Apie Vandą Juknaitę ir ekstremalias situacijas

Jubiliejai visada kaip atlaidai. Ateini įsikibęs į puokštę pasakyti arba pasiklausyti pagražintų žodžių, pastovėti po oficialiosios dalies garbės sargyboje prie pyragų ir gėrimų. Jubiliejiniuose renginiuose daugelis viešųjų kalbėtojų persistengia, nes reikia atrodyti ir kalbėti pakiliai, nekasdieniškai. Vieni nusikalsta tuo, kad kažko nepasako, kiti – kad pasako per daug ir pro šalį. Neretai jubiliejiniai spektakliai vyksta tarsi ne jubiliatui ir net ne kviestiniams svečiams, o tarsi kažkokiems įsivaizduojamiems priekabiems stebėtojams ar projektų vertintojams.
Šiemet rašytojai Vandai Juknaitei nenusikalsime. Nes nebus jokių visuotinių susiėjimų ir viešųjų oracijų jos jubiliejaus proga.
Gerai pamenu V. Juknaitės jubiliejų, švęstą lygiai prieš dešimt metų. Tomis dienomis su keletu kitų užsieninių rašytojų buvau pakviestas savaitei į vertimų plenerą Ventspilyje. Penktąją dieną paryčiais kėliausi iš šiltos lovos ir apgraibom per juodą Baltijos tamsą nusliūkinau į autobusų stotį. Priešpiet persėdau Rygoje, temstant išlipau Vilniuje. Norėjau išsigryninti litų ir pirkti gėlių dėstytojai, bet bankomatas Arklių gatvėje prarijo mokėjimo kortelę ir nieko nedavė. Nieko baisaus – smulki technogeninė avarija – po poros dienų banko skyriuje kortelę grąžins, bet tą valandą likau su keletu nekonvertuojamų latų piniginėje. Į jubiliejinį vakarą Rašytojų sąjungoje, rodos, nepavėlavau. Nebeatsimenu, kas kalbėjo, kas viešai sveikino. Kai vakaras persikėlė į antrą aukštą, į furšetą, priėjęs įteikiau mylimai dėstytojai molinį butelį „Rīgas balzams“. Vietoj gėlių. Dar ir dabar nežinau, ar tas molinis daiktas su mįslingu turiniu viduje pridera, ar nelabai. Pats tokio nesu ragavęs. Įtikinau save, kad tai visai normali dovana, nes juk visi normalūs žmonės vieni kitiems iš Latvijos veža dovanų „Rīgas balzams“. Reikia kartais pamėgint pabūt kaip visi žmonės.
Po jubiliejinio renginio pasiskolinau pinigų ir naktiniu autobusu išvažiavau atgal į Latviją. Nuvažiavęs į vietą supratau, kad nebuvo reikalo skubėti – niekas ten manęs nepasigedo. Pasaulio rašytojams ir be manęs gerai einasi.

Kaip būtų gera turėti atminties kortelę – įsikiši į galvą ir išsigrynini tuos prisiminimus, kurie labiausiai šia proga pritiktų. Galbūt viską prisiminčiau ir pats, jei nebūtų pašalinių trukdžių. Dabar, kol mėginu išsiversti be pagalbos iš šalies, koridoriuje, prijungtas žnybtais prie elektros tinklo, kraunasi automobilio akumuliatorius. Apynaujis daiktas. Dar prieš porą dienų mašina užsivesdavo iš pusės raktelio pasukimo. Lapkritis šiemet anomalinis, šiltas, ir šviesų niekada nepalieku įjungtų. Kur ten kas užtrumpino – instaliacija per sudėtinga, kad pats atsektum. Nesuprantu, kodėl panikuoju, – juk galėčiau mėnesį kitą išsiversti be automobilio. Važinėjuosi nedaug – per dvejus su puse metų su tuo automobiliu tik 40 000 km. Taip išeina, kad neturėdamas aiškaus tikslo – retkarčiais palėkdamas į kaimą ar į futbolą – apvažiavau aplink pasaulį. Pats nepajutau, kaip tapau priklausomas nuo mašinos. Gal ne nuo jos, labiau nuo galimybės bet kuriuo paros metu pabėgti iš miesto. O kas tas miestas? Antraeilių prievolių mazgas.
