Verpetai

 

Pirmą kartą juos pastebėjo mama, kai man buvo 14 metų. Buvome kažkokio nepažįstamo dėdės laidotuvėse ir jai užkliuvo, kad prie velionio karsto stoviu nesusišukavęs. Mama pasiskolino šukas iš šarvojimo salės darbuotojos ir paėjusi toliau nuo šventės kaltininko pradėjo mane šukuoti. Net nenoriu pagalvoti, ką jos šukavo prieš tai, bet duodu žodį, kad ant jų kabėjo žilų plaukų sruoga.

– Tavo galvoj labai daug verpetų. Kodėl niekad nesakei?

Nežinau, niekada nepagalvojau, kad tai labai svarbi informacija. Staiga prie mamos prisidėjo ir kažkokia nepažįstama teta. Man rodos, mamos bendradarbė.

– Dieve, jo galvoj labai daug verpetų. Ką daryt?

Prie jų prisidėjo dar kelios moterys ir pradėjo tirti mano viršugalvį. Jos suskaičiavo, kad ant mano galvos tuo metu buvo 23 verpetai. Greitai tos moterys pasikvietė ir savo vyrus. Jie suskaičiavo dvidešimt keturis. Laidotuvių svečiai buvo išsigandę. Kas be ko. Mamai liepė tučtuojau pasikonsultuoti su kirpėju. Tiek verpetų turėti tiesiog neįmanoma. Ir kol visi laidotuvių svečiai apspitę glostė, drėkino, šukavo mano dvidešimt keturis plaukų verpetus, aš niekaip negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo to karsto su kažkokio dėdės kūnu. Atsiprašau, nepažįstamas dėde, kad sugadinau jūsų šventę.

Nuo to laiko ant mano galvos kasmet atsirasdavo po 4–6 plaukų verpetus. Nuėjus į kirpyklą, man pasiūlė kreiptis į šeimos gydytoją. Šeimos gydytojas nusiuntė mane pas neurologą. Tada tas pas dermatologą. Tada šiaip pas kažkokį bičą buvau. Tada jis parekomendavo vieną psichologą, ir tada jau man atsibodo. Nes visi kartojo tą patį – siūlė pasidaryti dredus. Bet kamon, juk turi būti ir kažkokių kitų būdų. Ar jau reikia imtis tokių ekstremalių? Dabar man dvidešimt šešeri ir ant mano galvos yra 86 verpetai. Dieve padėk. Nusprendžiau pasidaryti dredus.

Kirpėja mane sutiko tramdydama emocijas. Turbūt pamanė, kad esu po kokios nors avarijos ar panašiai. Padaviau jai gydytojo siuntimo lapelį. Gaila, dredų sukimas nėra ligonių kasų kompensuojama procedūra. Nieko baisaus. Kirpėja buvo maloni moteris. Nors ir slogavo, sulig kiekvienu susuktu plaukų veltiniu ji nueidavo išsipūsti nosies į gretimą kambariuką. Nieko neprikiši, etiketą išmanė.

Buvo viena iš tų nosies šnypštimo pertraukų. Žiūrėjau į savo atspindį veidrodyje bandydamas suskaičiuoti visus apgamus ant veido ir tada pamačiau JĄ. Prisimerkusi nuo saulės ji sėdėjo ant to odinio, karštį traukiančio, prakaito liaukas atveriančio sėdmaišio. Turbūt laukė savo eilės. Laikydama rankose molinį indelį ji valgė čanachus. Čanachus kirpykloje! Man atrodo, aš įsimylėjau? Nesąmonė. Turbūt. Bet tai buvo pirmas kartas, kai aš nuoširdžiai supykau ant baldo. Supykau taip, kad norėjau nusitraukti skraistę ir suspardyti tą sėdmaišį. Už tai, kad ši žavi būtybė turi kęsti nepakeliamą karštį sėdėdama ant šito tragiško išradimo. Norėjau negyvai uždaužyti jo kūrėją. Jis nepagalvojo, kad kažkas vasarą ant jo sėdės ir valgys čanachus. Debilas. Aš negalėjau atitraukti nuo jos akių. Net kai visi dredai ant mano galvos buvo suvelti, bandžiau įtikinti kirpėją susukti juos iš naujo. Tik tam, kad galėčiau stebėti ją bent truputį ilgiau. Kai suvėlė dar kartą, pasakiau, kad apsigalvojau – dredų nenoriu. Galiausiai neapsikentusi kirpėja nuskuto mane plikai. Neturėjau kur trauktis. Teko susimokėti ir išeiti. O ji į mane net nepažvelgė.

