Galinė teniso aikštės linija

Galbūt viskas prasidėjo tą dieną, kai Zamza pabudo dideliu nerangiu vabalu. Modernybė dar laikėsi neblogai, užsiliepsnojęs Didysis karas tereiškė neišvengiamą, netgi būtiną istorijos lūžį, ir visiems atrodė, kad Kafka sapnuoja svetimus sapnus ir kenčia svetimas kančias. Beveik visą dvidešimtą amžių manyta, kad Zamzos didžiausias troškimas – atvirsti į žmogų. Bet tas įsitikinimas po truputį silpo, tuo troškimu vis labiau abejota, o atėjus dvidešimt pirmam amžiui tai, kas prieš šimtą metų Kafkos pavaizduota kaip košmaras, imta laikyti jei ne dovana, tai bent sprendimo būdu. Nors svarbu ne tiek pavirsti vabalu, kiek nebebūti žmogumi. Tai galėtume pavadinti Zamzos revoliucija.

Kai atsistojau prie galinės teniso aikštės linijos pirmą kartą paduoti ir bumbtelėjau kamuoliuką į grindinį, kairėje pusėje ant blunkančios ir suskeldėjusios baltų dažų juostos pamačiau lėtai manęs link artėjantį migdolo dydžio ir formos vabaliūkštį. Jis ropojo lėtai, pernelyg lėtai, ir netrukus prasidėsiančio žaidimo ir kojų trypimo fone tas lėtumas atrodė labai neapdairus ir skausmingas, tarsi migdolinis gyvis būtų į savo vietą vėluojantis žiūrovas, kuris turi kirsti kortą, bet judėti greičiau negali. Jo šonuose šiureno šepetėliai, kuriais jis, matyt, ir yrėsi į priekį, todėl mintyse jį praminiau žiuželiu, nors nieko bendro su tikrais žiuželiais jis neturėjo. Tik iš rausvos lyg saulės nugairintų plytų spalvos nugaros spėjau, kad tikroji jo gyvenvietė – teniso kortą iš visų pusių supančios pušys, kad ta pušų žievėje leidžianti ištirpti spalva yra vienintelis jo ginklas nuo kitų neapgalvoto skubėjimo ir plėšraus alkio. Tačiau ant baltos teniso aikštės galinės linijos jis buvo atviras bet kieno akiai, bet kieno snapui, bet kieno padui.

Išmokti kartu žaisti tenisą pasiūlė M. „Kad pabūtume dviese.“ Be šeimų, be įkyrių viešose vietose būtinai prišoksiančių (ne)pažįstamųjų, be alkoholio, be savigraužos, be kalbų, tik: „Penkiolika trisdešimt!“, „Ilgas!“ ir „Autas!“ Kelias vasaras iš eilės vienam savaitgaliui važiuodavome į Nidą keturi draugai. Kiti du jau seniai žaidė tenisą ir buvo neblogai įgudę. Vienas rodydavo puikius, beveik federeriškus judesius, kitas – beveik visada laimėdavo. Todėl po pirmos girtuokliavimo nakties, pagiringą rytą, važiuodavome į kortą prie jūros: jie dviese žaisdavo, o mes su M. atsidarydavome po pirmą rytinę alaus skardinę ir, komentuodami jų žaidimą, galėdavome per visą išvyką bent valandą pabūti dviese. Bet kai M. pasiūlė išmokti žaisti tenisą, supratau, kad „buvimas dviese“ tą valandą jam veikiausiai reiškė ir atsiskyrimą, nesėkmę, nevykėliškumą, – ant suoliuko gurkšnojome alų, nes nemokėjome žaisti teniso, tarytum žaidžiantys draugai buvo geresni nei mes, iš naujo girstantys atsarginiai. Aikštelėje šūkiais ir keiksmais sproginėdavo jėga, ant suoliuko nuo kylančios saulės linksmai glebdavome mes. M. troško tos jėgos, kurios jam nebūčiau galėjęs padėti sukurti. Todėl išmokti žaisti tenisą jam reiškė pabūti dviese čia, bet daug svarbiau – pabūti keturiese ten, teniso aikštėje prie jūros. Šito nesupratau, bet pasiūlymą priėmiau.

