Literatūra / Vertimai

STANISŁAW BARAŃCZAK

2019 11 08

Poezijos vertimai

Stanisławas Barańczakas (1946–2014) – lenkų poetas, literatūros kritikas, vertėjas, disidentas. Vienas žymiausių lenkų literatūrinio sąjūdžio „Naujoji banga“ (Nowa Fala) atstovų. Poznanės universitete baigė lenkų filologijos studijas, vėliau jame dėstė. 1975 m. pasirašė 59 Lenkijos disidentų laišką ir tapo vienu iš Darbininkų gynimo komiteto steigėjų. Taip pat buvo aktyvus „Solidarumo“ veikėjas. Poetą nuolat sekė komunistinės Lenkijos saugumo tarnyba. 1977 m. jam buvo iškelta sufabrikuota byla, jis neteko darbo universitete. 1981 m. pagal trejų metų sutartį išvyko dirbti į Harvardo universitetą; Lenkijoje įvedus karinę padėtį, ten ir pasiliko dėstyti.

Debiutavo poezijos rinkiniu „Veido korektūra“ (Korekta twarzy, 1968). Ankstyvuosiuose poezijos rinkiniuose „Vienu atokvėpiu“ (Jednym tchem), „Rytmečio dienoraštis“ (Dziennik poranny, 1972), „Dirbtinis kvėpavimas“ (Sztuczne oddychanie, 1978) ir kt. neigė ideologinius stereotipus, išjuokė sustabarėjusį, dogmatinį mąstymą, kritikavo oficialią kultūrą, plėtojo modernią poetiką. Vėlesnei kūrybai – „Atlantida“ (Atlantyda, 1986), „Atvirukas iš šio pasaulio“ (Widokówka z tego świata, 1988), „Žiemos kelionė“ (Podróż zimowa, 1994), „Chirurginis tikslumas“ (Chirurgiczna precyzja, 1998) – būdingas polinkis į klasikinę formą, kultūrinę tradiciją, ryšku stilizacija. Į lenkų kalbą išvertė labai daug anglosaksų, ypač barokinės ir metafizikų mokyklos poezijos, taip pat beveik visą Šekspyrą. Atskirai reikėtų paminėti ir jo virtuoziškai išverstą T. Venclovos eilėraščių rinkinį „Pašnekesys žiemą“.

Tekstas, skirtas išgraviruoti ant nerūdijančio plieno apyrankės, nuolat nešiojamos ant riešo ūmaus atminties praradimo atveju

Jei tau ką skauda:

– gera naujiena: esi gyvas.

– bloga naujiena: tą skausmą

jauti tik tu.

Tas viskas aplinkui,

kas glaudžiai tave supa

nejausdamas tavo skausmo,

yra vadinamasis pasaulis.

Prajuokins tave, kad jis

realus ir vienintelis,

o geresnio nebus

bent tol, kol esi gyvas.

O kai baigsi juoktis,

atmesk loginę išvadą,

kad toks pasaulis turi būti

regėjimas ar sapnas.

Žvelk į jį rimtai,

kaip jis į tave prieš valandėlę, –

kruopščiai parinkdamas

specialų sunkvežimį,

Kad tam tikroj vietoj

ir per sekundės dalį

partrenktų tave,

tau einant per kelią.

Dainelė iš megafono

Kas ne su mumis lai varo lauk

Gyvenime visko reikia daug

Pats kaltas jeigu tave primuš

Kas ne su mumis tas prieš mus

Šviesion ateitin mus veda keliai

Atstatę krūtinę įkvėpkim giliai

Šalin rakandus dvokius senus

Kas ne su mumis tas prieš mus

Baik mąstyt nestovėk čia kvaily

Su kitais ženk aklai smaigaly

Petis petin šturmuokim vartus

Kas ne su mumis tas prieš mus

1979 11 07: niekada iš tiesų

Niekada iš tiesų nešalau, niekada

manęs neėdė utėlės, niekada nepatyriau

tikro bado, pažeminimo, baimės dėl savo gyvybės:

kartais susimąstau, ar išvis turiu teisę rašyti.

Jei porcelianas, tai tik toks

Jei porcelianas, tai tik toks,

kurio negaila po nešiko batais ar tanko vikšrais;

jei krėslas, tai ne per daug patogus, kad

nebūtų nemiela atsikelt ir išeit;

jei drabužiai, tai tiek, kiek gali išsinešt lagamine,

jei knygos, tai tiek, kiek gali išsinešt atminty,

jei planai, tai tokie, kuriuos gali pamiršt,

kai ateina laikas persikelt kitur:

į kitą gatvę, žemyną, istorinį etapą

ar pasaulį:

kas tau pasakė, kad galima priprast?

kas tau pasakė, kad kas nors duota amžiams?

ar tau niekas nesakė, kad šiam pasauly

niekados

nesijausi kaip namie?

