Apsilankymai: pas dailininką Rihardą Jakopičių

 

Šiemet minimos iškilaus XX a. slovėnų dailininko Rihardo Jakopičiaus (1869–1943) 150-osios gimimo metinės. Tai – centrinė praėjusio amžiaus pirmosios pusės slovėnų dailės figūra: įtakingiausias impresionistas, meno mecenatas ir teoretikas. 1909 m. Liublianos Tivolio rūmuose savo lėšomis įsteigė pirmą nuolatinę parodų erdvę, buvo vienas iš Nacionalinės galerijos įkūrėjų, Slovėnijos mokslo ir meno akademijos narys, turėjo savo tapybos mokyklą. 1988 m. Liublianoje įsteigta šiuolaikinės tapybos Jakopičiaus galerija.

Skaitytojams pateikiame pokalbį su dailininku, kurį 1910–1911 m. lankydamasis jo namuose užrašė rašytojas Izidoras Cankaras (slovėnų literatūros klasiko Ivano Cankaro pusbrolis). Iš tokių pokalbių su ano meto žymiais Slovėnijos kūrėjais autorius sudarė knygą, tuometiniame literatūriniame kontekste tai buvo neįprasta. Už, rodos, kasdieniškų pokalbių su meno žmonėmis slypėjo apgalvotas ir aiškiai apibrėžtas literatūrinis ir kultūrinis-politinis siekis: išlaisvinti ir pakeisti to meto įtemptus menininko ir visuomenės santykius. „Apsilankymai“ atsirado slovėnų kultūrinio ir istorinio pakilimo laikotarpiu.

Pokalbis puikiai atspindi R. Jakopičiaus menines nuostatas, principus, suformavusius jį kaip kūrėją, taip pat atskleidžia jo požiūrį į to meto slovėnų visuomenę, jos vidinius konfliktus.

Regis, kai kurios prieš gerą šimtmetį taikliai suformuluotos menininko mintys netikėtai aktualiai suskamba ir dabar.

 

 

Kitados su Jakopičiumi jo paviljone kalbėjausi apie slovėnų meno rūpesčius ir vargus, ir jis pasakė: „Taip, į mūsų žmonių galvas dar neįsiskverbė mintis, kad mes, menininkai, esame jiems reikalingi. Tačiau šį dalyką vienaip ar kitaip reikia išsiaiškinti. Arba slovėnų kultūrai esame reikalingi ir tada tegu visuomenė atlieka savo priedermę, arba tautai esame bereikšmiai ir nenaudingi, tuomet bus geriau, jei imsimės tinkamesnio darbo.“

Šie žodžiai atskleidžia charakterio orumą ir tvirtą tikėjimą žmogaus, kuris gyvenime daug dvejojo ir, sulaukęs brandaus amžiaus, visas abejones pamynė. Dabar jam viskas aišku: jis pasistatė savo paviljoną, rengia parodas, telkia aplink save ir savo idealistinę idėją iškrikusius menininkus, įsteigė tapybos mokyklą ir nepaliaujamai triūsia dėl ateities. Tik retsykiais jį apninka pesimizmas, bet tai ne graužiantys nuodai, o botagas, kuris skaudžiai supliekdamas paakina atkakliai darbuotis iki pat mirties.

Kokia šio vyro mintis, tokie jo ir veidas bei povyza. [...]

Masyvioje jo kaktoje susirūpinimas įsirėžė ne laiba, elegantiška linija, o su viesulo jėga, kuri kelią sau išėda, pragraužia ir braunasi per minkštą žemę ir kietą uolą. Ši kakta rimta ir sunki, ji slepia nuojautą lyg debesį, iš kurio valstietis nevalioja nuspėti, ką šis atneša ant bręstančių javų lauko. Tačiau akys pakaktėje spindi tykiu pasitenkinimu ir maloniai šnekučiuojantis šypso. O jei dar įsivaizduosite nepaprastai vešlius juodus plaukus, krintančius ant pakaušio, su kur ne kur įsipynusia žile ir lygiai tokią pačią barzdą, dar spartų, bet sunkų, tvirtą ir tolygų žingsnį, Rihardą Jakopičių išvysite tokį, koks jis yra.

