JOHN FOWLES

Pasaulio kraštas

 

Britų romanistas Johnas Fowlesas (1926–2005) lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas iš knygų „Prancūzų leitenanto moteris“, „Magas“, „Kolekcionierius“ ir „Juodmedžio bokštas“. 1977 m. išleistas, pasak autoriaus, autobiografiškiausias jo romanas „Danielius Martinas“ (Daniel Martin) kritikų laikomas bene geriausia jo knyga.

Pagrindinis romano herojus – savo karjera ir gyvenimu nusivylęs Holivudo scenaristas. Vieną dieną Danielius gauna žinutę iš sunkiai sergančio jaunystės bičiulio Entonio, prašančio sugrįžti į Angliją atsisveikinti. Danielius nusprendžia vykti. Po daugybės metų vėl išvydus jaunystės ir viso gyvenimo meilę Džeinę, Danieliaus širdyje atgyja seni jausmai. Jis įkalba ją vykti kartu į Egiptą. Ši kelionė jiems abiem tampa kelione į save. Per savo herojus autorius bando atsakyti į klausimą, ar įmanoma iki galo pažinti tiek kitą žmogų, tiek save patį. Knygoje netrūksta ir tikslių XX a. antrosios pusės ženklų. Su pavydėtina įžvalga autorius nagrinėja britų ir amerikiečių charakterių skirtumus, populiariosios kultūros invaziją į rimtąjį meną, atskleidžia isterišką ir nužmogintą moderniojo pasaulio tikrovę, ją nuspalvindamas nepakartojamu sąmoju ir ironija.

Fowleso romaną „Danielius Martinas“ lietuviškai netrukus išleis „Alma littera“. Siūlome susipažinti su vienu iš paskutinių romano skyrių The End of the World.

 

Vis dėlto šis vienuolis, ne tik be tikėjimo, bet ir be vienuolyno, tą naktį miegojo geriau, ir oras, kai budintis portjė pažadino jį telefono skambučiu, atrodė palankus kelionei: langas buvo užlietas dangaus žydrynės ir saulės, Viduržemio žiema alsavo pavasariu. Tuoj po aštuonių jie jau riedėjo iš miesto į šiaurę džiaugdamiesi netikėtu komfortu – beveik naujutėlis ševrolė, smagus jaunas vairuotojas. Kaštoniniais plaukais, nė kiek ne rytietiško veido; klupinėjančia ir kartais dėl gramatikos ir žodžių nemokėjimo išvis sustojančia anglų kalba jis paaiškino irgi esąs krikščionis – maronitas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tikroji jo religija – mašina, kurioje sėdi. Važiavo jis tokiu greičiu, jog net Danas, ne itin kantrus vairuotojas, kelis kartus sulaikė kvapą. Bet vaikinas su ramiu nerūpestingumu ne sykį aplenkė kitas mašinas iš pirmo žvilgsnio rizikingais atvejais. Jis akivaizdžiai mokėjo valdyti savo kovos vežimą, ir po kiek laiko jie jau užsigrūdino – nebesibaidė jo neapykantos viskam priekyje, kas vertė nors truputį palaukti. Jo šnekumas ir noras daugiau sužinoti apie juos taip pat padėjo, kaip ir tolydžio besikeičiantis peizažas.

Pakrantės keliu šalies šiaurėje jie važiavo į Tripolį. Daugybę mylių pajūrį darkė nevaldomos statybos, visai kaip pietų Prancūzijoje ar kai kuriuose Kalifornijos rajonuose. Tačiau jūra kairėje buvo stebuklingo mėlynumo, o dešinėje, toli nuo kranto, driekėsi ilga snieguotų kalnų grandinė – Libano nugarkaulis. Už Biblo kraštovaizdis turėjo vis mažiau civilizacijos žymių. Kelias ėjo rieduliais nusėtų kalvų papėde; apačioje, skaisčiai mėlyname vandenyje, akis žlibino baltos keturkampės druskos garintuvės.

