Senovės arijų giesmės protėvių vėlėms
Skaitytojų dėmesiui siūlome tris giesmes iš senovės arijų mitopoetinio giesmyno, vieno seniausių indoeuropietiškų tekstų (~1500 m. pr. m. e.) – „Rigvedos“. Visos šios sūktos („giesmės, teisingos ištaros“) skirtos mirties temai ir kai kurių autorių kartais įvardijamos „Laidotuvių himnais“. Pirmoji giesmė skirta Jamai (Yama) – mirusiųjų valdovui, dausų (svarga) karaliui. Vėlesnėje tradicijoje (ypač budistinėje) Jama laikomas mirties dievu, pragaro (narakos) valdovu, mirties personifikacija, kraupiais pavidalais vaizduojamas tibetiečių religiniame mene. Tačiau vedose Jama yra pirmasis mirusysis, atvėręs žmonėms kelią į mirusiųjų pasaulį ir tapęs jo valdovu. Jis laikomas Vivasvato („spindulingojo“ – Saulės) sūnumi, taip pat vietomis minima Jamos motina Saranju ir sesuo dvynė Jamė (pats žodis yama reiškia „dvynys“ ir gretinamas su latvių derliaus, skalsos dievybe Jumiu). Jama dažnai vaizduojamas puotaujantis su protėviais (pitarās), mitiniais giminių pradininkais (Angirasais, Bhrigumis, Vasišthomis). Šiose giesmėse bene ryškiausiai vedose atskleidžiamas pomirtinio pasaulio vaizdinys, artimas kitų indoeuropiečių tautų mirties simbolikai, – kelias į kalnus, pomirtinė ganykla, vėlės-gyvuliai, kuriuos gano dėmėti keturakiai šunys, piktosios dvasios, besitaikančios pagrobti sielą. Protėvių vėlės yra iškviečiamos, joms gausiai aukojama. Jų kvietimui, pagarbinimui, palankumo užsitikrinimui skirta antroji iš šių giesmių. Trečioji (X.18) formaliai skirta kreiptis į Mirtį, tačiau joje daugiau kalbama apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį skiriančios ribos atkūrimą – Mirtis užkardoma, užvožiama kalnu, o gyvieji skatinami linksmintis ir kuo ilgiau džiaugtis gyvenimu. Giesmės pabaiga gana miglota, dažnai laikoma pridėta vėliau – joje galbūt yra užuomina į našlių susideginimą, meldžiama Žemės, kad priimtų velionio kūną (iš šių tekstų aišku, kad tuo metu buvo paplitę tiek laidojimai žemėn, tiek sudeginimas ugnyje). Greičiausiai šių ir dar kelių giesmių pynė buvo giedama per laidotuvių arba protėvių pagerbimo apeigas. Esti ir ezoterinių interpretacijų, teigiančių, jog šiuose tekstuose kalbama ne apie kūnišką mirtį, bet apie dvasinį nužengimą į mirties karalystę (gr. katabasis), idant siela grįžtų kokybiškai atsimainiusi.
Vertėjas
X.14 Jamon
Išėjusį anapus didžiomis pakalnėmis, kelią daugeliui išžvalgiusį,
sūnų Vivasvato, sueigą žmonių – karalių Jamą lajumi apdovanoki.
Jama mums išeitį pirmasis radęs. O, jau niekas neatims šitõs ganyklos.
Kur mūsų protėviai pirmieji iškeliavę, šitais keliais ir gimusieji – paskui saviškius.
Matali – dainių, Jama – Angirasų, Brihaspatis – išaugintas giesmininkų.
Ir kurį dievai yra išugdę, ir kuris pats – dievus: vieni svaha, svadha kiti mogaujas.1
Ant šito, Jama, patiesalo gi atsisėsk, su Angirasais, protėviais pažįstamas.
Tave posmai, dainių ištarti, tegul atveš. Šituo, karaliau, lajumi mogaukis.
