Jei moteris neateis iki gaidgystės, mane nužudys jos taip ir nepamačiusį.

Karvedys sėdėjo ir žiūrėjo į laužo ugnį. Aš, sukryžiavęs vyžotas kojas, sėdėjau ant žolės ir laukiau moters. Naktis vis gilesnė.

Kartais laužas traškėdamas kiek susmegdavo. Ir kaskart ugnis lyg sunerimusi driekėsi link karvedžio. Po juodais karvedžio antakiais žvilgėjo jo akys. Kas nors vis prieidavo ir sviesdavo į laužą naujų šakų. Ugnis vėl imdavo traškėti. Juoda tamsa tarsi atsimušdavo į tą įspūdingą garsą.

Tuo tarpu toliese moteris atrišo baltą žirgą nuo ąžuolo. Ji tris kartus paglostė žirgo karčius ir vikriai užšoko ant aukštos jo nugaros. Žirgas buvo be balnakilpių ir be balno. Kai ji ilgomis baltomis kojomis spustelėjo apvalius žirgo šonus, tas ėmė lėkti kaip žaibas. Kažkas pakurstė ugnį, ir atrodė, kad tolumoje blankiai švinta. Žirgas per tamsą skriejo į tą šviesumą. Jis skriejo, o jam iš šnervių veržėsi kvapas it du ugnies stulpai. Moteris be perstojo daužė lieknomis kojomis per žirgo šonus. Žirgas lėkė taip greitai, kad ore buvo girdėti jo kanopų bildesys. Moters plaukai driekėsi tamsoje kaip plevėsuojantis kaspinas. Bet ji vis dar nepasiekė mūsų laužo.

Čia palei tamsų kelią užgiedojo gaidys. Moteris atsilošė ir įtempė vadeles. Priekinėmis kanopomis žirgas įsirėžė į kietą uolą.

Gaidys vėl užgiedojo.

Moteris aiktelėjo ir atleido įtemptas vadeles. Arklys suklupo ant priekinių kojų. Kartu su raitele jis virto pirmyn. Po uola žiojėjo praraja.

Ir dabar uoloje tebėra kanopų įspaudai. Tai nelaboji pamėgdžiojo gaidžio giesmę. Kol tos kanopų žymės tebėra ant uolos, ta nelaboji yra mano priešė.

 

Šešta naktis

 

Išgirdęs, kad Unkei⁸ drožia Budos sargybinio statulą prie Gokokudži šventyklos vartų, pasivaikščiodamas nuėjau ir pamačiau, kad ten jau susirinkę uoliai liežuvauja daugybė žmonių.

Priešais vartus gal dešimties metrų atstumu augo didelė raudonoji pušis, kurios liemuo linko link vartų, virš jų stogą dengiančių čerpių, ir tiesėsi tolyn į giedrą dangų. Pušies žaluma puikiai tiko prie raudonai lakuotų vartų. Be to, ta pušis augo tinkamoje vietoje. Ji buvo palinkusi kairėje vartų pusėje taip, kad neužstojo vaizdo, aukščiau jos šakos plėtėsi ir siekė vartų stogą – ji atrodė kažkaip senoviškai. Tarytum būtų dar iš Kamakuros laikotarpio⁹.

Tačiau aplinkiniai, kaip ir aš, buvo Meidži laikotarpio¹⁰ žmonės. Daugiausia ten buvo rikšų. Jie tikriausiai stovėjo ten iš nuobodumo, laukdami naujų keleivių.

– Tai bent milžiniškas dalykas, – stebėjosi jie.

– Tai daug sunkiau, nei pagaminti žmogų, – sakė kiti.

Aš pamaniau, kad gal ir taip, o tuo tarpu kitas vyras tarė:

– Ak, juk tai Budos sargybinio statula. Ar juos ir dabar tebedrožia? Rodos, kad taip. O aš maniau, kad visos Budos sargybinių statulos yra senos.

– Jis atrodo toks stiprus. Juk nuo seno sakoma, kad nėra tokio stipraus žmogaus kaip Budos sargybinis. Jis stipresnis net už princą Jamatą Takeru¹¹, – sakė kitas vyras. Jis buvo pasikaišęs ilgus skvernus už diržo ir neturėjo kepurės. Buvo matyti, kad jis – tikras tamsuolis.