Po kurio laiko jie turėjo sulėtinti greitį, nes kelias susiaurėjo ir mažiau pasitaikė vietų, kur galima lenkti: rudaplaukis vairuotojas kur buvęs, kur nebuvęs iš lėto ranka tapšnojo vairą. Vis valdžia kalta, amžinai šneka apie turizmą, o negali nutiesti padorių kelių – jo brolis Vokietijoje dirba „Volkswagen“ gamykloje, buvo pas jį per atostogas, žino, kokie yra padorūs keliai.

Rizikuodami, jog vaikinas užpakalinio vaizdo veidrodėlyje gali pastebėti jų žvilgsnius, Danas su Džeine atsargiai susižvelgė patenkinti, kad gali sutarti bent dėl vieno – žmonių naivumo atsilikusiose šalyse. Dar Labibas juos įspėjo dėl Sirijos kelių, kad jie važiuoja į šalį, „kur viskas beprotiška, žmonės bepročiai“ – bepročiai, regis, daugiausia todėl, kad valdant Baato partijos režimui visi sėdi be skatiko. Labibui patinka vežioti ten keleivius. „Taip smagu, kai reikalas grįžti.“ Ir atsisukęs išsišiepė lig ausų patenkintas savo sąmoju. Danas vos pastebimai grįžtelėjo į Džeinę, ši santūriai šyptelėjo. Galbūt, mandagiai tarė ji, dabar labiau rūpinamasi paprastais žmonėmis? Atsakas buvo paniekinamas rankos mostas.

– Kvailas žmonės. Matysit. Nežinoti, kas yra pinigas.

Ir jie daugiau nebandė perauklėti šito aiškaus laissez-faire* kapitalizmo smogiko. Jis įjungė radiją, ir saloną užtvindė liaudies daina. Jis dar ieškojo „amerikietis muzika“, bet jie privertė jį atsukti tą pačią bangą, kur dainavo virpulingas, čia raudantis, čia ilgesingas moters balsas, lydimas lėto ritminės grupės pritarimo. Ji žymi, paaiškino Labibas.

– Kiekvienas vyras Artimieji Rytai norėti ją žmonos. Net Izraelio vyras.

Jie labai atsargiai, nors nebuvo tokio reikalo, ėmė klausinėti jį šia tema. Jis mielai išdėstė savo pažiūras. Nors buvo proarabiškai nusiteikęs, atrodo, Izraeliu nenoromis žavėjosi, o Palestinos pabėgėliams nejautė jokios užuojautos. Kvaili žmonės, tinginiai kaip ir sirai.

– Neturėti pinigų, neturėti darbo, taigi labai geras žmogus, o tu blogas.

Ir vėl jis mostelėjo per petį jiems neatitraukdamas akių nuo kelio. Prie to mosto jie greitai priprato: jis reiškė panieką asiliškam žmonių padermės kvailumui, leidžiančiam, kad šitiek visokių nesąmonių trukdytų žmogui daryti pinigus. Labibas buvo keistas jaunuolis: stačiokas, bet atlapaširdis ir išvis labai simpatiškas.

Už Tripolio jie pasuko į krašto gilumą. Priešaky iškilo rūstūs kalnai, dangų užklojo debesų virtinės. Prie sienos sustojo prieš pat saulės laidą. Danas įteikė Labibui pasus ir pinigų, ir tas dingo muitinės pastate; po dešimties minučių išėjo su dviem uniformuotais vyriškiais; prisiartinę jie ėmė spoksoti į Daną ir Džeinę. Vyrai kažko susiginčijo. Kareivių akys buvo atšiaurios ir abejingos, Danas pajuto, kaip nugara perbėgo šiurpas. Pagaliau vyresnysis išspjovė kažkokį žodį ir nusisuko. Pasirodo, kaip paaiškino vėl įsėdęs į mašiną Labibas, jie abu niekuo dėti, bet jis aną mėnesį čia važiuodamas truputį nusižengė kažkokioms taisyklėms. Kelias mylias jis virė pasipiktinimu tarsi koks naivuolis, staiga atsidūręs Kafkos romano centre. Tvirtino, kad pasieniečiai tik norėję kyšio, kaip senais gerais laikais, bet, bijodami atvirai paprašyti, išgiežę pyktį ant jo.

Tuo tarpu jie kilo vis aukštyn po sunkiais debesimis. Kraštovaizdis aplinkui darėsi tolydžio atšiauresnis ir niūresnis. Toks vaizdas, lyg, nuvažiavę dvidešimt mylių, jie peršoko dvidešimt laipsnių platumos – į Škotiją ar Skandinaviją. Tuščiuose slėniuose glaudėsi vienas kitas vargingas kaimelis. Prasidėjo dulksna, o pilkas debesų dangalas važiuojant aukštyn slėgė vis labiau. Plepusis Labibas irgi apniuko. Jis netikėjo, kad debesys prasisklaidys. Netikęs metų laikas. Be to, turėjo vairuoti daug atsargiau: mašinų beveik nebuvo, tačiau jo bičiulis vairuotojas prieš savaitę pataikė į duobę ir sulaužė pakabą.

Pravažiavę Tel Kalacho miestelį, jie pasuko Krak de Ševaljė kryptimi. Pilis jau šmėkšojo už šešių mylių, kitoje žiemiškos lygumos pusėje – milžiniškas šiurpus katafalkas, regis, tuoj nučiuošiantis nuo stataus kalno viršūnės. Mašina riedėjo lygumos pakraščiu per kaimus, kurie skurdu, jei ne klimatu priminė Egiptą… o gal viduramžių Angliją. Neseniai buvo prilyta, visur purvynė. Vyrai plačiomis juodomis kelnėmis, apsimuturiavę veidus languotomis kufijomis iki pat akių, nulydėdavo juos priešiškais žvilgsniais. Regis, nė vieno vaiko, jokios vilties – pasaulėlis, pamirštas didžiojo pasaulio, toks tolimas tviskančiam Beirutui kaip Mėnulio peizažai. Toliau kelias vingiavo aukštyn ir aukštyn nuogais vėjų nuplaktais šlaitais, išraižytais žemyn almančių upeliukų, – grėsmingos kryžiuočių tvirtovės linkui. Pirmą kartą tą dieną Danas pasijuto laimingesnis. Viskas atitiko jo nuotaiką. Po pastarosios paros net ši tikrovė atrodė miela.

Jie privažiavo apatinius gigantiškos tvirtovės vartus lietui maišantis su šlapdriba. Šalimais sienos papėdėje gulėjo nenutirpęs sniegas. Laimė, Asado svainė įspėjo Daną, kad bus šalta, ir juodu pasiėmė visus šiltus drabužius, kokius turėjo atsivežę. Džeinė apsivilko susegamą megztinį, Danas golfą, tada abu susirengė švarkus ir paltus. Paskui Labibą nusekė ilgu tuneliu. Nuo skliautų lašėjo vanduo, kaukė vėjas, visur drėgmė, trūko tik pasirodant paties Glamso tano. Vietoj jo iš lentelėmis atitvertos nišos išlindo tykus senas arabas. Jūsų gidas, prisistatė jis senamadiška ir dar arabiškai gomurine prancūzų kalba.

Labibas prapuolė, o juodu paskui arabą ir jo monotonišką balsą ėmė sekti požeminių arklidžių, podėlių, parako sandėlių, virtuvių, koridorių labirintu; tarpais pro pasitaikiusį langą pavykdavo pažvelgti į rūškanas pilkas tolumas… ir palengva, nepaisant šalčio, vėjo ir nykumos, pajuto, kad vertėjo čia atvažiuoti. Patraukė visa ko teatrališkumas, pilies gabaritai, masyvumas, gluminantis jos, kaip ir piramidžių, nereikalingumas, o viršutiniuose aukštuose – dar nesunykęs trylikto amžiaus puošnumas: apgriuvę laiptai, arkos su grakščiomis kolonomis ir vidiniai kiemeliai, terasomis besileidžiantys žemyn. Nuo dantytos gynybinės sienos viršuje atsivėrė nepaprasti vaizdai. Vienoje, jūros, pusėje peizažai buvo apšviesti saulės. Bet šiaurės vakarų kryptimi, kur jie dar turėjo važiuoti, karojo debesų marška. Gido jie beveik nebesiklausė: abu vis labiau jautė kažkokį donkichotišką anglo teisybės jausmą, kad štai jie atsidūrė prie šio paminklo primityviai jėgos politikai ir žmonių godumui tokiu visiškai netinkamu metų laiku. Europa išsimušė iš vėžių jau pačioje pradžioje, o žmogus, atsiskyręs nuo nesibaigiančių jos istorinių klaidų, pasirodė esąs amžinai pasmerktas vidinei tremčiai. Šitai juodu ir vėl suartino nepaisant esamos padėties, nes čia jie turėjo pranašumą, kurio stigo plaukiant Nilu, kai nuolatinis bendrakeleivių buvimas maišė visas kortas.

Pagaliau jie pateko į palaimingą šilumą – vieno apirusių tvirtovės bokštų apatinę patalpą: besikūrenanti krosnis, berniukas patarnautojas, rūkantis Labibas ir žalvarinis indelis turkiškos kavos, labai saldžios, bet stiprios, vos paragavę abu nusprendė, kad geresnės neteko gerti. Aplinka pasirodė kažkuo rusiška, primityvi ir kukli, panaši į geležinkelio stoties laukiamąją salę Tolstojaus romane. Labibas su gidu kalbėjosi arabiškai, berniukas labai rimtai žiūrėjo į Daną su Džeine. Staiga Labibas, sugavęs Dano žvilgsnį, pastukseno į laikrodį ant riešo. Danas žvilgtelėjo į savąjį ir ruošdamasis stotis susiraukė Džeinei.

– Kaip tik dabar būtum galėjusi sėstis prie puikaus itališko pietų stalo. Įsivaizduoji?

Ji nieko netarė, tik nusišypsojo. Bet vėliau, kai jie paskui Labibą ilgais akmens laiptais lipo į apačią ir tunelį, ji paėmė pirštinėta ranka jo delną ir nežiūrėdama suspaudė; nepaleido, kol abu nulipo žemyn: sakytum maldydama nuobodžiaujantį vaiką, kad būtų geras.

Jie vėl išvažiavo į pagrindinį kelią, paskui pasuko – kita stotelė buvo Homsas. Kelias ėjo ilga bevaise ir bespalve aukštikalnių lyguma. Prie tamsaus vandens balų kai kur stypinėjo vieniši garniai. Kelias pasikėlė iki debesų pamušalo. Nusileido netirštas rūkas, per jį galėjai įžiūrėti daugiausia už mylios, kai kur ir mažiau. Labibas pakraipė galvą. Buvo girdėjęs apie tokį orą, bet pačiam neteko susidurti. Ir oras aiškiai vis labiau bjuro. Šalikelėje išniro nejudri figūra, ištiestoj rankoj laikanti negyvą paukštį. Danas spėjo įžiūrėti plokščią snapą, raudonų ir žalių plunksnų spiralę ant galvos.

– Kas ten buvo?

– Kryklė.

Jis atsisuko, pažiūrėjo pro užpakalinį stiklą. Žmogus tebestovėjo su nukarusia antyte ištiestoje rankoje lydėdamas juos nusivylusiu žvilgsniu.

Labibas nusišaipė.

– Štai kaip jie suprasti verslą Sirija. Aš jum duoti paukštį, jūs man duoti du pakeliai cigarečių. – Jis vėl mostelėjo ranka. – Labai kvailas šalis.

Po valandėlės Danas sumurmėjo:

– Aš jį tyčia parinkau.

– Taip ir maniau.

Jis pažiūrėjo jai į akis.

– Nori, šiandien tuo ir baikime? Man nepatinka, kaip viskas atrodo.