Su Angirasais, atkaki su šventaisiais, Jama, gaidomis čia daugianytėmis mogaukis.2
Vivasvatą kviečiuosi, kuris tėvas tavo, šiame aukojime ant demblio tegu sėdas.
O angirasai, mūs’ protėviai devyneriopi, atharvanai, somos verti bhrigūs.3
Tų šventųjų mesjen malonėje, laiminančiam didžiadvasiškume lai būsim.
Praeik, praeik takais pirmykščiais, kur mūsų pirmtakai protėviai praėjo.
Abu karalius, svadha šūkiais besimogaujančius, regėsi – Jamą ir Varuną dievą.4
Susiliek su protėviais, su Jama, su išpildytais ieškojimais aukščiausioj dausoje.
Palikęs tai, apie ką šnekėt neverta, sugrįžki namopi, susiliek su kūnu įstabiausio spindesio.5
Eikite šalin, skirstykitės, šliaužkite iš čia. Šitą pasaulį jam protėviai sukūrė.6
Dienomis, upėmis, žiburiais išpuoštą duoda atvangą jam Jama.
Prabėk pro Saramos šunis du – keturakius, margus – keliu pačiu tiesiausiu.
Tada prie protėvių, šaunių dalintojų, prieiki, su Jama kurie sykiu mogaujas mogiais.
Kuriedu tavo šunys, Jama, sarginiai keturakiai, kelių sargai, narsažvalgiai,
jiedviem patikėki šitą, karaliau, ir laimę, ir bevargdienystę duoki.
Du plačianosiai, gyvata tarpstą udumbalai7, Jamos vajai žmonėms iš paskos vaikšto,
tiedu mums vėl regėti saulę tegul duoda šiandien – gyvatą palaimią.
Jamai somą sunkite. Jamai liekite lajų.
Pas Jamą gi auka keliauja, paruošta kaip dera – Agnis jai už vajį.
Jamai sviestuotą lajų liekite ir pajudėkite.
Jis mus dievuosna tegul pasiims. Ilgą gyvenimą duos pragyventi.
Jamai karaliui visų saldžiausią auką liekite.
Šis pagerbimas rišiams – pirmagimiams, pirmiesiems, pirmtakams.8
Trimis kadrukomis skrieja pro šešetą plačiųjų tik vienon bekraštėn.
Trištubhas, gajatrė – visos tos eilės Jamoje sudėtos.9
X.15 Į protėvius
Tegu iškyla artimieji, tegu – tolimieji, tegu – vidurinieji protėviai, somos verti.
Vėlių tėviškėn žinantys darną kurie saugiai išėjo, tie protėviai mums lai pagelbės šaukiantis (dievų).10
Šisai pagarbinimas teesie protėviams, kurie pirmieji, kurie paskutinieji iškeliavo,
kurie nugulė žemiškoje karalystėje, ir tiems, kurie nūnai tarp viešių, puikiai aptvertų.
Aš protėvius lengvai surandamus radau, ir nepuotį, ir platų žingį Višnaus.11
Ant demblio kurie atsisėdę sulig svadha sunkomis peninčiomis gardžiuojas, tie čia patys greičiausi.
Ant demblio atsisėdę protėviai, čion – su pagalba. Šios aukos jums paruoštos – mėgaukitės.
Atvykit su savo pagalba pačia labiausia. Tada mums labą-skalsą duokite bekliaudę.
Protėviai, somos verti, prišaukti ant demblio, ant brangiausio pieso.
Jie tegul ateis, jie čia tepaklausys, tegul užtars, tegu padės jie mums.
Kelius priklaupę, į pietus atsisėdę, auką pagerbkite visi.12
Protėviai, tik nepakenkite, jeigu kokią nors pražangą dėl žmogiško būdo esame padarę.
Sėdėdami rausvųjų įsčiose, lobį duokite meldėjui mirtingajam.13
Savo vaikams, protėviai, paduokite šio gėrio. Čia galios dovanokite.