Nuo tada kirpykloje lankiausi bene kasdien. Beviltiškai tikėjausi vėl ją ten sutikti. Kadangi mano galva buvo nuskusta pirmu numeriu, nelabai turėjau ką ten veikti. Per ateinantį mėnesį išbandžiau bene visas procedūras, kokias tik gali pasiūlyti ši institucija: pirmadieniais antakių priežiūra, antradieniais manikiūras, trečiadieniais ir ketvirtadieniais ozono terapija plaukams (neklauskit, kas tai), kitas dienas plaukų dažymas. Per tą laiką ji nė karto nepasirodė. Bet aš nenuleidau rankų ir toliau rūpinausi savo būtinąja higiena. Tuo metu ant mano galvos buvo 89 verpetai.

Turėjau tokį klasioką, kuris buvo sėkmės lydimas žmogus ir po šešių niekuomet nevalgydavo. Kartu su kitais sėkmės lydimais draugais jis kasmet dalyvaudavo mėgėjiškose Baltijos šalių jachtų varžybose. Prieš pat Žolinę jis man parašė ir pasiūlė prisidėti prie komandos, nes vienas iš jos narių buvo pasodintas į kalėjimą. Tas komandos narys buvo chirurgas. Būdamas neblaivus jis operavo sunkvežimio partrenktą pacientą ir šis mirė. Vairuotojas į kalėjimą pasodintas nebuvo. Savo klasiokui paaiškinau, kad visiškai nieko neišmanau apie jachtas, bet tai nebuvo problema. Jam atrodė, kad esu šaunus vyrukas, gebėsiantis palaikyti teigiamą įgulos moralę varžybų metu. Man tai neskambėjo kaip komplimentas. Nepaisant to, supratau, kad po visų kirpyklos procedūrų ir nevykusių meilės paieškų šviežias jūros oras man būtų į naudą. Nusprendžiau leistis į šį nepakartojamą nuotykį.

Spontaniški sprendimai yra šūdas. Tai supratau jau po pirmos treniruočių dienos. Jachtai išplaukus į atvirą jūrą, vemdavau maždaug nuo 18 iki 30 kartų per dieną. Čia jeigu štilis pasitaikydavo. Apie štormą net nepasakosiu. Pykina iki dabar. Kadangi nesugebėjau surišti net menkiausio jūrinio mazgo, mane pastatė dirbti koku. (Matot, kiek daug išmanau apie jūreivystę? Kokas!) Šaunuoliai. Puikiai išsprendėt problemą. Turėjau du puodus. Vienas makaronams su tunu, kitas vėmimui. Trumpai tariant, buvau visiškai bevertis įgulos narys, tačiau varžybų taisyklės reikalavo jachtoje turėti 8 žmones. O kadangi jos prasideda jau kitą savaitę, tai jie kaip ir neturėjo pasirinkimo. Vargšai. Dar vėliau sužinojau, kad visas šitas reikalas truks apie šešias dienas. Seniau jachtos susirinkdavo Klaipėdoje, apiplaukdavo Gotlando salą ir grįždavo. Tai trukdavo apie 30 valandų. Dabar mėgėjams pasirodė, kad tiek yra per mažai. Šiais metais apiplaukti Gotlando salą reikės keturis kartus. Tas pats maršrutas keturis kartus. Kas čia? Estafetė? Pajutau, kad mano plaukai užaugo per pusę centimetro, ir jau buvo galima pastebėti didžiąją dalį verpetų. Prieš varžybas reikia apsikirpti.

Ir tada vėl pamačiau JĄ. Kol plaukų stilistė plovė galvą, iš plastikinio indelio ji valgė burokėlių sriubą. Burokėlių sriubą kirpykloj! Ji nereali! Pamačiau, kaip dėl jaunos kirpėjos neprofesionalumo dalis šampūno pateko tai nuostabiai būtybei į akis, ir aš automatiškai sugniaužiau kumščius. Tu atsargiai su ja. Pats nejusdamas nusisegiau skraistę ir su pusiau nuskusta galva priėjau arčiau.

– Ar nereikia grietinės į sriubą?

Ne, nu tu durnas… Kuo čia dėta grietinė?!

– Ką – tu į kirpyklą nešiojiesi grietinę?

Čia turbūt ironija, bet nesu tikras. Reikia šitos temos daugiau neliesti.

– Klausyk, man tu visai patinki ir…

Žinai… varyk tu į savo jachtų varžybas ir niekada negrįžk, gerai?!

– Pagalvojau, gal norėtum su manim susitikti pavalgyti po kirpyklos?

– Aš, matai, kirpykloj pavalgau.

– Matau.

Viso gero, gyvenime.

– Bet galim šiaip pasivaikščioti. Rytoj?

Sveikas, gyvenime!

– Super.

Pala, ne super. Rytoj man tos sušiktos jachtų varžybos…

– Klausyk… Tu tik neišsigąsk. Aš rytoj savaitei išplaukiu į tokias jachtų varžybas… Ir pagalvojau… Gal tu norėtum plaukti kartu?

– Kad aš nieko neišmanau apie jachtas.

– Nieko baisaus. Tu atrodai šauni mergina. Galėtum palaikyti teigiamą įgulos moralę varžybų metu.

– Čia komplimentas?

Supratau, kad jeigu jinai kažkokiu būdu netikėtai sutiks, man bus šakės. Reikės atsikratyti vieno iš įgulos narių. To, kuris supranta, ką reikia daryti jachtoje būnant atviroje jūroje. Deja, ji sutiko. Yes! Ar geriau sakyti SOS?

Pasakiau klasiokui, kad jeigu jos nepaims, atsisakysiu plaukti ir aš. Tuomet jie bus septyniese ir dalyvauti varžybose apskritai negalės. Visada maniau, kad šiaudų traukimas yra senamadiška. Iškrito mano klasiokas. Prieš išeidamas dar leptelėjo, kad mane užmuš. Iš vakaro naujasis kapitonas išdalino visiems raudonus treningus su kiekvieno pavarde ant nugaros. Man teko kalėjime sėdinčio chirurgo. Jai mano klasioko. Abu peiliuku nugrandėm didžiąją dalį raidžių. Iki varžybų liko kelios valandos. Tuo metu ant mano galvos buvo 90 verpetų.

Pasirodo, ji taip pat nemokėjo surišti paprasčiausio jūrinio mazgo. Be to, pagerino mano asmeninį rekordą: vemdavo iki 40 kartų per dieną. Būdami visiškai beverčiai įgulos nariai, abu nusprendėme aprūpinti savo kolegas geriausiais patiekalais, kokius tik galima pagaminti atviroje jūroje. Pavyzdžiui, antros dienos meniu buvo toks: užkandis – jautienos tartaras su pušų pumpurų aliejumi, pagrindinis patiekalas – „Chilli con carne“ su Chalapos paprikomis arba burgundiškas jautienos troškinys su raudonuoju vynu, kiaulienos šonine ir svogūnais. Desertui tądien nebeliko jėgų, nes bangos taip sūpavo jachtą, kad ant žemės išvertė visas maskarponės atsargas. Gamindami kalbėjomės nedaug – bandydavome sulaikyti pykinimą, tačiau tarp mūsų atsirado kažkoks keistas ryšys, pagrįstas daržovių tarkavimo, mėsos troškinimo ir žuvies rūkymo darbais. Tai buvo pačios gražiausios akimirkos mano gyvenime. Tuo tarpu kiti įgulos nariai mūsų tiesiog neapkentė. Buvome priešpaskutinėje vietoje, kurią dalinomės su švedų jachta. Kiek girdėjau, jos kapitoną varžybų metu buvo ištikęs nedidelis širdies smūgis. Abu bijojome eiti ant denio – tiesiog nenorėjome lįsti buriuotojams į akis. Bet kartą buvau priverstas užlipti. Mano plaukai nenumaldomai augo, atverdami vis daugiau verpetų, o baisiausia, kad namuose pamiršau skutimosi mašinėlę. Prisipažinsiu, tikrai dėl jų kompleksavau. Gal ne prieš vyrus, bet prieš ją tai tikrai. Pastebėjau, kad vienas mūsų buriuotojas visos kelionės metu nešioja vienos dienos šerelius, – matėsi, kad prisižiūri. Paklausęs, ar jis man galėtų paskolinti mašinėlę, išgirdau siaubingą istoriją. Pasirodo, seniau jis turėjo ilgą barzdą. Vieną kartą paplūdimy užsirūkė ir barzda užsidegė. Norėdamas užgesinti jis panardino galvą į smėlį. Nuo to laiko jam neauga barzda, o tie kelių dienų šereliai yra smiltelės, įaugusios į odą. Siaubas. Bet geroji istorijos dalis yra ta, kad metė rūkyti.