– Bailys.

Jis nusišypsojo žvelgdamas pro priekinį stiklą.

– Aš tik rūpinuosi tavimi.

– Dievinu nuotykius.

Tačiau vos įvažiavus į Homsą ėmė atrodyti taip, lyg būtų atsidūrę tame skaistyklos pakraštyje, kuris arčiausiai pragaro. Pradėjo lyti. Miestas atrodė baisiai: visur nuopuolis, griežčiausiai ekonomijai save pasmerkusios visuomenės depresija. Viskas vienodai pilka: pastatai, žmonės, krautuvės. Juodu tikėjosi didžiulio kontrasto tarp Libano ir Sirijos, betgi čia nebuvo nė egiptietiško savitumo, šviesos, tingulio, žavaus humoro. Labibas pasistatė mašiną centrinėje aikštėje tiesiai priešais restorano langą – kad valgydamas ją matytų. Išleisi iš akių, ir per penkias minutes gali atsisveikinti su ratų gaubtais ar net pačiais ratais, bent taip jis aiškino.

Restorano savininkas buvo iš Beiruto ir maistas normalus, bet apšiurusi salė Danui priminė Anglijos restoranus pirmomis dienomis po karo. Visi trys sėdėjo erkeryje. Jis matė, kaip Džeinę slegia miesto vaizdas – marksistinio ir musulmoniškojo puritonizmo sąjungos praktinė apraiška; jos akys vis krypo į langą tarsi tikėdamosi kokios švelninančios aplinkybės. Visur buvo pilna ginkluotų kareivių ir kariškų sunkvežimių, kurie nemalonia prievartos grėsme dar labiau pabrėžė vietovės nykumą. Danas žvelgė į Džeinės reakciją su karčiu pasitenkinimu, tikėdamasis, jog ji pastebėjo paralelę su Krak de Ševaljė. Homse, regis, nebuvo net ir tų gerovės atributų, kurie skirti privilegijuotajai mažumai. Jis mėgino Labibą iškvosti apie Sirijos politinį gyvenimą, bet vaikinas papurtė galvą ir įspėjamai kilstelėjo pirštą.

– Čia nekalbėti.

Jie tartum nusirito į trisdešimties metų senumo praeitį: „Plepys – priešui radinys.“

Baigiant valgyti savininkas priėjo ir užkalbino Labibą. Girdėjęs, kad kelyje į Palmyrą tvyro rūkas, o jiems dar važiuoti šimtą mylių. Eismas nenutrūkęs, bet važiavimas baisiai lėtas. Kilo ginčas. Dabar iki tamsos Palmyros nepasieksi, o jų viza išduota vos parai, taigi griuvėsiams apžiūrėti jie turės tik rytojaus rytą. Visa tai susakęs, Labibas pats pareiškė, kad reikia važiuoti. Jis juos nuvešiąs, kad ir kas būtų. Juodu suprato, kad mestas iššūkis jo profesionalumui ir numylėtajam ševrolė. Toks jausmas, kad baisusis rūkas įkūnija viską, ko jis nekenčia šioje šalyje. Danas turėjo savų priežasčių norėti, kad kelionė būtų tęsiama, o Džeinė, atrodo, dar nepasisotino nuotykių. Jeigu jau tiek atvažiavę… o gal ji norėjo parodyti, jog to, ką šiandien pamatė, niekaip nelaikysianti vienintele Sirijos tikrove.

Jie apmokėjo sąskaitą ir vėl leidosi į kelią. Kokias dešimt mylių rūkas netirštėjo. Tačiau, vos įsukus į smėlėtą dykumos kelią Palmyros kryptimi, per rūką nieko neįžiūrėjai net mažiau negu už šimto jardų. Į abi puses driekėsi smėlynai, bet visai netoli kelio juos atkirto pilka rūko siena. Labibas įtemptai žiūrėjo į priekį, kad nepražiopsotų duobės, ir kartais greitį sumažindavo iki penkiolikos mylių. Vienoj vietoj neįspėjęs staigiai išsuko iš kelio ir sustojo: akylas jo žvilgsnis tolyje pamatė žibintų šviesas. Pradundėjo kariškas sunkvežimis, lekiantis kur kas didesniu greičiu negu jie. Važiuojant toliau ne sykį taip atsitiko. Pasirodo, kelias garsėjo tuo, kad kariuomenės vairuotojams nusispjaut į civilius; kad ir koks teisus nukentėjusios mašinos vairuotojas, kaltas vis tiek lieka jis.

