Tiesos šulas ir atrama. Stačiatikių teodicėjos bandymas dvylikoje laiškų

 

I. Skaitytojui

 

[...] Begaliniai, nesuskaitomi, nenusakomi bažnytiniai turtai. Galiu paimti jų dalį naudojimui, savo naudai, – ar gali akis nesužėruoti? Apima mane godumas, čiumpu pirmą pasitaikiusią saują. Aš dar net nepažiūrėjau, kas tai: deimantai, granatai ar smaragdai? o gal gležnos saulutės? Nežinau, geresnė ar prastesnė mano sauja už visas pasiliekančias. Tačiau, – kaip ištarė Atanazas Didysis, – „iš daugybės paėmęs nedaug“ žinau, kad esu iš anksto nepatenkintas savo darbu, nes akis perdėm sužėravo nuo dvasinių turtų. Ką reiškia viena kita krūvelė pusbrangių akmenų, kai jie seikėjami kvortomis? Ir štai nevalingai prisimenu, kaip palaipsniui keitėsi bendra mano darbo dvasia. Pradinė nuostata buvo nedaryti nė vienos nuorodos, o kalbėti tik savo žodžiais. Tačiau greitai teko stoti į kovą su pačiu savimi ir skirti vietos trumputėms citatoms. Toliau jos ėmė augti, išsiplėsdamos iki ištisų ištraukų. Ir pagaliau ėmiau galvoti, kad reikia viską savo atmesti ir spausdinti vien tik bažnytinius kūrinius. Galbūt tai – vienintelis teisingas kelias, – tiesaus bendravimo kelias į pačią Bažnyčią. O ir kas esu, kad rašyčiau apie tai, kas dvasinga? [...]

 

XII. Vienuoliktas laiškas: draugystė

 

(ištraukos apie keturių skirtingų meilės veiksmažodžių reikšmes graikų kalboje)

 

[...]

Graikų kalboje yra keturi meilės veiksmažodžiai, žymintys žodyje skirtingas meilės jausmo raiškas, – ἐρᾶν, φιλεῖν, στέργειν ir ἀγαπᾶν.

1⁰, – ἐρᾶν arba, poezijos kalba, ἐρᾶσθαι reiškia nukreipti į objektą visa apimantį jausmą, atsiduoti objektui, jam jausti ir suvokti. Šis veiksmažodis reiškia meilę-aistrą, atkaklų ir net juslinį troškimą. Todėl ἔρως vartojamas meilei ir jos patosui apskritai, taip pat meilės geismui išreikšti.

2⁰, – φιλεῖν labiausiai atitinka mūsų „mylėti“ bendrąją reikšmę ir yra priešpriešinamas μισεῖν ir ἐχθαίρειν („neapkęsti“ – vert. past.). Šiuo meilės veiksmažodžio atspalviu išreiškiamas vidinis palankumas asmeniui, išaugęs iš nuoširdžios bendrystės ir artumo, ir todėl φιλεῖν – kiekviena meilės rūšis tarp asmenų, kuriuos sieja bet kokie vidinio artumo santykiai. Iš dalies φιλεῖν (pridėjus arba ne τῷ στόματι – burna) turi vidinio artumo išorinės išraiškos – bučiuoti – reikšmę. Φιλεῖν, rasdamas pasitenkinimą pačiame mylinčiųjų artume, įtraukia ir pasiturėjimo, pasisotinimo momentą; anot senovės leksikografų, φιλεῖν reiškia „ἀρκεῖσθαί τινι, μηδὲ πλεον ἐπιζητεῖν – būti patenkintam, nieko nebeieškoti“. Tačiau, kaip natūraliai besivystantis jausmas, φιλεῖν neturi jokio moralinio arba, tiksliau, moralistinio atspalvio. Φιλία, φιλότης – tai draugiškas santykis, švelni meilės išraiška, kaip vidinis nusiteikimas tarp mylinčiųjų. Iš dalies φίλημα – bučinys.

