Kelionės po Augustavo guberniją

 

Aleksandras Połujańskis (1814–1866) – miškininkas, kraštotyrininkas, kilęs iš Vilniaus krašto. Tarnybos reikalais keliaudamas po tuometinę Augustavo guberniją, į kurią įėjo ir visa Lietuvos Užnemunė, ne tik stebėjo apylinkių gamtą, bet ir domėjosi krašto istorija, žmonių papročiais, padavimais, buitimi. Iš šių pastebėjimų atsiradęs veikalas „Kelionės po Augustavo guberniją“ 1859 metais išleistas Varšuvoje. Atrinktomis ištraukomis stengiamasi tolygiai atspindėti Lietuvos Užnemunės vietoves nuo Prienų apylinkių iki kadaise Lietuvai priklausiusių Vižainio parapijos kaimų.

Vertėja

 

[Kalvarija]

 

Toliau, vykdami Kauno keliu į šiaurę, matome Kalvariją, įkurtą Tiškevičiaus¹, daugiausia apgyventą žydų ir todėl žydiškai vadinamą², nors ir Suvalkuose jie taip pat šeimininkauja. Kalvarija prastai pagarsėjusi tarp vietinių žmonių dėl to, kad mieste yra įsteigtas baudžiamasis teismas ir kalėjimas, taigi, kai apie ką nori išreikšti blogą nuomonę, sako: „Sėdėjo Kalvarijoje“, tai reiškia, kad jam iškėlė kriminalinę bylą, pasodino į kalėjimą.

 

[Marijampolė]

 

Paskutinis miestas važiuojant grįstu keliu yra Marijampolė, lietuvių vadinama Starapole; gana švari pavieto sostinė, prekybinis centras. Visgi gyvesnę prekybą galima matyti Vilkaviškyje, miestelyje vakarinėje Lietuvos pusėje, netoli Prūsijos sienos, Kalvarijos paviete. Nors lietuviai labiau nei slavai pažengę pramonės srityje ir geriau susipažinę su kaimiškų produktų prekyba, visgi nepasižymi tokiu sumanumu ir suktumu prekyboje, koks būdingas žydams. Taigi, ir čia uolektinėmis³ ir kolonijinėmis prekėmis, mediena ir kaimiškais produktais daugiausia prekiauja žydai. Didvyriška užsienio prekių kontrabanda ir menas lengvai bei pigiai sukaupti dideles atsargas krašto produktų ir dirbinių – neatskiriami jų bruožai. Tautos charakterio tenykštis klimatas ir žemė nepakeičia, tik mokslas ir tinkamas auklėjimas išugdo žydus kraštiečiais kūnu ir siela.

 

[Griškabūdis, Pilviškiai]

 

Viduryje lietuviškos girios ar veikiau jos likučių, šiandien sudarančių valstybines Griškabūdžio ir Pilviškių girininkijas, surandame lenkų išeivių, tų kadaise garsių budnikų⁴ mozūrų, kurie, čia užklydę, gana gausiai įkūrė būdų ir, kaip įpratę, vertėsi geležies rūdos gavyba ar dervos, anglių ir pelenų degimu. Kai atsirado geresnis suvokimas apie miško ūkį ir šie verslai nunyko, budnikai, išmokę iš vietinių, užsiėmė žemės ūkiu ir nors daugelį metų gyveno apsupti svetimos liaudies, išlaikė savo protėvių kalbą ir papročius. Jų kolonijų esama šiuose kaimuose: Ąžuolų Būdoje, Griškabūdyje, Zypliabūdyje, Mockabūdžiuose, Višakio Rūdoje, Karčrūdėje, Judrarūdėje, Kazlų Rūdoje, Zygmantuose, [Śmialoszyne]⁵ ir keliuose kituose.

Svarbiausią ir, ko gero, gausiausią (daugiau nei trečdalį) tos gubernijos gyventojų dalį sudaro lietuviai, darbšti, tvirta ir pamaldi tauta. Trobos be kaminų, naginės iš kiaulės odos ir vyžos iš karnų bei taiklus šaudymas nuo senovės buvo šios tautos skiriamieji bruožai. Visgi šiandien visuotinė apšvieta ir pažanga prasiskverbė jau ir į lietuvišką girią, kadaise tankią, tylią ir nesibaigiančią, dabar smarkiai praretintą ir į mažus miškelius padalintą. Šiais laikais Lietuvoje pamatysi daug namų su kaminais, nes lietuvių, kaip ir slavų, akis jau dūmas ėmė graužti ir gadinti; iškirtus liepas, pasidarė sunku gaminti vyžas, o sumažėję atstumai ir dažni reikalai mieste parodė, kad batai yra patogesni nei vyžos ir naginės; užtat medinės klumpės ir kurpės buvo perimtos iš kurpių⁶ regiono, nors čia ne taip paplito. Net mėgstamas tautinis patiekalas šiupinys iš miežinių, kvietinių kruopų, žirnių ir kiaulių uodegėlių užleidžia vietą kiniškai arbatai ir užsieniniams vynams. Tik krupnikas dar geriamas kaip protėvių palikimas, nes liepų medus visuomet mėgtas, ir būtent jis sudaro gero krupniko pagrindą.

