Penki su puse klausimo kino režisieriui Tomui Vengriui

 

Šį rudenį Lietuvos kino teatrų ekranus pasiekė Amerikoje gimusio ir užaugusio kino režisieriaus Tomo Vengrio filmas „Gimtinė“. Filme pasakojama istorija apie tai, kaip griuvus geležinei uždangai sovietmečiu iš Lietuvos pasitraukusi Viktorija (akt. Severija Janušauskaitė) su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu (akt. Matas Metlevski) grįžta į gimtinę susigrąžinti tėvo žemės ir pradėti čia naują gyvenimą. Tačiau jau pirmosios dienos gimtinėje nežada nieko lengvo. Su filmo režisieriumi kalbėjomės apie gimtinę praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir dabar, apie patriotišką kiną ir kiną kaip meno formą.

 

 

– Tomai, tavo filmas labai estetiškas. Apie sudėtingus dalykus pasakojama ramiai, gražia, sakyčiau, poetine kino kalba. Kiek tos poezijos būta praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio Lietuvoje? Esu antropologas ir iš to, ką man yra tekę skaityti, susidariau įspūdį, kad tas laikotarpis buvo kur kas proziškesnis. Kas lėmė tokią kūrinio estetiką? Ar prozą iki poezijos nuskaidrino laiko distancija (kai praėjus kažkiek laiko apie sunkius dalykus galime kalbėti lengviau), ar tokį pasirinkimą lėmė kokios kitos priežastys?

– Sakyčiau, poetinė kino kalba gimė ne iš laikmečio ar aplinkybių, bet ją padiktavo vaidmuo, o jeigu konkrečiai –
vaiko vaidmuo. Filme siekiau stebėti pasaulį vaiko akimis, vaizdinėmis ir garsinėmis kino priemonėmis norėjau perteikti vidinį vaiko gyvenimą. To vaiko branda – tiek virsmas vyru, tiek suaugusiu žmogumi – yra viena pagrindinių filmo ašių. Kitas dalykas yra tai, kad į Lietuvą jis atvyksta kaip į savo mamos pasaulį ir mato jį būtent tokį, kokį jį regi mama. O Viktorijai (motinai) tas pasaulis yra jaunystės ir sentimentų kraštas. Atsiradusi laiko distancija, noras sugrįžti į nostalgišką vaikystės pasaką jos žvilgsnį į gimtinę paverčia poetišku. Manau, yra žiūrovų, kurie tą sudėtingą prozišką dešimtąjį dešimtmetį irgi mato poetiškai dėl tų pačių priežasčių.

– Filme pasakojama kelių veikėjų – sūnaus, mamos, na, ir gimtinės – virsmo ir tapsmo istorija. Tačiau keičiasi ne tik patys veikėjai, bet ir santykiai tarp jų. Kokie ankstyvo dešimtojo dešimtmečio visuomenės santykiai išlikę paties atmintyje? Filme kartais atrodo, kad veikėjai ir nori santykių, ir jaučiasi nejaukiai juos užmezgę. Gal tik pagrindiniam filmo veikėjui Kovui tas netaikytina. Tačiau apskritai atrodo, kad žmonės nori prisiliesti prie vienas kito, nestokoja spontaniškumo, kita vertus, negalėjau nusikratyti įspūdžio, tarsi visi prisilietimai būtų per popierių ar stiklą – esama barjero, neleidžiančio tam santykiui įsitvirtinti. Kaip pasikeitė visuomenės santykiai gimtinėje per tris jos nepriklausomybės dešimtmečius?

– Apibendrintai atsakyti, kokie visuomenės santykiai tuo metu buvo, sudėtinga. Būta optimizmo, bet laikas buvo sunkus – pilnas baimės, nepasitikėjimo, neužtikrintumo dėl ateities. Apskritai žmogui ir visuomenei labai svarbi savęs suvokimo dalis yra tapatybė, nacionalinis identitetas. Kai šalis nusimeta ryškią Sovietų Sąjungos primestą tapatybę ir ieško kitos, naujos – tai yra sunku. Su primestu identitetu gali nesitapatinti arba savąjį formuoti kaip priešpriešą sovietiniam, tačiau kai tai sugriūva, lieka daug klausimų, neaiškumų. Lietuviai savo lietuvybę ir kultūrą puoselėjo visais laikais, bet okupacija žmones pakeitė radikaliai. Gal iš čia ir randasi barjerai kuriant santykius – iš tos nežinios, baimės, savęs ieškojimo.