3⁰, – στέργεῖν reiškia ne aistringą meilę ar palankumą asmeniui ar daiktui, ne potraukį objektui, sąlygojančiam mūsų siekį, bet ramų ir nepertraukiamą jausmą mylinčiojo gelmėje, tokį jausmą, dėl kurio mylintysis suvokia objektą kaip jam priklausantį, glaudžiai su juo susijusį, ir dėl šio suvokimo įgyja sielos ramybę; στέργεῖν išreiškia organinius, gimininius ryšius, todėl dėl šios prigimties net pikta valia nenutraukiamus. Šitokia yra švelni, rami ir tvirta tėvų meilė vaikams, vyro žmonai, piliečio tėvynei. Atitinkančią στέργεῖν reikšmę turi ir išvestinis daiktavardis – στοργὴ.

4⁰, – ἀγαπᾶν yra nuoroda į protingą meilę, besiremiančią mylimojo vertinimu, todėl yra ne aistringa, ne karšta ir ne švelni. Šios meilės atžvilgiu mūsų protas yra blaivus, nes ἀγαπᾶν mažiau remiasi pojūčiais, įpročiais ar betarpišku palankumu, bet daugiau įsitikinimais. Bendrame meilės veiksmažodžių vartojimo kontekste ἀγαπᾶν išraiškos jėga yra silpniausia ir labiausiai priartėja prie mūsų vertinti, gerbti. Ir kuo labiau vyrauja protas, tuo silpnesni tampa jausmai. Tuomet ἀγαπᾶν net gali reikšti „vertinti teisingai, nepervertinti“. Kadangi vertinimas yra ir lyginimas, pasirinkimas, tai ἀγαπᾶν dar reiškia laisvą, išrankią valios kryptį. [...]

Išvestinės iš ἀγαπάω: ἀγάπησις reikšmės – tai meilė apskritai, nesusijusi su juslingumu ar širdingumu, ir ἀγάπημα – mėgstamas daiktas.

Keturių meilės veiksmažodžių tarpusavio ryšys yra toks: veiksmažodis ἀγαπᾶν daug kuo panašus į φιλεῖν, bet, priklausydamas moralinei ir besiremiančiai protu sielos gyvenimo sričiai, jis neišreiškia idėjos apie trokštamą ir betarpiškai iš širdies išeinantį veiksmą, kuris išskleistų vidinį polinkį; ἀγαπᾶν neturi tokių į φιλεῖν įtrauktų atspalvių kaip „daryti mielai“, „bučiuoti“ (bučinys ir yra viena iš tokių „mielų“, betarpiškų jausmo išraiškų), „apsiprasti daryti“. Štai kaip šį skirtumą tarp φιλεῖν ir ἀγαπᾶν, gretindamas abu veiksmažodžius, charakterizuoja Aristotelis: καὶ ὁ φίλος τῶν ἡδέων, τὸ τε γὰρ φιλεῖν ἡδύ (οὐδεὶς γὰρ φίλοινος μὴ χαίρων οἴνῳ) καὶ τὸ φιλεῖσθαι ἡδύ φαντασία γὰρ καὶ ἐνταῦθα τοῦ ὑπάρχειν αὐτῷ ἀγαθόν εἶναι, οὖ πάντες ἐπιθυμοῦσιν οἱ αἰσθανόμενοι, τὸ δὲ φιλεῖσθαι ἀγαπάσθαι ἐστιν αὐτόν δι’ αὐτόν, t. y. „ir draugas – iš maloniųjų skaičiaus, – sako Aristotelis: – juk mylėti yra malonu (kiekvienas juk vyno mėgėjas juo mėgaujasi) ir būti mylimam – taip pat malonu; nes ir čia – įsivaizdavimas, kad jis [mylimasis] turi gėrį, kurio trokšta visi žinantieji; o būti mylimam – φιλεῖσθαι – reiškia būti vertinamam – ἀγαπάσθαι – pačiam per save“, t. y. būti vertinamam ne dėl kokių nors pačiam mylimajam išorinių savybių, o būtent dėl jo paties.