Jei tu priverstas rėkti

Jei tu priverstas rėkti, daryk tai tyliai (sienos

turi

ausis), jei tu priverstas mylėti,

šviesą užgesink (kaimynas

turi

žiūronus), jei tu priverstas

gyventi bute, neužsidaryk (valdžia

turi

orderį),

jei tu priverstas

kentėti, daryk tai savo namuos (gyvenimas

turi savo teises), jei tu

priverstas gyventi, apribok save visur (viskas

turi

savo ribas)

Budelių ilgaamžiškumas

Budeliai – tačiau tie, kurie monumentalūs

ne juodais darbais, o sausa statistika,

ne kampuotais kumščiais, o suapvalintais skaičiais

su šešianule svita – žodžiu, masiniai žudikai,

jeigu išlieka po tarpusavio valymų

ir patenka istorijon, visad stebina

tuo, kad sveiki gyvi sulaukia senyvo

amžiaus.

Visi – ir atskalūniški Jehovos liudytojai, ir masonai,

menininkai, valstiečiai, kunigai, žemvaldžiai,

tautinės mažumos, anekdotininkai,

atsitiktiniai nevykėliai, kuriuos kažkas įskundė iš keršto,

ir tie, kurių pavardę kažkas išspjovė kartu su dantim,

tikriausiai kartotų (jei juos prikeltume) drauge su mumis

(ir galbūt garsiau) nustebę savąjį „kodėl“,

matydami, kaip tie žaliūkai pensininkai

šildo savo senus kaulus ant suoliuko sode,

meistrauja skraidykles anūkams, srebia

sau ramiai barščius, naudojas šiuolaikinės

medicinos paslaugom ir, išskyrus senatvines

prostatos problemas, nepatiria jokių pragaro kančių.

Man regis, šitaip duodi mums įminimo raktą,

kad čia kaip visad slypi Tavo paslaptis, –

atlyginti kiekvienam tik pagal Tau žinomą matą.

O visgi kaip tai suprast? Kad Tu, palikęs juos

gyvent tarp mūsų, duodi mums progą – kam? Surengti

teismą, pavėlavusį porą amžių ir milijonus

sunaikintų gyvenimo metų? Išmušti

jų prisipažinimui ar memuarams? Žmogiškai prigimčiai

suvokti iš tokio stulbinančio gyvo pavyzdžio? Ar turim

stot su jais prieš veidrodį, pozuoti nuotraukoms, kur

bus aiškiai matyti, kad budeliai nesiskiria niekuo

nuo tų, kurie paprastai tampa jų aukomis?

O gal mums nori parodyti, kad jei galutinai išnyktum,

visgi liudytų apie Tave bent tai, kad veltui

stengiamės suprasti, kas yra dovana, o kas bausmė?

Iš poetinio ciklo „Žiemos kelionė“ (Podróż zimowa, 1994)

1827 m. austrų kompozitorius Franzas Schubertas sukūrė 24 dainų ciklą „Žiemos kelionė“ (Winterreise) pagal austrų romantinio poeto Wilhelmo Müllerio (1794–1827) eiles. Įkvėptas šio ciklo muzikos ir žieminio kraštovaizdžio, Barańczakas parašė savąją „Žiemos kelionės“ poetinę versiją. Visi 24 lenkiški eilėraščiai, išskyrus vieną, – kuris yra laisvas Müllerio eilėraščio „Liepa“ (Der Lindenbaum) vertimas, – yra visiškai originalūs. Skiriasi ir pati kūrinių tematika: Müllerio sukurtas lyrinis herojus yra nelaimingas, klajojantis įsimylėjėlis, o lenkų poeto herojus – mūsų laikų vienišius, nykiuose žiemos tyruose besišaukiantis nesamo dievo. Bendra tarp jų tik viena: abiem herojams nėra kelio atgalios.

XXIII

Kai plieskia mums neoninė šviesa,

Nešiepki mūsų lyg pikta dvasia.

Kai baimę šurmuliu užgniaužiam mes,

Nors kiek įžvelki mūs sapnų gelmes.

Kai greit iš pykčio juosta mums veidai,

Mus pastatyk prieš veidrodį tiktai.

Kai pjaunas tiesos drumsdamos jausmus,

Nuo vienamačio proto gelbėk mus.

Kai varinėjame kalbas ratu,

Mūs tikrą balsą atpažinki tu.

Šekspyras pagal Barańczaką