Po kiek laiko jie pravažiavo pro drėbtines trobeles apskritais kupolais, visos buvo baltos, panašios į mauzoliejus ir atrodė negyvenamos. Paskui mylia po mylios tiesiogine prasme šliaužė.

Visi tylėjo; vienuma uždarame automobilio salone ir judėjimo monotonija hipnotizavo. Smėlio ruožai abipus kelio panėšėjo į ochros spalvos sniegą. Dėmesį patraukdavo kiekviena smulkmena: atsigręždavai išvydęs čia akmeninę kelio gairę, čia nugaišusios avies griaučius, čia žemą krūmokšnių guotą. Keistesnio daikto negalėjo būti kaip rūkas dykumoje.

Staiga pasirodė dvi tamsios figūros, apsigobusios apsiaustais su gobtuvais, kiek primenančios vienuolius. Aviganiai. Jų kaimenė, rusvos nedidukės avelės ir kerši ėriukai, rupšnojo šiurkščią blyškiai žalsvą žolę palei provėžas, įrėminančias aukštą kelio išgaubą per vidurį. Vienas piemuo niūriai, kone priešiškai kilstelėjo ranką tarsi reikalaudamas sustoti, bet Labibas tik padidino greitį ir nuvažiavo tolyn. Kelias buvo tiesus kaip strėlė, nė colio į šonus. Apie ketvirtą valandą, jau blėstant dienos šviesai, rūkas praretėjo ir jie galėjo matyti maždaug mylią aplinkui, bet įsitikino nieko nepraradę – ar praradę visišką nieką: bekraščius smėlynus, neryškias kopų apybraižas, vos pastebimus uolienos lopinėlius, žodžiu, beribę tuštumą lyg neprirašytas popieriaus lapas. Tačiau pakilę į nedidelę kalvą rado kai ką įdomesnio – už poros šimtų jardų pūpsojo juoda beduinų palapinė, pritvirtinta ištemptomis į šalis virvėmis. Danas liepė Labibui sustoti, ir juodu su Džeine trumpam išlipę palapinę nufotografavo. Lauke buvo žiauriai šalta, nesvetinga, atšiauru. Jie su džiaugsmu grįžo į šiltą mašinos saloną.

Jau pradėjus temti jie privažiavo Transjordanijos naftotiekio siurblinę: pilkšvų vamzdžių raizgalynė, sargybiniai kareiviškomis uniformomis, keli namiūkščiai uždarytomis langinėmis; ir vėl dykuma, žibintų šluojamas begalinis kelias. Tačiau debesys pakilo aukščiau, o rūkas prasisklaidė. Šen ten jie išvysdavo dykumoje oranžinius taškelius – žibalines lempas beduinų palapinėse. Staiga dramatiška akimirka: žibintų šviesoje skersai kelio patraukė keistų siluetų grandinė, žengianti lėtai, nerangiai, bet išdidžiai – kupranugarių vora, kiekvienas gyvūnas buvo pririštas virve prie pirma žengiančio negražaus gentainio. Buvo labai paslaptingi, juolab kad atrodė niekieno neprižiūrimi. Labibas atsargiai pajudėjo pirmyn, bet pravažiuojant tą vietą, kur ką tik perėjo kupranugariai, mašinos gale žvangtelėjo metalas. Danas pamanė, jog atsipalaidavo lingės spyruoklė ar dujų išmetamasis vamzdis, bet Labibas kilstelėjo dešinę ranką tarsi ką mesdamas.

– Akmuo.

– Aš nieko nemačiau.

– Jis slėptis.

Štai kodėl Labibas nesustojo draugiškai pasisveikinti. Beduinai nesą palankiai nusiteikę. Vis dėl kariškų mašinų. Šitiek jų avelių sutraiško.

Danas dirstelėjo į Džeinę.

– Dar patirsi nuotykių.

– Aš jau patiriu. Jaučiuosi tartum kitoje planetoje. Viskas atrodo nerealu.

Jis ištiesė tamsoje ranką ir suspaudė Džeinei pirštus tarsi padrąsindamas ir būtų iškart paleidęs, bet ji savo ruožtu suspaudė jo delną, ir abi rankos liko gulėti ant sėdynės tarp jųdviejų, paskutinis susilietimas su prarasta tikrove.

– Kas būtų galėjęs šitai įsivaizduoti prieš visus tuos metus?

– Suprantu. Kaip tik tą patį pamaniau.

Jis pajuto dar vieną spustelėjimą, paskui stipresnį, ir ranka atsitraukė, sakytum Džeinė išsigando, kad jis neteisingai suprato patį pirmą jos impulsą; pastarąjį judesį ji pateisino paimdama pintinėlę ir ieškodama joje cigarečių.

– Palmyra, – prabilo Labibas, rodydamas į dangų.

Danguje pasirodė tolima pašvaistė. Vietovė tapo kalvotesnė. Jie užvažiavo įkalnėn ir nuo jos žemumoje išvydo blausų žiburių žiupsnį – dabartinę oazę. Pagaliau kelias pasuko tarsi nutaręs vėl pasidaryti bent kiek žmogiškesnis. Namas su uždarytomis langinėmis, tada žibintai iš tamsos ištraukia tolimą apgriuvusią arką. Mašina sulėtina greitį, statmenai išsuka iš kelio ir kratydamasi nurieda per fantastiškų suakmenėjusių sienų, kolonadų, ant žemės gulinčių kapitelių mišką. Už kelių šimtų jardų sustoja prie ilgo vienaukščio namo, stebėtinai panašaus į greitomis suręstą kokio nors trečiojo dešimtmečio neturtingo golfo klubo pastatą.

– „Zenobija“, – praneša Labibas.

Vienintelis Palmyros viešbutis stovėjo milžiniškose mirusio miesto kapinėse. Iš mašinos Danas su Džeine žengė į vėjuotą tamsą, ledinę žvarbą. Už šimto jardų debesų fone, iš apačios apšviestame nematomo dabartinio kaimo žiburių, dūlavo netaisyklingas šventyklos be stogo siluetas. Viešpataujanti tyla buvo išties mirtina baisia seniausia arabiškąja žodžio prasme. Staiga atsivėrė durys ir ant smėlio krito geltonas šviesos ruožas. Labibas kažką garsiai sušuko, ir žmogus tarpdury kilstelėjo ranką.

Jeigu viešbutyje „Zenobija“ jie tikėjosi pasislėpti nuo tikrovės nerealumo, viltys neišsipildė. Vidus buvo toks pat keistas kaip ir vieta, kurioje viešbutis stovėjo. Jie atsidūrė erdviame kambaryje, kur vidury riogsojo didžiulė krosnis, aplink ją ant medinių kėdžių sėdėjo trys vyrai. Vienas, aiškiai vyriausias, buvo žvairas, kitas užsijuosęs ilgą baltą ar bent buvusią baltą prijuostę, o trečias buvo vaikinukas, pasitikęs juos prie durų. Į Daną su Džeine niekas nekreipė dėmesio. Pokalbis vyko arabiškai, vyrai klausinėjo Labibą. Tolimasis kambario galas atstojo primityvų valgomąjį: keli padengti staliukai, ant sienos siuvinėti balnakrepšiai ir pora kilimų. Už krosnies pasienyje stovėjo sena sofa aukšta atkalte, buržuaziškesnių, ar veikiau prancūziškesnių, laikų reliktas, apdėta tarsi parduoti skirtais violetiniais, raudonais, mėlynais kilimėliais ir pagalvėlėmis, tačiau gulintis laikraštis ir įduba, kur kažkieno neseniai sėdėta, bylojo ką kita. Visas kambarys buvo panašus į teatro dekoraciją, taip ir nesulaukusią dramaturgo. Lauke šaltis ir tyla, viduje troški šiluma, sėdintys vyrai – aiškiai viešbučio personalas, bet žaviai nė nesirengiantis išsiduoti kokia nors siūloma paslauga ar svetingumo ženklais.

Labibas, regis, mylia po mylios nupasakojo kelionę, bet vieno vyrų klausimai pagaliau, atrodo, nukrypo į Daną su Džeine, nes vairuotojas, lyg prisiminęs juos esant, atsisuko ir paklausė, ar jie nenorėtų apžiūrėti savo kambarių.

Seniausias arabas, žvairys, atsistojęs mostelėjo jiems sekti. Jie išėjo pro duris, už jų buvo tamsa ir daug šalčiau negu kambaryje. Jis pasuko seną keraminį jungiklį, ir silpna plika lemputė apšvietė ilgą kaip barakas koridorių su durų eilėmis abipus. Atsisukęs į Daną, senukas klausiamai iškėlė vieną pirštą, paskui du. Danas atsakydamas iškėlė du. Senis nušlubčiojo koridoriumi ir atidarė duris. Lova, kėdė, spinta, du nusitrynę kilimėliai ant plytelių grindų ir žibalinė krosnelė. Senis pasilenkęs užkūrė ją, suvirpėjo nelygi liepsnelė. Sunkiai atidaręs spintą parodė, jog yra daugiau antklodžių. Padėjęs Džeinės lagaminėlį ant grindų, Danas paskui senį perėjo į kitą koridoriaus pusę – toks pat skurdus kambarys, tas pats krosnelės užkūrimo ritualas. Danas grįžtelėjo į priėjusią Džeinę ir paklausė:

– Čia kiek daugiau vietos. Gal norėtum šito kambario?

– Atrodo, čia dar šalčiau. Kaip manai, ar vonia yra?

Keista, bet vonia buvo – koridoriaus gale. Iš čiaupo bėgo šaltas vanduo, bet senukas parodė į plastikinį kibirą, tada į save ir pasitrynė rankas lyg prausdamasis – supraskite, jeigu jie norės, jis atneš karšto vandens. Priėjo Labibas – supažindinti su valgiaraščiu. Rinktis galėjai iš kiaušinienės ir avienos, makaronų ar ryžių. Jie pasirinko avieną su ryžiais.

Po penkių minučių Danas ir Džeinė sėdėjo ant sofos didžiajame kambaryje nuolankiai, bet nors šiltai laukdami vakarienės. Virėjas dingo, bet kiti du vyrai dabar sėdėjo pasienyje kitapus krosnies ir spoksojo į anglų porą rūsčiai tylėdami, lyg supykę, kad šie taip įžūliai sudrumstė jų ramų žiemos vakarą priešais ugnelę. Labibas sėdėjo prie vieno staliukų valgomojoje pusėje ir skaitė laikraštį. Už užuolaidos kambario gale per radiją skambėjo arabiška muzika, kartais brūkštelėdavo patraukiama keptuvė. Bet kambaryje tvyrojo didi tyla, nerimo pritvinkusi laukimo aura.

Džeinė palenkė galvą.

– Jeigu ko nors nepasakysi, tuoj susijuoksiu.

– Manau, jie šito ir laukia. Susilažino, katras pirmas neišlaikysime.

– Kokia nepaprasta vieta.

– Pasaulio kraštas.

– Man primena fantastinę pjesę apie laiko deformaciją.

Jis pakėlė akis, nusišypsojo.

 

_ _ _

* Leiskite veikti (pranc.) – liberaliojo kapitalizmo šūkis (vert. past.).

 

Vertė Zita Marienė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.