Zamzos revoliucija vyksta mūsų akyse. Jos išeities taškas – katastrofiškai ir neatleistinai klydęs žmogus. Jis yra visų didžiausių tragedijų ir siaubų kaltininkas – nuo Holodomoro, Holokausto, Hirosimos iki Černobylio, Rugsėjo 11-osios ir visuotinio atšilimo (Zamzos revoliucionieriai taisytų: klimato krizės). Kaip modernybei tapo nereikalingas visagalis Dievas, taip Zamzos revoliucijai nereikalingas tampa žmogus, kurį artimiausiu metu turėtų pakeisti neklystantis ir vėl visagalis dirbtinis intelektas. Kai kurie iš mūsų šioje revoliucijoje aktyviai dalyvaujame, kai kurie tik leidžiame jai skleistis mumyse kaip autoimuninei ligai. Kaip kiekvienoje revoliucijoje, laikinai susivienija jėgos, kurios niekada taikos sąlygomis to nebūtų dariusios: medžių sodintojai ir bitkoinų kasėjai, žaliavalgystės propaguotojai ir technologijų evangelistai, koralinių rifų saugotojai ir kompiuterinių žaidimų fanatikai, roko žvaigždės ir universitetų profesoriai, kapitalizmo niekintojai ir Silicio slėnio milijardieriai. Didžioji Prancūzijos revoliucija žmoniją iš viduramžių atvedė į modernybę. Zamzos revoliucija skelbia, kad modernybė išsikvėpė ir visiems įkyrėjo. Laikas eiti tolyn. Asmeninę sėkmę įmanoma kurti tik įrodant žmonijos nesėkmę.

Nežinau, ar tą pačią akimirką, ar pirmą kartą paduotam kamuoliukui grįžtant į mano pusę nusprendžiau žiuželiui padėti saugiai įveikti galinės linijos greitkelį, kurio atviros tuštumos spūstyje jis buvo įstrigęs. Jam tebuvo likęs maždaug ketvirtadalis atkarpos, todėl viskas rodėsi įmanoma – įmanoma jo neužminti, pasergėti nuo atskriejančio kamuoliuko, pasirūpinti smūgių kryptimis. M. stovėjo kovingai palinkęs į priekį, jo rankose kaip budelio kirvis švytavo raketė. Šią akimirką sustabdęs žaidimą ir taręs, kad noriu išgelbėti aikštės linija ropojantį vabaliūkštį, būčiau atėmęs iš M. bet kokią viltį tarp mudviejų sukurti jėgos iliuziją, buvimui dviese suteikti ką nors daugiau nei išglebusį atvirumą ir jautrumą. Tamsžalį teniso korto paviršių dengė nuo jūros atpustytas smėlis, todėl jis atrodė kaip nešvariai nuvalyta mokyklos lenta su raidžių trupiniais. Skaidrų birželio rytą buvo girdėti, kaip už pušyno rangosi jūra, lyg būtų ant nugaros parvirtusi ir atsikelti nesugebanti nutukusi žmogysta, sakytum, inspektorius Malfoi iš Bruno Dumontʼo filmo „Seklieji vandenys“. Nuo jos sklindančią vėsą jau ėmė gožti rekordiškas tų metų birželio karštis. Saulė spėriai vadavosi iš medžių gniaužtų ir svilino tiesiai į mus. Negalėjau pralošti M. pasitikėjimo, laimėdamas žiuželio gyvybę. Bet nebegalėjau pralaimėti ir žiuželio. Todėl, kiekvieną kartą akimis saulėje ieškodamas atlekiančio kamuoliuko, galvojau, kur dedu kojas, o atmušęs tuoj pat dirstelėdavau į galinę aikštės liniją. Žiuželis slinko užtikrintai, bet taip pat lėtai, tarytum būtų mėgavęsis pušų apsuptyje vykstančia jo gyvybės ir mūsų draugystės drama.