Kol rašiau prieš tai esančią pastraipą, kompiuteris supanikavo, automatiškai persikrovė ir keletui minučių įjungė operacinės sistemos atnaujinimus. Kurį laiką sėdėjau bejėgis. Laukiau sklaidydamas ranka prirašytus juodraščius, kol tas aparatas teiksis veikti. Atkūrė ne visą tekstą. Iš naujo rašau lygiai tą patį, bet išeina visiškai kitaip.
Tada išaušta kita diena. Iš ryto – sportuoti, kad būčiau sveikesnis ir žvalesnis. Saugodamas vartus griūvu varžovui į kojas, tas netyčia užmina ant rankos. Kaulai nelūžta, bet po to keletą dienų oda ant kairiosios plaštakos maino spalvas lyg chameleonas. Dar kitą dieną trimetis sūnus alkūne išmuša dekoratyvinį durų stiklą. O dar kitą to paties lapkričio dieną su Regimantu Tamošaičiu ir Alvydu Šlepiku važiuojame į Merkinę, į Stasio Stacevičiaus jubiliejinį vakarą. Važiuojam susikaupę ar sutrikę – ką šia proga reikės pakalbėti apie Stacevičių, kai iškvies prieš žmones? Įvažiuojant į Merkinę yra žiedinė sankryža. Kai Regimantas, praleidęs ja riedantį automobilį, pabandė pajudėti iš vietos, paaiškėjo, kad nebeįsijungia pavaros. Visos, išskyrus atbulinę. Dar vienas smulkus – laimei, tą kartą operatyviai išspręstas – technogeninis incidentas.
Ne pirmas kartas, kai, susiplanavus nudirbti devynis darbus, pasipila nenumatyti trukdžiai. Tarsi šalia būtų nematomas varžovas, kuris žaidžia su tavimi ant pražangos ribos. Apstumdo – ne tiek, kad pargriūtum, bet kad išmuštų iš numatyto tempo. Šį lapkritį bandau susidėlioti – ko ir kiek esu gavęs iš dėstytojos ir rašytojos V. Juknaitės, todėl visa, kas atsitinka minčių apie ją fone, kelia visokių įtarimų – tarsi kas nematomas norėtų pasakyti: nevark, nieko gero tau neišeis. (Buvau sugalvojęs parašyti – V. Juknaitė yra tokia iškili, kad jos fone net smulkūs gedimai atrodo didingai, bet trūksta šią teoremą pagrindžiančio V. Juknaitės juoko fone.)

Retkarčiais randasi noras maištauti prieš skaitmenines technologijas. Vartau skelbimus, ieškau analoginių, lempinių, juostinių aparatų. Brangūs, gyvatės. Ir vietos daug užima. Aš ir automobilį norėčiau turėti sau bendraamžį, keturiasdešimties metų jaunumo. Kol kas negaliu sau tokio leisti, todėl vairuoju dvidešimtmetį. Ilgiuosi technologijų iš tų laikų, kai nebuvo mikroschemų kiekviename kvadratiniame centimetre, navigacijos – kai daugelį dalykų galėjai susiremontuoti pats. Replėmis ir atsuktuvu.
Lapkričio pradžioje neištvėriau ir nusipirkau vintažinį muzikinį centrą „Akai“. Išvertus iš japonų, akai reiškia „raudona“. Seniai knieti namuose kiniškas naujienas pakeisti japoniškomis senienomis. Aparatas beveik mano bendraamžis. Radijas neveikia. Kasetę suka tvarkingai. Stiprintuvas nenustekentas.
Sutapimas – važiuot pasiimt teko į Lazdynus. Pardavėjas – barzdotas ilgaplaukis – pasitiko prie sutarto prekybcentrio. Teko sekti jį lekiantį mopedu Architektų žiedu viršijant greitį – kai įlindo į kiemus, pamečiau iš akių. Laimei, intuityviai radau. Motoroleris apklijuotas „Zaraza“ lipdukais. Gali būti, kad mane sudominusio aparato savininkas – tas pats dėdė, kadaise, ano amžiaus pabaigoje, iš Tilto, vėliau iš Pylimo gatvės būstinių aprūpindavęs didžiąją dalį Vilniaus pankų, metalistų ir visų kitų neformalų audiodvasiniu penu. Tądien Lazdynuose pasijutau tarsi prieš dvidešimt trisdešimt metų. Išvilkus iš kiemų automobilius ir čia būtų galima filmuoti „Černobylį“.
