Epitafijų ciklas VIXI

Pabaiga. Pradžia Nr. 21

 

XXIII. Epitafija santechnikui Genadijui Vasiljevičiui Vodopjanovui

Degtinėj mirkai ir mirkai vandeny,
Sukiojai kranus, –
Sakei, jog degtinė tau buvo skani,
Vanduo – neskanus.

 

XXIV. Narkomano iš Amsterdamo epitafija

Alkoholio nevartojau. Žolę rūkiau.
Mėgau keksiuku ją užkąst.
O kam nedašuto, tam išversiu aiškiau:
Zuig op mijn lul, stomme gast,¹
Man jau nebėr ko prarast.

 

XXV. Džiovininkės epitafija

Bijojau kraujo,
O dabar nebijau:
Gyvent – ne nauja,
Bet ir mirt – ne naujau.

 

XXVI. Odminio epitafija

Jei esmė iš tiesų tapati,
Vienoda,
Tai ir oda visų – ta pati:
Vien oda.

 

XXVII. Epitafija vėžiu mirusiems dvynukams

Už ką vaikus?
Tada imk, Viešpatie, ir batukus.

 

XXVIII. Niekieno epitafija

Praeivi, eik pro šalį:
Čia guli niekas,
Kuris nemiega niekad,
Juk niekas miegoti negali.
Į kapą žvelk akim šalta
Ir nieko negailėk,
Nes nieko nėr po šia plyta.
Tai tiek.

 

XXIX. Litvakui Aaronui Levi, mirusiam Paryžiuje, palaidotam Vilniuje, Sudervės žydų kapinėse

Lietuva tau buvo ça va.
Tebūnie tau jos žemelė lengva.
².

 

XXX. Įskaudinto emigranto, palaidoto Kanadoje, epitafija

Tegu ir šąla man sėdynė
Svetimų klevų pavėsy,
Bet, nedėkingoji tėvyne,
Net ir mano kaulų neturėsi.

 

XXXI. Epitafija Zylei mažylei

 

Antkapis – spygliais pabarstytas žemės kauburėlis pamiškėj, negrabiai sumeistrautas kryželis iš dviejų pušies pagaliukų ir pilkšvo kartono atplaiša, ant kurios žaliu flomasteriu prikraigliota:

 

Če guli zilė mažilė.
Ja uškasė Lukas, Domas ir Žyvilė.³

 

XXXII. Epitafija žuvusiam mylimam katinui Munciui

Munci, man taip maudžia
Tavo nebūtis skaudi.
Ir gaudžia, gaudžia, gaudžia
Tuštuma aidì širdy. Girdi?

 

XXXIII. Epitafija kompozitoriui minimalistui

 

 

 

 

Toliau – tyla.

 

XXXIV. Epitafija liftininkui

Į paskutinį kelią
leidęsis atmink:
medinis liftas kelia
žmones tik žemyn.

 

XXXV. Kaimo kvailelio Netradicinės proto orientacijos individo epitafija

Bū bū.

 

XXXVI. Epitafija neskiepytam vaikui

Ūmai,
negirdimai,
neregimai
tave nusinešė tymai.
Liūdi giminės. Gedi tėvai.
P. S. Nesk(i)epeni, tu mus apgavai.

 

XXXVII. Atgailautojo epitafija

Mane sugundė gloria mundi⁴,
nors šio pasaulio garbė
ankšta kaip sekundė,
o amžinybė –
– beribė
duobė,
duobė,
duobė.

 

XXXVIII. Rūkaliaus epitafija

Rūkiau nedaug ir „Salem“ paprastai,
Kol nuo mentolio plaučiai man sušalo.
Ir juodą tiesą supratau tiktai,
Kai „Salem“ perskaičiau iš kito galo.

 

XXXIX. Ciniko epitafija

Mane palaidojo dauboj, kur pelkę
Vos spėjo darbininkai išdžiovint.
Bet kur ten rasti negesintų kalkių,
Kad spėčiau ašaras draugų gesint?

 

XL. Nardytojo epitafija

Būtis – tai praraja
ir spąstai:
kas paneria į ją,
paskęsta.

 

XLI. Epitafija sau

Aš pailsau
gyventi kančioj,
be to, apačioj –
vėsiau.

 

XLII ( )

Užrašas nusitrynęs, neaiškiai įžiūrimas tik begalybės ženklas

… ∞ …

 

XLIII. Epitafija akmentašiui Petrui Kaminskui

Ant paprasto lauko riedulio iškaltas belstukas ir data: 1915–1989

Tuk tuk.
Kas tu?
Akmuo.
Kieno?
Kaminsko
Iš Minsko.

 

XLIV. Epitafija Sizifo akmeniui

Už akmenį tvirtesnis raumuo,
ir už dievus tvaresnis mitas.
Sugrįžęs į žemę namo,
čia ilsis įskilęs, korytas,
pavargęs Sizifo akmuo.
O Sizifas? Per žemę ritas.

 

XLV. Baigiamoji epitafija žmonijai

Daug nulių tyliai kapuose
Po pliusais – kryžiais – guli.
Visa būties suma juose:
Nuo lopšio lig drobulės.

 

¹ Čiulpk mano b…, goželi (ol.).
² Tancevà. Tradicinė baigiamoji epitafija-santrumpa ant žydų antkapių: (liet. „tebūnie jo / jos
siela įpinta į gyvybės mazgą“). Frazės šaltinis – Pirmoji Samuelio knyga (1 Sam 25, 29): „…mano viešpaties gyvybė bus įrišta į gyvųjų ryšulėlį Viešpaties, tavo Dievo, globoje…“
³ Epitafija zylutei, kurią radę iškritusią iš lizdo patys vaikai netyčiom ir numaigė. Kaltininkų vardai – kaip liudija užrašas – aiškūs.
⁴ Pasaulio garbė (lot.).