Unkei, nekreipdamas jokio dėmesio į tas šnekas, darbavosi kaltu ir plaktuku. Jis net nežvilgtelėjo atgal. Aukštai užsilipęs nesustodamas tašė sargybinio veidą.

Ant Unkei galvos – juoda aukšta kepurėlė, o plačias kažin kokio rūbo rankoves jis atraitojęs sau už nugaros. Jis atrodė labai senoviškai. Jis tartum netiko prie tų triukšmingų žiūrovų. Aš pagalvojau, kad įdomu būtų žinoti, kodėl Unkei tebėra gyvas. Galvodamas, kad tai labai keista, stovėjau ir žiūrėjau į jį.

Bet Unkei stropiai skaptavo, lyg čia nebūtų nieko keista ar neįprasta. Vienas jaunas vyras, užversta galva į jį žiūrėjęs, atsisuko į mane ir ėmė jį girti:

– Čia tai bent, tas Unkei. Mes jam visai nerūpim. Jis dirba taip, tartum visame pasaulyje tebūtų tik du didvyriai – Budos sargybinis ir jis pats. Jis nuostabus.

Man tie žodžiai pasirodė įdomūs. Aš pažvelgiau į tą jauną vyrą, o jis kalbėjo toliau:

– Žiūrėk, kaip jis naudojasi kaltu ir plaktuku. Jam net nereikia jokių pastangų.

Unkei tuo tarpu išskobė trijų centimetrų platumo antakius ir, vėl nuožulniai įrėmęs kaltą, iš viršaus trenkė į jį plaktuku. Vienu mostu jis skobė kietą medį; plaktukui kaukštelėjus, bemat nuskriejo stora nuoplaiša, ir akimirksniu pasimatė piktai išplėsta šnervė. Unkei nė kiek nesivaržydamas švaistėsi kaltu. Jis turbūt nė karto nesudvejojo.

– Čia tai bent, taip nerūpestingai darbuodamasis jis ištašo tokius antakius ir tokią nosį, – susižavėjęs pasakiau sau.

Jaunasis vyras tarė:

– Ne, jis nesukuria antakių ir nosies kaltu. Tie antakiai ir nosis slypi medyje, ir jis kaltu ir plaktuku juos tiesiog iškasa. Taip, kaip iš žemės iškasamas akmuo, tad suklysti čia neįmanoma.

Tada aš pirmąkart pagalvojau, kad gal skulptūros taip ir kuriamos. Ir dar pamaniau, kad jei tai tiesa, tai bet kas gali jas drožti. Man staiga kilo noras pačiam išskobti Budos sargybinį, tad lioviausi žiūrėjęs ir iškart grįžau namo.

Iš įrankių dėžės išsitraukiau kaltą ir plaktuką ir išėjau už namo – ten kaip tik buvo prikrauta tinkamos medienos, nes prieš keletą dienų audra nuvertė ąžuolą, ir jis buvo pjūklu supjaustytas malkoms.

Aš pasirinkau patį didžiausią rąstigalį ir įnikau energingai skaptuoti, bet, deja, Budos sargybinio neradau. Nepavyko man jo iškasti ir iš kito rąsto. Ir trečiajame nebuvo sargybinio. Aš išskobiau visą rietuvę, bet niekur neslypėjo Budos sargybinis. Galiausiai suvokiau, kad Meidži laikotarpio medžiuose nėra užkastų Budos sargybinių. Ir tada taip pat daugmaž supratau, kodėl Unkei ir šiandien tebėra gyvas.

 

Septinta naktis

 

Atrodo, esu didžiuliame laive.

Dieną naktį tas laivas be perstojo juda pirmyn per bangas, leisdamas juodus dūmus. Siaubingas triukšmas. Bet nežinau, kur tas laivas plaukia. Tik iš bangų gilumos pasirodo saulė it iki raudonumo įkaitusios replės. Ji pakyla tiesiai virš laivo stiebo ir kurį laiką ten kybo, bet netrukus ji aplenkia didelį laivą ir keliauja pirmyn. Galiausiai ji vėl tarsi iki raudonumo įkaitusios čirškiančios replės leidžiasi į bangas. Ir kaskart tos mėlynos bangos tolumoje užverda tamsiai raudona spalva. O laivas, keldamas baisų triukšmą, skuba paskui ją. Bet niekaip jos nepaveja.

