Eilės

 

apie tą kuri negyveno

 

kai aš pargriūdavau

ar susimušdavau kelį

su manim nedraugaudavo

pirmąkart gavau trejetą

kai verkiau nes įsimylėjau

bet manęs nepamilo

 

visada visada ji sakydavo man –

tavo sesei blogiau

ji seniai yra mirusi

tiek kiek tu gyveni

 

tu rėkei ji užtilo

jos plaukų aš nepyniau

neišaugo suknelių

niekas jos nebučiavo

 

kaip gali šitaip verkti

tau gi taip neskaudėjo

ir akmuo neužgriuvo

nesunykai neaugus

 

aš žiūrėjau į kruviną koją

ir galvojau – kaip jai negyvai

skauda daugkart labiau

kaip ji verkia tenai

jei seniai jau akių nebeturi

 

aš buvau dar maža bet vis augau

o dabar jau pati taip sakau –

ko verki jeigu skauda

 

ar turi tokią sesę kuri negyveno

nelaikei jos už rankos

paslapčių nesakei ir nelaukei

pargrįžtant iš kiemo namo

 

taigi kaip dabar gali verkti

jei nesi tos numirusios sesė

 

 

vanduo išplauna

 

vanduo išplauna svetimą miestą

drabužių klostėse strigusį smėlį

nelieka atspaudų kur buvo liesta

žydra dabar ten kur buvo mėlyna

 

išplauna kvapą tavo ir gatvės

miško bei paupio didelio kelio

išplauna ilgesius meiles vienatvę

nuo trumpo gruodžio ligi ilgo birželio

 

suplėšo užrašus sąskaitas bilietus

kojines skiria kaip mus vandenynas

drabužiai skalbimo mašinoj susilietė

dėmės nuo prakaito purvo ir vyno

 

maišosi visa kas buvo kas vyko

vynioja ir gręžia varto ir suka

ar praeities nors truputį paliko

ar liko manęs

                       kai                       

                       nuspaudžiau

                       mygtuką

 

 

negrįžtam

 

mes niekada iki galo negrįžtam

 

liekam ant kriauklių jūrose smėlio

miestų asfalto pievų žolės ir balose

mūsų neramūs šešėliai susmilksta

į svetimas sutemas užsienio vakarus

 

nauji gi iš ryto krūpčioja gąsčiojas

kol op ir prilimpa – nuplėš tik tamsa

atspauduojame daiktus net tuos

kurių nė netrūksta – keliame liečiame

 

po kiek – bet ar reikia

 

tos visos stiklinės šaukštai ir lėkštės

niekados nenuplausi kiek trintum

alibi mūsų buvimo jei kas abejotų

pėdsakai kuriais sektum nuklydęs

 

mūsų plaukai įsiraizgę vonių baltume

ir oda nusėja paklodes atplaišėlėm

iš jų gal išgaus DNR bei augins

tą pačią tave – ir kur kas net geresnę

 

kitaip kam auginti

 

namai pasitinka tave susitraukę

sumažėjusi lova ir net svetainė

arba jautiesi pati kiek kita

net tavo daiktai atsitraukia vos prisilietus

 

atpratę – jei galėtų tai kąstų

jeigu sėdies – ant kraščiuko nedrąsiai

atsiprašinėdama varstai šaldytuvo duris

tarsi skolintumeisi

 

lyg vogtum pati iš savęs

 

 

Buda po medžiu

 

Rytų vienuolis aukso drabužiu

per sapno karalystę iriasi

tu vietoj Budos sėdi po medžiu

ir žemė tau po kojom skiriasi

 

išleisdama vidurnakčio vaikus

lyg garą į vandens paviršių

lyg medžiai išorėn sakus

lyg miškas ant paklodės viržius

 

tik tu vis kojas sėdi sukryžiavęs

švenčiausias nusidėjėlis per amžius

pavargęs mirtinai nors nekeliavęs

bevaisėm sėklom apsodinęs daržą

 

 

ar lauktų

 

jei išeičiau ar lauktų

manęs dešinė lovos pusė

knygos prie jos vonioje

mano dantų šepetukas žalias

mėgstamiausias kavos puodelis

langai nutūpti musių

įduba krėsle taip pat

mano septynios suknelės

 

ar lauktų manęs turėklai ir

laiptai aukštyn namo durys

terakotos kariai iš Siano

nunertos šlepetės

su meile kadais dovanotos

nedėvėtos kepurės

iš Indijos Kinijos Lietuvos

parvežtos arbatos

 

ar lauktų tie kurių grįžtančių

laukiu kol dar batus aunas

štai nespėjo išeiti

o girdžiu jau kaip beldžia

sinchronu žingsnių aidas

kala į ritmą širdies

užmigti per naktį neleidžia

 

dabar aš tik veidas

O O

šalia pilnaties

 

