Poezijos vertimai
RAINER MARIA RILKE
(1875–1926)
Iš „Vaizdų knygos“ (Buch der Bilder, 1902)
Žodžiai, kad užmigtum
Norėčiau kam nors paniūniuoti,
Pabūti kam nors bent draugu.
Norėčiau tave užliūliuoti
Ir lydėt į miegus, iš miegų.
Norėčiau tik vienas žinot namuos,
Kad naktį buvo vėsu.
Norėčiau miško klausyt ramumos,
Tavęs, šio pasaulio, visų.
Susišaukia laikrodžiai dūžiais. Gilus
Man verias amžių šulinys.
Praeina pro šalį keleivis tylus,
Pralodo svetimus šunis.
Paskui bus tyla. Virš tavęs išsiskleis
Tik mano akys ir budės;
Jos švelniai laikys tave ir paleis,
Jeigu kas tamsoje sujudės.
Rimtoji valanda
Jei kas verkia pasauly kur nors,
šiaip sau verkia kur nors,
tai dėl manęs.
Jei kas juokias kur nors naktyje,
šiaip sau juokias nakty,
tai iš manęs.
Jei kas eina pasauly kur nors,
šiaip sau eina kur nors,
tai pas mane.
Jei kas miršta pasauly kur nors,
šiaip sau miršta kur nors,
žvelgia manęsp.
Berlynas-Šmargendorfas, 1900 m. spalio vidurys
Iš „Naujųjų eilėraščių“ (Neue Gedichte, 1907)
Poetas
Valanda, tu mane apleidi,
Taip skaudžiai sparnais kirsdama.
Aš vienas: kam lūpos man ir veidas?
Kam man naktis? Kam man diena?
Neturiu namų, pastogės šiltos,
Mylimosios, jokios paguodos.
Ir daiktai, kuriems atsiduodu,
Praturtėję mane išduos.
Medonas, 1905/1906 m. žiema
Karalius
Karalius šešiolikos metų vos,
Šešiolikos, bet su skeptru.
Pro tarėjus senus, galvos
Nepasukęs, lyg iš paniūrų
Jis žvelgia menėn. Nežinia,
Ką jaučia, atspėt sunku,
Bet su Aukso Vilnos grandine
Po smakru – smailu, ilgu.
Ir laukia nuosprendis mirties
Jo parašo tiktai.
Jie mąsto: kiek jam kančios!
Jei jie žinotų! Jis tik lėtai
Lig septyniasdešimt suskaičiuos,
Kol parašą padės.
Paryžius, maždaug 1906 m. liepos 1 d.
Iš „Sonetų Orfėjui“ (I dalis)
XIX
Mainos pasaulis ūmai,
Tarytum debesys kinta,
Ir užbaigti jo virsmai
Vėlei į pradžią sukrinta.
Kyla garsai virš kismų
Į dangų platų ir tyrą,
Progiesmė keri žaismu,
Dainiau, užgavus tau lyrą!
Skausmo kur slypi prasmė?
Meilės kokia paslaptis?
Išskiria žmones mirtis,
Mums nepraskleidusi šydo.
Ir tik šventoji giesmė
Žemę į viena sulydo.
Iš neįėjusių į rinkinius eilėraščių
Už kaltės nepažįstančių medžių
Už kaltės nepažįstančių medžių
Senoji nelemtis iš lėto lipdo
Savąjį nebylų veidą.
Raukšlės tempiasi į ten…
Ką paukštis čia suklykia,
Skausmo trūksniu ten išsprogsta
Ant sukepusių būrėjo lūpų.
Ak ir greit pamilsiantys
Šypsos viens kitam, dar sudie neištarę,
Virš jų kyla ir leidžias dalia
Nelyg spiečiai žvaigždžių,
Nakties užkerėta.
Ji dar nesiekia jų patirties,
Ji dar plevendama
Gyvena dangiškam vyksme
Pavidalu lengvu.
Heiligendamas, 1913 m. rugpjūtis
[Žvaigždžių šviesa]
Kas su žvaigždžių šviesa pasiekia mus,
Žvaigždžių šviesa,
Sutiki tą rimtai ir būk ramus
Sava dvasia.
Tegu naktis išvys, koks pagavus
Tu paslaptims,
Ir, tau atvėrusi vartus savus,
Tave priims.
Dedikacijos
[Skirta p-iai Fanettei Clavel]
Tylintis šaknį žosmės
Gali palietęs atverti;
Pergale jam tą kartą
Augantis skiemuo nuskambės:
Ir virš to, kas tyloj nėr tyla,
Virš to, kas žeidžia, kas pikta,
Pasirodė, kad pranyktų
Žodžio slapi byla.
Miuzo pilis, Miuzo, 1924 m. sausio 23 d.
Užrašas antkapyje
Rože, o gryna prieštara, džiaugsme,
būti niekieno miegu po šitiek daug
vokų.
Vertė Arijus Lugalis
