JONĖ BARBO

Blizgučiuose

 

Kambarys buvo apverstas aukštyn kojomis, ant žemės gulėjo padrikai išmėtyti drabužiai: suknelės, sijonai, palaidinės, šortai, kelnės, iš kažkur atsiradęs pirmąkart matomas megztinis, seni nutrinti balti sportbačiai. Ant lovos smagiai įsitaisiusi gulėjo gitara dviem nutrūkusiom stygom, langas nuo skersvėjo tai atsidarydavo, tai griausmingai užsidarydavo, buvo sugedęs lango mechanizmas. Paplyšusios pūtėsi tamsios užuolaidos, kilime žiojėjo didžiulė skylė, o kambario kampe stiklainyje nuo žirnių smilko cigaretės nuorūka, po truputį pradedanti deginti kitų nuorūkų gniužulą. Ant sienos spindėjo purškiamais dažais išpiešta abstrakcija ir kažkokie inicialai, kurių perskaityti nesugebėjau. Knygų taip pat buvo per daug, visos jos pradėtos skaityti ir užverstos pleistrus panaudojus vietoj skirtukų. Pagalvė ir antklodė nukritusios po lova, vietoj jų ant lovos gulėjo putplastis. Kambaryje mėtėsi ir įvairių įrenginių instrukcijos, kavinių čekiai, pora eurų, nuolaidų kortelės, nepažįstamų žmonių nuotraukos, du bokalai ir trys vyno taurės, vienas mažas vandens buteliukas, parvirtęs ir po kambarį žemes paskleidęs papartis, katės iškamša, du vienodi dideli paveikslai, vienas ant žemės, kitas pakabintas, niekur neprijungta kolonėlė ir kelio ženklas STOP. Savęs tarp daiktų maišalynės neįžvelgiau, tačiau mintis girdėjau puikiai. Visaip stengiausi suvokti, kada visa ši betvarkė prasidėjo, kodėl aš jos nesustabdžiau ir leidau išsikeroti. Rodosi, visuomet buvau čia, bet griūties pradžios ir proceso nepastebėjau. Atsipeikėjau tik pabaigoje, bent jau vyliausi, kad tai pabaiga. Prisiminiau ir seną rusišką posakį, kurį kažkur teko skaityti: „Manėm, kad pasiekėm dugną, o tada kažkas pabeldė iš apačios.“ Labai vyliausi to pabeldimo neišgirsti. Gal ir neišgirsiu, nes kambaryje sklido daug keistų garsų, kažkur netoliese kregždės suko lizdą, pro langą atsklido ir įsiutusių kačių kniaukimas, o per ploną sieną iš kaimynų buto ataidėjo „Biplan“ „Labas rytas“. Keista daina, visuomet maniau, kad čia apie meilę kaip ir visos, o dabar atrodė, kad lyrinis subjektas iš tikrųjų ieško savęs: „Aš negaliu surast tavęs, nes tu slepiesi naktyje, bet kartais randu tave ir rasoje, ir lietuje.“

Nežinojau, nuo ko pradėti tvarkytis, nežinojau, ar šiukšlių konteinerio pakaks, atrodė, kad ne. Gėda ir prieš kaimynus išnešti tiek šiukšlių, manys, visai nevalyva gyventoja, ir paprašys susimokėti už didelį kiekį šiukšlių. Pinigų išmesti šiukšlėms nebeturėjau, o tų kelių eurų, besimėtančių ant žemės, tikrai neužteks.