 

kita aš

 

milijoninio miesto dvidešimt trečiame aukšte

kai iš lifto išlipi į kairę o paskui į dešinę

sėdžiu prie juodo stalo ant kurio krūva popierių

kompiuteris spausdintuvas pora knygų žirklės

didelis puodas chrizantemų arbatos seni bilietai

kinų kalbos vadovėlis aplūžęs geltonas pieštukas

galvoju apie tą kitą aš – kuri gyvena užmiesty

erdviame name su vos telpančiom knygom

durim į didelį sodą įrėmintą senstančių medžių

saulei kur ne kur įsiskverbiant ir gulant ant akmenų

ilsiuosi žolėj ir galvoju apie tą kitą – kuri pajūry

 

 

kaip užtvenktos upės

 

kai moterys namie palieka vaikus ir vyrus

išneria iš chalatų prijuosčių treningų šlepečių

pirkinių sąrašų sąskaitų milijono prašom ir ačiū        

išeina oriai kaip atsiskyrėlis į tyrus

 

o ten pasileidžia pirmyn it užtvenktos upės

apie šį bei tą apie vaikus vyrus mamas anytas

apie vėsias naktis ir tuos beprotiškus rytus

kur kojinės raktai telefonas pirštinės striukės

 

dar taurė – ir tada apie tuos kurie buvo

jie vogčia įžūliai į sapnus atkeliauja

jos juokauja nešvankiai ir prunkščia į saują

apie meilę kol rytą skambės žadintuvas

 

dar taurė – upės tvinsta juodos bangos ir niūrios

koks sumautas gyvenimas sušiktas darbas

nuo rūgštaus vyno verkia – kogi šitiek jos ardos

plaukia ašaros sūrios link beprotiškos jūros

 

apie ką ten kalbėjot – klausia grįžusių vyrai

tai kad nieko nespėjom mes vos tepradėjom

 

nes kaip užtvenktos upės mes

 

 

tamsa yra katinas

 

iš visų pašalių seka akys

kažkas prisėlina glaustos

tamsa – kažkada rašė Kukulas –

tėra juodas katinas

 

danguje tyli žvaigždės tik jis

tai švelniu kailiuku prisiglaus

tai drykstels nageliais per nugarą

nesuprasi ar geras

 

palei kojas maišysis ir miauks

norėsi paliest – užsimerks

tuomet niekados ir nerasi

tamsa yra katinas – aplink ašį

sukasi Žemė neverk dar neverk

 

girdi murkia naktis ir pratinas

akys klausa ir žingsniai – minkštėja

tu esi šis mėnuo vanduo ir vėjas

ir tamsa – ne, ne ji – tamsa yra katinas

 

 

lūžę ir dužę

 

štai taip po truputį trupu trupinukais

už tėvelį močiutę mamytę už šunį

mirusį kai man buvo penkiolika

už tą kuris vos tesugrįžęs išeidavo

 

ir tą pasilikusį laukti pabėgus

už nakties juodą dangų virš Kretos

nes iš nuobodulio net nesmalsiai

gal kitur buvo kambario lubos

 

už tą naktį kurios neprisiminiau

ir kurios nenorėjau pamiršti

dar šaukštelį gerutė dar vieną

už tą kuriam visa kita svarbiau buvo

 

už tą kuriai ji deja buvo svarbiausia

už tuos žirgliojančius po kambarį

trepsinčius molyje apveltais batais

ir visą šaukštą už tuos pakalnėj

 

apačioje gal troškina labiau

trupinukai balandžiams Venecijoje

kamufliažo suknelėj atviru delnu

ir Londono pilkiesiems berk ir berk

 

kitur vietoj jų laksto voverės

tebetrupam kol kincugio* meistras

maišo raugmedžio sulą ir auksą

kaitina tuoj jau klijuos lūžusius dužusius

 

 

laiptai į dangų

 

kur geriau būtų durys išeiti

yra tiktai langas pro angą

prasikala spindulio stiebas

nelieka nei kojų nei rankų

nei veido nei pilvo nelieka

tik melsvas paliegęs šešėlis

po lova sena susirango

 

kodėl gi jie įrengė langą

toj vietoj kur laiptai į dangų