Tie mūsų protėviai pirmieji, somos verti, Vasišthos, kurie parvyko į somos vaišes,
su jais Jama drauge siautėdamas, su nūstančiais nūstąs, aukų kiek geidžia teėdie.14
Kurie iš dievų tarpo troškuliu alpstą žinovai apeigų, kurie dainomis liaupsėse įpaišyti,
Agni, atvyki su tais lengvai randamais tikraisiais dainiais šiapus, su protėviais, prie židinio susėdusiais.15
Kurie tikrieji aukoėdžiai, aukogėriai, kurie su Indra ir dievais į tas pačias vežėčias paimti,
Agni, atvyki su tūkstančiu šitų dievagarbių – pirmųjų, tolimųjų – su protėviais, prie židinio susėdusiais.
Agnio paragautieji protėviai, čionai ateikite, sėskite į savo vietas gerai vedami.
Ėskite aukas, ant demblio patiektas, lobį visadidvyrį dovanokite.
Tu, išmelstas, Agni Gimvydy, vežei aukas, jas gardžiai iškvėpinęs,
protėviams atidavei. Prarijo jie sulig svadha. Tu, dieve, ėdi patiektas aukas.16
Tuos protėvius, kurie čia, ir tuos, kurie ne čia, kuriuos pažįstame ir kurių nepažįstame,
tu žinai, kiek jų, Gimvydy – sulig svadha šaukimais, auka, gerai paruošta, pasidžiauk.
Agnio kurie sudeginti, Agnio kurie nedeginti dangaus viduryje mogaujasi svadha,
su jais – patvaldys. Šitą kūną, į vėlių šalį (skriejantį), kaip nori, taip įsivaizduok.17
X.18 Mirtin
Keliauk šalin, Mirtie, savu keliu, kurs skirtingas nei einančių dievopi.
Akylai ir ausylai – tau sakau: nekenk nei mūsų atžaloms, nei mūsų vyrams.
Mirties pėdsakus ištrindami kada nuėjote, dar prasiilginę sau ilgą amžių,
pritvinkę atžalų ir turto, tyri ir skaistūs būkite, aukų vertieji.
Šitie gyvieji nuo mirusių atgrįžo. Mūsų dievų šaukimas šįsyk buvo palankus.
Į šokius ir džiaugsmus mes atsisukome, dar prasiilginę sau ilgą amžių.
Šitą užkardą gyviesiems nustatau – teneeine paskui nė vienas šiuo tikslu.
Šimtą tepragyvensią rudenų apsčių. Lai mirtį kalnu jie uždengtų.
Kaip diẽnos viena kitą seka, kaip tiksliai laikmečiai eina po laikmečių,
taip, Sutvėrėjau, tu amžius sustyguok, kad paskesnis pirmesnio nepaliktų.
Užkopkite, gyvenimą amžingą pasirinkdami, vienas po kito, kiek tik jūsų esti.
Tvaštaras čia, pribuvėjas pritardamas ilgą gyvenimą gyventi jums teduos.18
Šios moterys – ne našlės, laimingai ištekėjusios – aliejumi sviestingu teapsiglies.
Be ašarų, be gėlos, brangakmeniais pasipuošę – telips šios žmonos gimdon pirmos.19
Pakilki, moterie, gyvų pasaulin. Prie dvasią išleidusiojo tu guli. Ateik.
Už rankos tave ėmusio, tavęs siekusio vyro nuotaka tu esi tapusi.
Lanką iš mirusiojo rankos imdamas, dėl mūsų spindesio, valdžios, dėlei jėgų (sakau):
Štai čia tu. Čia mes, didvyriški, visose kautynėse prieš apsimetėlius laimėsime.
Slink palengva motinon žemėn – ton plačiakraštėn meilion Žemynon.
Merga, vilnos švelnumo tam, kas jai aukoja, tave šita tesergsti nuo įsčių pražūties.