Bet jeigu tik būčiau žinojusi, kaip susitvarkyti, tada gal ir save kažkur čia būčiau susiradusi. Visgi reikėjo nuo kažko pradėti. Tad galutinai apsisprendžiau – pradėsiu nuo drabužių. Kadangi šiuo etapu turėjau daug personažų, turėjau ir kiekvienam jų skirtą garderobą. Pavyzdžiui, trečiadieninė „aš“ niekuomet nevilkėdavo juodos spalvos rūbų, o penktadieniais apranga nuo galvos iki kojų buvo juoda. Garderobus peržiūrėjau ir iš kiekvieno jų nutariau išimti po septynis drabužius, simboliškai. Iš viso susidarė penkiasdešimt šeši rūbai, o iš kiekvieno garderobo spintoje liko po vieną. Taip, teisingai, iš viso manęs buvo aštuonios dalys. Kiekvienai savaitės dienai plius atsarginė. Gerai būtų, kad bent jau pagal drabužius save gebėčiau prisiminti, bet jie buvo tik priedanga, gyvenimo scenos rekvizitai. Drabužius visus – apdulkėjusius, išskalbtus ir neišskalbtus, peršlapusius nuo lietaus ir įšilusius nuo saulės – sukišau į maišus ir planavau kažkam atiduoti. Deja, visą valandą niekas jais nesusidomėjo, ir aš itin greitai praradau entuziazmą ir visus tuos maišus sukišau į kambario spintą. Praleidau gerą pusvalandį bandydama juos sudėlioti taip, kad nekristų pro spintos duris. Sukišus drabužius vietos kambaryje nežymiai, bet padaugėjo. Bėda dabar buvo ta, kad po visais tais skudurais pūpsojo išsibarsčiusių blizgučių kalniukai. Niekada tokių dalykų nenaudoju, pagalvojau, bet kas ten dabar mane supaisys, kas aš esu, kaip atrodau ir kokia šiandien diena – aš nežinojau. Beieškodama siurblio, supratau, kad jis gi perdegęs. Prisiminiau atsitikimą, kai kažkurią dieną vienintelis mane džiuginantis garsas buvo siurblio švokštimas. Jį buvau palikusi įjungtą visą dieną vietoj muzikos, kol pati užsimiršusi užmigau. Ryte jis jau nebeveikė.

Tą momentą atėjo noras pasiduoti, nes blizgučių kalnelių tiesiog nesugebėsiu niekaip kitaip išvalyti, bet kartu šovė ir geniali mintis – juose išsivolioti, gal tuomet pagaliau save pamatysiu. Deja, ir tai nepavyko. Blizgučių kalniukai tiesiog suplokštėjo, savęs vis dar nemačiau.

Putplastį palikau prie „Biplan“ klausančių kaimynų durų. Tegu dabar jie aiškinasi, iš kur šita nesąmonė atsirado jų gyvenime. Man taip, sakyčiau, sėkmingai besitvarkant, visai neblogai įsidegė cigarečių stiklainis. Teko lieti kibirą vandens, mat jau buvo bepradedantis liepsnoti ir kilimo kraštas. Mano nelaimei, vanduo užtiško ir ant blizgučių. Dabar blizgučiai gastroliavo kambario grindimis – nuo vasaros vėjo pro besidaužantį langą sukiodamiesi tai į vieną, tai į kitą pusę.

Prisėdau pamąstyti apie save. Bandžiau prisiminti, su kuo paskutinį kartą kalbėjau, ką paskutinį kartą valgiau arba bent jau mylėjau. Bandymai buvo itin nesėkmingi, bet praleidusi gerą pusvalandį prisiminiau, kad turiu vaikų ir esu neištikima savo vyrui su Vronskiu. Praėjus dar ketvirčiui valandos, supratau, kad supainiojau savo gyvenimą su Anos Kareninos. Visa laimė, kad šis suvokimas atėjo pakankamai greit, mat jau ieškojau pokyliui skirtos suknios ir vėl spėjau porą rūbų išmėtyti ant žemės.

