Donna Tartt: „Labiausiai patinka kurti neklusnius ir nenuspėjamus charakterius“
Su 2013 m. rugsėjį ilgai lauktą trečiąjį savo romaną „Dagilis“ išleidusia amerikiečių rašytoja Donna Tartt kalbasi žymaus Portlando knygynų tinklo „Powell’s Books“ darbuotoja Jill Owens. Jau beveik penkiasdešimt metų gyvuojantis ir didžiausiu nepriklausomu naujų ir senų knygų knygynu pasaulyje besiskelbiantis „Powell’s Books“ leidžia prenumeruojamą knygų seriją „Indiespensable“. Tai maždaug kas du mėnesius išleidžiamas specialus rinkinys, kurį sudaro neseniai išleista, knygyno nuomone, dėmesio verta ir autoriaus pasirašyta knyga, tam tikra dovanėlė-siurprizas ir bukletas su knygos autoriaus interviu. 2013 m. spalio–lapkričio 43-iasis „Indie-spensable“ numeris išėjo su Tartt romanu „Dagilis“ (ir sūdytos karamelės saldainiais). Interviu (be pavadinimo) būtent iš šio leidinio bukleto.
– Kaip pasirinkote paveikslą – Carelio Fabritijaus „Dagilį“? Kodėl būtent šis atvaizdas sulaukė jūsų dėmesio ir koks jūsų santykis su paveikslu?
– Tiesą sakant, aš svarsčiau ir apie kelis kitus paveikslus, bet trumpai, nes visąlaik žinojau, kad būtent šis yra ypatingas. Pirmąkart jį, tiksliau, jo kopiją, pamačiau „Christieʼs“ aukcione Amsterdame – pamilau tą paveikslą vos išvydusi, ir kuo daugiau apie jį sužinodavau, tuo labiau jis mane kerėjo. „Dagilis“ – mažytis paveikslas, ne didesnis už mokyklinį vadovėlį, didžiai branginamas, unikalus kūrinys; Nyderlandų dailės Aukso amžiuje nieko panašaus į jį nerasime, negana to, jo istorija įspūdinga ir įsipina į romano siužetą. [...]
– Vieta, regis, yra nepaprastai svarbus visų jūsų romanų elementas. Šiaurrytinė Amerika „Slaptoje istorijoje“, Pietūs – „Mažajame drauge“, o dabar Amsterdamas, Niujorkas ir Las Vegasas „Dagilyje“. Kiek svarbi veiksmo vieta jūsų kūriniuose ir kodėl sutelkėte dėmesį būtent į minėtuosius miestus šiame romane?
– Iš tikrųjų visos mano knygos prasidėjo nuo vietos pajautos. Amsterdame esu praleidusi daug laiko, ir „Dagilio“ užuomazga reikėtų laikyti tą savotiškai niūrią Amsterdamo atmosferą, pajaustą prieš beveik dvidešimt metų. O Niujorke aš nuolatos lankausi didžiumą savo suaugėlės gyvenimo.
– [Pagrindinį veikėją ir pasakotoją] Teo beveik visoje knygoje kamuoja įvairiopos širdperšos, kurias, suprantama, jis dažnai bando malšinti vienokiais ar kitokiais kvaišalais. Kaip perteikti tokios sąmonės veikėjo balsą ir požiūrį?
– Romanas tam tikęs labiau už bet kokią kitą meno formą – atkurti kito žmogaus vidinį gyvenimą ir vidinę patirtį, o ypač tokias kraštutines sąmonės būsenas kaip sielvartas, sapnai, girtumas, dvasiniai nušvitimai, net pamišimas. Kitaip nei kine, kur visada esame tik stebėtojai iš šalies, romane galime pabūti kitu: pažinti kito žmogaus sielą iš vidaus. Jokia kita meno forma nesuteikia tokios galimybės. Ir man patinka nagrinėti ypač intensyvius vidinius potyrius, nes, mano galva, daugeliu atžvilgių romanui tai daryti sekasi labiausiai.
– Skaitomi jūsų kūriniai tiesiog įtraukia; skaitydama „Dagilį“ krūpčiojau, jaudinausi, karščiavausi, įvykus netikėtoms permainoms. Ar galvojate, kaip skaitytojai įsigyvens į jūsų sukurtus veikėjus? Ar tai kaip nors veikia pasakojimo tono, perspektyvos pasirinkimą?