Puošnūs kryžiai su spinduliais, statomi prie kaimų ir kelių, aiškiai liudija lietuvių pamaldumo tradiciją. Muštinių (muštų talerių) lietuviai jau nežino, nes pasikeitė laikai ir prekybiniai santykiai; tačiau jų vietą užkerėtose puodynėse užėmė sidabriniai, ne popieriniai rubliai, ir dabar jie užkasami duobėje po medžiu ar kitose namų slaptavietėse. Lietuvis uoliai dirba žemę, ir ji nėra jam nedėkinga; o kai užpildo kluoną ir svirną grūdų auksu, neskuba parduoti, o palaukia, kada pakils kainos, ir kaip tik tuomet susižeria rublius į puodynę.

Linų auginimą ir avių laikymą daugiausia prižiūri moterys, kurios iš nuimtų linų ir vilnos išaudžia gerą drobę ir staltieses, kilimėlius ar patiesaliukus bei kitus gana gražius audinius. Tuo būdu abi lytys šeimoje bendradarbiaudamos kuria visų namų gerovę.

 

[Vištytis]

 

Iš Lietuvos rytų, aplenkdami totorių gyvenvietes: Skersabalius, [Kiewlicą]⁷, Delnicą, Makaučiškę, Suvalkėlius, [Szwańcą]⁸ ir Patūrupius⁹, kurios priklauso Vinkšnupių parapijai, vykstame į vakarus, Vištyčio miesto, įsikūrusio ant to paties pavadinimo ežero kranto ir Prūsijos sienos, link.

Vištyčio pavadinimas kilo iš lietuviško žodžio „višta“. Miestas pavadintas pagal ežerą, apie kurio atsiradimą pasakojamas panašus padavimas kaip apie Dusios ežerą.

Toje vietoje, kur šiandien telkšo didelis Vištyčio ežeras, pusiau Lenkijos karalystės žemėje, pusiau Prūsijos, kadaise buvusi pelkė, apsupta Nemunaičio girininkijos miškų. Viduryje pelkės tryško krištolinis šaltinio vanduo, o netoliese stovėjo drevininko¹⁰ sodyba. Kai sykį tos sodybos gyventoja lietuvė atėjo pasisemti vandens iš versmės, šioji ūmai garsiai sukunkuliavo, tarsi višta kudakuotų. Kai moteris apie tai papasakojo savo namiškiams, vanduo tuojau pat pliūptelėjo iš šaltinio, užliejo pelkyną ir virto ežeru, jį pavadino Vištyčiu.

Vištytis jau XV amžiuje buvo miestas, vadinamas Tur. 1570 metų rugsėjo 9 dieną karalius Žygimantas Augustas jam suteikė Magdeburgo teises ir antspaudą su vienaragiu bei įteisino dabartinį vietovės pavadinimą. Pirmąją bažnyčią tas pats karalius čia fundavo apie 1560 metus, tačiau 1658 metais ją apiplėšė prūsai, vėliau bažnyčia sudegė. Antrąją medinę Švč. Trejybės titulo bažnyčią pastatė Kristupas iš Kozelskių Puzinas 1723 metais [...]. 1829 metais buvo sumūryta dabartinė bažnyčia. Joje kaip retenybę galima pamatyti baltą arnotą, pasiūtą iš senųjų lenkiškų kontušo juostų, paaukotą bažnyčiai Mykolo Žerebkevičiaus, kadaise valdžiusio valstybinį Liukių palivarką, šeimos.

Vištyčio mieste gyvena apie 4 000 žmonių, iš jų esama nemažos dalies žydų, kurie čia įsikūrė XVI amžiuje ir mielai užsiima prekybos tarpininkavimu su lenkiškais pasienio kaimais. Evangelikai čia turi bažnyčią, o žydai sinagogą. Žvelgiant į vietovę nuo rytų pusės, už miesto, iš vienos pusės matyti miškas, iš kitos – miesto namai, o iš trečios – ežeras su prūsų kaimais kitame krante, ir visa tai sudaro akiai malonų peizažą.

