Pâté

 

Sako, šiais laikais mėsa ne tokia kaip anksčiau. Nežinau. Vieną vasarą savaitgaliais dirbau mėsos pardavėju prekybos centre ir visi kiaulių kumpiai atrodė vienodai. Kasdien tonos mėsos iš vakuumuotų maišų šaltame sandėlyje keliavo į šaldytuvus, tada į maišelius ar mėsmales ir kieno nors vežimėlį.

Tonomis.

Žmonės mėgo rinktis iš kuo daugiau gabaliukų, kuo labiau išrietę antakius. Jie labiau mėgo šaldytuvus su ištraukta iš maišų mėsa nei šaldytuvus su mėsa maišuose. Retas pirko inkstus, kepenis, žarnas, smegenis, kaulus, kojas, nagus, šnipus, liežuvius, ausis, odą, plėves, sąnarius… nebent šunims šerti.

Kaip suprantu, šunys mėgsta kalakutų kaklus ir vištų skrandukus.

Nuo tada praėjo geras dešimtmetis, bet šoninės, sprandinės, nugarinės ar kumpio kodą vis tiek prisiminčiau. Nulis nulis keturi du. Kodai buvo surašyti kitoje kainų pusėje. Žmonės kartais bandydavo man padėti, pasakydavo kainą. Man ta jų kaina niekuo nepadėdavo: kas man iš to, kad kiaulės užpakalio, kumpio, kilogramas kainuoja dvylika litų? Jis turi kodą ir jo kodas yra nulis nulis septyni šeši. Prašom. Dar ko nors? Ačiū ir geros dienos, laba diena, kurį gabaliuką? Dar ko nors? Ačiū ir geros dienos, labas vakaras, kiek? Kurį gabalą? Taip, daugiau turim…

Parduotuvėj nuolat skambėjo ta pati muzika. Tie patys pranešimai. Džinglas nepasikeitė iki šiol. Jis, lyg mažytė adata, kasmet dešimtis tūkstančių kartų sminga kiekvienam salės darbuotojui. Jokio. Gailesčio. Toks tavo darbas.

Praėjo daug laiko. Gyvenu kitą gyvenimą. Sėdžiu su pusbrolio šeima prie rytinio šventinio stalo. Kūčiukai, kruopos, aguonpienis, raugintos ir marinuotos daržovės, majonezinė mišrainė, bandelės, vienodo dydžio nugalvintų ir išskrostų silkių pjausniukai. Kepsniai tešloje, pjaustytos tamsios rūkytos dešros, paštetas.

– Elnio kepenų! – net šūkteli pusbrolio uošvis.

Jis medžiotojas. Jiedu su žmona prie stalo švyti: pagaliau puotos šeimininkai per šventes neišsivežė mažojo Tomo. Jam tai pirmosios Kalėdos namie. Tomas gavo daug dovanų ir neturėjo niekur važiuoti. Matėsi, kad net tokiam ankstyvam amžiuj pajautė patogumo privalumus. Dabar traukia kažkokį dubenį iš didžiulės dėžės. Mano žmona jau ruošiasi eiti jam pagelbėti, kad tik nebereiktų kimšti daugiau maisto ir kalbėti apie elnio kepenų paštetą. Tomo tėvai ruošia kavą ir arbatą virtuvėje. Aš kandu paštetą ir nesuprantu, koks sąmokslas tuojau įvyks. Žmona pakyla.

– Tomai, tau padėt?

– Tik jei su manim pažaisi mašinatronais, – sūnėnas paskelbia man mirties nuosprendį. Aš prie stalo lieku vienas su pusbrolio uošviais.

Liežuviu nerangiai apverčiu duoną su paštetu. Uošvis žiūri į mane. Tas paštetas – iš elnio kepenų.

Tomo močiutė kaip visad žvelgia į septynmetį anūką ir jau matuoja jam gydytojo chalatą. Senelis irgi matuotų, bet dabar jam įdomiau, ką mano veidas papasakos apie paštetą. Jų giminės linija – šimtametė intelektualų gydytojų dinastija. Ketvirtos kartos medikai iš Kauno. Savo ligoninės skyrių vadovai. Gyvybių gelbėtojai ir žmonių tyrėjai, turintys labai aiškiai apibrėžtus vertinimo kriterijus: žmonės yra medikai ir kai kurie rimti teisininkai. Visi kiti tėra kalbantys objektai.

Kartą verčiau pusbrolio uošvienės interviu tekstą į anglų kalbą. Jos skyrius vykdė inovatyviausius plaučių arterijų tyrimus Lietuvoje.

Vis dar grūmiausi su paštetu burnoje. Ji kreipėsi į anūką.

– Tomuk, ar atvažiuosi pas mus pažaisti su stetoskopu? – senelė tarė griežtu ligoninės skyriaus vadovės balsu.

Tomukas tuo metu pirmoje kovoje triuškino mano žmonos mašinatroną. Mašinatronas buvo sukutis, apklijuotas pigiais lipdukais. Vaikai buvo dėl jų pakvaišę. Tomas dovanų gavo šešis. Tai yra tris kartus daugiau, nei vaikis turėjo rankų. Jis spoksojo į mašinatroniumą – plastikinį dubenį, kuriame kovėsi sukučiai.

Močiutė susiraukė.

– Tikrai, Senelis Kalėda daugiau nebeateis, – labai girdimai pašnibždėjo savo vyrui.

Jie buvo lyg dinozaurai iš pamiršto amžiaus: vienintelė intelektualų grupė, kuri buvo tiek reikalinga ir tiek protiškai paslanki, kad galėjo džiaugtis gyvenimu ir monarchinėje, ir autoritarinėje, ir totalitarinėje visuomenėje. Tokios dinastijos pergyveno net Staliną ir, kaip pridera tikrai aukštuomenei, išmoko medžioti. Medžioti mėgo ir inžinierius, Lietuvos komunistų partijos galva bei Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jo motina Holokausto metu slėpė žydus.

– Na, kaip? – Tomo senelis nekantravo.

Aš lėtai kramčiau elnio kepenimis užteptą duoną. Paštetas buvo sausas, nesusmulkintas, bet pilnas kraujo donorui būtinos geležies. Žvėrienos skonio, kad ir ką tai reikštų. Gal laisvę. Naivumą? Jis tęsė:

– Čia rudenį, pakaunėj. Šešias valandas tupėjau, – jo balsas tapo net draugiškas, – iš pradžių užbėgo už manęs. Visa banda, gal keturi, su pirmamečiais…

Įsivaizdavau jį tupintį krūmuose su ginklu, juokinga kepure ir nepelnyta kamufliažine uniforma. Ar jis buvo pasišlakstęs elnio šlapimu? Kaži, kaip šitas chirurgas po tokių pasalų išstovėdavo operacinėje kitą dieną?

– …tai va, tupiu sustingęs, o jie skabo krūmą už gerų dešimt metrų. Jie taip prunkščioja.

Jis pamėgdžiojo laukinį žolėdį. Pasakė „prunkšt“. Akimirką net pasijutau, lyg būčiau elnių girioj. Virtuvėj paukščių čiulbesiu suskambėjo ant lėkštelių nusileidžiantys puodukai. Mano gomurys vis dar atsidavė geležimi. Pakabinau braškinės želė, kad tik numalšinčiau šlykštų pašteto skonį. Joje buvo daugoka želatinos, kad net priminė tikrą šaltieną. Į tikrą šaltieną nereikia papildomai dėti želatinos, jos yra pakankamai odelėse ir sąnariuose. Gerai želė želatinos reikia nedaug.

– Prunkšt, prunkšt, žiaumoja jie tuos lapelius ir ima vaikštinėt. Vienas palengva apeina mane lankstu ir sustoja, daugmaž tokiu atstumu kaip Tomas nuo stalo.

Vos neužspringau. Staigiai nurijau drebučius ir pasitikslinau:

– Kur Tomas? – ištiesiau pirštą link mašinatroniumo, link mašinatronų arenos.

Ten virė arši kova. Mano žmona jau didmoteriškai priešinosi sūnėnui. Tomas sutiko lygiavertę priešininkę. Nykščiu ir smiliumi suformavau pistoletą, primerkiau akį – taigi čia kaip ant lėkštutės!

– Tikrai taip, – profesorius, nacionalinio garbės mediko vardo laureatas, net giliau įkvėpė, – o aš dar ir su optika buvau.

Nukreipiau savo „pistoletą“ į Tomą.

– O tai į kur taikėtės? Akį, kaklą? Tomai, nejudėk, tu dabar elnias girioj!

Uošvio akys išsprogo. Atsisukau į jį, nenuleidęs piršto nuo Tomo.

– Ar čia iš tokio atstumo nesvarbu? Smegenų, matyt, nieks ir taip nevalgo?

Sumišęs uošvis jau žiojosi pasipiktinti, bet Tomas prilėkė prie manęs, priglaudęs plaštakas išskėstais pirštais prie smilkinių.

– Aš – elnias! Mūūūūū, – vaikas žinojo, kaip mūkia elniai. Elnius dažnai mėgdžiojo senelis.

Atsisukau į Tomą, jis stovėjo prie pat mano ištiesto įsivaizduojamo ginklo.

– O aš – medžiotojas! Pykšt! – nušoviau Tomą pirštu, priglaudęs jį tarp akies ir smilkinio. Iš tokio atstumo nesvarbu.

– O-o-o, – Tomas nudribo lyg šaltiena, vis dar laikydamas ragus prie galvos.

Močiutė net pašoko įsitikinti, ar Tomukui niekas nelūžo, ar jis dar galės tapti neurochirurgu. Pašokau nuo kėdės, pritūpiau prie kritusio elniuko ir surikau:

– A-a-a, atiduok kepenis, – ir puoliau kutenti jo šonkauliukus.

Sūnėnas suklykė ir pratrūko juoktis. Jis trumpam pametė ragus, liuoktelėjo ant kojų, vėl prisidėjo plaštakas prie smilkinių ir puolė mane ragais.

– Pasmeigsiu! – juokėsi nuo kutulio.

– Ne-e! Tu – nušautas. Jau kepu iš tavęs paštetą, – nusijuokiau.

Jo tėvai atnešė pilnus puodukus:

– Tomai, žaisk draugiškai.

Mudu atsistojom. Vaikis nubėgo atgal prie mašinatronų, o aš atsisėdau prie stalo kartu su pusbroliu, jo žmona ir Tomo močiute. Pasmeigiau gabaliuką sausos rūkytos šernienos dešros. Atsisukau į pusbrolio uošvį:

– Tikrai kitas skonis. Net nepagalvotum!