Vieną rytą anksčiau, nei priderėtų, apsilankiau jo bute Emonos gatvėje. Vidurinio kambario durys buvo atvertos į svetainę, o durys kairėje į miegamąjį dar buvo paslaptingai uždarytos; iš už jų sklido tie keisti ir paskiri garsai, kokius įmanu išgirsti šeimai keliantis, rengiantis ir galbūt pusryčiaujant. Jakopičiaus butas atrodo ir kaip miesčionio, ir kaip menininko. Viduriniame kambaryje iškart ir ryškiausiai į akis krinta ant didelės spintos su stalčiais trys dideli barokiniai religiniai paveikslai, dėl priešais juos stovinčio relikvijoriaus šie palieka stipresnį altoriaus įspūdį. Tuoj už durų, kampe, ant sienos kabo barokinis šventasis, visas suvarpytas kinivarpų, išblukintas ir suardytas laiko. Kairėje pusėje stovi knygų spinta; greitomis į ją užmečiau akį ir gal nusikalsiu šių namų bibliotekai, bet įsiminiau tik Šekspyro rinktinius raštus, Allioli¹ į vokiečių kalbą išverstą Šventąjį Raštą, kelias Mutherio² knygas, populiarius leidinius apie tapybos klasikus, „Leben Jesu und der Heiligen“³, „Liebe und Ehe Ostasien“⁴ ir kelis vokiečių klasikus. Šalia knygų spintos kertėje – dar vienas išblukęs barokinis šventasis, priešais jį – molbertas, toliau – svetainės durys.

Kambarį apšviečia trys langai. Ant sienų kabo maždaug penkiolika Jakopičiaus paveikslų, žinomų iš parodų: „Žvilgsnis į Kryžiuočių ordino bažnyčią“, keli peizažai, „Prie pianino“, vienas ar du portretai, paveikslo Evangelijos pagal Morkų motyvais apmatai. Prie švytinčių paveikslų spalvų nepaprastai dera niūrūs bulgarų, serbų ir pietryčių slovėnų liaudiški siuviniai, pakabinti kampuose. Dar keli gipso liejiniai, kuriuos Jakopičius naudoja savo mokykloje. Kairiajame kampe stovi užrakinta spinta juodo stiklo durimis; niekaip negalėčiau nuspėti, kas jos viduje. Greta – stalelis, ant jo guli keli „Kunst und Künstler“⁵ numeriai. Prie lango ant pianino padėti du etnografiniai kykai, pusiau įvynioti į rudą popierių, sakytum būtų ką tik atsiųsti arba, priešingai, ruošiami kur nors išsiųsti. Už durų lyg šiek tiek suglumęs stovi skardinis indas su teptukais. Priešais įstrižai stalas su dviem plačiais ir giliais krėslais, papuoštais mezginiais. Čia pro du langus šviesa krinta stačiu kampu ir ganėtinai tolygiai; tapydamas šiame kambaryje Jakopičius, manding, stovi kaip tik čia.

– Ar į tą galinį kambarį negalima? – pasiteiravau.

– Negalima, – atsakė Jakopičius ir nusišypsojo savo gerąja šypsena. – Atversiu jums tik trumpam, kad susidarytumėte impresiją, bet ne daugiau.

Abu nusijuokėme ir žengėme link durų, vedančių į miegamąjį. Dailininkas jas pravėrė tik akimirką. Pilkoje rytmečio šviesoje išvydau plačią lovos juostą, kambario viduryje – stalą, šalia židinį ir cigaretės dūmus, trumpą, nuostabos sklidiną rytinį sąstingį… ir štai durys jau uždarytos.

Mudu atsisėdome svetainėje ir pradėjome pokalbį. Jakopičius kalba labai ramiai, kiekvieną sakinį baigia tolygia, malonia kadencija, gestikuliuoja retai, tik šaltai sukrutina veikiau delną, o ne visą ranką. Jis ne polemizuoja, o dėsto. Kalbėdamas labai daug rūko – dešinės rankos nykštys ir smilius patamsėję nuo dūmų – ir ramiai sėdi; tik retkarčiais atsikelia, nužingsniuoja penkis žingsnius ir vėl atsisėda.

– Už visas savo mintis jums nelaiduoju, nes tam, kad žmogus tiksliai pasakytų, ką galvoja, reikia atitinkamo nusiteikimo. Ne visos mintys visiškai patikimos, nes akimirkos sėkmė jas per aukštai iškelia, o pesimizmo minutė kartais nugramzdina žemiau normalios padėties. Bet, manau, nesuklysiu pasakęs, kad slovėnų meno nebuvo ir dar nėra – jis glūdi ateityje. Dabar einame į ten, ir tai, ar jį pasieksime, priklauso nuo aplinkybių. Anksčiau iš tiesų turėjome kelis menininkus, bet visi kiti yra svetimi tautai, kaip ir tauta buvo jiems svetima. Jų menas nebuvo tautinis menas.

– Kas tai yra?

– Kas italams buvo menas Renesanso laikotarpiu, o prancūzams yra iki šių dienų. Mums menas buvo prabanga, ne vidinis, o išorinis poreikis. Paveikslai atsirasdavo todėl, kad mūsų seneliai norėjo pamėgdžioti svetimus nuostabius papročius, nes kambarių ir bažnyčių sienos prašėsi dekoracijų, nes reikėjo įamžinti velionių atminimą, tam ir buvo reikalingi portretai. Menas taps slovėniškas tuomet, kai mums taps gyvenimišku poreikiu, kai jame ieškosime savęs. Todėl pirmiausia turėtume visiškai išsivaduoti iš svetimos, ypač vokiškos, įtakos visose srityse.

– Vadinasi, manote, kad menas artėja prie žmonių? O kritikai teigia priešingai – kad jūs, menininkai, tolstate nuo jų.

– Menininkas eina savo keliu ir natūralu, kad visada yra šiek tiek priešakyje. Senesniais laikais viskas taip ir vyko. Vis dėlto manau, kad žmonės jį suprastų, jeigu bent įsiklausytų. Tačiau bėda ir yra ta, kad jo iš viso neklausoma; priešais paveikslą žmonės stovi kaip prieš pašnekovą ir girdi jo žodžių garsus, bet nemąsto apie jų prasmę. Iš pradžių galbūt tikrai menininko nesupras, bet kuo arčiau susipažins, tuo glaudesnis bus jų ryšys.

– Ar menininkai išties visiškai nekalti, kad visuomenei sunku jų meną suvokti?

– Šito negaliu atmesti. Kai kurie dirba ne visai rimtai. Tačiau kaltesni tie, kurie nori kompromiso su publika, nei tie, kurie nepriklausomai siekia savo tikslo. Tie prisitaikėliai verti rūstesnio vertinimo, nes visuomenei akis dumia; suvilioja žmones ieškoti meno ten, kur jo nėra, ir lankstytis miglotam jo estetikos pojūčiui.

– Manau, yra dar viena priežastis, kodėl mūsuose neturime tikro meno suvokimo. Tas, kas nori mėgautis paveikslu, turi bent šiek tiek išmanyti tapybos techniką, o ypač būti truputį pripratinęs akis prie spalvų. Gal stinga ir šito?

– Tai man neatrodo taip svarbu. Paprastas žmogus gerokai lengviau mėgausis menu, nes grynai naiviai džiaugsis, tarkime, spalvų dailybe; priešais paveikslą jis stovi apimtas laisvo pajautimo, o inteligentas mintija apie senąjį meną, apie viską, ką jau yra regėjęs ir skaitęs, apie kito požiūrį, pasimėgavimą jam drumsčia ir opinija, dėl visų šitų dalykų jis stovi priešais paveikslą sutrikęs ir nemoka jo suprasti.

– Vadinasi, jums atrodo, kad suvokiant meno kūrinį pajautimas svarbesnis už protą? [...]

– Teoriškai, be abejo. O praktiškai nedrįsčiau taip tvirtai teigti, nes žinome, kad pajautimas dažnai yra pagedęs, iškreiptas, paveiksle ieško malonumo, neturinčio nieko bendro su menu, to malonumo, kuriuo žaidžia prisitaikėliai. Ko norėti! Žmogus sukurtas netobulas; instinktas ir protas ne visada būna baigtiniai, kartais užsispyrusiai priešinasi… O štai aš dabar esu tobulas! Nes, pažvelkite, štai mano žmona! – nusijuokė Jakopičius ir parodė ką tik įžengusią ponią.

Ponia Jakopič atsisėdo prie stalo. Iš jos žodžių ir žvilgsnio matyti, kad su vyru sugyvena meilėje, didžiuojasi ir tiki juo. Kartais prie Jakopičiaus žodžių priduria kokią nors mintį – neišsakytą jo mintijimų išvadą.

– Ar menininkai kenčia nepriteklių kaip tik todėl, kad žmonės nesuvokia meno? – toliau kalbinu namų šeimininką.

– Taip, čia glūdi menininkų skurdo šaknis. Ir kadangi menininkas negali dirbti be duonos, žmonės, kurie jaučia tikrą meno poreikį, turėtų pasirūpinti, kad menas pasiektų tautą, kad pamažu būtų įdiegta meilė menui ir šitaip prisidėtų prie materialinės kūrėjų būklės. Valdžiai atsirado poreikis remti meną ir jo kūrėjus; valstybė, šalis ir sostinė bando šią tendenciją palaipsniui įdiegti. Tai vienintelis kelias į slovėnišką meną, nes menininkas nuo abejingumo bėga į užsienį ir ilgainiui ten aklimatizuojasi.

– Sako, kad jūs, tapytojai, užsiprašote per didelę kainą ir todėl paveikslai neperkami.

– Tai nėra kliautis. Jei parduotume už mažesnę kainą, susidomėjimas nepadidėtų. Pažvelkite, menininkas labai priklauso nuo užsakymų. Gerai. Jei kas nors ateis pas mane ir užsakys nutapyti paveikslą, galbūt pareikalausiu 1 000 kronų. Jis man pasiūlys mažiau… galiausiai kainą suderėsime. Tačiau užsakymų iš viso nėra ir tai įrodo, kad nėra tikrojo poreikio.

– O jeigu būtų daugiau užsakymų, tai ir paveikslai kainuotų mažiau, – pridūrė ponia Jakopič.

– Kyla klausimas ir dėl modernaus slovėnų menininko santykio su bažnytiniu menu, kurį mūsų šalyje paprastai kuria užsieniečiai. Ar tik nėra kalti patys menininkai, nes impresionizmo laikais pamiršo piešti ir freskos techniką nustūmė į šalį?

– Visiškai ne. O kalbant apie freskas, turiu pasakyti, kad jas pajėgtų piešti bet kuris iš mūsų, nes jos technika nėra tokia sudėtinga, kaip atrodo neprofesionalams, dirbant iškyla tiek pat keblumų, kaip ir taikant kitas technikas, tad kuris nors slovėnų tapytojas freskas tapytų geriau, nei tai padarė Kastneris su Kleinertu⁶ Šv. Pranciškaus ir Šv. Petro bažnyčiose. Apskritai kiekviena technika turi paklusti menininko valiai, jo rankose ji tėra priemonė, ja kūrėjas išreiškia mintis ir jausmus. Šito mus moko Mikelandželo pavyzdys. Gavęs užsakymą nutapyti freskas Siksto koplyčioje jis nemokėjo jų tapyti; išsisukinėjo, kad yra per senas ir kad išvis nėra joks tapytojas, o skulptorius. Nepaisant nieko, darbą atliko ir dar kaip! Amatininkui technika sukelia gerokai daugiau sunkumų, nes jo amato pagrindas yra gryna technika, kurios jis, žinoma, turi mokytis. O su menininku kitaip; menininkas turi pajautimą, poreikį atskleisti vidinius potyrius ir tas elementarus kūrybinis pajautimas įveikia bet kokią techniką, taip, menininkas susikuria savąją. Segantini mokėsi įvairiose akademijose, o galų gale sukūrė techniką, kurios iki jo niekas nenaudojo. Todėl sakau, kad slovėnų menininkas irgi gebėtų nutapyti freskas ir užsakymą įvykdytų garbingai.