Taigi, φιλεῖν yra polinkis, sujungtas su pačiu mylimu asmeniu ir artimo bendro gyvenimo bei vienybės daugelyje dalykų sąlygotas; o ἀγαπᾶν nėra polinkis, sujungtas su pačiu asmeniu, bet labiau – su jo požymiais, jo savybėmis, ir todėl – šiek tiek beasmenis, abstraktus polinkis. Štai kodėl φιλεῖσθαι gali būti apibrėžiamas per ἀγαπᾶσθαι, pridedant αὐτόν δι’ ἑαυτόν. Ἀγαπῶν išreiškia asmens savybes; φιλῶν – jį patį. Pirmasis aiškiai suvokia savo polinkį, kliaunasi juo ir sveria; antrajame jis išsiskleidžia betarpiškai ir jam mielas. Todėl ἀγαπᾶν įgyja moralinį atspalvį, o φιλεῖν jo visai neturi: juk φιλεῖν reiškia natūralaus polinkio meilę, iš pat pradžių nelaisvą meilę, amare, o ἀγαπᾶν – meilę, kaip kryptingą, protu grįstą valią, laisvą meilę, diligere (būtent šis momentas ryškus bibliniame žodyne) ir todėl Aristotelis ἀγαπᾶν, προαιρεῖσθαι, διώκειν vartoja sinonimiškai.

Dėl santykio tarp φιλεῖν ir ἐρᾶν, tai pastarieji taip pat daug kuo panašūs savo turiniu, tačiau ἐρᾶν siejamas su afektyvia, jusline ir patologine meilės raiška, o φιλεῖν – vidiniu nuoširdumu ir artumu.

Pagaliau στοργὴ žymi ne užsiplieskusią aistrą, ἔρως, ir ne atsiradusį asmeninį palankumą asmeniui, φιλία, ir ne šiltą jo savybių vertinimą, ἀγάπη, – žodžiu, ne jausmą, gimusį žmoguje, kaip atskiroje asmenybėje, bet iš prigimties žmogui kaip giminės nariui būdingą ištikimybę, švelnumą ir dėmesį asmenims, su kuriais sieja buitiniai, šakniniai, po asmeniniais glūdintys ryšiai: στοργὴ – didžiąja dalimi gimininis jausmas, o visi kiti, t. y. ἔρως, φιλία, ἀγάπη – asmeniniai.

Iš viso to galime išskirti šiuos φιλεῖν bruožus:

1⁰, – betarpiška kilmė, kuri grindžiama asmeniniu sąlyčiu, bet nėra vien organinių ryšių sąlygota, – natūralumas.

2⁰, – įsijautimas į patį žmogų, o ne tik jo savybių vertinimas.

3⁰, – tylus, nuoširdus, neišprotautas jausmų charakteris, bet ir ne aistringas, ne impulsyvus, ne veržlus, ne aklas ir ne audringas.

4⁰, – artumas – asmeninis, vidinis.

Taigi graikų kalba skiria keturias meilės kryptis: veržlią, audringą ἔρως arba pojūčio meilę, aistrą; švelnią, organinę στοργὴ arba gimininę meilę, prieraišumą; sausoką, protingą ἀγάπη arba vertinančią meilę, pagarbą; sielos, nuoširdžią φιλία arba vidinio pripažinimo, asmeninio praregėjimo meilę, palankumą. [...]

Tokios yra natūralios, žmogiškos meilės veiksmažodžių ir jų vedinių reikšmės. Tačiau Šv. Raštas, priėmęs kai kuriuos iš jų, vartosenoje pripildė juos ir naujo turinio, įdvasino ir praturtino malonės, dieviškosios meilės idėja, be to, vidinė žodžio energija tapo atvirkščiai proporcinga tai žmogiškajai energijai, kuri buvo susieta su žodžiu klasikinėje kalboje.