Surinkau taures ir neapgalvodama išmečiau pro langą. Tik tada supratau, kad galėjau pataikyti į kokį nors praeivį ar automobilį, dėl to nieko nelaukdama pasileidau į kiemą. Prigriebiau ir du vienodus paveikslus. Vieną jų pastačiau pietinėje namo pusėje, kitą šiaurinėje. Dėl stiklo, laimei, viskas buvo gerai. Penkių taurių šukės mėtėsi ant asfalto ir atrodė, kad tiesiog kažkas pametė degtinės butelį skubėdamas iš vakarėlio. Grįžau į kambarį ir susikaupusi pažvelgiau į veidrodį. Jame matėsi tik netvarkingas kambarys, jokio žmogaus jame nebuvo matyti. Apėmė bejėgiškumo jausmas. Kambario sutvarkyti nepajėgsiu, dėl to ir savęs surasti nepavyks. Mąsčiau, galbūt reikėtų jį sudeginti, susprogdinti arba tiesiog išgriauti. Gyvenau pačiame namo viršuje, mano buto nugriovimas niekam nepakenktų. Bet tuomet išsigandau, kad nugriaudama šią betvarkę galutinai nužudysiu ir dabar jau nebematomą savastį. Padėtis atrodė neturinti jokios išeities.

Nutariau išeiti į miestą, galbūt save pavyks surasti praeiviuose. Vaikštinėjau senamiesčio gatvėmis, žmonės keistai spoksojo, turbūt dėl to, kad nuo galvos iki kojų buvau aplipusi blizgučiais, o aš jiems pavydėjau, kad sugeba mane matyti. Sutikau ir porą turbūt pažįstamų – jie prieidavo ir širdingai paklausdavo, kaipgi man sekasi. Džiaugsmingai atsakydavau: „Ai, šiaip taip“ ir leisdavau jiems pašnekėti apie save. Iš žmonių susikaupimo supratau, kad šiandien – šiokiadienis, bet tikrai ne ketvirtadienis ar penktadienis. Apsipratau su mintimi, kad turbūt būsiąs antradienis. Daugybę laimės suteikė šis išsiaiškinimas, maniau, tai puikus žingsnis savęs atradimo link.

Keliaudama Didžiąja gatve ant Rotušės laiptų pastebėjau kažką labai pažįstamo, sparčiu žingsniu pribėgau ir savo akimis negalėjau patikėti – tai buvo žmogus, kurį, žinojau, pažįstu puikiai. Atrodė, tariamas antradienis tampa vis geresnis ir geresnis. Prisiminiau ir tai, kad visada maniau, jog esame labai panašūs. Dabar bendraudama su juo galėsiu prisiminti ir ką pati mėgstu veikti, ko nemėgstu, kokia man muzika ir filmai patinka, o koks maistas mane vimdo. Prisėdau šalia, rankose žmogus laikė Charmsą, tad tuomet valandėlę vyko teigiamai absurdiškas pokalbis. Netoli jo atremtas į šaltą Rotušės sieną stovėjo paveikslas, kurį dar, rodosi, prieš porą valandų buvau palikusi šiaurinėje arba pietinėje savo namo pusėje.

Tiesa! Prisiminiau, gi su šiuo žmogumi paskutinį kartą ir valgiau – granatus, ir negalėjau patikėti, bet juk jį paskutinį ir mylėjau. Bet ištiesusi į priekį savo rankos vis vien dar nemačiau, o jis tik kvatojo pasakodamas man, kaip juokingai atrodau išsivoliojusi blizgučiuose ir kad šiandien kaip niekada anksčiau užsirietusios mano blakstienos. Po to susižavėjęs telefonu nufotografavo mano akį, bet žiūrėdama į nuotrauką mačiau tik Rotušės laiptų plyteles. Jį kaip ir mane žavėjo keisti dalykai.

Nuliūdau. Pavydėjau jam, kad pažįsta tiek mane, tiek save. Dar prieš akimirką viskas atrodė smagiai absurdiška, o dabar širdį sugėlė jausmas, kad save išbarsčiau po visus tuos daiktus ir pabėgau, nesugebėdama savęs susirinkti. Žmogus papasakojo, kad tą granatą, pasirodo, valgėme jau prieš savaitę, vadinasi, kuopdama kambarį ir dėliodama daiktus praleidau dienas, o ne valandas. Ir vis vien nesugebėjau surasti savęs. Sukaupiau drąsos likučius ir paprašiau jo, kad padėtų man susitvarkyti kambarį. Pasakiau ir tai, kad gali būti, jog kažkur tarp tų daiktų rasime mane. Bet nežinojau, kokios būklės, dėl to abu turime nusiteikti blogiausiam. Jis jau ir taip kažkur vėlavo, bet nusprendė man padėti, kaip senai savo pažįstamai. Buvome identiški, bet mūsų santykių apybraižos skyrėsi.

