Planas B

Iš netrukus išeisiančio apsakymų rinkinio „Bibliofobija“

Šį kartą turėjai Planą ir atkeliavai čia su demonais.
Kaimas, kaip visada, pasitiko šimtais neįprastybių, ir nors ne visos jos buvo malonios, jau žinojai, kad po kelių dienų apsiprasi ir irzulio nebekels beveik niekas: nei įkyrios musės kambariuose, nei šleikščiai šilto pieno teliuškavimas kibire grįžtant po paskutinio melžimo, nei drungnas vanduo geležiniame dubenyje, kai vakarais įmerki į jį purvinas kojas; po kelių dienų visa tai taps išgalvoto pasaulio paribiais, ir tu klaidžiosi po juos abejingai, nekreipdamas dėmesio į šią uždarą erdvę ir joje įsikalinusius suaugusiuosius, tuos žmones, kurie čia tarytum dar uoliau atliko savo tarnybą ir kurių „reikia“ čia buvo kažkoks nuožmesnis, atkaklesnis ir tvirtesnis, beveik nepajudinamas ir nekintantis, ir tu pastebėsi čia tik laiką, nes laikas čia buvo kitoks, tarsi sustingęs vietoje arba besisukantis amžinuoju ratu, lyg knygose, ir todėl nusprendei, kad spragų į tikrąją tikrovę, kaip ir didžiosios suaugusiųjų paslapties įminimo, reikia pradėti ieškoti būtent šičia, tačiau neskubėjai, buvai kantrus, žinojai, kad pirmiausia turi apsiprasti, tapti savas šiai aplinkai ar bent jau toks apsimesti ir ją apgauti, ir nusprendei, kad reikiamą akimirką tau parodys šuo, tas prie tvarto pririštas niekingas padaras, visų šio pasaulio „reikia“ įsikūnijimas, tau įžengus pro vartus į kiemą lojęs lyg paklaikęs, taip stipriai puldinėjęs tavo pusėn, kad atrodė, jog mato ir demonus, tavo draugus, bet paskui imsiantis loti vis ramiau ir galiausiai, po kelių dienų, jau priimsiantis tave kaip savą ir pasitiksiantis linksmai vizginama uodega – štai tada jau bus galima prie jo prieiti ir paniekinamai paglostyti, ir kaip tik tada jau ir tu nustosi pastebėti viską, kas tau neįprasta šioje išgalvoto pasaulio pusėje, kaip tik tada, apgavęs ir apsigavęs, jau galėsi imtis Plano, o iki tol skaitysi, knygą po knygos, kaip jau keletą metų, nes neradai kito būdo sužinoti tiesą, taip slepiamą suaugusiųjų, tų žmonių, kurie dirbdavo, pykdavosi, linksmindavosi, tuokdavosi ir skirdavosi, gimdydavo vaikus, sirgdavo ir mirdavo, bet visa tai darė tarsi be jokios idėjos, be jokio sumanymo – jie buvo tau panašūs į galingos rankos nuo kalno paleistus akmenis, riedančius į bedugnę, riedančius tik todėl, kad juos sviedė, nebandančius pakeisti krypties, sustoti ar įveikti žemės traukos; viskas, ką jie darė, buvo skirta tam, kad sušvelnintų savo apgailėtinų šonų smūgį į kitus akmenis ar žemę, kad pasirūpintų geriausia ir patogiausia vieta tenai, apačioje, juoduojančioje bedugnėje, ir jie gailėdavosi tų, kuriuos ta galingoji ranka nuo viršūnės sviedė per stipriai, taip stipriai, kad mestieji nulėkė iškart į bedugnę arba vos vieną kitą kartą stuktelėjo į kalno šlaitą, o patys tikėjosi, kad riedės kuo ilgiau, gal aštuoniasdešimt ar net šimtą metų, nepaisydami skausmo, nepaisydami visos šio riedėjimo beprasmybės, neišsklaidomos nei degtine, nei maldaknygėmis, ir tu nusprendei, kad negali būti, jog neturi jie jokio plano ar tikslo, kad šitaip