Bet Lazdynai įsidėmėtini ne dėl to. Kaskart po rungtynių užvežęs kokį draugą į Lazdynus prisimenu, kad čia gyvena V. Juknaitė. Kadaise esu buvęs svečiuose, ėmiau interviu. Neatsimenu, kuris namas, kurioje Architektų didgatvės pusėje ji gyvena, todėl Lazdynuose dažniau nei kituose rajonuose pakeliu galvą ir žvalgausi į langus – bene pamatysiu ją pro langą žiūrinčią. Taip gali nutikti tik prastame filme.
Parvažiavęs prijungiu prie vintažinės garso sistemos garso kolonėles. Atsidarau dėžes su pakavotomis kasetėmis. Apžiūriu savo vėlyvosios paauglystės lobius. Tarp muzikinių albumų – buvau pamiršęs – aptinku kasečių su radijo laidų įrašais. Literatūrinės 2000-ųjų laidos iš Laisvės radijo rusų kalba, Gedimino Kajėno rengti poetiniai skaitymai Mažojoje studijoje, „Literatūriniai pavasariai“ VPU ir afterparty su Remigijum Audiejaičiu. Ir V. Juknaitės radijo laidos „Rizika gyventi“ įrašas. Kur mus, savo studentus, buvo pasikvietusi mokytis kalbėtis. 2004-ieji, rodos. Buvau pamiršęs, kad kažkas padovanojo įrašą. Niekad neklausiau, nes nepakeliu savo balso, nemokėjimo sklandžiai kalbėti. Bet V. Juknaitę išgirsti noriu.
Įrašą paleidžiu vidutiniu garsu. Pats išeinu į kitą kambarį, užsidarau duris. V. Juknaitės balsas kiaurai duris sklinda taip aiškiai, tarsi nebūtų jokių užtvarų. Puikiai girdėti, ką sako G. Kajėnas, ne veltui bardas. Įmanoma suprasti, ką kalba Antanas Šimkus – mokykloje dirbęs, įgūdžių turi. Kai įraše mano balsas – per duris nieko nesigirdi, vadinasi, galima klausytis.
Laidos tema – apie humanitarus šiuolaikinėje suprekintoje technologinėje visuomenėje. Juokinga tema. Labiausiai juokiamės, kai prieina kalba apie pinigus. Koks naudingas reiškinys yra juokas, – galvoju klausydamas laidos įrašo, – suartina kaip niekas kitas, nuvalo nereikalingas apnašas. Deja, labai greitai pasimiršta juoko priežastis. Žmonės linkę ilgiau prisiminti, su kuo ir kodėl verkė.
Su dėstytoja V. Juknaite kitaip. Jos juokas turi išliekamąją vertę. Tik bėda ta, kad tretiesiems asmenims, nedalyvavusiems jos paskaitose ir popamokinėje veikloje, neperteiksi autentikos.
Po to, kai atradau LRT mediatekoje laidų apie V. Juknaitę, daugelis mano išvedžiojimų tapo bergždi. Kai kurių įrašų garso kokybė tokia, kad iš viso to, kas ten kalbama, suprasti eina tik V. Juknaitės juoką.

Kai skaitydamas Kęstučio Nastopkos „Literatūros semiotikos“ pratarmę aptikau padėką profesorei Viktorijai Daujotytei už pakurstymus, be kurių studija nebūtų buvusi baigta, iškart pagalvojau, kodėl Vilniaus pedagoginiame universitete neatsirado autoritetų, kurie būtų pakurstę V. Juknaitę (vėliau pagalvojau, kad tik ji pati sau ir galėjo būti tuo autoritetu, bet jau buvo perpratusi, kad ne knygų ir vadovėlių rašymas gyvenime yra svarbiausia) parašyti įvadą į „raiškųjį skaitymą“. Kad mes, Pedagoginio absolventai, galėtume kitiems duoti paskaityti, ko mus tame universitete mokė. Nes apie V. Juknaitę ir jos paskaitas yra girdėję visi, o nusakyti jos metodikas ar perteikti jos pedagogikas glaustai itin keblus uždavinys. O ir po ilgojo išsamaus kurso ne visi lieka supratę, ko iš jų norėta.
Nors tie dalykai patys paprasčiausi. Visų pirma – nesimuliuoti. Nemėginti išsisukti, nesirinkti lengviausio kelio. Pasirinktą teksto gabalą – eilėraštį ar prozos puslapį – zulinti pusę metų, kol imsi neapkęsti, paskui susitaikysi ir vėl iš naujo įsimylėsi ir pajėgsi perskaityti kaip savo. Kai buvau septyniolikos metų pirmakursis, savaime suprantama, rinkausi lengviausią kelią, mėginau simuliuoti. Nes įsivaizdavau, kad jei esu autsaideris, tai turiu vilktis gale visomis prasmėmis. Tegu stengiasi tie, kurie iš reitinguotų mokyklų. Kai V. Juknaitė man pasirašinėjo įskaitą, pyko ir grūmojo, esą išmes tokį tinginį iš trečio kurso. Neišmetė, bet dukart ėmiau akademinių atostogų. Trečią kursą baigiau iš trečio karto. Pradėjau gaudytis, ko ta Juknaitė pirmakursius moko, tik magistro studijose, kai praktikos metu teko pačiam padėstyti raiškųjį skaitymą. Dabar, kai trečiojoje studijų pakopoje esu vėl trečiakursis, kai tenka bendrauti su rašančiais vaikais, studentais, jaučiu, kad juknaitiškų supurtymų kurso daugeliui trūksta.
Apskritai kurso pavadinimas „Raiškusis skaitymas“ gali būti pakeistas bet kokiu analogišku žodžių junginiu. Arba pavadintas lygiai taip, kaip kitas jos skaitytas kursas – „Elgesys ekstremaliose situacijose“. Jei į literatūrą žvelgtume ne kaip į neįpareigojančią pramogą, tektų įsisąmoninti, kad susitikimas su tekstu yra toks egzistencinis nuotykis, jog iš anksto negali žinoti, kuo visa tai baigsis. Dėmesio vertas literatūros kūrinys yra komplikuotas savyje užsisklendęs vaikas, iš kurio nereikia tikėtis nieko, bet gali sulaukti bet ko.
Tiesa, pradėti įvadą į V. Juknaitės metodiką reikėtų nuo to, kad vaikai ir visi kiti gyvi žmonės yra kur kas įdomesni ir svarbesni už literatūrą. Kol to nesuprasi, visos tavo literatūros bus pro šalį.

Simboliškai sutapo, kad, pasitraukus V. Juknaitei, neliko nei VPU, nei LEU. Subyrėjo pedagogų rengimas apskritai. Lituanistika tyliai traukiasi į pašalius tarsi laidinis telefono ryšys. Prieš tai, kažkaip per tyliai, dėstytojai V. Juknaitei buvo suteiktas profesoriaus laipsnis. Turbūt už kokius nors akademinius formalumus ir teisingai užpildytus popierius. Nors ji praaugo visus pedagogikos profesorius dar tada, kai vasaros stovyklose utėlėtiems gatvės vaikams plovė galvas.
Kažkada, kai bus atsitokėta ir imtasi atkurti pedagogikos studijas, žemiškąją, praktinę lituanistiką, visų pirma teks kažkam imtis rekonstruoti nematerialųjį V. Juknaitės paveldą. Santykius be falšo priemaišų. Be baimių pasirodyti silpnam, nežinančiam, trenktam.
Man jau dabar neramu, kai specialioji komisija surinks į krūvą visus stoties rajono V. Juknaitės gelbėtus ir globotus vasias, visus amžinus skolininkus – tokius kaip aš, kai ims kamantinėti, ką mums profesorė V. Juknaitė perdavė, kuo apdovanojo, kuo papirko. Ką reikės sakyti? Visko davė. Bet kas tas viskas yra – aš dabar labai aiškiai nežinau.