– Hm, įdomus klausimas. Niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi. Sakyčiau, ne. Bet rašydama aš įsigyvenu į veikėjus.
– Visi veikėjai tarsi gyvi stojasi iš knygos puslapių: Teo draugas Borisas – tiesiog fantastiškas charakteris, tačiau net ir antraplanių veikėjų, tarkim, Plato Barburo ar Ksandros, paveikslai užbaigti ir įsimintini. Gal trumpai papasakotumėt, koks jūsų santykis su kuriamais personažais ir ar buvo tokių (šioje ar ankstesnėse knygose), kurių kūrimas teikė ypatingą džiaugsmą?
– Rašyti pradėjau labiau norėdama tapti poete, o ne romaniste, tačiau veikėjai, mano žavėjimasis jais labiausiai prisidėjo prie to, kad dabar vis dėlto esu prozininkė. Ir, man rodos, tokius ilgus romanus iš dalies rašau dėl to, kad mėgstu leisti laiką su savo personažais ir labai gerai juos pažinti. Labiausiai man patinka kurti neklusnius ir nenuspėjamus charakterius, kurie savo energija gali savarankiškai išrutulioti sceną. Tokie veikėjai man buvo Banis ir Henris „Slaptoje istorijoje“, taip pat Helis ir Edis „Mažajame drauge“. Mylėjau visus savo „Dagilio“ veikėjus, bet ypač patiko rašyti scenas, kuriose Teo bendrauja su Borisu ir Endžiu; su pasimėgavimu rašydama apie Endį prikūriau tiek scenų su juo, kad daug jų teko išbraukti iš galutinio romano varianto.
– Visuose jūsų romanuose pagrindinis veikėjas ar pasakotojas – vaikas arba paauglys. Nors romano pabaigoje Teo yra kiek vyresnis, jis, galima sakyti, dar nėra visiškai suaugęs. Kas jus masina rašyti iš jaunų žmonių perspektyvos?
– Rašymas iš jaunų žmonių požiūrio taško man primena tą didžiulį malonumą, kurį pirmąkart patyriau skaitydama vaikystėje – kai sulaikiusi kvapą šuoliuodavau knygų puslapiais, kai pareidavau namo apsikrovusi bibliotekos knygomis ir pakerėta pranykdavau jose. Rašymas jauniems žmonėms – tai šito skaitymo jaudulio susigrąžinimas. Apie jaunuolius smagu rašyti ir dėl to, kad jie linkę į savistabą, bando perprasti pasaulį ir atrasti savo vietą jame.
– Jūs tikra metaforų ir palyginimų meistrė, jų gausu net smulkiausiuose knygos epizoduose – galėčiau jų prirankioti kone iš kiekvieno puslapio, bet pateiksiu porą itin įstrigusių iš romano pradžios.
Apie ponią Barbur: „Jos balsas, kaip ir Endžio, buvo tuščiaviduris ir sklido tarsi iš kokių tolybių; net kai stovėdavo šalia, Barbur balsas skambėdavo taip, lyg garso bangomis keliautų iš Kentauro žvaigždyno.“ Apie poną Barburą: „Savo išvaizda – rausvų skruostų, ilgos senamadiškos nosies ir pirma laiko pražilusių plaukų deriniu – Barburas priminė simpatingą mažesnio kalibro Amerikos tėvą-kūrėją, žemesnių pareigų kongreso narį, laiko mašina perkeltą į dvidešimt pirmą amžių.“
Kokios jūsų mintys apie metaforą, ypač jos vaidmenį apibūdinant veikėją?
– Metafora, pacituosiu seną savo mokytoją, tai savotiška elegantiška painiava. Tačiau pasakotojo pasirinkta metafora atskleidžia tiek apibūdinamus veikėjus, tiek patį pasakotoją. Susiduriame su savotiška dviguba charakteristika. Dviejuose paminėtuose pavyzdžiuose ne tik pateikiama ponų Barburų deskripcija, bet ir probėgšmais nušviečiama Teo sąmonė: vaikinukas, kuris domisi astronomija, kuris žvaigždėmis buvo apsilipinęs savo kambario lubas (Barbur ir Kentauro žvaigždynas), bet kuris mėgsta ir Amerikos istoriją (Barburas ir kongresai). Taigi iš dviejų Teo į galvą šovusių metaforų šiek tiek sužinome apie jį patį, kaip jis mato pasaulį. Jei apie Barburus būtų kalbėjęs koks kitas veikėjas, aš būčiau parinkusi kitokių metaforų.