Manau, kad identiteto klausimas Lietuvoje iki šiol yra ūmus. Tą gerai iliustruoja kai kurių visuomenės grupių pasipriešinimo memorialui Lukiškių aikštėje istorija. Protestai, net grasinimai „Laisvės kalvos“ autoriui parodo, kad piliečiai neturi tvirto tapatybės pajautimo. Jeigu jį turėtų, tuomet nereikalautų tiesmukų tautos simbolių, nerodytų atviros neapykantos dėl to, kad vienas projektas lietuvybę reprezentuoja kitaip, negu įsivaizduoja jie.

Filme taip pat norėjau atkreipti dėmesį į santykį tarp Amerikos lietuvių ir tų, kurie gyveno Tarybų Lietuvoje. Jie buvo vientaučiai, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių patyrė visiškai skirtingus gyvenimus. Manau, abi pusės norėjo rasti bendrą kalbą, tačiau dėl radikaliai išsiskyrusių kelių ir nuoskaudų barjeras sukurti ir įtvirtinti santykius liko labai ryškus.

– Kalbant apie santykius tarp Amerikos lietuvių ir tų, kurie gyveno sovietinėje ir / arba posovietinėje Lietuvoje, kaip „Gimtinė“ buvo sutikta Lietuvoje ir tarp Amerikos lietuvių? Lietuvoje kuriama nemažai patriotinio, tautiškai angažuoto kino. Ar iš lietuvių šiapus ir anapus Atlanto nesulaukei priekaištų, kad tavo filmas nepakankamai patriotiškas, kad apie kai kuriuos dalykus filme buvo galima kalbėti „gražiau“?

– Lietuviai filmą pamatė pirmi, Amerikos lietuviai dar turės palaukti, tad negaliu pasakyti, kaip jie reaguos. Yra žmonių, galbūt tokių net dauguma, kurie eidami į kiną ekrane nori pamatyti gražų pasaldintą gyvenimo vaizdą. Tai tam tikras būdas „pabėgti“, ir tai yra svarbu. To aš neteisiu, tai visuomenės poreikis, jei nebūtų šio didelio noro matyti pagražintą gyvenimo versiją, mūsų kino industrija neegzistuotų. Tad bandau neimti į širdį, jei žiūrovams nepatinka, kad kai kurie dalykai pateikiami per aštriai ar tam tikras personažas kine nėra visiškas „gerietis“.

Tiesą pasakius, man buvo šiek tiek keista, kad filme rodomas tų laikų vaizdas Lietuvos publikai pasirodė „košmariškas“. Maniau, aš kaip tik rodau tai, kas tame laike buvo magiška. Žinoma, filme yra ir aštrių įvykių, santykių ir situacijų, tačiau man atrodo, jog prie žiauriausių dalykų, kurie vyko Lietuvoje 1992 m., net neprisiliečiau. Toli gražu. Prisimenu, kaip aikštelėje keletas žmonių, o ypač Kemežys [operatorius Audrius Kemežys], vis pridurdavo, jog tą laikmetį aš gal vaizduoju per gražiai, bet, kaip jau minėjau, to poetinio žvilgsnio reikalavo pati vaiko perspektyva.

Mėgstu šią Alaino de Bottono mintį: „Art can do the opposite of glamorizing the unattainable; it can reawaken us to the genuine merit of life as we’re forced to live it“ („Užuot gyręs tai, kas nepasiekiama, menas gali iš naujo pažadinti mus tikram gyvenimui, kai esame priversti jį gyventi“). Man visada kine norisi pateikti tą tikrą gyvenimą, su visais trūkumais, dėmėm ir nusivylimais, bet vis tiek įžvelgti jame grožį ir magiją. Tą pasiekti nėra lengva, bet bent toks yra mano tikslas.

– Jei darytum filmo tęsinį, kaip atrodytų Kovo ir Viktorijos gyvenimai šiandien, praėjus trisdešimčiai metų? Kokia būtų toji „Gimtinė“ ir ar šiandien jie gyventų joje ar kur nors kitur?