Kiekvieną kartą, kai su M. šeima atvykstame vasaroti į Nidą, atsitiktinai prasilenkiu su dailininku L. Net pavadinti pažįstamais mus būtų sunku. Prieš penkiolika metų kartu lankėme Søreno Kierkegaardʼo religinės filosofijos kursą pas Tomą Sodeiką. Galbūt įsidėmėjome vienas kitą, nes nebuvome filosofai ir nė vienas toks netapome, bet ištikimai lankėme paskaitas, nors paprastai reikdavo gerą pusvalandį stovėti prie auditorijos durų ir laukti vėluojančio dėstytojo, o per pusę metų įveikėme dvidešimt ar dvidešimt penkis „Baimės ir drebėjimo“ puslapius. Tačiau gyvename susikertančiose tiesėse ir penkiolika metų nuolat sveikinamės, nepasakydami nė žodžio daugiau. Pirmą kartą Nidoje jį pamačiau vieną popietę paplūdimyje. Jis atėjo su būreliu jaunų merginų, greičiausiai aukštesnių klasių moksleivių. Mergaitės pabiro ir ėmė šokinėti kaip iš patrankos šaudomi teniso kamuoliukai. Jos beregint pakeitė laiką ir erdvę, sakytum, juos sukeitė – laiką suvokė kaip neaprėpiamą ir nesibaigiantį, erdvę – kaip akimirksniu išsenkančią. Mergaitės nusimetė viršutinius rūbus, juokėsi, lietė viena kitą, krito ant patiestų užklotų, vėl kėlėsi, mainėsi vietomis ir vaidmenimis, kurių dar gerai nemokėjo. L. ėjo su jomis kartu, atsisėdo šalia, bet atrodė, kad laikosi nuo jų atstu, nerodydamas tokio paties entuziazmo, nekeldamas smėlio audros, vangiai reaguodamas į juoką ir žaidimus, galbūt irgi atlikdamas vaidmenį, kurio gerai nemokėjo ar nenorėjo. Turbūt buvo tų mergaičių mokytojas arba stovyklos vadovas. Tačiau kai mergaitės pakilo maudytis, jis taip pat neskubėdamas atsistojo ir joms pavymui nupėdino į jūrą. Tada pagalvojau, kad dailininkai nuolat lyg prakeikti kartoja ikoniškas dailės mizanscenas. Pavyzdžiui, (merginų) maudynės vandenyje, kaip šį kartą.

Kad iš tikrųjų padėčiau žiuželiui, turėjau gerai žaisti. Bet žaisti tenisą gerai nemokėjau ir niekada nemokėsiu. Dėl tos pačios priežasties, kaip ir neišmokau vairuoti automobilio. Kai atsiranda ritmiška monotonija, smegenys persijungia į vidinį vaizduotės kurstymo režimą ir ištiktas beveik epilepsijos būklės prarandu dėmesį išoriniam pasauliui. Kai mokiausi vairuoti, instruktorius po vienos pamokos, įsitempęs, paaugliškai nervingai, nelabai vykusiai tramdydamasis, nusigręžęs į langą, murmtelėjo: „Kada nors tu užmuši žmogų.“ Tuomet nebūčiau nei sugebėjęs, nei išdrįsęs paprieštarauti, kad tai, ką išoriškai atpažįstame kaip išsiblaškymą, iš tiesų gali būti tikrasis vidinis susikaupimas. Tačiau vidinis susikaupimas irgi gali užmušti žmogų, todėl vairavimo pamokas mečiau. Teniso kamuoliuku užmušti žmogų sunkiau. Nors kartą keturiese žaidėme dvejetais, ir vienas iš draugų, paduodamas nuo galinės linijos stipriu, federeriškai tiksliu smūgiu, pataikė prie tinklo stovinčiam savo žaidimo draugui tiesiai į tarpukojį. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai mačiau žmogų iš tiesų krentantį kaip pakirstą. Sportas praplečia žmogaus vaizduotę, nes žaidėjai patiria traumas tokiose situacijose, tokiais būdais ir tokių kūno dalių, kad niekas ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų pagalvojęs, jog tai yra įmanoma. Sportininkai sumoka savo kūno skausmu, kad mes galėtume patirti malonumą ir baimę sužinoti, jog vaizduotė turi ribas. Ir jas galima plėsti. Tai vienintelė sporto prasmė, kurią suprantu. O šį kartą, jūros tūžmasčiai pasiduodant prieš slopų birželio ryto karštį, atsirado kita prasmė – padėti žiuželiui. Bet nei atremti, nei nukreipti smūgių negalėjau taip tiksliai, kad galinė linija virstų saugia zona. Kamuoliukas bumbsėjo aplink ją kaip ant fronto linijos iš dangaus krentančios, bet nesprogstančios bombos.