Kartą aš sustabdžiau vieną įgulos narį ir paklausiau jo:

– Ar šis laivas plaukia į vakarus?

Jis kurį laiką įtariai į mane žiūrėjo, o paskui paklausė:

– Kodėl?

– Nes jis, rodos, vejasi besileidžiančią saulę.

Vyras garsiai nusijuokė. Ir nuėjo.

Girdėjau klegesį:

– Ar saulė, keliaudama į vakarus, pasiekia rytus? Ar tai tiesa? Ar iš rytų kylančios saulės namai vakaruose? Ar ir tai tiesa? Mūsų kūnai ant bangų. Šturvalas – mūsų pagalvė. Plaukiam, plaukiam.

Nuėjęs į laivo priešakį, pamačiau, kad būrys jūreivių tempia storą lyną.

Man pasidarė labai neramu. Nežinia, kada priplauksime krantą. Ir nežinia, kur mes keliaujam. Težinau tik tiek, kad laivas, leisdamas juodus dūmus, plaukia per bangas. Tos bangos didžiai plačios. Be pabaigos tęsiasi jų mėlynumas. Kartais jos atrodo violetinės. Tik aplink plaukiantį laivą vis verčiasi baltutėlės putos. Man buvo labai neramu. Pamaniau, kad jei esu tokiame laive, geriau jau šokti už borto ir mirti.

Laive buvo daug keleivių. Dauguma jų atrodė esą svetimšaliai. Mačiau įvairiausių veidų. Kai dangus apsiniaukė ir laivas ėmė siūbuoti, viena moteris atsirėmusi į turėklus graudžiai verkė. Ji šluostėsi akis balta nosinaite. Bet dėvėjo ji vakarietiškais raštuotos medvilnės drabužiais. Pamatęs ją, supratau, kad ne man vienam liūdna.

Vieną vakarą, kai aš, išėjęs į denį, vienas stebėjau žvaigždes, prie manęs priėjo svetimšalis ir paklausė, ar aš žinąs apie astronomiją. Bet man buvo taip nyku, kad norėjosi mirti. Man nereikia jokios astronomijos. Aš tylėjau. Tada tas svetimšalis papasakojo man apie septynias žvaigždes viršum Tauro žvaigždyno. Jis sakė, kad ir žvaigždes, ir jūrą sukūrė dievas. Galiausiai jis paklausė, ar aš tikiu dievą. Aš žiūrėjau į dangų ir tylėjau.

Kartą įėjęs į laivo saloną pamačiau nugara į mane sėdinčią puošniais rūbais vilkinčią jauną moterį, skambinančią pianinu. Šalia jos stovėjo aukštas dailus vyras ir dainavo. Jo burna atrodė didžiulė. Jiems turbūt nerūpėjo niekas kita, tik jiedu patys. Sakytum jie būtų net pamiršę esą laive.

Man darėsi vis nykiau. Galiausiai aš ryžausi mirti. Ir vieną vakarą, kai aplinkui nebuvo žmonių, aš pasiryžau ir šokau į jūrą. Tačiau – vos tik mano kojos atsiskyrė nuo denio, tą akimirką, kai mano ryšys su laivu nutrūko, man staiga pasidarė gaila savo gyvybės. Aš nuoširdžiai pagalvojau, kad man nereikėjo to daryti. Bet jau per vėlu. Norom nenorom turiu panirti į jūrą. Bet laivas buvo labai aukštas, ir nors mano kūnas jau nuo jo atsiplėšė, kojos vis dar nepasiekė vandens. Tačiau neturėjau kur įsitverti, tad vis artėjau ir artėjau prie vandens. Kiek beriečiau kojas, artėjau. Vanduo buvo juodas.

Tuo tarpu laivas, kaip visada leisdamas juodus dūmus, nuplaukė. Tik tada ėmiau suprasti, kad man geriau buvo laive, nors ir nežinojau, kur jis plaukia, bet man iš to supratimo jau nebebuvo jokios naudos, ir, apimtas begalinio apgailestavimo ir baimės, aš tyliai kritau į juodas bangas.

 

Aštunta naktis

 

Kai peržengiau kirpyklos slenkstį, trys ar keturi baltai vilkintys vyrai choru pasisveikino su manimi.

Stovėdamas vidury apsidairiau ir pamačiau, kad esu keturkampiame kambaryje. Dviejose pusėse buvo langai, o ant kitų dviejų sienų kabėjo veidrodžiai. Aš juos suskaičiavau, ir jų buvo šešetas.

Priėjęs prie vieno veidrodžio, atsisėdau priešais. Mano užpakalis maloniai susmego į sėdynę. Kėdė labai patogi. Veidrodyje puikiai atsispindėjo mano veidas. Už jo atsispindėjo langas. Taip pat įkypai buvo matyti kasos stalas. Prie jo niekas nesėdėjo. Pro langą buvo gerai matyti praeiviai nuo galvos iki pusiaujo.

Praėjo Šotaras su moterimi. Nežinia, kada jis nusipirko panamą ir dabar ją užsidėjęs. Ir moterį spėjo įsitaisyti. Nežinia kada. Jiedu atrodė savimi patenkinti. Norėjau geriau įžiūrėti tos moters veidą, bet jiedu nuėjo.

Pūsdamas trimitą praėjo tofu pardavėjas. Prie burnos jis spaudė trimitą, tad jo skruostai buvo išsipūtę it įgelti bitės. Jis taip ir praėjo išpūtęs skruostus, ir aš negalėjau liautis apie jį galvojęs. Atrodė, kad jis visą gyvenimą liks it įgeltas bitės.

Pasirodė geiša. Dar be makiažo. Jos kuodas išsidraikęs, plaukai kažkokie susitaršę. Ir veidas jos mieguistas. Net gaila žiūrėt į blyškią jos odą. Ji nusilenkė ir su kažkuo pasisveikino, bet tas žmogus vis nepasirodė veidrodyje.

Čia man už nugaros priėjo didelis vyras baltais drabužiais ir laikydamas rankose žirkles ir šukas ėmė atidžiai apžiūrinėti mano galvą. Aš, sukiodamas plonus ūsus, paklausiau, ar iš jų bus kas gero. Vyras tylėdamas lengvai pastukseno gintaro spalvos šukomis man į galvą.

– O iš mano plaukų ar bus kas gero? – paklausiau to baltai vilkinčio vyro. Jis vėl nieko neatsakė ir ėmė čekšėti žirklėmis.

Aš spoksojau į veidrodį, norėdamas matyti viską, kas jame atsispindės, bet su kiekvienu žirklių čekštelėjimu skriejo juodi plaukai, ir aš išsigandęs galiausiai užsimerkiau. Čia baltai vilkintis vyras paklausė:

– Ar ponas matėte auksinių žuvelių pardavėją lauke?

Atsakiau, kad nemačiau. Vyras nieko nebesakė, tik nesustodamas čekšėjo žirklėmis. Staiga kažkas sušuko: „Atsargiai!“ Nustebęs atsimerkiau ir po balta vyro rankove pamačiau dviračio ratą. Mačiau rikšos vežimo ienas. Čia baltadrabužis vyras suėmė mano galvą ir pasuko ją šonu. Nebemačiau nei dviračio, nei rikšos. Čekšėjo žirklės.

Galiausiai tas vyras, priėjęs prie manęs iš šono, ėmė kirpti man palei ausis. Plaukai nebekrito į akis, tad buvo galima atsimerkti. Netoliese pasigirdo balsas, kviečiantis pirkti sorų pyragėlių. Pardavėjas ritmingai daužė piestą grūstuvėliu, juos minkydamas. Sorų pyragėlių pardavėjo nebuvau matęs nuo vaikystės, tad norėjau jį pamatyti. Bet jis niekaip nepasirodė veidrodyje. Tebuvo girdėti jo grūstuvė.

