Šnabždėtis su laumžirgiu
Ieva Rudžianskaitė. Kita. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2019. 73 p.
Kartkartėmis poezijos palaukėje užverda diskusijos, pažyra plunksnos ir ragus suremia išgrynintos minties (suvaldyto žodžio, aiškaus naratyvo) ir raidės estetizavimo (gaivališkumo, emocinio prado, poezijos estetinės funkcijos) šalininkai. Ir nors visos poezijos kryptys turi teisę egzistuoti bei susikibusios bent jau mažaisiais piršteliais netvirtu žingsniu braidyti po vis banalėjančios kasdienybės pievas, man buvo smalsu, kokiai žodžio įprasminimo metodikai teikiamas prioritetas filosofijos mokslų daktarės Ievos Rudžianskaitės pirmojoje poezijos knygoje „Kita“. 2018 metais I. Rudžianskaitė yra išleidusi mažųjų meditacijų knygą „Be skaičių“, taip pat literatūriniame pasaulyje žinoma kaip recenzijų, knygų apžvalgų autorė.
Kaip ir tikėjausi, knygoje „Kita“ gausu subtiliai išreikštų filosofinių ieškojimų, bandymų save įprasminti („tik paraudę delnai / primins amžinąjį saulėtekį / smėliui ir lietui / susikeitus vietom“, p. 58), įvietinti („kiekvienas grumstas / apribotas“, p. 59), pastangų apibūdinti abstrakčias sąvokas („abstrakcija priešnuodis beprotybei“, p. 15) pasitelkus materialius objektus („pasirodo, laisvė / telpa mažoje dėžutėje“, p. 15). Ontologijos teorijos rinkinyje apvilktos metaforų apdarais. Puošnu, bet „su smaugiančiomis varlytėmis ant kaklo“ (p. 11). Ir nors knygoje egzistencinio naratyvo apraiškos užima toli gražu ne paskutinę vietą, būtent ant tų „smaugiančių varlyčių“, ant emocinio I. Rudžianskaitės eilėraščių prado man norisi dėti kirtį ir akcentą.
Eilėraščiuose stipriai juntami romaus susitaikymo su pasaulio netobulumu, subtiliai išreikštos melancholijos atspalviai. „Pakanka būti paprastąja zyle kad suvoktum / slyva niekada nebus lelija / ir leisti ištirpti lūkesčiams / tarsi baltam pažado stulpui“ (p. 46), – bando priimti savo lemtį lyrinis subjektas, juk kartais maldos bevaisės: „kiekvienu mantros karoliuku / apeini savo buvimą / apvalus pasaulis / ir tiek“ (p. 69). Ir net jei kartais užgimsta viltis ir balandžiai būna du, jie nebūna balti (p. 10).
Dažnas yra mirties, pabaigos, išėjimo iš kūniškosios substancijos motyvas. Kartkartėmis toji pabaiga reiškia (viso labo) virsmą, transformaciją, kai vienas materijos objektas tiesiog sugeria gyvasties simboliką („vazos / godžiai išgeria paskutinius kūno syvus“, p. 11) ar ją rezonuoja („kai nuotraukoje / kontempliuosi mano veidą“, p. 15). O kartais toji baigtis yra be išeities. Tiesiog subtiliai atsispindi. Kaip nesibaigianti žiema „veidrodinėje zylutės / akyje“ (p. 63). O gal vis dėlto dar ne viskas baigta? Gal vėl ratu apeinamas buvimas? Juk „kris / gervuogės iš tavo žodžių / kai sniegenom juodom / vaidensiuos“ (p. 53), – teigia eilėraščio „Kičinis I“ lyrinis subjektas. Ir tekės gyslomis juodas rašalas, kol bent vienas žodis bus gyvas.
Pasikartojantys šachmatų motyvai veda mintį į gyvenimo kaip žaidimo atspindžio erdvę. Tiesa, toje erdvėje „žaidžiama tik juodaisiais“ (p. 42), „atšuoliuoja / deformuotas žirgas“ (p. 43). Ir net jei kada nors būta vietos, kur „prasiveria / žemės / o gal Karalienės / glėbys“ (p. 36), ten „karalienė jau buvo paskelbusi dienotvarkę“ (p. 42), „krito stirnos“ ir „juodi sugėrė mus“ (p. 31).
Galbūt dėl nenoro priimti elementariai išreiškiamą ir nuviliančią būtį eilėraščių lyrinis subjektas ieško prieglobsčio fantazijos pasaulyje ar nestandartiškai apibūdindamas daiktų ir reiškinių prigimtį. Deformuojant erdves objektai tarsi ištraukiami iš jiems įprastos aplinkos ir nuspalvinami kitomis prasmėmis: „apkabink svylančiomis / raidėmis rytojų / nusikeik žaibu / perskrodžiančiu mėnulio skruostą“ (p. 53), kai „naktis aplipdo tavo kūną plunksnom / ir apskritimai akyse išnyksta“ (p. 54).
Autorė meistriškai žongliruoja sąvokų daugiaprasmiškumu ir dimensijų virsmu. Iš pirmo žvilgsnio chaotiški minties šuoliai atrodo itin žavingai erdvės ir laiko, sielos, gyvasties ir materijos sąlyčio taškų (kaip galimos išeities) fone. Tokios integracijos (kuomet nyksta ribos tarp gyvybės, dirbtinės materijos, vidaus ir išorės erdvių ir metų laiko) efektą vykusiai iliustruoja eilėraščio „Kambarys“ strofa: „jau greitai pro langą išnirs / plazdantis rugsėjis / ir sąsiuvinių lapai lyg popieriniai sparnai / šnabždėsis su užsilikusiu laumžirgiu“ (p. 40).
Fragmentiškumas, aplinkos išskaidymas į atskirus elementus ir jų vardijimas – dar viena eilėraščių savybė. Pasaulis tarsi skaidomas iki elementariųjų dalelių, tas segmentavimas neretai atveda į aklavietę, paradoksą ir tenka ieškoti išeities neprigimtinėse (iš pirmo žvilgsnio) daikto ar reiškinio funkcijose: „ausis (vis ta pati) išliejo / vandens juostą / o ji kilimą nuplukdė tolyn“ (p. 14). Įdomu tai, kad eilėraščiuose į vientisą tėkmę, atrodytų, natūraliai įliejami tiek gyvosios gamtos elementai (laumžirgis, sniegena, katinas, uogos, apelsinai), tiek pirminės abstrakcijos (šviesa, sapnas, juoda spalva), tiek daiktiškieji žmogaus veiklos rezultatai (kėdė, mezginys, veidrodis).
Kalbant apie I. Rudžianskaitės kalbinės išraiškos būdus, verta atkreipti dėmesį, kad dominuojantis subtilus bei rafinuotos eilėraščių tonas kartkartėmis imamas ir aptaškomas ryškesnėmis siurrealistinių įvaizdžių ir šiurkštesnės raiškos spalvomis. Ne vieną skaitytoją nustebins „iš sapno ištrūkęs katinas / su apelsinais akiduobėse“ (p. 19), baugins „mėnulis / užkrėstas gelta“ (p. 19) ir iš akių byrančios „snaigės juodos“ (p. 40), vargu ar galima romiai laukti, kol „žuvys išsilups rubinų akis“ (p. 18), o balandžiai „sules ir lesyklėlę“ (p. 46). „Į terasą / kažkas įleido / rupūžę – / kūnas aplipo / musėm“ (p. 62) – štai taip išraiškingai ir įtaigiai apibūdinama baimė to paties pavadinimo eilėraštyje. Netgi religiniai simboliai ir poezijos istorijos vieškeliuose jau kiek apdulkėję įvaizdžiai (karalienė, mėnesiena, angelai), netikėtai sugretinti bei apibarstyti šiurkštesnės raiškos elementais, dvelkteli modernumo gaiva: „pelėsis mus atplukdys / į puotą / kur prabanga virs nuolankumo vilna“ (p. 18) ir sapnuosime „tamsiaplaukį / (nešiną raudonais elnio ragais) / angelą / virš jo išgraviruota / auksinė begalybės aštuoniukė“ (p. 55).
Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad minėtieji šerpetotų paviršių ir grėsmingos esmės įvaizdžiai knygoje nėra vyraujantys ir gali būti palyginami su žiupsneliu egzotinių prieskonių, pagardinančiu subalansuotų ingredientų patiekalą. Dažnas eilėraštis tiek savo emocija, tiek išraiškos forma veikiau primena plunksną, lėtai besileidžiančią į delną porcelianinei statulėlei. „Kankinimas būties / kameroje visada / yra geltonas / ir subtilus“ (p. 61), – rašo autorė.
Taigi, ar filosofijos mokslų daktarės kūryba gali būti laikoma tuo aukso viduriu, apimančiu tiek eseistikos, socialinių problemų aktualizavimo, tiek dėmesio estetikai ir išmonei bruožus? Manyčiau, kad logiką ir minties aiškumą I. Rudžianskaitės knygoje „Kita“ vis dėlto nugali subtilus jausmingumas, naujų takų paieškos, išradingi minties vingiai ir rafinuoti sugretinimai. Mano akimis, tai yra pagrindinės puikios poezijos dedamosios.
Gerai įsiklausęs girdžiu, kaip čirškia. Lyg cikados, lyg prikimusi styga. Tai saulės smilius svilina raidės įdagą tarakono luobe (p. 52). Apsidairau. Už posūkio nežinia. Įsitempiu kartu su tais, kurie „laukė kada / Dievo pirštas juos pakutens“ (p. 12). Beveik tylu. O skauda. Ir tai yra Poezija. Iš didžiosios raidės, sakyčiau. Jei laumžirgis išgirstų.
