Kiniška lovatiesė

 

Christine Brooke-Rose (1923–2012) – labai savita, įdomi britų rašytoja ir literatūros kritikė, daugiausia žinoma dėl eksperimentinių romanų. Nuo vaikystės buvo daugiakalbė – mokėjo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas; galbūt dėl savo lingvistinės pagavos Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Blečlio parke – užsiėmė kodu „Enigma“ parašytų pranešimų dešifravimu. Po karo Oksfordo universitete įgijusi filologijos daktaro laipsnį, kaip teigiama, paveikta sunkios savo vyro lenkų poeto Jerzy Pietrkiewicziaus ligos, pradėjo rašyti romanus. 1970 m. taip pat pasirodė jos apsakymų rinkinys „Ženk, kai išvysi žalią žmogų“ (Go When You See the Green Man Walking) (apsakyme šiuo pavadinimu moteris lyg sapne klajoja po miestą, tarsi užhipnotizuota šviesoforų ir vis pasirodančio „raudono“ – bloga lemiančio ir „žalio“ – teigiamo žmogaus). Čia pateikiamas apsakymas – iš to paties rinkinio.

Vertėja

 

Tik praėjus trejetui dienų po to, kai Džeimsas, kurio net lovoje niekuomet nevadinu Džimu, paliejo rašalą ant nublukusios, senos austinės lovatiesės, aš be priekaišto balse jam pasakiau:

– Turėsime įsigyti naują.

Juk tai aš jį stumtelėjau, kai ūmai pasigręžiau nuo komodos, laikydama trejus jo marškinius. Mano judesiai – dažnai nerangūs, o štai jis žengia tykiai kaip katė. Tad kaip galėčiau jam priekaištauti?

Tačiau trys dienos, galinčios ištrinti nuoskaudą iš galvos, taip pat ir iš balso, gali pasirodyti kaip pagiežos laikotarpis tam, kas retai įsiklauso į mintį, slypinčią už žodžių.

Tad kai ištariau: „Turėsime įsigyti naują lovatiesę“, jis atrodė išsigandęs, tarsi būčiau pasakiusi: „Naują vedybinį guolį“, žinoma, galėjau turėti omenyje ir tai, bet Džeimsas – dvasininkas ir veja šalin tokias mintis, net jei jos ir kyla.

Jis nėra riboto mąstymo žmogus. Svetimavusioms moterims jis toks pat gailestingas kaip Kristus, manau, su sąlyga, kad pati būčiau ištikima. Bet jis mėgsta apvalyti šventoves, yra nusistatęs prieš godumą ir turtus, „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį…“

Jam nepatinka, kai svajoju, prisižiūrėjusi reklamų blizgiuosiuose žurnaluose, o tai neišvengiamai paskatina mane fantazuoti apie turtuolių žmonas. Jo paties dvasinės kelionės yra nepalyginti mįslingesnės. Jis medituoja naktį, bent jau vėlai vakare, maždaug tuo laiku, kai einu gulti.

Jis tarė:

– Bet, Penelope.

Jis niekuomet manęs nevadina Pene. Mokykloje dėl nerangumo mane visuomet pravardžiavo Plopse.

– Bet, Penelope, niekas čia neužeina, tik mudu. O kambarys – toks tamsus, rašalo dėmė atrodys lyg šešėlis. Ar net rašto dalis.

– Tiesa, juk retai būni šiame kambaryje. – Bet mano balse nebuvo justi aštrumo, aš tik smalsavau. – Ką veiki ten apačioje, kai nueinu miegoti?

Jis sumišo, tarsi būčiau pasiteiravusi: „Ar praktikuoji levitaciją?“, tuomet susimąstė. Tačiau nepasakė: „Meldžiuosi“, neištarė nieko panašaus.

– Na, galbūt tu teisi, bet negalime taip imti ir atsikratyti ta lovatiese. Mano motina ją mums padovanojo.