Krikščioniškojo pasaulio vaizduotę apibrėždavo žmogaus silpnumas ir nuodėmingumas, palikdavęs atpirkimo viltį. Pašėlęs breigeliškas santūrumas ne tik plūsdavo nesulaikoma gyvastimi, bet ir sukaldavo riboženklius, už kurių vaizduotė tapdavo nemorali. Modernaus pasaulio vaizduotė suvaržė save geru ir protingu žmogumi, įkalintu blogų ekonominių ir socialinių sąlygų, iš kurių jį reikia išvaduoti. Ernstiškajam išgąsčiui moralumas nerūpėjo – ten viskas bloga ir iracionalu, kai nebežmogiška. Naujosios Zamzos epochos vaizduotė palieka žmogų beatodairišką ir piktavalį, ir jam niekas, net menas, negali padėti. Vaizduotė yra per saulėlydį gęstanti šviesa, rausvėjanti, skystanti ir bergždžia apatija.

Neišklysdamas iš tiesaus kelio, laikydamasis jam vienam žinomo orientyro, žiuželis lėtai slinko, lyg būtų virtęs saulės laikrodžio rodyklės šešėliu. Jis ropojo tiesiai, tarytum pats gamtos laikas būtų prisikėlęs iš civilizacijos kapo, išsitiesinęs, išsivadavęs iš savo cikliškumo, ėjimo ratu, lyg gamta būtų įkvėpusi istorijos, lyg būtų tapusi istorija. Tiek daug dieviškos revoliucijos slypėjo lėtame, bet atkakliame žiuželio ropojime pirmyn.

10.

Dieviška revoliucija žadėjo atlyginti už žemiškas kančias rojuje ir pomirtinę amžinybę. Ta revoliucija beveik nekėlė jokių sąlygų – šiek tiek dekalogiškos pagarbos, šiek tiek sveikos baimės. Bet jos vis tiek netenkino žmogaus. Jam buvo reikalingas besąlygiškas įžūlumas ir drąsa. Todėl pažadėjo sukurti rojų iki mirties radikaliomis utopijomis ir suteikti amžiną laimę žemėje. Žmogus prisiėmė atsakomybę. Naująja tobulo gyvenimo ir laimės buveine tampa internetas, šviesolaidiniai vartai į virtualią amžinybę, kur tėra belaidė kaltė ir terabaitinis troškimas jos atsikratyti.

11.