Prasiskirk, Žeme, neslėkie. Lengvai įžengiama jam būk, lengva – susiriesti.
Kaip motina vaiką – skreitu, Žemyna, jį apkloki.
Prasiskirdama Žemė lai tvirtai laikos. Juk tūkstantis mietų jon turi būti įkastų.
Tavi namai sviestu aptekę tebūnie. Visad jam priegloba čia teesie.
Suplūkiu žemę aplink tave. Šitą velėną bededant, lai ašen nepakenksiu.
Šitą stulpą protėviai tepalaikys. Čionai tau Jama buveinę teįrengs.
Ateis diena, ir mane padės lyg strėlės plunksną.20
Ateinančią kalbą sugriebiau kaip ašvį už apynasrio.
Iš vedų kalbos vertė Šarūnas Šimkus
1 mātālī – nežinomas žodis, galbūt kažkokios dievybės epitetas. Angirasai – mitiniai protėviai, dievų talkininkai, vedų poetų giminė. Brihaspatis – viešpats, globojantis maldas. Svāhā ir svadhā – apeiginės ištaros (visos pastabos – vertėjo).
2 Gaida, sauka (sāman) – pratisos, „suokiamos“ giesmės, iš kurių sudaryta „Samaveda“.
3 Atharvanai – ugnies kunigai, su kuriais siejama „Atharvaveda“. Bhrigūs – dar viena vedų poetų giminė. Soma – apeiginis gėrimas.
4 Varuna – nedažnai minimas kosmoso (r̥ta) viešpats, dangaus kūnų judintojas, čia gana netikėtai vaizduojamas šalia Jamos. Galbūt kadaise Varuna reiškė mirusiųjų valdovą, nes jo paveikslas išlaikęs daug chtoniškų savybių. Šitokia ištarmė leidžia pagrįstai bandyti gretinti Varuną su lietuvių Velinu (kas nesyk bandyta daryti tiek etimologiškai, tiek tipologiškai). Kadangi svadhā reiškia ne tik „šūksnį“, bet ir „prigimtį, savaimiškumą, savivalę“, tai galima versti „savivale besimogaujančius“. Varuna dažnai vadinamas visagaliu, patvaldžiu karaliumi.
5 Žymi „Rigvedos“ eilutė, daugelio vertėjų suprantama kaip nuoroda į sielos persikūnijimą. Tačiau žodis astam reiškia ne žemiškuosius namus (gr̥ha), o dvasinius. Etimologiškai jis susijęs su sugrįžimo, pasveikimo, susivienijimo reikšmėmis. Įstabiaspindis kūnas greičiausiai tapatintinas su saule, be to, žodį „kūnu“ čia būtų galima pakeisti ir „savimi“, nes tanu „Rigvedoje“ nuolat vartojamas kaip savybinis įvardis. „Išpildyti ieškojimai“ – išversta pažodžiui, nors paprastai aiškinama, esą tai „atlikti aukojimai“.
6 Manoma, kad čia nuvaikomi demonai, kraugeriškos dvasios, bandančios pakenkti išėjusiajam. Galima palyginti su XVI a. aprašytomis sūduvių laidojimo apeigomis, kur velionį palydi kardus iškėlę raiteliai ir šaukia: Beigeite beygeyte peckolle – „bėkite, bėkite, pykuoliai“.
7 Udumbala – niekaip tiesiogiai neišgliaudomas žodis, todėl, matyt, yra žodžio uḍumbara atmaina. Pastarasis reiškia fikusų rūšį (kekinis fikusas, Ficus racemosa) – pasak „Atharvavedos“, iš jo gaminti veiksmingi kabučiai. Povedinėje, ypač budistinėje literatūroje uḍumbara yra dažnai pasitaikantis simbolis – kaip medį nustelbiantis vijoklis jis lyginamas su mirtimi, pali kanone uḍumbara prilyginta nesavastingumui, visų pavidalų tuščiai prigimčiai.