kankinasi veltui, tiesiog todėl, kad „reikia“, bet kai apie tai klausdavai ir tais retais atvejais, kai suaugusieji bandydavo tau atsakyti, viskas virsdavo beprasmiškų teiginių kratiniu, tarsi būtų sakę jie, kad savanoriškai atlieka privalomąją tarnybą, nepastebėdami, kad tame junginyje slypi neįveikiamas prieštaravimas, ir tu nežinojai, ar jie išties nepastebi to prieštaravimo, ar tik dedasi nepastebį, ir galiausiai nusprendei, kad jie patys nežino, visi tie suaugusieji, nežino savo judėjimo priežasties ir todėl eina į paradus ir bažnyčias, ploja ir žegnojasi, nes tose vietose jiems patiems paaiškina visus „reikia“, ir jų rankos tiek viena, tiek kita daro nuoširdžiai, bet tau atrodė, kad tai tik dar vienas bergždžias judesys, dar vienas būdas sušvelninti smūgį į kitus akmenis ar kalno šlaitą, kad tikrasis atsakymas vis tiek slepiamas, nepasakomas nei tribūnose, nei sakyklose, nes iš ten buvo kalbama tik apie tai, ko reikia kažkam kitam – dideliam ir galingam, reikliam ir trokštančiam aukų, vadinamam įvairiais vardais, – bet nutylima, ar to reikia jiems, klusniai stovintiems miesto aikštėje ar klūpantiems bažnyčioje, ir tu pasinėrei į knygas, nes jas suaugusieji rašė kitiems suaugusiesiems, taigi turbūt kuriame nors puslapyje rasi atsakymą, paaiškinantį tikrąsias suaugusiųjų priežastis ir motyvus, ir ten, knygose, taip pat buvo pasakojama apie bedugnėn riedančius akmenis, bet jų puslapiuose tie akmenys buvo savotiškai sustingę amžinajame judėjime, apie jų kritimą buvo galima skaityti vis iš naujo, be to, kai kurie jų priešinosi, kabinosi į kalno šlaito paviršių, maištavo, bandė sustoti, abejojo ir, svarbiausia, kamavosi dėl to paties klausimo, kuris nedavė ramybės tau, ir knygose buvo daug galimų atsakymų, daug jų variacijų ir versijų, ir visos jos atrodė teisingos: knygų akmenys, tegul ir taip pat riedantys nuo kalno, visada turėjo tikslą ar planą, tie tikslai kartais buvo niekingi ir apgailėtini, bet vis dėlto tikslai, o ne tiesiog bandymas kuo ilgiau pratęsti savo riedėjimą, ir tu vis svarstei: jeigu suaugusieji šias knygas rašė kitiems suaugusiesiems, kodėl jie, šias knygas skaičiusieji, gyvena taip, lyg šių knygų nebūtų, kol galiausiai knygos tapo tau tikresnės už tikrovę, jų idealai tapo realesni už šalimais judančius suaugusiuosius, nesusimąstančius, kad jeigu kažkam, dideliam ir galingam, vadinamam daugeliu vardų, norisi mėtyti nuo kalno akmenis į bedugnę, tai visai nereiškia, kad akmenims reikia į tą bedugnę riedėti, o ir kodėl apskritai tas didelis ir galingas, vadinamas daugeliu vardų, mėto tuos akmenis, gal taip pat tik todėl, kad „reikia“, ir nors atsivertus knygą nebūdavo panašu, kad skaitytum apie kažką pažįstama, greičiau priešingai, atrodė, kad šiuose puslapiuose kažkas praleista, kažkas nepaminėta ir nutylėta, tu jau žinojai, kad viskas yra kaip tik priešingai: tai šiame išgalvotame pasaulyje kažkas nepaminėta ir nutylėta, todėl reikia jame rasti spragą į tikrąją tikrovę ir pro ją prasibrauti, ir nuo skaitomų žodžių apimdavo noras atsidurti ten, iškreiptai tekančiame laike, ir pamatyti