Stengiausi kuo atidžiau žiūrėti į veidrodžio kampą. Ir pamačiau, kad prie kasos stalo nežinia kada atsisėdo moteris. Stambi moteris, tamsoko gymio, tankiais antakiais, ant pakaušio surištais plaukais, dėvinti kimono be pamušalo ir su juodo satino apykaklaite – sukryžiavusi kojas, pakėlusi vieną kelį, ji skaičiavo banknotus. Atrodo, tai buvo dešimties jenų banknotai. Nuleidusi ilgas blakstienas, suspaudusi plonas lūpas, ji stropiai skaičiavo, ir labai greitai. Tiems bank-notams nebuvo galo. Ant jos kelių – ne daugiau nei šimtas banknotų, bet kiek ji beskaičiavo, jų nemažėjo.

Aš išsiblaškęs žiūrėjau į moters veidą ir į tuos dešimties jenų banknotus. Čia man prie ausies baltadrabužis vyras garsiai tarė:

– Dabar plausiu jums plaukus.

Pasinaudodamas proga, vos atsistojęs nuo kėdės, atsisukau ir pažiūrėjau į kasą. Bet ten nebuvo nei moters, nei banknotų.

Kai susimokėjęs išėjau į lauką, durų kairėje stovėjo penki ovalūs kubiliukai, kuriuose buvo daug auksinių žuvelių: raudonų ir taškuotų, liesų ir riebių. Už jų sėdėjo auksinių žuvelių pardavėjas. Rankomis parėmęs skruostus jis žiūrėjo į žuveles ir nejudėjo. Jis nekreipė jokio dėmesio į triukšmingus praeivius. Aš kurį laiką stovėjau ir stebėjau tą pardavėją. Bet kol į jį žiūrėjau, jis nė nekrustelėjo.

 

Devinta naktis

 

Pasaulyje prasidėjo sąmyšis. Atrodė, kad bet kada gali kilti karas. Toks jausmas, tarsi nekinkyti arkliai, pabėgę iš degančios arklidės, dieną naktį lakstytų aplink namus, be perstojo vejami gausybės pėstininkų. Tačiau namuose – tyla ir ramybė.

Namuose – jauna motina ir dvejų metų vaikas. Tėvas kažkur išėjo. Buvo naktis be mėnulio. Sėdėdamas lovoje jis apsiavė šiaudiniais sandalais, apsirišo galvą juoda skepeta ir išėjo pro užpakalines duris. Tuo tarpu motina laikė popierinį žibintą, ir siauras šviesos ruožas krito per juodą tamsą ant augančio prie gyvatvorės seno bukojo puskiparisio.

Tėvas taip ir negrįžo. Motina kasdien klausia dvejų metų vaiko, kur jo tėvas. Vaikas nieko neatsako. Po kurio laiko jis ėmė sakyti, kad ten. Kai motina klausdavo, kada jis sugrįš, vaikas tik juokdavosi ir vėl sakydavo, kad ten. Tada motina irgi juokdavosi. Ir vis kartodama mokė vaiką sakyti: „Greitai sugrįš.“ Bet vaikas teišmoko sakyti „greitai“. Kartais, paklaustas, kur jo tėvas, jis atsakydavo: „Greitai.“

Atėjus nakčiai, kai aplink viskas nurimdavo, motina iš naujo susijuosdavo kimono diržu, užsikišdavo už jo durklą ryklio odos makštyje, o kitu, siauru, dirželiu prisirišdavo sau prie nugaros vaiką ir tyliai išeidavo pro šoninius vartus. Ji visada avėjo sandalais. Kartais vaikas, klausydamasis motinos žingsnių, užmigdavo jai ant nugaros.

Ji eidavo į vakarus palei plūktas miestelio tvoras, nuolaidžiu šlaitu, link didelio ginkmedžio. Pamačiusi tą medį, pasukdavo į dešinę ir imdavo eiti link akmeninių šventyklos vartų. Vienoje kelio pusėje – ryžių laukas, kitoje – žemaūgiai bambukai, o praėjusi pro vartus ji pasiekdavo tamsią kriptomerijų giraitę. Nuo ten gal trisdešimties metrų ilgio akmenimis grįstu taku ji prieidavo į seną šventyklą kylančius laiptus. Virš lietaus iki pilkumo nuskalautos dėžutės aukoms – didelio varpo virvė, ir dieną šalia to varpo matyti lentelė, ant kurios užrašyta „Hačimano šventykla“. Pirmoji raidė įdomi, nes ji – dviejų vienas prieš kitą tupinčių balandžių paveikslėlis. Yra ir daugiau lentelių. Ant daugumos jų – auksiniai taikiniai, peršauti klano narių strėlių, su užrašytu šalia šaulio vardu. Yra ir lentelių, skirtų kalavijams.

Žengiant pro šventyklos vartus, kriptomerijos viršūnėje visada ūbauja pelėda. Ir dar girdėti sandalų čežėjimas. Tas garsas nutyla, kai motina pasiekia šventyklą – ten ji skambteli varpu ir palinkusi suploja rankomis. Dažniausiai kaip tik tada liaujasi ūbavusi pelėda. Motina iš visos širdies meldžia, kad jos vyras būtų apsaugotas. Ji tvirtai tiki, kad kadangi jos vyras – samurajus, jos karšta malda šaudymo iš lanko ir karo dievui Hačimanui niekaip negali nebūti išklausyta.

Vaikas dažnai prabunda nuo to varpo skambesio ir pamatęs, kad aplink visai tamsu, ima verkti ant motinos nugaros. Motina, tardama maldos žodžius, siūbuoja nugarą ir taip ramina vaiką. Ir kartais jis liaujasi verkęs. O kartais jis įsiverkia vis labiau. Šiaip ar taip, motina vis neatsitiesia.

Baigusi maldą už vyrą, ji atriša siaurąjį diržą, nuleidžia vaiką sau nuo nugaros, pastato jį priešais save ir, pakėlusi jį ant rankų, lipa laiptais į šventyklą, sakydama: „Tu geras berniukas, tad palauk truputėlį“, ir savo skruostu paliečia jo skruostą. Ji riša vaiką prie vieno siaurojo diržo galo, o kitą galą pririša prie šventyklos verandos turėklų. Tada ji vėl nulipa laiptais ir šimtą kartų pereina akmenimis grįstu taku, vis kartodama savo maldą.

Pririštas vaikas tamsoje šliaužioja po verandą, kiek jam leidžia diržo ilgis. Tokiomis naktimis motinai lengva. Bet kai pririštas vaikas garsiai verkia, motina jaučiasi kaip ant žarijų. Ji žingsniuoja labai sparčiai. Jai trūksta kvapo. Kartais jai tenka sustoti, pakilti laiptais, paguosti vaiką ir vėl iš naujo žingsniuoti.

Tėvas, dėl kurio ji taip sielojosi nesuskaičiuojamą daugybę bemiegių naktų, jau seniai nužudytas šeimininko neturinčio samurajaus.

Šitą liūdną istoriją sapne man papasakojo mama.

 

Dešimta naktis

 

Atėjo Kenas pranešti, kad praėjus septynioms dienoms po to, kai moteris nusivedė Šotarą, šis vakare netikėtai sugrįžo, jam pakilo temperatūra, ir dabar jis guli lovoje.

Šotaras buvo miestelio gražuolis, be galo doras ir sąžiningas. Jis teturėjo vieną silpnybę. Užsivožęs panamą vakarais sėdėdavo priešais vaisių parduotuvę ir žiūrėdavo į praeinančių moterų veidus. Ir be perstojo jomis žavėjosi. Daugiau jis neturėjo jokių ypatybių.

Kai pro šalį nėjo daug moterų, jis žiūrėdavo ne į praeivius, o į vaisius. Jų ten buvo įvairių. Persikai, obuoliai, lokvos, bananai buvo gražiai sukrauti į krepšius, supakuoti kaip dovanos ir išrikiuoti dviem eilėmis. Šotaras, žiūrėdamas į tuos krepšius, sakydavo, kad jie gražūs. Dar sakydavo, kad jei jis kuo prekiautų, tai tik vaisiais. Tačiau jis tik dykinėdavo užsivožęs panamą.

Kartais jis grožėdavosi mandarinų ar kitų vaisių spalva. Bet jis niekada neišsiėmė pinigų ir nenusipirko vaisių. Žinoma, nevalgė jų ir už dyką. Tik girdavo jų spalvą.

Vieną vakarą priešais vaisių parduotuvę ėmė ir sustojo moteris. Ji dėvėjo puikiais rūbais ir atrodė esanti kilminga. Jos kimono spalva labai patiko Šotarui. Be to, jį labai sužavėjo tos moters veidas. Jis kilstelėjo savo taip mėgstamą panamą ir mandagiai pasisveikino, o moteris parodė į didžiausią vaisių krepšį, girdi, nori šito, tad Šotaras tučtuojau paėmė tą krepšį ir padavė jai. Moteris pabandė laikyti jį rankose, bet paskui pasakė, kad labai sunkus.

Šotaras šiaip jau ne tik turėjo daug laisvo laiko, bet ir buvo draugiškas, tad pasisiūlė nunešti tą krepšį iki moters namų, ir jie kartu išėjo iš vaisių parduotuvės. Ir nuo tada jis negrįžo.

Net ir Šotaras nesielgtų taip nerūpestingai. Jo giminės ir draugai nerimavo, kad jam bus atsitikę kas negero, bet septintos dienos vakarą jis netikėtai parėjo. Susirinko daugybė žmonių ir klausė Šotaro, kur jis buvo, o tas atsakė, kad buvo įlipęs į traukinį ir nuvažiavęs į kalnus.

Kelionės traukiniu būta labai ilgos. Pasak Šotaro, išlipęs iš traukinio, jis iškart atsidūrė laukuose. Laukai buvo labai platūs ir, kad ir kur pažvelgsi, visur težaliavo žolė. Eidamas per tą žolę drauge su moterimi jis netikėtai atsidūrė ant prarajos krašto. Tada moteris jam pasiūlė, kad pamėgintų šokti žemyn. Apačioje buvo matyti stačia uola, bet nebuvo matyti jos apačios. Šotaras vėl nusiėmė panamą ir ėmė atsisakinėti. Moteris pasakė, kad jei jis nepasiryš šokti, jį aplaižysianti kiaulė, ir paklausė, kaip jam tai patiktų. Šotaras negalėjo pakęsti kiaulių ir Kumoemono¹². Bet jis nenorėjo dėl to prarasti gyvybės, tad delsė ir nešoko. Čia pasirodė kriuksinti kiaulė. Šotaras, neturėdamas kur dėtis, trenkė jai per knyslę rankose turėta plona betelio palmės lazdele. Kiaulė žviegdama parvirto ir nukrito nuo uolos. Šotaras lengviau atsiduso, bet čia atėjo kita kiaulė ir jau glaus prie Šotaro savo didelę knyslę. Šotarui nebuvo kas daryti, ir jis vėl užsimojo lazdele. Kiaulė sužviegė ir taip pat žemyn galva nukrito į bedugnę. Čia pasirodė dar viena kiaulė. Tada Šotaras atsipeikėjo ir atsisukęs pamatė, kad iš visų plataus žalio lauko pusių tiesiai link uolos, ant kurios jis stovi, artėja dešimčių tūkstančių kriuksinčių kiaulių guotas. Šotaras visas susigūžė. Bet jam nebuvo kur dėtis, tad jis betelio palmės lazdele uoliai mušė kiekvienos prie jo prisiartinusios kiaulės knyslę. Keista, bet vos tik lazdelė paliesdavo knyslę, kiaulė tuojau krisdavo į tarpeklį. Pažvelgus žemyn, buvo matyti, kaip nuo stačios uolos viena po kitos aukštyn kojomis krinta kiaulės. Galvodamas apie tai, kad jis numetė į tarpeklį tiek kiaulių, Šotaras pabūgo pats savęs. Bet kiaulės vis ėjo viena po kitos. Sakytum tamsiems debesims būtų išdygusios kojos, ir jie, mindami žolę, be paliovos kriuksėdami eitų link jo.

Šotaras su pašėlusia drąsa septynias dienas ir šešias naktis daužė kiaulėms per knysles. Bet galiausiai jam išseko jėgos, jo rankos pasidarė silpnos it drebučiai, ir jį palaižė kiaulė. Ir jis pargriuvo ant bedugnės krašto.

Kenas, papasakojęs iki tos vietos Šotaro istoriją, pasakė, kad dėl to nėra gerai per daug žiūrėti į moteris. Ir aš pamaniau, kad jis teisus. Bet Kenas pridūrė, kad jis norėtų Šotaro panamos.

Šotarui tikriausiai nebus išsigelbėjimo. Jo skrybėlė turbūt atiteks Kenui.

 

www.aozora.gr.jp

Vertė Rima Torres