Buvo paskutinė varžybų diena. Liko mažiau negu dvidešimt kilometrų. Varžybų organizatoriai bandė susisiekti radijo ryšiu – pasirodo, visos jachtos jau seniai buvo pasiekusios krantą. Netgi apdovanojimų ceremonija buvo įvykusi, o daugelis įgulų išvykusios namo. Mūsų jachtos niekas nebevairavo. Ant denio nebuvo nė vieno žmogaus. Visi 8 įgulos nariai grūdosi laivo virtuvėlėje nusprendę iškepti geriausią pasaulyje pyragą. Vieni pjaustė obuolius, kiti gliaudė pistacijas, dar kiti nežinia ko malė mėsą. Po dviejų parų grįžome į krantą su geriausiu pasaulyje pyragu ir keliais kilogramais nežinia dėl ko primaltos mėsos. Paplūdimys buvo tuščias. Pajutau, kad ant mano galvos atsirado dar keli verpetai.

Mūsų kapitonas turėjo vasaros sodybą netoli paplūdimio. Visi nusprendė atšvęsti. Tiksliau, iš liūdesio mirtinai nusigerti. Mudviem buvo neįdomu. Kažkaip nesijautėme pralaimėję, o ir gerti nelabai norėjome. Mums abiem paklojo lovą kapitono sūnaus kambaryje. Kažkaip nejauku. Ačiū Dievui, spintoje ji rado vaikišką garsiakalbį. Kai visi užmigo, išėjome į lauką žaisti keiksmažodžių mūšio. Taisyklės paprastos: per dešimt sekundžių turi į garsiakalbį išrėkti baisiausius žodžius, kokius tik esi kada nors girdėjęs. Ji mane sutriuškino sausai. Rėkiant pačius šlykščiausius keiksmažodžius, jos gysla kakle iššokdavo taip, lyg norėtų atsiplėšti ir pabėgti nuo kraujotakos sistemos. Pagalvojau, kad dabar puikiausias metas ją pabučiuoti. Garsiakalbis cypdamas nukrito ant smėlio. Kažkaip net ir didžiavausi savimi, jog radau būtent tokį būdą užtildyti šventvagišką keiksmažodžių tiradą.

Buvo šešios ryto. Nusprendėme apsimesti gelbėtojais ir apsivilkę raudonus įgulos narių treningus ėjome į paplūdimį gąsdinti pirmųjų poilsiautojų. Per garsiakalbį draudėme lipti į jūrą, ėmėme penkių eurų mokestį už naudojimąsi saulės spinduliais ir taip toliau. Galiausiai kažkas iškvietė policiją, norėdamas pranešti apie paplūdimyje išsidirbinėjančius neblaivius gelbėtojus. Kartu su policija atvyko ir žurnalistų komanda. Jie mums uždavinėjo klausimus, tačiau mes puikiai apsimetėme užsieniečiais ir kalbėjome tik esperanto. Neilgai trukus, pasipiktinusių poilsiautojų minia iškvietė ir gelbėtojų vadą. Šis ramiai paaiškino, kad gelbėtojų sezonas jau beveik pasibaigęs, todėl paplūdimyje jo darbuotojų išvis negali būti. Niekas nepatikėjo. Nežinodami, ką daryti, pareigūnai mus suėmė ir kartu su gelbėtojų vadu uždarė į areštinę.

Visą tą laiką jis prakalbėjo telefonu su žmona sakydamas, kad greitai grįš. Ant mūsų jis buvo labai piktas. Užėmė visą gultą ir neleido atsigulti šalia. Bet mums tai nerūpėjo. Ji pastebėjo mano verpetus.

– Žinai, tavo plaukai dabar atrodo kaip Europos žemėlapis.

Ji rankomis glostė plaukus ir smėlėtais pirštais braižė valstybių sienas. Pasirodo, Lietuva buvo kažkur prie dešinio smilkinio. Paskui apčiuopė mano apžėlusį veidą. Deja, verpetai palietė ir jį.

– Žinai, su barzda tavo galva atrodo kaip gaublys.

Nežinau, ką ji tuo norėjo pasakyti, bet man nuskambėjo kaip komplimentas. Ji pirštu bedė į smakrą ir pasakė, kad kitą vasarą mudu pasiimsime jachtą ir vyksime čia. Taip ir nesužinojau, kokia tai šalis, bet, be jokios abejonės, pakeliui nuskęstume. Tą rytą pustuštėje provincijos areštinėje užmigau ant jos peties pasidėjęs galvą. Sapnavau, kad man 14 metų, esu kažkokio dėdės laidotuvėse ir tiesiog esu. Susišukavęs, normalus. Atsibudau ant gelbėtojų vado peties.

Jos nebebuvo.

Verpetai buvo. Tiksliau, atsirado dar vienas.

Nuo tos dienos nusprendžiau niekada nesikirpti plaukų.