O Šv. Pranciškaus ir Šv. Petro bažnyčių atveju atlygio už freskų nutapymą mūsų sąlygomis būta tokio didelio, kad – idant būtų paguosti visi besibaiminantys abejotojai – šią palaimingą techniką slovėnų menininkas būtų galėjęs studijuoti ir miklinti ranką ištisus metus.

Turiu paprieštarauti ir jūsų teiginiui dėl paišybos. Modernūs menininkai jos nepamiršo, tik jos sąvoka pasikeitė ir patobulėjo.

Mudu išgėrėme po puodelį arbatos, kurią sutaisė šeimininkė. Jakopičius įsiplieskė ir intensyviai rūkė, vis pakildavo nuo kėdės, nužingsniuodavo į svetainės vidurį, paskui grįždavo prie stalo, kalbėjo truputį greičiau, bet jo judesiai vis dar buvo šalti, profesoriški. Vidurinio kambario duryse išdygo jo keturmetė duktė Mara, ji kiek smalsiai, kiek nepatikliai žvilgtelėjo į svečią ir tuojau dingo.

– Taip, dabar paišybos sąvoka kitokia. Rafaelis brėžė aiškius kontūrus, ir kai kalbama apie paišybą, turima omeny kaip tik tai. Bet tai dar ne viskas! Pažvelkite į šią kėdę! Žinoma, pirmiausia tai yra skulptoriaus domesio objektas; jis regi jos kietą medžiagą, ribojamą tikslios plokštumos ir linijos. Tapytojas tą patį daiktą mato kitaip; žiūri į jį šviesoje, šešėlyje, kreipia dėmesį į aplinką, todėl ją pieš visai kitaip, nei skulptorius pjaustys. Gamta universali, ji aprėpia viską, ko per šimtmečius siekė menininkai. Be linijų, joje esama plokštumų ir gelmės, šviesos ir spalvų, o visų pirma esama dvasios. Menininkas gali pabrėžti viena arba kita, žodžiu, tai, kas kiekvienu atveju jam atrodo svarbiausia. Tad įžengęs į bažnyčią galiu ieškoti tikslių, tvirtų linijų arba galbūt dekoratyvių plokštumų. Aiškios linijos dar toli gražu nėra piešiniai! Tačiau Mikelandželo freskas meno kūriniais paverčia ne technika, o į jas įkelta dvasia. Ten, kur freskose nėra dvasios ir gyvasties, ten, žinoma, nuspalvintos sienos darytų kur kas malonesnį poveikį… Apie modernų bažnytinį meną galima dar daug kalbėti, gal kada nors apie jį parašysiu…

– Būtų nepaprastai įdomu paspėlioti, kaip modernusis menas – ypač architektūra – bus pritaikyta bažnyčioms. Iš principo tai nesudėtinga: kaip romaninis, gotikinis, renesansinis ir barokinis stilius turėjo savo laikotarpį ir teises, taip jas privalėtų turėti ir modernusis stilius. Bet kaip, kai dar neturime suvienodinto moderniojo stiliaus?

– Žinoma, kol kas nėra nieko tipiško. Moderni vokiškų bažnyčių architektūra remiasi gotika – žmogus neįstengia staiga išsivaduoti iš visų įtakų. Gyvename krizės laikotarpiu, tokiu metu, kai vyksta materijos kova su dvasingumu; kai viskas nuskaidrės, kova aprims, gausime bendrą moderniojo meno formulę.

– Man regis, raida eina priešinga kryptimi. Antai gotika turėjo tam tikras nepajudinamas taisykles, kurių laikėsi kiekvienas architektas. O moderniajame mene vyrauja vienintelė taisyklė: individualumas, o tai, tiesą sakant, yra visų taisyklių neigimas, nevienodumo principas.

– Reikia skirti. Kiekviena epocha turi jai būdingą savitumą, kiekvienas menininkas suteikia jam šį tą individualaus. Senųjų kūrėjų darbams taip pat būdingas individualumas, nors pagrindas buvo bendras. Mikelandželas ir Koredžas yra itin skirtingi menininkai, bet gyveno tuo pačiu metu. Toji epocha mums atrodo vientisa, nes labai nutolusi nuo mūsų laikų; dabar gebame atskirti, kas esmiška, o kas – ne, istorija taip pat padarė savo: išsaugojo visa, kas iškiliausia, svarbiausia, o kas buvo menka, išnyko. Tas pats nutiks ir modernizmui: iš istorinės perspektyvos žiūrint, jis atrodys gerokai vientisesnis, nei dabar atrodo mums, ir meno istorikas po 100 ar 200 metų nesunkiai ras bendrą Puvis de Chavanneso’o ir Claude’o Monet charakteristiką, o mes regime didelį šių tapytojų skirtumą.

Tad nereikėtų baimintis, kad dėl individualumo tendencijos modernusis menas nepajėgs atrasti savo formulės. Menininkas netgi privalo būti individualus, nes jis didis tuo, ką duoda iš širdies, o ne tuo, ką paima iš savo laikotarpio. Žinoma, ir tarp modernistų atsiranda žmonių, neturinčių kūrėjo gebėjimų ir akcentuojančių individualumą tik tam, kad atkreiptų į save dėmesį. Tokius reikia išbrokuoti, griežtai išbrokuoti, nes modernizmo garbė reikalauja žmonių, dirbančių rimtai ir be klastingų minčių.

– Kaip jūs priėjote dabartinį savo požiūrį? Kaip apskritai augote kaip menininkas?

– Man atrodo, kad būdamas vaikas mąsčiau lygiai taip pat, tik dabar veikia protas ir išmokau logiškai apibendrinti, anksčiau tai darė akla, bet teisinga nuojauta. Daug sėmiausi iš gamtos, pažinau ją ir su ja susidraugavau, ypač daug iš jos mokiausi. Anksčiau nemėgau senųjų kūrėjų; man nepatiko jų išorė, bet buvau per jaunas suprasti jų vidų. Dabar man jie gerokai artimesni; kartais man atrodo, kad Mikelandželas dar gyvena, Rembrandtas – taip pat, dabar iš viso nematau skirtumo tarp senųjų ir jaunųjų.

Iš pradžių studijavau Vienoje, bet ji mane baisiai nuvylė. Buvau naivus, troškau  i š m o k t i  meno – štai kodėl buvau labiau įsikibęs į teoriją, o ne į praktiką. Paskui nuvykau į Miuncheno akademiją, ji didesnė už Vienos, joje daugiau laisvės, bet ši akademija man nepadarė įtakos. Pats miestas ir žmonės man nepaprastai patiko. Lankiau Ažbės⁷ mokyklą, bet turiu pasakyti, kad mano meninės ambicijos liko nepaveiktos.

– Esu skaitęs, kad, jei neklystu, slovėnų impresionizmas plėtojosi savarankiškai, ar tai tiesa?

– Turbūt bus tiesa. Aš savo kelio ieškojau jau grįžęs į Liublianą; senų kūrinių pamėgdžiojimas man nebuvo menas, gal kaip tik todėl, kad ilgai gyvenau gamtoje. Miunchene daug bendravau su Ferdo Veselu⁸, man atvykus, jis jau buvo baigęs akademiją, paskui visus tuos akademinius mokslus numetęs šalin ir ieškojęs kažko naujo. Dėl to su juo suartėjau ir daug iš jo pasisėmiau, bet tik tiek, kiek įžvelgiau jame žmogų, kelią besiskinantį savarankiškai. Vėliau į Miuncheną atvyko Jama⁹, su juo susibičiuliavome, nes abu troškome atrasti priemones, kuriomis galėtume išreikšti įspūdžius apie gyvenimą ir gamtą taip, kaip jie veikė mudviejų individualumą. Impresionistų dar nepažinojome. Vėliau, kai Jama jau buvo išvykęs, rašiau jam apie vieną parodą Miunchene: „Mačiau tokio Claude’o Monet, kuris jau pasiekė tai, ko mudu trokštame, paveikslą.“ Paskui, kai surengėme parodą Vienoje, spauda mus pavadino impresionistais – taip ir įvyko!

Miunchene pragyvenau ketverius, beveik penkerius metus su nedidelėm pertraukom, kai grįždavau namo. Darbo ir akstinų buvo per akis. Vėliau į Miuncheną atvažiavo ir Groharas su Sternenu¹⁰; šitaip susipažinome ir susibroliavome kaip menininkai, ir todėl susiklostė taip, kad mūsų paroda užsienyje atrodė kaip šeimos paroda, nors kiekvienas buvome kitoks, kuo daugiau kuriame, tuo tai ryškiau matyti.

Vėliau keliavau… apsilankiau Venecijoje ir Paryžiuje… na, o dabar… dabar esu Liublianoje!

– Jus vadina spalvų poetu. Iš to galima spręsti, kad spalvos jums ypač svarbios.

– Kaip tapytojui tenka dirbti su spalvomis, o kad kažkaip ypatingai sureikšminu spalvas, netiesa. Paveiksluose mėginu išlaikyti ryšį su gyvenimu ir gamta – štai ir visa mano kūrybos paslaptis. (Kalbu, žinoma, tik apie paveikslus, o ne apie studijas, kurios tėra pratybos ir pasirengimas.) Kai nutapiau šv. Joną Krikštytoją pagal Morkaus evangeliją, Kobalas¹¹ paveikslą pavadino „spalvų simfonija“. Spalvos, vien spalvos! Tai reiškia žiūrėti taip, kaip Hamletas skaitė: žodžiai, žodžiai, žodžiai… o iš tikrųjų viskas šiek tiek kitaip. Skaitant Morkaus žodžius: „Po manęs ateina galingesnis už mane… Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“, viduje gimė tam tikros mintys ir jausmai, kuriuos norėjau pavaizduoti. Kaipgi galėčiau juos išreikšti, jei ne spalvomis? Kristaus užnugaryje kyla saulė ir to, kad, jai skleidžiant šviesą, randasi tam tikras apšvietimas, spalvų efektai, aš negaliu pakeisti. Paveiksle esmingiausia yra mintis – naujos ir senos epochos akistata – ir tapant vien ji buvo varomoji jėga. Tik dabar pradedu kurti meną, iki šiol visa tebuvo pasirengimas…

– Kiek jums metų?

– Keturiasdešimt vieni, – šyptelėjo Jakopičius. – Nuostabu, ar ne! Žinote, žmogus ilgai ieško įrankių, kuriais galėtų išreikšti mintį, ir kartais taip panyra į tą ieškojimą, kad pamiršta, kas svarbiau. Viliuosi, dabar jau radau tuos įrankius ir moku juos panaudoti. Šv. Jonas yra pirmas bandymas, po jo eis kiti. Tapybos dalijimas į žanrus, peizažus, portretus ir kt. man nežinomas, nes menininkas tapo tai, per ką jam geriau pavyksta save išreikšti. Mano galva, menas yra tam tikras tobulesnis mokslas. Tai, ko neįstengia pasiekti mokslininkas, regi menininkas. Kai dirbu pagautas įkvėpimo, priešais mane nebelieka drobės; regiu tik idėją, paveikslą širdyje, kur jis jau užbaigtas. Kartais mane įkvepia mintis, kartais – gamta, daiktas, kartais sumanymas gimsta nugrimzdus į apmąstymus, o kitąsyk – pasivaikščiojant. Kad menininkas užduotį atliktų gerai, jis, žinoma, turi būti daugiau mažiau tobulas. Ir kaip menininkas bus tuo tobulesnis, kuo tobulesnis bus kaip žmogus; todėl iš menininko reikalauju nuolat tobulėti kaip žmogui.

Sumanymai? Jų turiu daugybę…

– …ir nuostabių! – sušuko ponia Jakopič.

– …laukiu, kol ateis jų akimirka.

Lyg pro miglą pažvelgęs pro užuolaidą, už kurios slypi Jakopičiaus ateities darbai, atsisveikinau su šeimininkais. Žvilgtelėjau į dailininko kaktą; ji buvo dar aukštesnė, raukšlės gerokai plonesnės ir šviesesnės. Gal pirmą kartą pažvelgęs suklydau?

 

Iš: Izidor Cankar. Obiski – S poti. Ljubljana: Mladinska knjiga, 1960

Vertė Laima Masytė