Eilės
●
neplauti ridikų lapai
kibiro apačioj žalios braškės
kirmėlėti šparaginiai žirniai
rūgštūs antaniniai obuoliai krituoliai
labai skanūs paragaukit
išsitraukia kišeninį peilį ir tikiu
perbraukia burokiniais pirštais
ilgus riebaluotus plaukus atgal
šitaip atrodo jėzus kristus
pardavinėja lenkiškas braškes
su lietuviška etikete
senelis rytiniam turgaus šurmuly mauroja
ar kriaušės miškinės ar paprastosios
anūkui dantis iškrito vakar
neįkąs visai kaip senelis traukia
nuotrauką iš dviskyrės piniginės rodo
ereliuką ir šešiametį blondiną
jėzus rūko importines cigaretes
visada galvojau kad kamelį
ar pirksi jei ne dink
yra laukiančių
nušvitimo ar braškių
šypteliu
ir einu link rūgštynių
Hector Giacomelli. Paukščiai. 1880
reinkarnacija
o dabar vystu
vėjas vėdina žiedlapius
mirštu
pamačius daugiau
nei norėtųsi raukšlėjuosi
į razinos dydžio sėklą
šįkart pūstelk stipriau
noriu kur ir žiemą šilta
jok jok Kajok
kiek girdėjau vienatvė neberūko
ir rūkas jau
nebegeria alaus
tik tas vienas baltas atitrūkęs
nuo karuselės
vaikščioja arkliukas
●
virš mano galvos
svirpia paukštelis
dydžio sulig smilium
o aš visai nežinau
ką daryti
kuo jis vardu
kaip su juo kalbėtis
kaip pasakyti
kad aš dabar
užsiėmusi
skaitau Tolstojų
●
mama prašau apkabink mane
ir pasakyk kad tai ką vadinu realybe
nėra tikra kad tik įsivaizduoju
tirpstančius kalnus kad esu
deivės gabijos draugė kad tu
esi kad yra tie kuriuos laikau
mama suspausk stipriau
man baisu kad nepabusiu
ir nenušvisiu vaivorykšte
kad gyvensiu patamsiuose
tekant pilnačiai
mama pameluok man jei reikia
galim pasirašyti sutartį
kad nekaltinsiu tavęs
kai užaugsiu
mama laikyk mane
už rankos ir šnibždėk man mantras
prašau neišnyk man atsimerkus
mama jei esi tu
esu ir aš jei nesi
aš nebūsiu
metai be ramybės
varpams suskambus
visada surandu mus
ištroškusius skruostai
pabalę slepiamės
už šiaulių katedros
melsdami
kiekvieną kartą kai
suskamba varpai
sparnus
išskleidžia angelai
klūpime ant
sudrėkusios rudens
žolės pasitiesę
norfos maišelį tikime
mišios ties amen
nesibaigs
varpai toliau skamba
ignoruodami
įspėjamuosius ženklus
ir šėtonai nežada
trauktis
nuo klebono antkapio
slysta
krušos gabaliukai
surandu
vėžlius bijančius
sušlapti
pro bažnyčios kiemo tvoros plyšį
snapą kiša gaidys
varpai nutyla tačiau prabunda smegduobė
atidavę žemei batus liekam basi
išvargę tačiau sotūs
ir pasiruošę kovai
beveik laimingi išnykstam miesto smoge
dabar ilsėsimės nes kitą rudenį
vėl slėpsimės vėl žaisim
karą
●
beržai oškit mergelėms jūrą
vardan senos draugystės
vardan dievo tėvo
mergelėms oškit beržai
prasidėję ramybėje metai
grūdus lesa baisiai ilgai
kiek dar tęsis sausra
nagų odelėse tėveli
papurtyk apsnigtą šaką obels
virš mano galvos
kad sušlapčiau
●
jau seniai matėmės
paskutinįkart jei neklystu
prieš penkis gyvenimus
prisimenu
rinkom alyvuoges
nuo paskutinės reinkarnacijos medžių
prisimenu kaip mylėjomės
pilno mėnulio šviesoj
ant nepatogaus kalnų grindinio
nebeprisimenu nieko daugiau
iš to gyvenimo
tik kaip mylėjai mane
iškvepiančią
//
kai sutiksi mane gatvėj
pasiūlyk išgerti arbatos
nebūtinai mėtų
pakalbėkim apie ežerus
verčiančius nusirengti
●
dievas ant klevo šakelės
sėdėdamas kalba su savo
karvytėmis apie nieką
apie orą ir pusryčius
einu pro šalį
įsitraukiu į pokalbį
sakau šiandien geriau nei vakar
miegojau neprabusdamas
dievas linkčioja galva sako
aš tik vakar prisiminiau
kad rytoj sūnaus atgimtadienis
kuris klausiu kiek metų
kad jau nepamenu
dievas šiek tiek nuliūsta
boružės lėtai lipa
jam ant veido kartu
pakyla virš klevo išnyksta
tarp debesų nueinu toliau
savo keliu
link upės
kaip tu?