8 Rišiai (r̥ṣi) – mitiniai pirmieji poetai, sukūrę („išgirdę, išvydę“) vedas.
9 Trikadruka – neaiškus žodis. Vėlesniuose tekstuose aiškinamas kaip tris dienas trunkanti somos šventė. Kadru yra lyg ir koks indas somai, verčiamas kaip „rudas, gelsvarudis“. Gali būti, kad tai kokio augalo pavadinimas. „Mahabharatoje“ Kadru laikoma Dakšos dukterimi ir gyvačių-nãgų (nāga) motina. Giesmių eiliavimai (triṣṭubh ir gāyatrī) skrieja pro šešetą dangų į aukščiausiąjį, septintą, Jamos dangų.
10 Avr̥kam verčiama „saugiai“, nors pažodžiui būtų – „bevilkiai“ (matyt, neužpulti vilko arba nesusipriešinę, kaip vilkai).
11 Višnus „Rigvedoje“ labiausiai aukštinamas kaip žengęs tris žingsnius. Su jais tapatinami trys pasaulio dalmenys – žemė, padangė ir dangus (dausos). Kas čia yra nepuotis
(= vaikaitis) – ne visai aišku, nors gali būti Agnis, kuris nesyk vadinamas Upių nepuotimi.
12 Dakṣiṇa gali reikšti ir pietus, ir dešinę, todėl kartais verčiama „į dešinę atsisėdę“, tačiau pietūs vedose siejami su mirusiųjų šalimi.
13 Rausvosiomis (aruṇī) čia gali būti pavadintos ir aušros (žėrinčios padangės), ir Agnio liepsnos, ir karvės.
14 Vasišthos – dar viena rišių giminė.
15 Žodis gharma susijęs su karščiu ir gali reikšti tiek saulės, tiek ugnies kaitrą, spindesį, dažnai verčiamas „židiniu“, nors kartais linkstama jį versti kaip „apeiginį gėrimą iš karšto pieno“.
16 Agnio nuolatinis epitetas – Jātavedas, „visų gimusių žinovas, Gimvydys“.
17 Matome, kad vedų laikais praktikuoti abu laidojimo būdai – tiek kremavimas, tiek laidojimas. Paskutinė eilutė labai miglota, skirtingai verčiama. Čia suprasta, kad patvaldys yra Agnis, gyvenantis su protėviais. Vėl minimas žodis kūnas (tanu), kuris čia akivaizdžiai – ne medžiagiškas, o imaginacinis ir gali būti suprastas kaip savastis. Veiksmažodžio kalp- pirminė reikšmė – „kirpti“ (etimologiškai atitinka šį mūsų žodį), tada – „formuoti, tvarkyti, kurti“, galiausiai – „įsivaizduoti, modeliuoti“; juo sykiu nusakomas tiek amatinis, tiek kosmologinis kūrybinis veiksmas, tiek kūrybinė vaizduotė. Gal čia prisimintinas „Sūduvių knygelės“ epizodas, kai išlydėję velionį sakosi regį jį (t. y. jo pavidalą) skriejant dangumi.
18 Mirtis įsivaizduojama kaip kalnas, į kurį reikia kopti (plg. tradicinius lietuvių vaizdinius apie mirtį kaip smėlio kalnelį, aukštą kalną, stiklo kalną). Tvaštaras – pasaulio dailidė, amatininkas, sukūręs jo tobulus pavidalus, susijęs su įvairiausia kūryba, gimimu.
19 Dalis tyrinėtojų mano, kad čia nusakoma satės apeiga, kai našlė susidegina velionio savo vyro kremacijos lauže (gimda yoṇi tada suprastina kaip židinys), tačiau kitas posmas tam lyg prieštarauja. Šiaip mergelėmis vedose dažnai vadinamos aukojamo sviesto srovės.
20 Greičiausiai poetas kalba apie būsimą savo mirtį.
