GINTAUTAS DABRIŠIUS

Eilės

 

Elektra

 

Miestuose ji pati ateina į kambarį,

O čia kaime – vienkiemy

Tenka imti ją už rankos

Ir vestis per laukus.

 

Pirmadienį – kasiau,

Antradienį – kasiau,

Trečiadienį klojau kabelį

Ir…

 

Na štai pagaliau

Ji mano kambary –

O murzina, o purvina,

Bet šypsos – šviečia.

 

Na štai ji mano kambary

Stovi su kastuvu,

Žiūri į mane ir kartoja:

 

Pirmadienį – kasiu,

Antradienį – kasiu,

Trečiadienį guldysiu tave

Tarp sliekų ties vyšnia

Ir…

Ketvirtadienio nelauksiu –

Išsyk užkasiu.

 

 

Eilėraštis kaip lemputė

 

Kai sprogsta lemputė,

Kambary ne iš karto pasidaro tamsu –

Kurį laiką šviečia jos kvapas.

 

Vakarais,

Kada miestas vienas,

Gatvėm klajoju – langą išsirenku

Ir eilėraštį jam,

Kol groja stiklas,

Sakau.

 

Yra langas,

Yra stiklas,

Yra ir žmonių –

Vakarais miestas vienas –

Yra eilėraštis ir lemputė.

 

Langas užgęsta –

Susilieja su visatos erdve,

Langas pajuosta,

Ne todėl, kad pabėgo lemputė,

O todėl, kad žmonės

Sėdi tamsoj ir spėlioja –

O kas čia buvo?

Tamsa ne iš eilėraščio

Ne iš lemputės – o iš žmonių sklinda.

 

 

Fokusininkas

 

Parašyk septynis sakinius

Ir uždenk servetėle.

 

Dar parašyk

Septynis žodžius,

Išdėliok juos į septynias eilutes

Taip,

Kad visi lyg nereikalingi

Paraštėje liktų.

 

Dabar pakelk servetėlę,

Atidenk –

Kas po servetėle? –

Servetėlė.

 

 

Kakojantis šuo

 

Veduosi šuniuką pajiesiu

Ir jam aiškinu – ar prisimeni, mudu čia vaikščiojom,

Kai tu mažas buvai…

 

Pusė šuns nulindo į krūmus

Atlikti gamtos reikalų –

O kita pusė

Prie manęs stena –

Žvelk –

Jei kakojančio šuns akyse dangus visas

Vos telpa,

Tai kam kiši jam panosėn

Tas nuotraukas – nespalvotas.

 

Gamtos rėdas paprastas – riktas –

Kas iš šuns iškrito,

Atgal neįkiši,

O jei tai tik ašara – pati išdžius.

 

 

Eilėraštis kambary

 

Toks jausmas –

Netoli eilėraštis,

Jau girdėt, kaip jis burba po nosim –

Kol tas senis trepsės kambary,

Slapstysiuosi.

 

Toks jausmas –

Netoli eilėraštis,

Bet rupūžė slapstosi.

 

Aš – rupūžė!

Kaip nemalonu – skaudu

Tai išgirst,

O vieną kartą šoksiu

Ir akis jam išdraskysiu.

 

Bet tada senis

Dar garsiau šauks –

Rupūže, išlindai

- – - – -

Toks jausmas – eilėraštis netoli,

Aš – rupūžė,

O ar negalima eilėrašty – pase

Meiliau užrašyti – rupūžiokas.

Kambarys, kuriame gimiau, nežinojo

Mažybinių priesagų –

Tai ir dovana taip iškart tokia –

Rupūžės keliai ir likimas.

 

 

Nutikimas

 

Gal neskubėki, sengire,

Šitam sklype

Savo namų statyti.

 

Šį kartą tėviškę tokią radau –

Vidury kiemo stalas,

Ant jo dubuo, prikrautas obuolių,

Tikriausia taip aš palikau.

 

Kieme nauji gyventojai –

Būrelis stirnų stypčiojo aplink stalą,

Lūpomis žvejojo obuolius

Ir kramtė.

 

Giria sakytų –

Ten, kur mano koja,

Ten mano namai.

Bet neskubėki, samanotas medi…

 

Kol vartuose už krūmo slepiasi

Žmogaus akis,

O ir burna, ketinanti ištarti –

 

Stirnele, paimki obuolį už kotuko,

Taip patogiau,

Šituose namuose taip obuolius valgo.

 

Aš nuėjau į pirkią

Svečiams atnešt kėdžių…

Kaimenė peršoko tvoras – nurūko.

 

Gal bars giria ją –

Kam laužyti tvoras,

Jei vartai dieną naktį atkelti.

 

 

 ●

 

Jau valandą rašau –

Kartais užsimerkiu

 

Dar valandą rašau –

Kartais atsimerkiu

 

Jei dar valandą rašysiu –

Prasidės visuotinis užtemimas

Langai

 

Brėkštant parsinešdavau langus

Laikiau juos naktį pašiūrėj

Kad priprastų būti vieni

 

Brėkštant plėšiau nuo jų juodą popierių

Nelygiais gabalais –

Nešiau į lovą kad sušiltų

Gal kada prireiks

 

Bet juodas nakties popierius

Paliestas šiltais patalo pirštais

Pavirsdavo kaliause –

Nemokėjo nei gąsdint nei bijot

 

Brėkštant langai

Arba vienas iš jų suklykdavo

Vėl pas mus elgeta ateina

Raudoną skudurą įsikandęs

Brėkštant jie kaip vienas

Langai puldavo prie langų

 

Brėkštant aš parjodavau –

Langai pradėdavo žaist

Plaukuotą mano koją pamatę

Klausė

O tu kieno mamytė?

 

 

Klevas

 

Plačialūpis klevas

Veja iš kiemo liepaites

Žingsnis po žingsnio –

Vis daugiau žemės apžioja

 

Stovėdamas vartuose

Jis pirmas svečius pasitinka

Iškopinėja šviesą –

Atima lauktuves

 

Galima sakyti

Tas storapilvis

Suėda kitų medžių vaikus

Dar lizduose

 

Savo lūkesčius svajas

Ir kitas tuščias sėkliukes

Slepiu skruzdžių tarpupirščiuose

Bet jis suranda

 

Nešiojasi mane tas medis po pažastim

Lyg kokią gėdą

Po lapų apačia – kitur man negalima –

Lyg kokiam nemokšai kasdien kartoja –

Gerai įsiklausyk

Ką gretimam kaime kitas filosofas mauroja

 

 

Musės

 

Žiemą kai sėdu valgyt sriubos —

 

Musių nuomonė apie žiemą tokia –

Žiemą nėra ko valgyt

Todėl musės žiemą negyvena

 

Įpilčiau tau mažą lėkštelę sriubos

Sakyčiau – tau muse – valgyk

 

Musių nuomonė apie mane nekokia –

Įpiltum man lėkštelę sriubos

Viena ranka kviestum – prašom –

O kita mojuotum man virš galvos

Baidytum muses

 

Žiemą kai vienišas sėdžiu prie lėkštės

Atidžiai apžvelgiu sriubos paviršių –

Tikriausia jau tuoj man

Teks išeiti iš šitų namų

 

Kelyje ką sutiksiu kartosiu –

Kaimyne gal musę turi

Paskolink iki pavasario

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.