bijau nuosavų minčių
ir kaip jos kartais dėliojasi
nešiojuosi visas negandas
pilvo riebaluose tačiau dabar
išjaučiu vienatvę iki galo
ji visada užklumpa netikėtai
kaip gegužės pradžios lietūs
o aš nesinešioju skėčio
ir neturiu kuprinės
nesu pasiruošusi krušai
ar šlapdribai
kurios būtų protinga tikėtis
juk žinai mane
aš neturiu botų
mano galinėse džinsų kišenėse
vis dar auga žibutės pabundu
saulei pešiojantis veido
plaukus užmiegu
kai nurimsta širdis
o šiaip tai ramiai
būnu
●
žodžiai trečioj aky spaudžia
kaip sviestą ašaras nesu
mačiusi kaip spaudžia sviestą
nesu melžusi karvės
nebridau aukšta žole
link upelio neturėjau
tik savo seno ąžuolo šakos
neturėjau progos pažinti
mano gimtojoj degtukų dėžučių
girioj kerta paskutines gyvybės
liepas o aš kartoju žingsnius
kaip mantras užčiuopiu liūdesio
cistą plautyje atleisk mama
neturiu valios ištraukti
maudausi seserų kraujyje
ir nešvarėju krešuliai
nusėda ausų sraigių nameliuose
meldžiuosi hinduizmo dievams
kartoju harė krišna
gaja skambina atsiliepiu
sakau sori dabar negaliu
kalbėti
žodžiai sminga
dzeno vienuolių strėlėmis
į kepenis
įkvepiu paskutinį kartą
rama
harė
●
bėgti iš atrakcionų
užklupus vasaros lietui
basomis nes basutės
tik trukdo slysta
iš po kojų žemė
supantis ant medžio šakos
virš prarajos
apaugusios dilgėlėm
likti paskutinei daržely
matyti pavargusius auklėtojų
veidus žaisti su miglės
popieriuku užmigti
galinėj sėdynėj
atsibusti jau lovoj
negirdėti kaip šaukia valgyti
nejausti alkio
mama mama ar galima?
galima kiek ir ko
visko po truputį
blynų per visą keptuvę
braškių su pienu
sumuštinių su smulkiais
kumpio gabaliukais ir paslėptais
ridikėliais duonos su sviestu
ir cukrumi
užkasti smėlyje pėdas
bėgti nuo skruzdžių
lendančių į pūsles
suprasti kai kalba rusiškai
ty chočeš moroženoje
šaukti chočeš
verkti pešant plaukus
verkti juos kerpant trumpai
verkti norfoj prie žurnalų
verkti prie kasos neateinant mamai
su pienu verkti prieš miegą
profilaktiškai
miegoti ramiai
tėvams kambary renkant
pūzlę miegoti kai dar yra svečių
girdėti juos kalbant
kvėpuoti karštomis bulvėmis
linkėti labos nakties žaislams
suguldyti juos į lovą
nebetilpti melstis prieš miegą
saugok tėtį ir mamytę
klausytis kaip tėtis
skaito liaudies pasakas
iš knygos žaliu viršeliu
įsivaizduoti giltinę
ir trečiąjį brolį
suptis atsistojus
krautis kuprinę
ir eiti gyventi pas senelį
siųstis dainas per c++
visą dieną statyti barbėms namus
vakare nebenorėti žaisti
privalėti pataikyti
į plytelių išraižymus
valgyti kregždutės saldainius
iš senelio spintos
kišti pirštą į čierkutę
netyčia išgerti girą
maišytą su alum
žinoti kad esi saugi
ir mylima kad išnarinusi
sesei ranką vakare
valgysi sriubytę su ryžiais
ir morkytėmis
//
tęsti šį sąrašą amžinai
graudintis
ir nenorėti užaugti
