Aš esu Dovydas
Savo tėvo nepažinojau – jis mirė, kai man buvo 5–6 metai, tačiau niekada negyveno kartu su mumis, tik aplankydavo mane kūdikystėje. Kol nebuvo galutinai išsiskyręs su mama, dirbo universitete ar institute filosofijos dėstytoju, tikriausiai turėjo mokyti studentus marksizmo-leninizmo doktrinų, kurios, pasikeitus santvarkai, tapo bevertės, kaip ir jo ateities perspektyvos. Apie jo charakterį ir asmenines savybes žinau tik iš mamos ir močiutės pasakojimų, kuriuose daugiau jų požiūrio į pasaulį ir vertybinių nuostatų negu objektyvios tiesos, todėl tėvas man vis dar yra mistiška figūra. Iš negausių duomenų, gautų beveik prievartinio klausinėjimo būdu, aiškėja, kad jis buvo ekstravertiškas, karštakošis, ūmaus būdo žmogus, mokėdavęs pajuokauti. Močiutės vaizduotėje, ganėtinai užgožtoje jos valdingumo tendencijų ir siekio kontroliuoti, jis portretuojamas kaip nevykėlis alkoholikas, dažnai viešėdavęs pas bendrabučio studentes, – gyvenimas su juo būtų ne tik buvęs nuolatinė smurtinio elgesio, agresijos grėsmė, bet ir užtraukęs gėdą visai šeimai. Jos niūrią pranašystę iš dalies patvirtina ir faktinės aplinkybės. Po išsiskyrimo, įvykusio, kai man buvo 2–3 mėnesiai, tėvas išvažiavo į Kauną, nuo tada ir prasidėjo jo nuosmukis. Jam prastai sekėsi darbuose, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, kol įsigijo namelį rajono miestelyje, ten ir praleido paskutines savo dienas, kol mirė nuo širdies ligos, galbūt sukeltos pomėgio išgerti. Jo istorija neišskirtinė, ji natūraliai papildo 10 dešimtmečio Lietuvos vyrų mirtingumo statistiką: savižudybės, alkoholizmas, išorinės (taigi išvengiamos) mirties priežastys. Sunkiausia suvokti, kuo mano tėvai patiko vienas kitam ir kodėl, bent pradžioje, sutarė gerai, nes mama yra žmogus, turintis mažiausiai ką bendro su filosofija ir abstrakčiomis teorinėmis koncepcijomis.
Jau vaikystėje man kildavo abejonių dėl priklausymo „moters“ kategorijai, minčių apie savo lyties vaidmens neapibrėžtumą, svetimumą bendrai paplitusiai ir visuomenės palaikomai moteriškumo raiškai, jautimąsi vyru viduje, socialinėje erdvėje ir santykyje su moterimis, neturint noro pakeisti biologinio kūno lyties, tačiau kartais sapnuojant save kaip vyrą. Būčiau neteisus sakydamas, kad įsinėrimas į heteroseksualaus, dominuojančio vyro kailį yra vienintelė mano psichinės tikrovės išraiška: seksualinio turinio sapnuose esu atsidūręs ir pasyvios heteroseksualios moters, ir lesbietės pozicijoje, neteko atlikti tik gėjaus vaidmens, kuris man tikriausiai pernelyg svetimas, neįmanomas suvokti jusliškai ir patirti kūnu. Nepaisant to, įžvelgiu turintis daugelį vyriškumo bruožų, kurių atpažinimas neabejotinai remiasi stereotipais: elgsena, manieros, kai kurios asmeninės savybės, tačiau nesitapatinu su realybėje sutinkamais vyrais, nelaikau savęs jų bendruomenės dalimi, nes jie man nekelia didelių simpatijų. Nėra taip, kad nemokėčiau sukurti emocinio ryšio su jais, keletas geriausių draugų, kuriuos turėjau, buvo vyriškosios lyties, tačiau švelnaus, empatiško būdo, kuris įžiebdavo mano užsispyrimą ir pasąmoninį norą viešpatauti. Negaliu teigti, kad esu translytis vyras, nes mano moteriškas kūnas man nekelia pasišlykštėjimo, labiau priešingai – laikui einant, jis man kelia vis mažiau susidomėjimo ir nepasitenkinimo, o pastangos jį padaryti estetiškai pakenčiamą apsiriboja pasivaikščiojimu prie upės. Mano būsenai įvardyti labiausiai tinka trečiosios lyties ar androginijos terminai, išreiškiantys lyčiai neutralų žmogų. Nėra aišku, ar ši tarpinė, dvilypė lyties tapatumo būklė sukelta internalizuotų įsitikinimų, normų, požiūrių, kad vyru būti geriau, nes vaikystėje nepastebėjau moterų žeminimo ir tokiu atveju daugelis jų neatitiktų lyties vaidmens. Taip pat tai gali būti susiję su romantiniais potraukiais, bet juos sąmoningai suvokiau ir pripažinau tik pilnametystėje. Domėjimasis berniukiškais žaislais, veikla, mėgstamais herojais (kaip Foksas Malderis iš serialo „X failai“) vaikystėje man buvo natūralus, savaime suprantamas išraiškos būdas ir džiaugsmo šaltinis, tačiau paauglystėje jį užslopinau ir jaučiausi nelaimingas bei nevisavertis, atitikdamas lyties stereotipą. Dabar, kai susitaikiau su savo vyriško tapatumo dalimi ir integravau ją į bendrą savivaizdį, darau prielaidą, kad jis galėjo susiformuoti vykstant individuacijai (suvokiant kitoniškumą nuo motinos) ir taip užtikrinti aiškesnes ir tvirtesnes ego ribas, leidžiančias suvokti savo „aš“ kaip autonomišką, unikalų ir vientisą; mažiau diferencijuota antrinė lyties identifikacija su motina man būtų sukėlusi savasties dezintegraciją ir išnykimą.
Mano santykis su moterimis visada buvo konfliktiškas, nelygiavertiškas, per daug emocionalus ir varginantis, tačiau taip yra ne dėl tariamo jų jausmingumo, o dėl mano paties jautrumo, kuris analogiškas trečiojo laipsnio nudegimo aukų patiriamam skausmui. Nors jos man kelia didelę baimę (manau, kad heteroseksualus vyras jaučiasi panašiai, kol susižavėjęs mergina sudaro su ja visuomenės aprobuotą sąjungą ir tampa šeimos galva), man jų kompanija yra įprasta, leidžianti būti savimi. Vyrų kompanijose pastebiu desperatišką jų norą demonstruoti gentainiams savo vyriškumą, atitikti aukštus lyties keliamus reikalavimus, sociumo primestą įvaizdį. Tai kažkiek patvirtina mintį, kad vyrai labiau susirūpinę savo socialine sėkme, o moterys – asmeniniais santykiais: kai infiltruojuosi į jų gretas kaip eilinis vaikinas, atsiduriu kitame pasaulyje, kuriame kiekvienas teiginys pagrindžiamas viršenybe ir pasitikėjimu. Man nelabai rūpi jų nuomonė apie mane, galbūt dėl to, kad nebesitikiu ko nors pasiekti visuomenėje, kurioje reikalingos visai kitos savybės negu mano turimos. Daug labiau skaudina moterų priešiškumas ir atstūmimas, sukeltas mano labai didelio meilės poreikio, skatinančio veikti per greitai. Mokslininkai yra pastebėję, kad tarp lesbiečių santykiai užsimezga greičiausiai, tačiau jų trukmė trumpiausia tarp visų įmanomų porų modelių. Tikriausiai atsiveriama per daug, o įžeidimai stiprūs, – tarp vyro ir moters lieka tam tikra distancija ir skirtumo suvokimas. Labiausiai džiuginantis, dvasiškai praturtinantis, įkvepiantis ryšys, kurį kada nors užmezgiau su moterimi, yra santykis su psichologe. Kaip bebūtų keista, jis nesiremia vienpusiu monologu ir besąlygišku išklausymu, o yra abipusiškas dialogas, kuriame kitas suprantamas be žodžių: kartais įsivaizduoju, kad egzistuoja nematomi tinklai tarp jos ir manęs, perduodantys gerumą ir supratingumą. Vis dėlto šis ryšys negali tapti romantinis, o kiti nesusiklostę santykiai, draugystės primena, kad esu visiškai vienas ir neturėsiu šeimos su moterimi.
Anksčiau mano nestabilumas pasireikšdavo rizikingu ir neatsakingu elgesiu, galbūt motyvuotu pasąmoninių susinaikinimo, entropijos, mirties varų. Mane kankino emocinės ir fizinės būsenos, kurios dėl veiklos stokos panašios į lėtą mirtį: nuobodulys, apatija, galimybių save išreikšti kūrybiškai trūkumas, betiksliškumas, nesuinteresuotumas, buvimas vienam su savo mintimis ir galvojimas apie savo vienišumą. Savo būklės genezę atseku vaikystėje, tačiau ji ryškiausiai pasireiškė paauglystėje, kai didžiausią laiko dalį teko praleisti žlugdančioje aplinkoje tarp užgaulių bendraamžių ir klausyti mokytojų, kurios, žvelgiant retrospektyviai, buvo provincialios ir ciniškos. Šios aplinkybės sukėlė nepasitikėjimo savimi, negalėjimo pasirinkti, noro pabėgti afektus: jaučiu empatiją paaugliams, kurie yra panašiose situacijose be gairių ir be dvasinio palaikymo. Dabar esu geresnėje aplinkoje, kuri suintensyvino psichinį gyvenimą ir sudarė sąlygas veikti, tačiau vis dar jaučiu mirties, o ne gyvybingumo pulsacijas. Man sunku pasitikėti kitais žmonėmis, jaustis saugiai šalia jų (nes daug kartų buvau išduotas), sukurti tvirtą emocinį ryšį, dažnai jaučiuosi svetimas, kitoniškas, nežinantis, kodėl ir kokį socialinį vaidmenį turėčiau atlikti, o ši būsena sukelia ilgalaikę kančią ir nežinomybę dėl ateities. Mano savidestrukciniai norai, anksčiau buvę neįvardijami ir nekonkretūs, dabar yra sąmoningesni, galimi racionalizuoti, apmąstyti ir kontroliuoti. Manau, kad jų priėmimas ir patyrimas yra veiksmingesnė strategija negu neigimas, slopinimas ar užmarštis; galbūt jų išgyvenimas yra pasitikėjimo savimi ir autentiško „aš“ garantas.