– Drakono, – tariau, – noriu ko nors su drakonu. Žvynuotu drakonu, kvapstančiu liepsnas ir dūmus, raudonu, auksiniu ir sidabriškai pilku. Kinišku.

Iškvėpiau žodžius kaip liepsnas ir dūmus.

– Turėsi eiti į labai prašmatnią parduotuvę, kad ką nors panašaus gautum, Penelope.

– Bet, mielas Džeimsai…

– Sunkiau kupranugariui…

– Galbūt drakonas – šiek tiek per ištaiginga, – nusileidau. – Tačiau norėčiau ko nors puošnaus ir žėrinčio. Oranžinio ar raudono, su auksinėmis šakomis, išsiraizgiusiomis kaip drakonas, auksinėmis drakonmedžio šakomis. Arba ne, galbūt magnolijos visame žiedų grožyje, blyškiame eau de nil fone, taip, magnolija ir rojaus paukščiai, sutūpę ant jos viršutinių šakų, o tulžys – žemai, kur sidabrinėse bangelėse vešėtų nendrės, o viršuje, galvūgalyje, visi rausvi ir balti magnolijų žiedai išsiskleidę palydi skrydžiui juodas ir baltas kregždes…

Grožėjausi tuo vaizduotėje, kuri yra linkusi regėti nepasiekiamą grožį. Tačiau būtent detalės leido Džeimsui nuspręsti, kad jį erzinu.

– Niekuomet nerasi kažko panašaus, Penelope.

Pardavėjai kaip užsukti tarškėjo apie kilpinį audinį. Visos pasaulio lovatiesės atrodė ataustos kilpelėmis, citrinos geltonio kilpinis, rūgščiavaisės citrinos žalumo kilpinis, žemuogių raudonio kilpinis, dangaus mėlio kilpinis, baltas kilpinis. Jie labai populiarūs, pasakė pardavėjas.

Vieną dieną Džeimsas parėjo anksčiau iš „Kalipso“ jaunimo klubo, kuris, po Dievo ir manęs, yra jo gyvenimo meilė, tad buvau nustebusi. Jis atrodė sukrėstas ir paslaptingas, elgėsi kaip Zacharijas, išvydęs regėjimą, galbūt pranašaujantį man laimę ateityje. Šiek tiek nusivyliau, kai jis, slėpdamas susijaudinimą, tarė:

– Miela Penelope. Atnešiau tau lovatiesę.

Stengiausi kuo greičiau nugalėti nusivylimą ir pasikelti sau ūpą, prisipildyti vaikiškos nuostabos ir džiugesio.

– O, Džeimsai! Lovatiesę?

– Taip. Matai, jaunasis Lesas Karteris sudaužė savo gitarą – anądien kažkas dūkdamas ant jos užkrito ir sugurino. Taigi, klubas surinko 2 svarus, 17 šilingų ir 9 pensus, o Lesas pasakė žinąs vietą, kur galėtų įsigyti gitarą už maždaug tris svarus, Vilebio kelyje, žinai, kur stovi visi tie griūvantys namai. Ant gatvės kampo ten įsikūrusi keistoka, maža sendaikčių krautuvėlė, ar žinai ją, Penelope, joje taip pat prekiaujama dėvėtais drabužiais, o vadinasi ji „P. Tibs, viskas superkama ir parduodama“. Ir štai vitrinoje buvo – lovatiesė, ne gitara – deja, ten nebuvo gitaros. Kabėjo vitrinos gilumoje, užgožta didelio Viktorijos laikų skiautinio. Pamačiau ją, žinai…

– Džeimsai, – pratariau, uoliai dangstydama nerimą nekantrumu, – kurgi ta lovatiesė?

– Leisk man užbaigti, mieloji. Na, kaip jau sakiau, ji neturėjo gitaros, ponia Tibs, be galo maloni moteris. Ji nukabino ją ir su…

– Džeimsai, susimildamas. Kur ji?