Nuo tos popietės prie jūros dailininką L. matydavau tik taip – kaip savo kasdieniu gyvenimu kuriantį ikoniškas dailės mizanscenas: L. žingsniuoja marių pakrante, virš jo, sparnais plakdami marių kvapą ir ramybę, klykia vasarotojų dviračių ir paspirtukų išerzinti kirai; L. užsisako gėrimą prie baro, šviesus aukštas barmenas banglentininko plaukais ir įdegiu santūriai šypsosi baksnodamas į kasos aparato ekraną; L. sėdi mediniame krėsle ištiesęs kojas prie didelio pūvančių vyšnių spalvos vasarnamio; L. parduotuvėje prie pardavėjos krapšto piniginėje monetas, nes per atostogas norisi atsiskaityti tik grynaisiais. Žinojau, kad jo darbai abstraktūs, kompozicija terorizuoja spalvas, linijas ir objektus, erdvė įveikia ar bent ignoruoja laiką, regėjimas sutampa su mąstymu. Žmones tuose darbuose esu matęs tik kaip tolimas, atsitiktinai, beveik kaip dulkes į kadrą patekusias figūras. Bet dabar, vėl tų kūrinių ieškodamas, tikėjausi rasti siužetų, kuo tikriausių pasakojimų, nuoseklių, daugiašakių, dramatiškų, tų Nidoje kuriamų mizanscenų replikų. Tikėjausi, kad L. savo darbuose užšifravo istorijas, kurias įmanoma aprašyti.

12.

Keičiamės pusėmis. Prasilenkiant ties tinkleliu, nuo saulės įraudusiu veidu M. sako: „Toj pusėj žaisti pragariška, bet žaidžiame abu.“ Lyg tai suteiktų mūsų žaidimui velniškos jėgos. Bet iš tiesų žaisdami mes atrodome kaip švelnūs marmuriniai bažnyčių angelai: pasistiebę ant pirštų galiukų, į priekį atkišę per alkūnes sulenktas rankas, pasisukę pečiais į priekį, atsilošę ir atkraginę galvas, pasiruošę šuoliui, pasiruošę nesėkmei, o per vienodus sintetinius, specialiai tenisui pirktus geltonus marškinėlius šviečia apvalūs pilvukai. Judame nerangiai ir vikriai, vaikiškai ir rimtai, nenuspėjamai sau ir kitiems, užstrigę pakeliui į dangų, nepajėgiantys grįžti į žemę. Dabar žiuželis bet kurią akimirką galėjo atsidurti po M. kojomis. Bet jis visada paduoda kamuoliuką ties vidurio linija, todėl prie kairiojo krašto artėjantis vabaliūkštis turėjo būti saugesnis. Tenisui žaisti reikia varžovų bendradarbiavimo, ne tik konkurencijos: žaidimo malonumas pradedamas kurti, kai priešininkas atmuša kamuoliuką, o tau lieka erdvės plačiai užsimoti ir pasiųsti jį atgal – keistis vienu, antru, trečiu stipriu ilgu smūgiu ties galine linija. Nuspėjamumas reikalingas tiek pat, kiek ir staigmenos. Kelis kartus nukreipiu vien į dešinįjį kampą – M. laukia mano klastos, aš tik stengiuosi išvengti klaidos. Bet galvoti apie klaidą yra pagrindinė klaida. Po kelių apsimainytų tiesių smūgių, įtardamas artėjančią mano klastą, M. jos griebiasi pirmas: staiga muša lengvai, keisdamas kamuoliuko kryptį. Šis vos perlipa per tinklą ir krenta žemyn, it būtų apimtas nuobodulio. Kad sugebėčiau jį pasiekti, puolu pirmyn, nespėdamas pagalvoti apie būsimą kamuoliuko trajektoriją. Atmušu netikėtai stipriai ir tiesiai – į patį kairįjį kampą. Šešiasdešimties gramų nesverianti guminė bomba lekia ant galinės linijos. M. – jai įkandin. Galiu tik viltis, kad pasiekęs kamuoliuką jis vos pakils nuo žemės paviršiaus abiem kojomis. Kaip Bruno Dumontʼo filmo „Žmonija“ veikėjai paskutinėje scenoje. ►

► 13.

Tarp L. kūrinių radau teniso kortą. Balkšvai raudonas gruntas, trys baltos įžambios linijos ir tinklo fragmentas slepiasi po besileidžiančia sunkia mėlyno audeklo uždanga. Tuoj tuoj, ir teniso aikštę vienu metu nuplaus ir jūros, ir dangaus potvynis. Savaime aišku, kad šiame paveiksle turėjau atpažinti bent vieną siužetą, pajėgti jį aprašyti pačiais bendriausiais bruožais, galbūt nesuprasdamas detalių, bet sugebėdamas atkurti įvykių eigą. Tačiau, į jį bežiūrint, išsitrynė bet kokia siužeto galimybė. Išsitrynė pats tikėjimas, kad tokia galimybė egzistuoja. Žmonių kuriamo, apie žmones pasakojančio siužeto nebeliko nei kaip įvykių grandinės, nei kaip pokyčio apskritai. Ten nebuvo jokio veiksmo, jokio judesio – kūno, minties, jausmo, tikėjimo, gyvenimo. Uždanga sustojo ir sustingo. Ir todėl kūrinys pasirodė esąs įtemptas, intensyvus, netgi šiurkštus. Ten, kur nėra siužeto, nebeliko ir ramybės, vien – diumoniška rimtis, diumoniška apgaulė, panoraminis Dumontʼo žvilgsnis į jūros pakrantę, Dumontʼo ranka, kuri kažką režisavo.

14.

Viduramžiais režisavo dieviška ranka. Žmonės ją jautė ir matė. Joje slypėjo jauno kalvio jėga ir maro epidemijos neišrankumas. Ir visas mokslas tebuvo juoduliai tos rankos pirštų panagėse. Neišvengiami kasdieniame darbe palaikyti Dievo sukurtai tvarkai žemėje. Modernybėje atsirado nematoma ranka. Nematoma, todėl tik įsivaizduojama. Nelogiška, todėl egzistuojanti tik tol, kol yra aiškinama. Tai buvo protezas, kuris turėjo paslėpti atsivėrusią tuštumą, todėl mokslas imitavo gamtos dėsnius žmogaus gyvenime. Dabar nematomas protezas virto smegenų neuroimpulsus registruojančia bionine ranka. Mokslas nebėra panagių juoduliai, mokslas nebėra priedanga. Jis pats virto viską režisuojančia ranka, keičiančia režisavimo esmę. Ji siekia sunaikinti ligas, atspausdinti kepenis, sukarpyti DNR grandinę. Sukurti kažką, sukurti bet ką, kas jau nebebūtų žmogus.

15.

Kai grįžau į žiuželio aikštės pusę, pamačiau jį sėkmingai įveikusį distanciją. Jis kūpsojo tarp kelių atklydusių pušų spyglių lyg savo artimoje aplinkoje. Tarsi uosdamas pušų sakus ilsėtųsi po įveikto mirties maratono. Nurimęs, patikėjęs savo sėkme. Tarsi be didelio susidomėjimo stebėtų žaidimą, kurio taisyklių neišmanė, bet jautėsi dėkingas. Galbūt net palaikė vieną iš žaidžiančiųjų pusių. Prieš keliaudamas toliau, jis norėjo atiduoti duoklę ką tik vykusiai dramai. Kelis padavimus atlikau nekreipdamas į jį dėmesio. Susitelkęs į žaidimą, žaidžiau kiek tiksliau ir atkakliau, nors žinojau, kad tvirto ritmo jau neįgausiu. Įsijautęs M. nebepaisė jam per veidą delnu pliaukšinčios saulės. Didėjantis karštis ne alino, o stūmė jį pirmyn. M. santykis su gamta man visada atrodė mazochistinis: gamta buvo kliūtis, iššūkis, rizika, kuri suteikia gyvenimui prasmę. Jis nemokėjo plaukti, bet mėgo vaikščioti po pelkes. Kai prieš dešimtmetį Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis nutupdė visus Europos lėktuvus, M. ramdė džiaugsmą kaip gerai išauklėtas vaikas. Šitame karštyje, išpiltas prakaito, aš mažai ką galėjau prieš jį padaryti – prieš jo mazochizmą ir gyvenimo prasmę. Norėdamas įsitikinti, kad šį rytą ne viskas pralošta, vėl dirstelėjau į žiuželį. Aplink jį braižėsi priropojusi skruzdė. Ji elgėsi įžūliai, nepagarbiai: užsikorė žiuželiui ant kupros, paskui bandė po juo palįsti. Šis nekrutėjo, lyg būtų praradęs bet kokį orumą. Ūmai pagalvojau, kad skruzdė rausiasi kaip kurmis aplink sunkų granitinį antkapį, ir jos uolumas įgavo pateisinimą: žiuželis turėjo būti negyvas, greičiausiai – pritrėkštas.

16.

Monarchija rėmėsi Biblija, pasakojimu apie smulkmenišką Abraomą, iš kurio galima išmokti tik nuostabos, ir neįtarų Izaoką, kurį grąžino paradoksas. Ji rėmėsi išskirtiniu, šventu žudymu – kaip galinčiu būti Dievui maloniu poelgiu. Demokratijai žudymas iš principo negalėjo būti šventas. Ir nė vienas pasakojimas pats savaime negalėjo būti šventas. Kilusi ne iš pasakojimų, ji rėmėsi padrikais postulatais, skirtingo aukščio, pločio ir formų kolonomis. Ji rėmėsi Žmogaus teisių deklaracija. Zamzos revoliucija grąžina pasakojimą, žudymo šventumas grįžta kaip savo paties inversija. Įteisindama viso ko nežudymą, ji pateisina neišskirtinę, visuotinę žmogaus žūtį. Ji remiasi Augalų teisių deklaracija, ji remiasi pasakojimais apie Šeštojo išnykimo raitelius. Pagaliau nesusipratimas tarp gamtos ir technologijų bus išspręstas, tas nevykęs jų supriešinimas niekam nereikalingas, juk panašumų daugiau nei skirtumų, juk jų pagrindas bendras – abejingumas žmogui. Abejingumas jam tampa valdymo forma.

17.

Prieš saulę skriejančio teniso kamuoliuko veltiniai šereliai tviskėjo kaip aureolė, todėl pats kamuoliukas tarytum buvo pavirtęs žiuželiu su daugybe blizgančių kojyčių. O gal žiuželio dvasia iš tiesų įsikūnijo į įsauliui lekiantį kamuoliuką. Gal jai buvo lemta persikūnyti į artimiausią objektą, ir, jos nelaimei, čia pasitaikė teniso kamuoliukas, besiblaškantis kaip po stikliniu gaubtu atsidūrusi musė. Akimirksnį aš išsigandau šito pasaulio, kuriame nebegaliu užminti žiuželio. Stovėdamas ant galinės teniso aikštės linijos, aš patekau į Zamzos revoliuciją, tapau jos nariu, stačiau ešafotą, šaukiau „mirtis karaliui“ ir nešiau naujos santvarkos vėliavą ant barikadų. Dar kartą atmušęs M. pasiųstą kamuoliuką, pakreipiau galvą į dešinę ir pastebėjau, kad žiuželio nebėra ten, kur jis ką tik kūpsojo antkapio ramybe. Ne, jis toliau kepurnėjosi per aikštės pakraštyje vėjo sušluotus pušų spyglius. Pakėliau aukštyn ranką ir, nutraukęs žaidimą, paprašiau M. sekundę lukterėti. Priėjau prie nemirtingojo migdolo ir pakėliau dešinę koją, apautą specialiai tenisui žaisti nusipirktu „Wilson“ sportbačiu.

18.

Bet kuri idėja, jei jos laikytumėmės nuosekliai, anksčiau ar vėliau pasirodytų esanti radikali ir todėl save naikinanti. Išgelbėti nuo radikalumo ir savinaikos mus gali tik tai, kam šitaip prieštarauja mūsų protas – nenuoseklumas. Konservatorius nuo revoliucionierių skiria tik ši ištikimybė nenuoseklumui.

19.

– Ką tu ten darai? – irzliai šūktelėjo M., ruošdamasis iš naujo paduoti kamuoliuką. Ir aš grįžau atremti smūgio prie galinės teniso aikštės linijos.

2019.VI.26–IX.1