Suvalgę po du bananus, pasiėmę paveikslą, patraukėme namų link. Prie pat namų žmogus pamatė antrąjį paveikslą – jį irgi užsinorėjo pasiimti. Taip ir grįžome į mano butą, nešini dviem vienodais paveikslais, kuriuos jau buvau išmetusi. Prisiminiau, kad abu buvom labai impulsyvūs. Įėjęs į kambarį, jis su nuostaba atsigręžė.

– Nesuprantu, betgi nėra taip blogai! Kaip tik viskas kaip ir turėtų būti, tik išmėtyta. Kelio ženklą net radai – visada norėjau, iš kur nugvelbei? – susižavėjęs tarė, tuomet, lyg pats ten padėjęs, išsitraukė iš po lovos pagalvę ir antklodę, atsirėmė ir pradėjo brązginti gitarą nutrūkusiomis stygomis. Prisiminiau, kokią muziką abu mėgdavom brązginti. – Žiūrėk, net paparčiui tavo smagiau ant šono gulėti, gal Joninėms ir pražyst suspės.

Stebeilijau į jį tuščiu žvilgsniu. Žmogus atsistojo. Pakėlė nuo žemės įrenginių instrukcijas.

– Produktyvi savaitė? Daug per šias dienas sugebėjai išversti instrukcijų, – žmogaus žvilgsnis nukrypo į megztinį. – Va kur mano megztinis, ieškojau. Žinai, tas grafitis, jei galėčiau jį taip pavadinti, kažkaip čia dera, tik gal kvaila, kad nusprendėm išpurkšti mano, o ne tavo inicialus, – kalbėjo neužsičiaupdamas. Keista replika, pagalvojau prisiminusi, kad mūsų inicialai visiškai vienodi.

Žiūrėjau į jį ir nesupratau, kaip kažkam gali patikti šita betvarkė, bet dalis daiktų rado savo paaiškinimą, o kartu su juo ir savo vietą. Žmogus surinko kavinių čekius, suvyniojo kilimą su skyle ir padėjo į kampą, nuolaidų korteles ir eurus tvarkingai sudėjo į mano piniginę, kolonėlę prijungė prie stiprintuvo, vieną paveikslą pakabino, kitą atrėmė į sieną, o katės iškamšą pastatė ant naktinio staliuko. Tada vėl prigulė ir toliau tai smagiai, tai absurdiškai liūdnai brązgino gitarą – taikliai pataikydamas į mano nuotaikos svyravimus.

Po truputį pradėjau jausti šaltus savo pėdų pirštus, tuomet pamačiau savas kojas, girdėjau, kaip gurgia mano pilvas, plaučiai prisipildo drėgno vasaros oro, liežuviu tyrinėjau savo dantis, sudrėkinau išsausėjusias lūpas, daug kartų sumirksėjau, prisimerkusi tikrai mačiau labai užsirietusias savo blakstienas, tada ilgais, kietais ir šaltais it skeleto pirštais pajutau, kaip brūžinu gitaros stygas, kažkur po skrandžiu vartėsi adrenalinas, po ilgo laiko pajaučiau gyvenimo tėkmę, nepajutau tik to, kaip užmigau.

Atsikėliau, atsidariau spintos duris ir veidrodyje pamačiau save. Dvi didelės įkypos mėlynos akys užriestomis blakstienomis žvelgė į mane. Atitariau joms biplanišką „Labas rytas“. Langas buvo sandariai uždarytas, kambarys – sutvarkytas, ant lovos voliojosi Charmsas, o aš atrodžiau juokingai, visa apkibusi blizgučiais.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.