tas spragas, kurias matė suaugusiesiems rašę suaugusieji ir kurių dar nepavyko pamatyti tau, vienuolikmečiui, ir net kai tie pasauliai kartais skausmingai susidurdavo, tu jauteisi ramus, nes jau susipažinai su knygų veikėjais, taip pat tai patyrusiais, ir todėl nesijautei vienišas, tik dar uoliau bandydavai neišsiduoti, kad žinai, jog ši tikrovė – iliuzija, kad žinai tikrąją, kurioje ieškoma tiesos ir tikslo, kurioje akmenys padeda kitiems akmenims ar net myli juos, nes visi ridenasi vienoje beprasmybėje, be to, turėjai draugus, demonus ir piktąsias dvasias, tas kvailas išgalvotas būtybes, aptiktas knygų puslapiuose ir surašytas į tavo sąsiuvinį, sudominusias tave bemąstant apie tai, kad tie žmonės, suaugusieji, visą savo gyvenimą priima kaip bausmę už kažkokį nusikaltimą, kad nori būti paleisti iš šio kalėjimo, tačiau tuo pat metu deda pastangas, kad jame užsiliktų kuo ilgiau, ir tai buvo panašu į dar vieną prieštaravimą, nes jeigu riedėjimas nuo kalno – bausmė, vadinasi, kiekvienas akmenukas turėtų trokšti kuo greičiau pasiekti apačioje godžiai laukiančią prasižiojusią bedugnę, bet juk akivaizdu, kad akmenukai daro viską, bandydami atitolinti kritimą bedugnėn, tad gal bausmė yra ne riedėjimas, o pati bedugnė, o gal ten, apačioje, nėra jokios bedugnės, gal ten tik kito kalno papėdė, ir niekas ten, apačioje, nesikeičia, tik riedantis akmenukas tampa stovintis vietoje, bet net jeigu taip, bausmė buvo kažkaip susijusi su „reikia“, o suaugusieji, rodos, šventai tikėjo ja kaip atbaidymo priemone, ir todėl ėmeisi ją tyrinėti, skaitei apie mirtimi nubaustus nusikaltėlius ir griežčiausius kalėjimus, galiausiai pats prikrėtei eibių, kad būtum nubaustas, bet kai gavęs diržu ar stovėdamas kampe klausei savęs, ar tai atima norą nusikalsti, aiškiai suvokei, kad ne, noras išlieka, kad kiekviena bausmė yra beprasmė, nes kiekvienas nusikaltėlis yra tikintis, jis žino, kad daugybė kitų nusikaltėlių įkliuvo, jis žino, kokia bausmė numatyta už jo nusikaltimą, ir nesvarbu, kokia ji būtų – diržas, elektros kėdė ar bedugnė, – darydamas tai, ką daro, jis tiki, kad jam pasiseks, kad jis yra išimtis iš taisyklės, be to, jis tiki tuo dideliu ir galingu, vadinamu įvairiais vardais, bet neabejoja, kad ir jis kartais užmerkia arba į kitus nukreipia savo akį, neabejoja, kad jis supranta, kaip skausminga jiems, akmenukams, riedėti, taip skausminga, kad kartais norisi apgauti net jį, didelį ir galingą, ir jeigu taip, bausmė tėra dar viena šios netikros tikrovės iliuzija, dar viena priežastis suaugusiesiems ploti ir žegnotis, ir todėl tu susidomėjai demonais, kvailomis ir išgalvotomis, bet maištingomis būtybėmis, kurių motyvacija buvo sudėtingesnė, kurios neverkšleno dėl duobėmis išmušto tako, o ieškojo aplinkkelio, galiausiai ėmei laikyti juos savo draugais, tegul ir nenuspėjamais ir nekeliančiais pasitikėjimo, ir ne tik įtraukdavai į sąsiuvinį jų vardus, bet ir pridėdavai išgalvotus aprašymus, nes nieko juk blogo dar labiau išgalvoti tai, kas ir taip išgalvota, ir todėl tą dieną, kai pasveikintas šuns nusprendei, kad tapai šiai