– Koridoriuje. Rudame… popieriaus… ryšulyje.

– Ji labai purvina, – sušuko perspėdamas.

– Bet tekainavo du svarus, – tęsė, kai parsinešiau ir nekantriai ėmiau tąsyti virvelę ties ryšulio kampais, tuomet, pamačiusi jo miną, atsidusau ir ėmiausi mazgų.

– Ji sakė galėjusi užsiprašyti aštuonių svarų, jei būtų rizikavusi ir išbandžiusi valiklius. Tačiau užtikrino, kad turėtų gerai išsivalyti.

Užsiminė, kad ją reikės šiek tiek suadyti, važiuodama taksi ji kulniuku primynė vieną kraštą. Sakė galėjusi užsiprašyti dvidešimties svarų, jei to nebūtų nutikę.

Ir apskritai, žinoma, jai reikalinga priežiūra…

Jis nuščiuvo, kai aš, šnarindama šilką, pagaliau išvyniojau lovatiesę ir patiesiau jam po kojomis, kaip Rolis priešais karalienę*.

– Ji – kiniška, – sumurmėjo.

Buvo suplyšusi ir nešvari, raizgalynė storų auksinių siūlų dygo iš jos kaip piktžolės, byrėjo aplinkui. Bet kol žvelgiau ir žvelgiau į ją, mano vaizduotė susiliejo su mano regėjimu, ir aš atpažinau lovatiesę, kurią buvau nupasakojusi Džeimsui, apimta silpnos maišto dvasios. Drakono nebuvo. Buvau pernelyg nuolanki, kad gaučiau raudoniu žėrintį drakoną. Nesimatė ir rojaus paukščių, net išblukusių. Tačiau ji buvo pasiūta iš gryniausio tviskančio šilko, blyškiausio eau de nil atspalvio, dabar nusėto šlakais ir purvo bei pelėsio dėmėmis. O kur auksinis siūlas dar buvo neišsipešęs, jis sudarė išsiraizgiusias šakas, ant kurių tupėjo tulžys, beveik nepažeistas, mėlynų ir alyvinių atspalvių, jis purptelėjo žemyn paskui savo porą, ne tokią ryškią – žalsvų ir rudų potėpių. O aukščiau šakos buvo apsipylusios dideliais magnolijų žiedais, išskleidusiais purpurines taureles, dar kiek aukščiau padrikai skrido keletas kregždžių, išsiuvinėtų juodais ir baltais siūlais stambiu kryželiu, dabar išsipašiusiu kaip išsišėrusios plunksnos. Bangelės apačioje taip pat buvo iširusios ir sutraukytos, ir net lapams, gėlėms bei tulžio patelės kojytėms reikėjo lopymo – kantraus, kruopštaus, neįvykdomo. Bet auksinės drakonmedžio šakos atrodė užvis prasčiausiai. Visas piešinys iš tiesų vos matėsi, nebent mano vaizduotėje, kuri yra linkusi įžvelgti nepasiekiamą grožį.

Tačiau Džeimsas jį irgi išvydo. Taigi grožio būta.

– Sakyk, Penelope, ar esi mačiusi ją? Ar kada nors ėjai pro tą krautuvėlę Vilebio kelyje?

– Ne, niekuomet ten nebuvau.

Apžiūrėjau įplyšimą pakraštyje.

– Žinai, bijau, kad negaliu jos sulopyti. Vien šią skylę reikėtų dvi dienas adyti, net jei gaučiau gryno tos pačios spalvos šilko. Ir net tuo atveju tai turėtų padaryti sunkiai randami specialistai, kurie užsiprašytų aukso kalnų, o kai dar sumokėtume ypatingą kainą už jos valymą, tai būtų jau visai nepigi lovatiesė. O dar tas išsipašiusio auksinio siūlo jovalas…

– Na, aišku, – tarė jis. – Nesvajočiau eiti…

– Sulopyti visą šį išsipešusį siuvinėjimą ant šio trapaus kiniško šilko – neįmanoma. Neturiu įgūdžių nei kantrybės, nei laiko.

– Bet buvo taip keista, Penelope, taip be galo keista ją ten matyti. Nevisiškai matyti, turiu mintyje, dėl to skiautinio, bet nujausti ją, tuomet įeiti vidun ir išvysti, kaip moteris man ją išskleidžia, visai kaip tu dabar, lygiai taip pat šiugždindama šilką.

Rūpestingai ją sulanksčiau.

– Nematau čia nieko keista, – tarstelėjau įžūlokai. – Kas jau kas, bet tu turėtum būti pratęs prie antgamčio.

Jis atrodė priblokštas.

– Tai pernelyg nereikšminga. Perdėm beprasmiška. Ką tai galėtų reikšti?

– Nežinau.

Aišku, žinojau.

Taigi aš sėdėjau, vakaras po vakaro, apsigobusi kiniška lovatiese tarsi krinolinu, palinkusi virš jos lempos šviesoje, kantriai adydama spragą geriausiu, kokį tik galėjau rasti, šilku. Tuomet pradėjau tvirtinti auksinius siūlus šakelės, kuri, laimei, vingiavo per suadytą vietą, taip ją paslėpdama. Lopomas šilkas vargiai pakentė mano dygsnius, nors ir plonyte adata, bet aš vis tvirtinau jį vėl ir vėl išvirkščioje pusėje. Trapūs raštai tiesiog apkerėjo akį, ir greitai aš sekiau auksinius siūlus vieną po kito palei pieštuko liniją, vis dar matomą iširusiose siuvinio vietose. Kiekviena aukso gija buvo pagaminta iš ryžių popieriaus, apsukto žibučiu, ir turėjo būti tvirtinama auksiniu šilku kas du ar trys milimetrai. Man skaudėjo akis ir rodėsi, kad nugara perlūš perpus. Kiekvienąnakt guldavausi į lovą jausdamasi kaip luošė, ir kasdien imdavo ryškėti tik mažas šakos plotelis ar sidabrinis vandens lopinėlis.

O kai dirbau, įsivaizdavau jaunikius – karį, jūrininką, turtuolį, verslo vadovą, bandančius įsiteikti šilkais, satinais, muslinais, terilenais, kurteliais, ir glotnius, aptakius aparatus, kurie supo mane ir man tarnavo, kad galėčiau skęsti gaze ir praleisti visą laisvalaikį gražindamasi ir tobulindamasi dėl visos tos nesuskaitomos daugybės jaunikių. Ar dėl Džeimso. Nes, kaip sako Džeimsas, būtent tai skelbimai blizgiuosiuose žurnaluose ir daro. Jie pakursto slaptą moters troškimą būti tobula mylimąja (jis sako) veikiau nei tobula žmona.

Nežinau, ar Džeimsas nori tobulos mylimosios. Jis niekuomet manęs neima kartu į savo dvasines klajones.

Iš pradžių jis sėdėjo prie savo stalo ir patylomis dirbo: rašė pamokslą, laiškus dėl pinigų „Kalipso“ jaunimo klubui rinkliavos arba atsakinėjo į laiškus, gautus iš probacijos pareigūno, Moterų sąjungos ar parapijiečių, peržiūrinėjo savo straipsnį apie Filioque** klausimą tikėjimo išpažinime. Po savaitės jis įsitaisė savo pintame krėsle ir skaitė, bet vis žvilgtelėdamas į mane tarp išnašų. Pintas krėslas, ko gero, kiekvienąsyk jam pakėlus akis, sugirgždėdavo, nes jaučiau jas įsmeigtas į mane.

– Penelope, kiek jaunikių regi bedygsniuodama?

– Daug, – tariau, nepakeldama akių, – labai daug.

Vėliau jis vėl sumurmėjo apie dangaus karalystę ir turtuolį bei adatos ausį, bet aš nenugirdau ir juolab negalėjau pagauti palyginimo esmės. Nebuvau juk, galų gale, kupranugaris.

Bet tuomet jis šiek tiek garsiau pridūrė:

– Piešinys jau gana ryškiai matyti.

– Labai gražu, – pasakė.

– Taip, – nežymiai sukūkčiojau ir negalėjau liaupsinti lovatiesės grožybių, nes, ko gero, būčiau pravirkusi.

Vietoj to nemandagiai suniurzgiau, tarsi reikalaudama pagyrų, kurių man būtinai reikėjo:

– Labai sunku dygsniuoti, nepagaunant pamušalo.

– Ji stulbinanti, – tarė, – dabar atrodo jau daug švaresnė, kai auksinis siūlas išryškino šakų kontūrus. Tikriausiai piešinio aiškumas atitraukia akį nuo purvo ir dėmių.

Po trijų savaičių dirbau prie kregždžių. Mūsų pokalbis taip pat įgavo polėkio, pripildė aplinką spalvos, kai išryškėjo piešinys.

– Jaučiausi taip, – pasakiau Džeimsui, – tarsi nuostabi nimfa tau vienam pažadėjo nemirtingumą, mainais į… na…

– Nutolimą?

– Visai ne tai turėjau omenyje. Veikiau mainais į neturtą ar…

– Sielos skurdą. Kitaip – nutolimą.

– O tuomet pasijutau, tarsi susitarimas buvo kažkokiu būdu tyliai pakeistas, įtraukiant mano vaizduotę, su tam tikromis sąlygomis.

– Su sąlyga, kad įvykdysi kokią nors neįveikiamą užduotį?

Pagaliau teliko pridygsniuoti sidabriškai pilkas tulžio kuklesnės poros kojytes. Jos labiau priminė dūmų sruogas nei paukščio kojas. Pats tulžys, kita vertus, atrodė nepriekaištingai nuo kojyčių iki plunksnuotos skiauterės.

– Tai pats gražiausias mano kada nors matytas dalykas, – pasakė Džeimsas, kai lovatiesė buvo išskleista ant svetainės grindų.

Man skaudėjo akis ir stuburas buvo tarsi sulaužytas. Jaunikiai buvo išvaikyti, nimfos pažadas – pamirštas.

Taigi aš nunešiau lovatiesę į Tekstilės muziejų, kur gražus jaunuolis apžiūrėjo ją ir pasakė man, kad ji – šimto metų senumo, ir patarė nunešti į „Queenʼs“ valyklą. Žvelgdamas man į akis, taip pat išreiškė nuomonę, kad ji labai graži.

– Džiaugiuosi, kad ji sena, – pasakiau. – Man patinka seni daiktai.

Kai ji parkeliavo iš „Queenʼs“ valyklos, atrodė lygiai taip, kaip pirmiau įsivaizdavau, – žėrinti, švari ir sodrių spalvų. Išskleidžiau ją ant lovos.

– Ar ji ne per daug prašmatni, turiu omenyje, mums?

– Ne, Penelope, ne per daug. Dabar – ne.

Kitą dieną išsiruošiau į Vilebio kelią papasakoti poniai Tibs, kaip man pasisekė su kiniška lovatiese, kurią ji pardavė vikarui. Užėjau krautuvėlę staiga, išnirusi iš už kampo. Bet vitrinose nebebuvo nei skiautinių ar senų tvido kostiumų, nei blizgučiais puoštų suknelių, nė kvapo – prikaistuvių, gitarų ir karūnavimui pažymėti skirtų suvenyrinių puodelių. Iškaboje dar matėsi baltos pablukusios raidės: „P. Tibs, viskas superkama ir parduodama“. Raštelis „Uždaryta“ švietė ant durų, naujo adreso nesimatė. Pakilo dulkės, kai vienišas darbininkas trupino sieną, ant kurios stovėjo, virš krautuvės, beskliaučio dangaus fone.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė