Gariūnmetis

Prieš metus atidarytas MO muziejus. Feisbukas išmetė prisiminimą, kaip „Ąžuoliuko“ ir „Dagilėlio“ chorai dainuoja ant laiptų. Iš pradžių mūsų akiai buvo nelengva priimti muziejaus flirtą su masėmis, bet šiandien akivaizdu, kad viskas juda teisinga linkme – net suvenyrų krautuvėlė savo prekėmis panėši į didmiesčių muziejų suvenyrines. Ir tai yra sėkmė.

Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ (pavadinimas, ypač toji darvinistinė dalis, man atrodo dirbtinis) pritraukė daug žmonių. Net budėtojams, kurių kalbas netyčia teko nugirsti, įdomus jų darbas – vieną pastebėjau ar tik ne gnoseologiniais tikslais atidžiai tyrinėjant objekto aprašą. Kuratoriai – Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik. Pavardės iškalbingos. Jaučiama, kad komandoje veikta istorikų, – paroda tampa edukacine vadinamojo gariūnmečio prezentacija. Atspindėtos ir siauresnės sritys: dokumentinis kinas, sportas, alpinizmas.

Autorės nuotrauka

Gariūnmetis – mano kartos literatų (išskirtinai berniukų, nes mergaitėms asocijuojasi su pernelyg dideliu nesaugumu) sentimentas. Jie net savo knygas pristatinėja su treningais ir slengu. Tik įžengus į parodos erdvę, pasitinka aprangos (reiverių, fyfų, urlaganų, megztųjų berečių ir pan.) pavyzdžiai ir jų aprašai. Duodu galvą nukirsti – rašyti Kmitos ranka. Patyrinėjusi suprantu, kad paauglystėje tikriausiai dėvėjau „megztosios beretės“ kostiumą, kiti kiek per įmantrūs, tėvai tokių neįpirkdavo. Faktas, kad žmonės tuo metu vis dar megzdavo ir siūdavo nemažai rūbų, – atrodėm frykiškai, bet argi po kiek laiko ir dabartiniai vaizdai nebus juokingi? Aplinkui šmirinėjantis jaunimas atrodo kaip nukritęs iš „Tvin Pykso“ – jie patys nešioja gan eklektiškus drabužius, kuriuose dominuoja disco stilius, tik ar jiems suvokiama jungtis tarp tokios aprangos ir poblokadinio nepritekliaus? Užtat kokie gražūs žymaus dizainerio Issey Miyakės Lietuvos sportininkams 1992-ųjų Barselonos olimpinėms žaidynėms sukurti kostiumai – dovana jaunai valstybei. Nešiočiau tokį vietoj tautinio kostiumo.

Labai įdomūs videofilmai apie balandžio 1-ąją prezidentūroje (visiškai nejuokingas humoras) ir Vienos / ubagų balių – kadangi tame labdaringame renginyje dalyvavo padorūs politikai, nejučia atsiduri jų pusėje. Šiandien jau nebeįmanomi būtų „gražiausių kojų rinkimai“, o skelbimas „atsiskaitymas įvairus“ iškart sulauktų VMI dėmesio. Pirmą kartą girdžiu fotografo Virgilijaus Šontos pavardę ir pirmąkart matau jo fotografijas (!). 1996-ųjų teatro festivalio „Life“ afiša (1995-ųjų buvo gražesnė, su žmogeliukais iš raidžių) ir bene pirmasis, dar sovietinį primenantis „Kino pavasario“ plakatas. Archyvinė „Ženklų“ laida, kurią paauglystėje neabejotinai žiūrėjau (dėl tos laidos poveikio net stojau į dailės istoriją VDA). Joje – dendis Navakas, taikus Rastauskas, impozantiškas Nakas, jaunutė Sonata Žalneravičiūtė, nesikeičiantis Andriuškevičius su Varnelio paveikslus primenančiomis raukšlėmis kaktoje. Viena ponia, atvykusi iš JAV, pasako tokį sakinį: čia, atvirai kalbant, provincija, bet ir tokią kūrybą reikia palaikyti. Kokie suprantami šiandien tie jos žodžiai! Bet viskas gyva, gaivu, „šliuzai pakelti“, kaip sako sakinio eilinis. Optinės Aido Bareikio grindys iš spektaklio „Ten būti čia“ – daug mielesnės už tvinpyksišką spaudos skritulį.

Autorės nuotrauka

Labiausiai įstrigo arfą per senamiestį nešantis kompozitorius Algirdas Martinaitis, Algirdo Tarvydo filmas „Gariūnų vyrai“ (dėl žiūrovų sociologijos: garsiai komentavo, be to, šiandien galima ekologinė interpretacija), vargšė Albino iš „Radioshow“ lėlė, kadaise buvusi juodojo humoro simboliu. Žinoma, Dainius Liškevičius („Dievas – dvasinis žmogaus atrakcionas“, 1996). Katalikybės reikalai nelabai pasikeitė – vis dar sakoma: „Ateik į pasimatymą su Jėzumi.“ Nežinau, man toks naivus Jėzaus seksualizavimas iš šalies atrodo kiek liguistai, bet juk dauguma katalikų tą priima tiesiog kaip paprastą, nekomplikuotą, gal net liaudišką dvasingumą. Kita vertus, Jėzaus figūra visais laikais neišvengė seksualizavimo, tik, žinia, iki XX amžiaus antros pusės – visai neironiško. Beje, ironijos vertės irgi patyrė infliaciją: pvz., kokiais 1996-aisiais menininkas Gintaras Znamierowskis buvo labai ironiškas. O dabar, mano akimis, nebelabai – matyt, prarado budrumą.

Gera paroda. Ne visai mums, bet ir mums kutena padus. Prie Lauros Stasiulytės „Iš panelių gyvenimo“ (2001) būriavosi paauglės – negalėjo atsistebėti, kaip galima užduoti tokius kvailus klausimus. Nustebino originalūs Audros Kaušpėdienės foteliai – labai sexy, karališki sostai. Skaitykloje gulėjo aplankas su senomis kopijomis iš Šatėnų aukso amžiaus. O prie parodos aprašo sukosi „Biplan“ dainos „Labas rytas“ vaizdo klipas. Jeigu nepasivaideno, filmuotas iš Petro Cvirkos paminklo pozicijų.