– Geras klausimas. Daug apie jį galvojau – ypač rašydamas scenarijų, diskutuodamas apie jį su aktoriais. Buvau sukūręs daug variantų – kaip jie grįžta į Ameriką, kaip pasilieka kartu Lietuvoje, kaip sūnus grįžta, o mama pasilieka, ir kaip jie abu tai priima. Galimų variantų yra milijonas, kaskart man galvojant apie šį klausimą iškildavo vis kita, nauja jų ateities kelio versija. Manau, tiek Vilniuje, tiek Amerikoje, tiek visame pasaulyje galima sutikti daugybę viktorijų ir kovų, kurių keliai nusidriekė pačiomis įvairiausiomis kryptimis, ir tai yra gražu. Neapribosiu galimų jų ateities trajektorijų.

– Kino kritikė Živilė Pipinytė filmui skirtoje recenzijoje teigia, kad „lietuvių kine, regis, anksčiau nė nebuvo tokio sudėtingo moters paveikslo ir tokio daugiaprasmio vaidmens. Severija Janušauskaitė tiksliai perteikia nykstančią Viktorijos viltį pamiršti santuokoje patirtą pažeminimą ir pradėti gyvenimą iš naujo. […] Viktorijos dramą aktorė atskleidžia subtiliai, lyg užuominomis ir, svarbiausia, ne žodžiais, kurie lietuvių kine dažniausiai meluoja“ („7 meno dienos“, IX.20). Ar sutiktum su tokia nuomone? Ir kaip manai, kaip taip išėjo, kad nors filme sudėtingus ano laikmečio įvykius norėjai pateikti vaiko akimis, pasiekti pavyko daugiau, nei planuota, – sukurtas vienas sudėtingiausių moters paveikslų lietuvių kine? O gal tai visai ne atsitiktinumas?

– Tai tikrai nėra atsitiktinumas. Filmas paremtas berniuko perspektyva, tačiau filmo variklis yra akivaizdžiai mama. Viskas, kas įvyksta, iki pačios paskutinės filmo minutės nutinka būtent dėl jos norų, svajonių, sprendimų ir t. t. Berniukas mamos istoriją tiesiog stebi ir taip, per šį stebinčiojo žvilgsnį, įžengia į suaugusiųjų pasaulį. Kad tai suveiktų, mamos paveikslas ir jos vaidmens atlikimas turėjo būti labai kompleksiškas. Tiek žiūrovas, tiek Kovas turėjo nežinoti ir negalėti sau atsakyti, ar ji elgiasi gerai, ar blogai, bet kartu turėjo nuolatos matyti tą jos žmogiškumą. Tai buvo vienas iš sunkiausių tiek režisūros, tiek scenarijaus rašymo dalykų – visąlaik išlaikyti tokį balansą (ar galbūt „disbalansą“), kad žiūrovo ir sūnaus emocijos mamos atžvilgiu būtų ne tiesmukos, bet sudėtingos. Mano manymu, visi vaidmenys kine tokie ir turi būti – nei visiškai geri, nei visiškai blogi, bet būtent žmogiški. Šiame filme mama buvo svarbiausia, be abejonės, ne veltui ir angliškas filmo pavadinimas yra „Motinos žemė“.

– Kaip antropologas visuomet savo pašnekovų klausiu tokio paskutinio klausimo: jei būtum mano vietoje, ko tema X paklaustum pats. Tad jei kalbėtume apie filmo recepciją, galbūt yra kažkas, ko apie filmą norėtum paklausti jį pažiūrėti nusprendusių žiūrovų?

– Baigęs filmą, kaip kūrėjas bandau jį „paleisti“. Filmas pradeda gyventi savo gyvenimą, tarp jo ir žiūrovo užsimezga unikalus santykis – kiekvienas žmogus į filmą ateina su savo asmeninėmis patirtimis ir dėl to išeina su skirtingais įspūdžiais ir suvokimais. Tai yra labai natūralu, net magiška. Filme nėra mįslės, kurią žiūrovas privalo arba neprivalo įminti. Man tik įdomu, ką kiekvienas žiūrovas patiria žiūrėdamas filmą – su kuo siejasi ar tapatinasi emociniu lygmeniu, kas iš filmo užgauna jo vidines stygas. Įdomu, kiek artimos filme rodomos emocijos (atsiribojus nuo nostalgijos pačiam laikmečiui) – tai universalus klausimas tiek Lietuvos, tiek užsienio žiūrovams.

 

Kalbėjosi Karolis Dambrauskas