Poezijos vertimai

 

Paskutinio pasimatymo daina

 

Laiptais nulėkė žingsniai lengvieji,
Bet krūtinėj – šalna nevilties,
Aš ant rankos kairiosios mūvėjau
Pirštinaitę nuo dešinės.

Pasirodė: kaip daug čia pakopų!
O žinojau: tik trys yra.
Sušnabždėjo ruduo iš tuopų:
„Su manim numirk, būk gera!

Taip klastingai mane apgavo
Permaininga, pikta dalia.“
Atsakiau: „Manoji – kaip tavo.
Mielas, mielas, mirsim šalia!“

Pasimatymo paskutinio
Tai daina. Tamsiame name
Tik vienam kambary kampiniam
Gelto žvakės ugnim ramia.

1911.IX.29, Carskoje Selo

 

●

Aš malšinau skaisčia malda
Dainų beviltišką troškimą,
Bet gimęs žemėj – niekada
Nuo žemės neatsies likimo.

Kaip dūmai, kur nebegalės
Pakilt nuo aukuro link Dievo,
O sunkūs leidžias ant žolės
Ir pamaldžiai bučiuoja pievą, –

Taip aš prieš Viešpatį krentu:
Ar man palies liepsna didinga
Galus blakstienų sumerktų
Ir nebylystę stebuklingą?

1913

 

●

Pasimatymas neapdainuotas,
Nuslopinta gėla be dainų.
Šis birželis vėsus ir vėjuotas,
Aš tarytum naujai gyvenu.

Kaip žaizda žioji saulė geltona,
Akmeninis atrodo dangus.
Už kasdienę mielesnis man duoną
Apie jį būtų žodis brangus.

Dieve, žolę rasom Tu aplaistai,
Man gaivinančios reikia žinios, –
Ne žaidimui tuščiam, ne aistrai,
O dėl žemiškos meilės didžios.

1916.V.16, Slepniovas

 

●

Rudens liūtis – kaip ašaros našlės:
Juodi drabužiai ir vaizdai migloti,
Jai vyro žodžiai neis iš atminties,
Ji niekad nenustos raudoti.

Ir tęsis tai, kol snygis nebylus
Pasigailėjęs jai suteiks ramybę.
Pamiršti skausmą ir pamiršt džiaugsmus –
Tam kaina nemaža: gyvybė.

1921

 

Mūza

Kai naktį laukiu, kad ji vėl užklystų,
Atrodo – mirsiu, jei nebus jos čia.
Ką reiškia laisvė, laurai ir jaunystė
Prieš mielą viešnią su fleita grakščia?

Atėjo. Šydą praskleidė. Išbandė
Mane žvilgsniu, lyg tuoj kažką praneš…
Jos klausiu: „Ar tai tu tercinom Dantei
Kuždėjai Pragarą?“ – Atsako: „Aš.“

1924, Peterburgas, Kazanskaja 2

 

Vertė Andrius Krivas