Žodžiai ἐρᾶν, ἔρως beveik pašalinti iš Senojo Testamento knygų (LXX) ir visai nebeįleisti į Naujojo. Tačiau reikia pažymėti, kad terminai ἔρως, ἐρᾶν yra aptinkami kai kurių asketų tekstuose. Tokie tėvai mistikai kaip Grigalius Nisietis, Mikalojus Kavasila, Simeonas Naujasis Teologas ir kt. vartoja šiuos terminus siekdami išreikšti aukščiausią meilę Dievui; priminsiu, kad Simeono Naujojo Teologo didelės apimties kūrinys apie meilę Dievui besąs net pavadintas Ἔρωτες, t. y. „Erosai“. Φιλεῖν Šventajame Rašte buvo įdvasintas ir pradėjo reikšti krikščioniškus meilės santykius, kuriuos palaiko asmeninė simpatija ir asmeninis bendravimas. Ir, pagaliau, bespalvis ir sausas ἀγαπᾶν prisipildė dvasinio gyvenimo, o naujai sudarytuoju, pabrėžtinai bibliniu ἀγάπη ėmė atspindėti gilią, visuotinę meilę – aukščiausios dvasinės laisvės meilę. Yra vietų, kur φιλεῖν ir ἀγαπᾶν tarpusavyje beveik pakeičiami, kitur – jie diferencijuojami. Ten, kur kalbama apie meilės priesaką Dievui ir artimui, visada vartojamas ἀγαπᾶν; ir meilė priešams – tik ἀγαπᾶν, ir niekada – φιλεῖν. Priešingai, apie intymią ir asmeninę Viešpaties meilę Lozoriui (Jn 1¹³, ⁵, ³⁶), kaip ir apie Jo santykį su Mylimu Mokiniu (Jn 20²¹, plg. 13²³, 19²⁶, 21⁷), kalbama pakaitomis vartojant φιλεῖν ir ἀγαπᾶν.

Trumpai tariant, Naujojo Testamento kalboje žodis ἀγαπᾶν vartojamas šiais variantais:

a) ἀγαπᾶν randame tose vietose, kur norima išreikšti kryptingą valią (Mt 5⁴¹, ⁴⁴, 1⁹ ir kt.), taip pat ten, kur polinkis remiasi valingu apsisprendimu, meilės objekto pasirinkimu (Žyd 1⁹, 2 Kor 9⁷, 1 Pt 3¹⁵, Jn 13¹⁹, Jn 12⁴³, Jn 21^15–17, Lk 6³²). Tam, kad bent šį tą suprastume iš Viešpaties pokalbio su Petru (Jn 2115–17), kurį daugelis katalikų mano esant lemiamą pagrindžiant jų pretenzijas, būtina įvertinti to ar kito meilės veiksmažodžio reikšmių skirtumą. Prisikėlęs Viešpats savo dvigubu klausimu nurodo Petrui, kad jis suardė draugystės meilę – φιλία – Viešpačiui, ir dabar iš jo galima tikėtis tik bendražmogiškos meilės, tik tos, kurią bet kuris Kristaus mokinys būtinai išgyvena bet kuriam, net savo priešui; būtent šia prasme Viešpats ir klausia: ἀγαπᾷς με. [...] Tačiau Petras net girdėti nenori apie tokį klausimą ir patvirtina savo asmeninę, draugišką meilę: „Φιλὦ σε – aš tavo draugas.“ Štai kodėl jis „nuliūdo“, kai, nepaisydamas šio dvigubo užtikrinimo dėl φιλία Viešpačiui, Pastarasis sutiko kalbėti tik apie tokią meilę, ir tik dabar, trečią sykį, tarė jam, tikriausiai priekaištaudamas ir nepasitikėdamas: „Φιλεῖς με – tu mano draugas?“ Pradžioje Viešpats visai nekalbėjo apie draugystę, todėl Petras klausimo atžvilgiu liko ramus. Savo bendražmogiška meile Viešpačiui jis taip užtikrintas, kad abejonė jo netrikdė, ir jis net nematė reikalo atsakyti į slaptą, labai delikatų priekaištą, dvelkiantį pro šiuos žodžius, – nutylėjimą. Galbūt jis net nesuprato ar nenorėjo suprasti Viešpaties šia prasme. Taip įvyko du kartus. Vėliau Viešpats atidengia savo slaptą mintį ir tiesiai klausia apie draugystės meilę. Būtent tai ir sukėlė širdgėlą Apaštalui; jis „nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ (Jn 21^17a) Ausis tarsi pagautų jo trūkčiojančiame atsakyme ašaras: „Viešpatie! Tu viską žinai. Tu žinai, kad aš – Tavo draugas – σύ γιγνώσκεις ὅτι φιλῶ σε“ (Jn 21^17b). Turėdami galvoje dviejų žodžių ἀγαπᾶν ir φιλεῖν netapatumą vargu ar begalime šį pokalbį suvokti kaip Petro apaštališkojo orumo sugrąžinimą. [...] tačiau jis įžeidė Viešpatį kaip draugas savo draugą, todėl jautė naujos draugystės sandoros poreikį. [...] Tai pamokanti, bet ne dogmatinė vieta [...],