– Jūsų proza pasižymi įtaigiu skaidrumu: nors mano vaizdinis mąstymas itin prastas, mintyse aš tiesiog mačiau kiekvieną „Dagilio“, kaip ir ankstesnių jūsų kūrinių, epizodą.
– O, tai puiku! Kaip rašytoja, manau, esu regos, o ne klausos žmogus – pasaulis visų pirma man skleidžiasi vizualiai. Todėl džiaugiuosi, kad jus persmelkė būtent vaizdai. Rašydama aš kone tiesiogine šio žodžio prasme matau tai, apie ką rašau, stebiu scenas tarytumei žiūrovas iš pašalės.
– Ką pasakytumėte apie savo prozos kalbą?
– Daug dėmesio skiriu jusliniams jos aspektams. Apčiuopiamumui, suuodžiamumui. Ir itin kruopščiai apmąstau kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Kalbos technika ir savitų sakinių kūrimas – štai kas man teikia malonumą ir neleidžia atsitraukti nuo kasdienės rašymo veiklos jau daugybę metų.
– Ar turėjote atlikti daug tiriamojo darbo, susijusio su meno istorija ar antikvarinių baldų restauravimu? Arba kad ir veiksmo vietomis? Man labai patiko abiejų didmiesčių aprašymai, o Las Vegaso vietovaizdžiai ypač įstrigo savo slogumu.
– Aprašytuose miestuose esu praleidusi daug laiko. Ne vienus metus gyvenau Niujorke, ne kartą lankiausi Las Vegase, neblogai pažįstu Amsterdamą.
Taigi, taip, tikrai keliavau. Bet ir perskaičiau begalę medžiagos iš meno istorijos, senienų restauravimo, lošimų kazino srities, pačios įvairiausios. Daug šiai knygai būtino parengiamojo darbo dariau Niujorko viešojoje bibliotekoje. Bet kadangi aš tik skaičiau apie mane dominančius dalykus, man niekada tai neatrodė darbas, veikiau skaitymas savo malonumui.
– Kaip, jūsų manymu, bėgant metams keitėsi (nesikeitė) jūsų rašymo stilius?
– Mano akimis žiūrint, nuo paauglystės laikų iš tikrųjų jis pasikeitė stebėtinai mažai. Bent jau rašydama aš beveik nejaučiu skirtumo.
– Kaip atrodo jūsų redagavimo procesas, kaip sekėsi dirbti su nauju jūsų naujo romano redaktoriumi?
– Man labai pasisekė, kad teko dirbti su dviem iš pačių žymiausių XX (ir XXI) amžiaus amerikiečių redaktorių Gary Fisketjonu ir Michaelu Pietschu. Redaktoriams stengiuosi pateikti jau kuo labiau nugludintą ir užbaigtą tekstą. Michaelas ir Gary – abu talentingi, bet labai skirtingi redaktoriai: Gary su tekstu dirba savarankiškai, o Michaelas ne tik rašo pasiūlymus teksto paraštėse, bet ir laiškus autoriui su bendresnio pobūdžio pamintijimais ir pastabomis, bent jau taip dirbo su manimi.
– Ką pastaruoju metu mėgaudamasi skaitote?
– Kai manęs šito klausia, atrodo, kad imu kartotis vardindama tas pačias senas knygas, nes šiuo metu esu nepaprastai užsiėmusi su knygos išleidimu susijusiais reikalais. Bet man labai patiko Gilberto Higheto „Poets in a Landscape“, norėčiau daugiau laiko skirti Lionelio Trillingo „The Liberal Imagination“, kurią skaičiau prieš visą šį sujudimą. Knygyno Amsterdame savininkė padovanojo man Stefano Zweigo „Permainų svaigulį“, labai noriu jį perskaityti. Be to, neseniai gavau naujos Willy Vlautino knygos „The Free“ maketą, nekantrauju jį perskaityti: aš – didelė Vlautino gerbėja.
– Galbūt aš ko nors nepaklausiau, apie ką norėjote pakalbėti ar paaiškinti išsamiau?
– Norėčiau atkreipti dėmesį, kad „Powellʼs Books“ knygyno „Dagilio“ egzempliorius pasirašiau sau neįprastu purpuriniu rašalu. Paprastai savo parašą raitau rudu rašalu, bet šio knygyno knygose jis purpurinis.
Vertė Andrius Patiomkinas