aplinkai savas ir jau metas pagaliau imtis Plano – pernakvoti tvarte ant šieno, kaip tai mėgaudamiesi darė knygų veikėjai, ir šitaip, atkartojant juos, rasti spragą į tikrąją tikrovę, – pasiėmei su savimi ir demonus, tas kvailas išgalvotas būtybes, ir sutemus įžengei į tvartą, pasukai prie aukštų kopėčių ir užsiropštei ant didžiulės šieno stirtos viršaus, tada atsigulei, pasidėjai šalimais sąsiuvinį su demonų vardais ir ėmei dairytis po viską jau gaubusią akliną tamsą, tokią tirštą ir neperregimą, kad nebuvo skirtumo, į kurią pusę žiūrėsi, – žvilgsnis visur atsiremdavo į tą pačią vientisą juodumą, ir tu įsmeigei akis į tą tamsą, pasidėjai rankas po galva ir ėmei laukti miego, atversiančio spragą į tikrąją tikrovę, ir šienas kvepėjo gardžiai, bet nuo jo be perstojo sklido mįslingas šiugždėjimas, tarsi kažin kas choru tyliai kuždėtų vienas kitam tą pačią didelę paslaptį, o nuo kiekvieno krustelėjimo tavo kūną nudiegdavo skausmas, nes šiaudgaliai įsibesdavo į tavo odą, ir galiausiai tu atsisėdai, pabandei išlyginti savo guolį, bet vis tiek atrodė, lyg be perstojo būtum badomas dešimčių adatų, kuriomis į tavo kraują teka skausmingi skiepai, ir ilgai šitaip varteisi, iki vidurnakčio, o paskui atsidusai, vėl įsmeigei akis į tamsą, bet žiūrėti į ją buvo skausminga, žvilgsnis nerado jokio taško, į kurį galėtų susitelkti, todėl tuščiai blaškėsi, negalėdamas aprėpti to, kas tvyro priešais, o tamsa tarsi plėšė vyzdžius, bandydama praplėsti sau kelią, šiaudai dūrė vis stipriau, vis skausmingiau tekėjo skiepai į tavo kūną, ir norėjosi sustingti ir nebejudėti, nes nuo kiekvieno krustelėjimo smigo dar daugiau adatų, ir prisidengdamas akis nuo tamsos vis klausei: nuo ko tave skiepija, o paskui atsisėdai, apgraibom radai kopėčias ir nulipai žemyn, lygiai taip pat apgraibom priėjai prie tvarto durų ir išėjai į lauką, ir šuo išlindo iš būdos, tingiai vizgindamas uodegą priėjo pasveikinti, o tu atsisėdai ant žemės ir susiėmei už galvos, vis svarstydamas, kurios tavo prielaidos klaidingos, bijodamas minties, kad ir knygos nesako teisybės, kad jeigu štai toks niekniekis kaip tavo Planas atvėrė ne spragą, o sieną, vadinasi, ir už visų kitų, gerokai svarbesnių dalykų slypi tas pats nebylus mūras, nubraižytas tokių kalinių kaip tu nagais ir rankomis, ir galiausiai nusprendei, kad yra dar blogiau, kad jos meluoja, tos knygos, kad jos tėra suaugusiųjų bandymas patiems pasijusti dideliems ir galingiems, vadinamiems daugeliu vardų, ir tai dar bergždžiau už akmenų riedėjimą, nes kad ir kiek jie stengtųsi, – jų vardas tik vienas, ir jeigu taip, vadinasi, nėra jokios tikrosios tikrovės, yra tik ši nyki ir apgailėtina tikrovė su mėtomais nuo kalno akmenimis, yra tik ši savanoriška privalomoji tarnyba, kurią jie vadina laisve, nors iš tiesų vienintelė jų laisvė – paspartinti savo riedėjimą ir pirma laiko pasiekti bedugnę, bet ir ja nesinaudoja, nes bijo bausmės, ir tau norėjosi verkti, norėjosi riaumoti ir staugti, ką nors sudaužyti, nuniokoti, išniekinti, nudobti, ir tada pajutai prie kojų prigludusį šunį ir staiga pašokai, nubėgai į tvartą ieškoti dalgio, to paties, kuriuo buvo nupjautas tas melu šiugždantis šieno kalnas, ir radęs jį grįžai, pasiryžęs užkapoti šunį, tą „reikia“ įsikūnijimą, trokšdamas, kad paskui, iš ryto, suaugusieji subėgtų ir pasibaisėję kalbėtų apie tavo žiaurumą, galbūt net pavadintų žvėrimi, o tu tada kvatotumeisi visu balsu, nes juk tai jie apdangstė apgaulės klostėmis „reikia“, vadinasi, ir jų „nereikia“ toks pat, vadinasi, tuos du žodžius skiria tik plona lyg dulkių sluoksnis pertvara, ir todėl jie taip lengvai per ją šokčioja, nesuprasdami, kad jeigu kažkas, didelis ir galingas, vadinamas daugeliu vardų, staiga nusičiaudėtų, tas dulkių sluoksnis išnyktų, ir jie, buki akmenys, tada pasimestų ir nežinotų, ką daryti, baugščiai apmirtų sustingę ir maldautų to didelio ir galingo, vadinamo daugeliu vardų, vėl pakelti ranką ir juos mesti, o paskui perskirti jų gyvenimą plona lyg dulkių sluoksnis melo pertvara, apsvaiginti naujais „reikia“ ir „nereikia“, ir tu užsimojai, užsimojai ketindamas smogti, bet šuo patikliai priėjo arčiau ir stryktelėjęs lyžtelėjo tavo ranką, o tu įniršai, nes šuo buvo per arti, kad galėtum kirsti, o nuo draugiško lyžtelėjimo krūptelėjai lyg nuo smūgio ir pro ašaras maldavai tavęs neliesti, loti, kandžioti, braižyti nagais, bet šuo tik laižė tavo ranką, tebelaikančią nuleistą dalgį, ir tu nežinojai, kaip tau įrodyti, kad esi čia svetimas ir turi būti aplotas, ir galiausiai nusviedei dalgį šalin ir parėjai į tvartą, atsisėdai ant kopėčių stipino, nusprendęs kiaurą naktį dėbsoti į akis plėšiančią tamsą, bet negrįžti ten, kur šiltuose pataluose miega akmenys, kaupdami jėgas rytojaus riedėjimui, ir nakties valandos slinko lėtai, ir kažkurią iš jų tu prisiminei sąsiuvinį su demonų vardais ir tavo kurtais jų aprašymais, likusį kažkur ten, melu šiugždančio šieno kalno viršūnėje, ir neįmanomą rasti, ir ėmei vardinti juos iš atminties, tarsi šaukdamasis pagalbos, vardinai juos visus, ir visi demonai jau atrodė nebe draugai, o sąjungininkai, nes šitos kvailos išgalvotos būtybės buvo tiesiog išgalvotos, sugėrusios juodumą rankų, kurios ploja ir žegnojasi, o ir nežinia, kas blogiau: būti išgalvota piktąja būtybe ar išgalvoti gerąsias, tad vardinai piktąsias dvasias ir rinkaisi iš jų vieną, kurią norėtum išsikviesti dabar, štai šitą begalinę naktį, kai buvai paskiepytas ir išmokai atskirti išgalvotą pasaulį nuo dar labiau išgalvoto, ir galiausiai išsirinkai mane, sukubę, o tada nulipai nuo kopėčių, nusirengei ir atsistojai nuogas greta melu šiugždančio šieno kalno, ir laukei manęs, sukubės, laukei, nors žinojai, kad manęs nėra, kad aš išgalvota, bet kartu suvokdamas, kiek daug po šios nakties tamsa laukiančių to, kas išgalvota, miegančių, žiūrinčių į žvaigždes, stebinčių nusisukusio savo artimo petį, atsisukusių į savo artimą, jį bučiuojančių ir vis tiek laukiančių to, kas išgalvota, nes, matyt, tik šitaip ir galima išgyventi šią tamsą, – ir galiausiai pastebėjai juodumoje kažin ką sušmėžuojant, ir net jei tai buvo iliuzija, tau buvo vis vien, nes nusprendei tikėti.
Visa kita rankos padarė pačios.