b) ἀγαπᾶν vartojamas ten, kur nusakomas išrinkimas, ir kaip negatyvus išrinkimas, nekreipimas dėmesio, – eligere ir negligere (Mt 6²⁴, Lk 16¹³, Rom 9¹³). Taip ὁ υἱός μου ἀγαπητός (Lk 9³⁵, plg. Mt 12¹⁸) yra lygiavertis Iz 4²¹, o LXX ši vieta perteikiama per ἐκλεκτός μου,

c) ἀγαπᾶν vartojamas ten, kur kalbama apie laisvą – ne organinį – gailestį (Lk 7⁵, 1 Tes 1⁴ ir kt.),

d) galiausiai ἀγαπᾶν siejamas su istoriškai apreikštais krikščionių tarpusavio santykiais.

Dėl ἀγάπη, – žodžio, kaip minėta, gana svetimo nebiblinei, senajai pasaulietinei kalbai, – tai jis žymi tokią meilę, kuri per valios sprendimą išsirenka sau meilės objektą (dilectio), todėl tampa save paneigiančiu ir gailestingu atsidavimu kitam ir dėl kito. Tokia save aukojanti meilė pasaulietinėje dirvoje suvokiama tik kaip protrūkis, kaip dvelksmas iš anapus, bet ne kaip gyvenimiškos veiklos apibūdinimas. Todėl biblinis ἀγάπη reiškiasi ne žmogiškais ir sąlygiškais, bet dieviškais ir absoliučiais bruožais.

Meilės terminų ketvertas – viena iš didžiausių helėnų kalbos lobyno brangenybių, ir vargu ar įmanoma vienu žvilgsniu aprėpti visus privalumus, kuriuos suteikia šis tobulas įrankis gyvenimo sampratai. Kitos kalbos meilės idėjoje niekuo net panašiu pasigirti negali; štai iš kur kyla begaliniai ir bergždi ginčai ir trintys, taip pat – poreikis išgalvoti kad ir helėnų ketverto surogatą, t. y. pasitelkus kelis žodžius sukurti terminą, kuris prilygtų vienam graikiškam žodžiui.

[...]

Religinė bendruomenė yra jungiama ir palaikoma dvejopa sąvarža. Pirma, tai asmeninis ryšys, jungiantis žmogų su žmogumi ir besiremiantis į viršempirinį vienas kito tikrumo jausmą tarp bendruomenės narių, kaip savitų vienetų, kaip monadų. Antra, ši sąvarža pildosi vienas kito pajauta visos bendruomenės idėjos šviesoje, ir tuomet jau ne vienas pats asmuo, bet visa bendruomenė, projektuojama į asmenybę, tampa meilės objektu. Antikos visuomenėje šiomis dviem sąvaržomis buvo ἔρως, kaip asmeninė jėga, ir στοργὴ, kaip gimininis pagrindas; pastarieji ir sudarė metafizinį visuomeninės sanklodos ramstį. Natūralia būtent krikščioniškos bendruomenės dirva tapo φιλία asmeninėje plotmėje ir ἀγάπη – bendruomeninėje. Abi šios jėgos įdvasinamos ir perkeičiamos, pripildžius jas malonės; ir net santuoka, šis sąmoningas στοργὴ rinktuvas, ir senoviška draugystė, kurioje daugiausia reiškėsi ἔρως, krikščionybėje nusidažė sudvasintų ἀγάπη ir φιλία spalva.

[...]

 

Iš: Павел Флоренский. Столп и утверждение истины. Опыт православной теодицеи в двенадцати письмах.Москва, 2002 (репринтное воспроизведение издания 1914 г.)

Ištraukas iš p. 4–5, 396–410 (vertime dėl apimties atsisakyta autoriaus išnašų) vertė Erika Paliukaitė