 

 

[Vižainio apylinkės]

 

Apie 1815 metus pasienio su Prūsija kaimuose, Seinų paviete paplito prūsų išeivių atneštos ir tarp negausių evangelikų tikėjimo gyventojų pasklidusios sektantiškos mukierių¹¹ idėjos (sektos nariai, pagal Herrnhuterį, vadinosi moraviškaisiais broliais). Mukieriai pamažu ir slapta plėtė savo veiklą, tačiau netrukus, 1824 metais, viskas iškilo į dienos šviesą. Apkaltino mukierius naktinėmis sueigomis vienuose namuose, kur jie likdavo ir gerokai įpusėjus kitai dienai, ką gi jie ten darydavo? Neaišku, nes nepriklausančių sektai asmenų į tuos namus neįleisdavo. Visgi gana plačiai kalbėjo, kad mukierių sektą sudarė apie 30 abiejų lyčių asmenų, kurie gyveno Aukštokalnių, Laskovskių, Kauniškių, Tupikų kaimuose ir Vižainio mieste, Seinų paviete; kad ketvirtadienio ir šeštadienio vakarais susibūrę pasirinktuose namuose visą naktį melsdavosi prie žvakių, skaitė knygas ir verkė, o paskui, užpūtę žvakes, visi kartu, nepaisydami lyčių skirtumo ir giminystės ryšių, suguldavo miegoti. Vadovaudavo toms apeigoms Mykolas Bačkūnas iš Kreivėnų ir Kristupas Kubiliūnas iš Aukštokalnių.

 

[Pajevonys]

 

Už mylios į vakarus nuo Bartninkų įsikūręs Karalkrėslis, už kurio dar mažąją mylią pavažiavę matome Pajevonio bažnytkaimį. Tos vietovės pavadinimą vieni kildina nuo lietuviško medžio „ieva“, po kuria senovėje susibūrė žmonės, kiti įžvelgia iškraipytą frazę „po vainos“, t. y. vieta, kurioje vyko karas. Prie Punios upelio, iš kurio pavadinimo kai kurie etimologai taip pat kildina vietovardį, yra senovinis lietuvių piliakalnis, išvaizda šiek tiek besiskiriantis nuo daugelio kitų, apjuostas akmenų žiedu. Ant jo kadaise stovėjo pilis ir turėjo vykti dideli mūšiai su krašto priešais. Kada visa tai vyko? Nežinoma; ko gero, labai seniai, nes tos pilies apylinkėse yra rasta romėniškų Tiberijaus ir Kaligulos laikų monetų, kurios pagrindžia padavimus apie čia vykusias kruvinas kovas. [...]

Vietoj senosios medinės bažnyčios iždo ir parapijiečių lėšomis per 1841 ir 1842 metus buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, forma primenanti Bartninkų maldos namus [...]. Tapybiška Pajevonio bažnyčios vieta ant aukštos kalvos, apsupta senmedžių ir pušyno, besitęsiančio pašlaitėje, puikiausiai tiktų įdėti į gražių Augustavo gubernijos vaizdų albumą.

 

[Gražiškiai]

 

Nuo Pajevonio ir Bartninkų beveik lygiu atstumu į pietus matyti bažnyčia; tai Gražiškių bažnytkaimis, kurio pavadinimas kilęs nuo žodžio „gražus“. Šv. Mykolo arkangelo bažnyčią iš pušies medienos, su akmens mūro cokoliu apie 1600 metus pastatė Vaitiekus Gintautas, o pašventino 1777 metais Adrijanopolio vyskupas, Vilniaus diecezijos sufraganas Tomas Zenkavičius.

Jei stovėsi ant aukštos kalvos prie vietinės bažnyčios ir apsižvalgysi aplinkui, ypač į vieškelį, vedantį Vištyčio miestelin, kur atsiveria stebuklinga perspektyva į alėją, viskas atrodo taip gražu ir miela, kad tikrai pateisina miesteliui duotą vardą.

 

[Kėbliškiai]

 

Už šventųjų girių, į šiaurės vakarus, ten, kur šiandien yra Kėbliškių kaimas, buvo velniui paskirtos žemės; čia driekiasi tik bevaisės pelkės ir auga samanos. Taigi, kas žmonėms nei gyvuliams netinkama, lietuviai paskyrė velnio išdaigoms ir iškilmingai tai pavadino Welniszker – velnio žemė, o per ją tekantį upelį – Welniszkonie – taip pat nuo žodžio „velnias“.

 

[Pagirmuonys]

 

Toje apylinkėje, kadaise valstybinėse, dabar privačiose Pagirmuonio valdose, prie Teitupio upelio yra supilta kalva, menanti bausmę už nesąžiningą prekybą. Ta kalva slenka ir su metais jos gūbrys mažėja. Valdiškuose Pagirmuonio aktuose užrašytas padavimas, kad tais laikais, kai kraštą užpuolė švedų karaliaus Karolio XII armija, kalvos vietoje stovėjo karčiama, kurios šeimininkas, tikriausiai žydas, suktai užsiėmė savo verslu. Žmonės tuo dažnai skundėsi švedų kareiviams, tuo metu apsistojusiems apylinkėje. Šie uždarę smuklininką su šeima karčiamoje ir užpylę viską žemėmis. Dėl to metams bėgant, pastatui dūlant ir smengant kartu nyksta ir kalva. Kokių įdomybių čia atrastų pakasinėję archeologai!

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė