Dainuoju kūną elektrinį
Gegužės 31-ąją sukanka 200 metų, kai Niujorke gimė didžiausias XIX a. amerikiečių poetas Waltas Whitmanas (1819–1892). Pirmoji žymiosios jo poezijos knygos „Žolės lapai“ (Leaves of Grass, 1855) laida sulaukė tokio atoliepio: „Pagaliau Amerikoje pasirodė bardas! Jo balsas teikia viltį ir pranašauja plačioms jaunimo ir vyresnių žmonių masėms.“ Šios recenzijos autorius buvo pats Whitmanas – iš ankstyvųjų vertinimų šis buvo vienintelis palankus. Kituose leidiniuose knyga buvo įvertinta kaip „krūva beprotiško šlamšto“, o pačiam Whitmanui net siūlyta nusižudyti. Bet Whitmanas pasirinko gyvenimą, o jo poezijos erdvė nuolat plėtėsi: ankstesnių eilėraščių naujomis, išplėtotomis versijomis ir naujais kūriniais nuolat papildomą knygą poetas per ilgą savo gyvenimą perleido dar ne sykį.
Whitmanas negavo gero išsilavinimo, dirbo spaustuvininku, mokytoju ir leidėju. Tačiau jo rinkinys „Žolės lapai“ (jį šiuo metu į lietuvių kalbą verčia Marius Burokas ir Kasparas Pocius, o išleis leidykla „Kitos knygos“; beje, pirmąkart šią knygą į lietuvių kalbą išvertė poetas Antanas Miškinis, žr. Uoltas Vitmenas, Žolės lapai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959) yra sunkte persunktas juslinių malonumų (dažnai apdainuojamas homoseksualumas), paties poeto kūno ir materialaus pasaulio aprašymų. Poema I Sing the Body Electric tokiu pavadinimu ir nusistovėjusia, kanonine forma pasirodė 1867 m. „Žolės lapų“ leidime.
Vertėjas
Dainuoju kūną elektrinį
1
Dainuoju elektrinį kūną,
Mane apglėbusios laiko mano mylimųjų armijos, ir aš apglėbsiu jas,
Jie nepaleis manęs, kol su jais į kelią nesileisiu, jiems nepasiduosiu,
Nuo sugedimo jų neapvalysiu, nepripildysiu apsčiai jų sielos.
Ar galim abejot, kad teršia savo kūną tie, kurie jį slepia?
Gal tie, kas tyčiojasi iš gyvųjų, tokie pat niekšai kaip besidergiantys iš mirusiųjų?
O jeigu kūnas nuskriaustas labiau negu siela?
O jei kūnas – ne siela, kas tada siela?
2
Meilės vyro ar moters kūnui nepalyginsi su niekuo, ir kūno nepalyginsi su niekuo,
Vyro kūnas tobulas, ir moters kūnas tobulas.
To veido išraiškos tu nepalyginsi su niekuo,
Bet išraiška vyro, puikiai sudėto, atsispindi ne tik jo veide,
Ji ir jo galūnėse, ir sąnariuose, nuostabu, ji slypi sąnariuose jo klubų ir riešų,
Ji jo eisenoj, laikysenoj jo kaklo, jo liemeny lanksčiam ir keliuose, apranga to nepaslėpsi,
Stipri ir maloni jo povyza prasiskverbia pro medvilnę ir drobę,
Matyti jį praeinantį pro šalį yra tas pat kaip perskaityt eilėraštį geriausią, gal dar daugiau,
Jo nugarą išvysti nekantrauji, jo sprandą ir pečius.
Mieguisti kūdikiai rubuiliai, moterų krūtys ir galvos, jų rūbų klostės, laikysena mums
prasilenkiant gatvėj, jų kontūrai nužvelgiami žemyn,
Plaukikas nuogas baseine, žiūriu, kaip plaukia jis skaidrioj žalsvoj šviesoj ar guli ant nugaros
ir tyliai irias rankomis pirmyn atgal kilnojamas vandens,
Pasilenkę atsilošia valčių irkluotojai ir raitelis balne,
Mergaitės, motinos, tarnaitės pasinėrusios į darbus,
Pulkelis darbininkų vidurdienį susėda prie katiliukų atvirų, šalia laukia jų žmonos,
Moteriškė vaikelį čiūčiuoja, dukra valstiečio sode ar karvidėje,
Jaunas bernas kapliuoja kukurūzus, rogių vadeliotojas šešiais arkliais savaisiais sklaido minią,
Laukymėj nusileidus saulei po darbų imtynių eina du gizeliai – paaugę ir geismo pritvinkę,
čionykščiai jie, gerai nusiteikę,
Švarkai, kepurės laksto į šalis, viena kitai į plaukus kimba meilė ir priešybė,
Glėbyje susiėmę, susivėlę plaukai krenta jiems į akis;
Ugniagesiai uniformuoti skuba, juda vyrų raumenys po kelnėm lygiom ir diržais,
Atsikvepia po gaisro grįždami, tada ir vėl aliarmas, ir jie kaipmat suklūsta,
Natūralūs, puikūs ir įvairūs bruožai, nuleistos galvos, palenkti kaklai, ir visko čia
nesuminėsi;
Štai ką mėgstu aš – atsipalaiduoju, laisvai žengiu pirmyn, pasilenkiu prie motinos krūtinės,
kurią vaikelis mažas žindžia,
Su plaukiku plaukiu, einu imtynių, su ugniagesiais žengiu kartu, atsikvepiu, klausau,
skaičiuoju laiką.
3
Aš pažinojau vyrą, paprastą valstietį, kuris augino penketą sūnų,
O jie taip pat tėvai saviems sūnums, o ir anie – sūnų tėvai.
Tas vyras stebino energija sava ir romumu, ir asmenybės grožiu,
Graži galva, blyškus geltonis jo plaukų, barzdos, ir žilė, ir nenusakomas juodų akių
raiškumas, ir platūs mostai, ir taurūs judesiai –
Jų pasiilgęs eidavau jo aplankyti, o jis ir išmintingas buvo,
Šešių pėdų ūgio, aštuntą dešimtį perkopęs, jo sūnūs buvo stambūs, švarūs ir barzdoti,
įdegusiais veidais, gražiai sudėti,
Jie jį mylėjo, kaip ir dukterys, kaip ir visi, kurie jį pažinojo,
Mylėjo ne iš gailesčio, o iš visos širdies,
Tik vandenį jis gėrė ir skaisčiai kraujas raudoniu švietė rusvai įdegusiam veide,
Dažnai medžiojo jis, žūklavo, pats irstės savo valtimi gražia, kurią jam meistras buvo
dovanojęs, šautuvus dovanodavo jam vyrai, nes jį mylėjo,
Kada su sūnumis penkiais ir pulkeliu vaikaičių jis eidavo medžioti ar žūklauti, jūs būtumėt
pasakę, kad tai jis visam būry gražiausias ir smarkiausias,
Norėdavai pabūti su juo ilgiausiai – sėdėti valtyje greta, paliesti vienas kitą.
Dirk Alvermann. Aklas pardavėjas. 1957
4
Aš supratau, kad visa, ko noriu, – būti su tais, kuriuos mėgstu,
Kad visa, ko noriu, – atsipūsti vakare savoj draugijoj,
Kad visa, ko noriu, – būti apsuptam dailių, smalsių, kvėpuojančių, besikvatojančių kūnų,
Praslyst tarp jų, galbūt kažką paliesti, o gal akimirksniui apglėbti švelniai kaklą jo ar jos, o
kas tada?
Palaimai to pakanka – aš maudausi joje tarytum jūroj.
Tada, kai artimas tampi tu moterims ir vyrams, į juos žvelgi, su jais bendrauji ir jauti jų
kvapą, tavo siela džiaugias.
Daug kas malonu tavajai sielai, bet šituo tavo siela džiaugias.
5
Tai – moters pavidalas.
Nuo jos galvos lig pėdų nimbas dieviškas pasklinda,
Ji traukia stipriai – negali jai atsispirti,
Mane kvėpavimas jos traukia, lyg būčiau aš bevalis rūkas, viskas pradingsta, liekam aš ir ji
Knygos ir menai, religija ir laikas, ir žemė regima, tvirta, ir pažadai dangaus, ir baimė pragaro –
išnyksta viskas,
Tų spindulių padūkusių, daigų nesuvaldysi – kaip ir atsako,
Plaukai, krūtinė, klubai, kojų linkis – visa paskleista nerūpestingai, aš taip pat pasklidęs,
Atoslūgis numaldo potvynį, o potvynis – atoslūgį; tai meilė – kūnas tvinksta ir maloniai
maudžia;
Besaikiai skaidrūs meilės pliūpsniai, karšti, galingi – drebučiai virpantys, balti purslai,
ekstazės syvai,
Vestuvinė meilės naktis lengvai ir švelniai neš iki nuovargio, iki aušros,
Nuvinguriuos per dieną ir nuskins troškimų vaisių,
Praskros jį paslėptą minkštime saldžiam dienos.
Štai branduolys – po to iš moters gimsta vaikas, gimsta vyras,
Štai ji, ertmė, gyvybę duodanti, vieta, kur susilieja didelis ir mažas, o po to – vėl durys.
Jūs nesigėdykite, moterys, jums skirta dovanų daugiau negu kitiems, ir visa jos pranoksta,
Jūs – kūno vartai, sielos vartai.
Daugybę privalumų turi moteris ir visus juos numaldo ir sutaikina,
Ji – savo vietoje, judėdama pusiausvyrą išlaiko puikiai,
Ji visada deramai prisidengia, ji – pasyvi ir aktyvi,
Vienodai brangios jai ir dukterys, ir sūnūs, sūnūs ir dukterys, kurių ji laukiasi.
Kai regiu savo sielą, atsispindinčią Gamtoj,
Kai lyg pro miglą pamatau aš Vienį tobulą neapsakomai, sveikatą, grožį,
Kai matau palenktą galvą, rankas sudėtas ant krūtinės – aš Moterį matau.
6
Vyras nei menkiau nei siela, nei daugiau – taip pat jis savo vietoj,
Taipogi turi privalumų – veiksmą, jėgą,
Juo teka srautas regimos visatos,
Jam puikiai tinka neapkęsti, geisti, nepaklusti,
Laukiniškiausios aistros ir didi palaima, didžiulis liūdesys jam dera, išdidumas skirtas jam,
Tas iki galo atsiskleidęs vyro išdidumas – kaip puikiai jis ramina sielą,
Jam tinka žinios, jis visad mokslą mėgsta, viską nori išbandyti pats,
Ir nesvarbu prognozės – duok bures ir jūrą, išmatuos jis gylį.
(Ir kur kitur jis padarys tai, jei ne čia?)
Vyro kūnas šventas, moters kūnas šventas,
Nesvarbu, koks jis – jis šventas – ar jis menkiausio juodadarbio,
Ar pilko veido imigrantų, vos į prieplauką koją įkėlusių.
Kiekvienas sau suras čia vietą, o galbūt kitur, kaip ir turtuolis, kaip ir jūs,
Visi ir visos savo vietą šioj procesijoj užimsit.
(Viskas tik procesija,
Ši visata – tai tobula, tvarkingai judanti procesija.)
Ar taip gerai save pažįsti, neturtėlį vadindamas kvailiu?
Manaisi turintis tu teisę pamatyti daug, o jam ar jai ši teisė nepriklauso?
Manai, iš paskirų dulkelių sukibus medžiaga, paviršiuj žemės esanti dirva, vandens srautai,
žali daigai
Tik tau skirti, ne jam ir jai?
7
Vyro kūnas varžytynėse
(Prieš karą lankydavaus aš turguose vergų, stebėdamas pardavimus),
Pardavėjui padedu – tas pašlemėkas nesugeba nudirbt nė pusės savo darbo.
Pažvelkit, ponai, tai – stebuklas,
Kiek kainą keltumėt – vis tiek bus per maža,
Jo atėjimui žemė kvintilijonus metų ruošėsi – nebuvo dar matyti augalų, gyvūnų,
O jam jau sukos tiksliai ir tvirtai planetos.
Jo kaukolėje – smegenys maištingos,
Jose ir truputį žemiau didvyriai atsiranda.
Pažvelkit į galūnes, raudonas, juodas, baltas, kaip gundančiai atrodo jų sausgyslės ir nervai,
Apnuoginsime jas, kad patys pamatytumėt.
Tie aštrūs pojūčiai, tos akys, degančios ugnim, vyriškumu, valia,
Tvirta krūtinė, juostos raumenų, stuburas ir kaklas lankstūs, kūnas nesudribęs, proporcingos
ir rankos, ir kojos,
Ir tuo žavumas nesibaigia.
Viduje jo teka kraujas,
Tas senas geras kraujas! Raudonas kraujas!
Jame širdis išsiplečia ir susitraukia, joje – aistra, geismai, troškimai, siekiai.
(Argi manai, kad jų nėra, jei negražbyliaujama salonuose ar paskaitose?)
Ne šiaip sau tai žmogus, tai tėvas, ir jo vaikai ilgainiui taps tėvais,
Jame jau mezgas tankiai apgyventos šalys ir respublikos turtingos,
Jame – nesuskaičiuojama daugybė nesibaigiančių gyvenimų, skaitlingi įsikūnijimai ir
džiaugsmai.
Kaip galite žinoti, kas po šimtmečių taps šito žmogaus palikuonimis?
(Ar žinot patys jūs, kas iš tikrųjų jūsų protėviai, ar galite be baimės praskleisti amžių
uždangą?)
8
Moters kūnas varžytynėse,
Ir ji ne šiaip sau moteris, ji – motina, joj knibžda kitos motinos,
Ji laukias tų, kurie išaugę susijungs su motinom, jos pagimdytom.
Ar esate kada pažinę moters kūną?
Ar esate kada pažinę vyro kūną?
Ar jūs nematot – viskuo į vienas kitą jie panašūs, tas pats visais laikais visuos kraštuos, visam
pasauly?
Jei yra kas nors švento, tai – kūnas žmogaus,
Vyro šlovė, jo švelnumas – nesubjauroto vyriškumo ženklas,
O vyro arba moters švarus, stiprus ir elastingas kūnas gražesnis nei pats gražiausias veidas.
Ar matei tą kvailį, kurs savo gyvą kūną suteršė? Ar kvailę, kuri savo gyvą kūną suteršė?
Nes jie nepasislėps, nes pasislėpti jie negali.
9
O mano kūne! Negaliu nepastebėti ne tik panašumo tavojo į kūnus kitų vyrų ir moterų, bet ir
tavo dalių į dalis kitų,
Tikiu, pavidalas tavasis gyvuos, kol panašumas sielos tavosios bus gyvas (nes pavidalas kūno –
siela),
Tikiu, pavidalas tavasis gyvuos mano eilėraščiuos, nes jis ir mano eilėraščiai.
Vyro, moters, vaiko ir jaunuolio, žmonos ir vyro, motinos ir tėvo, vaikino ir merginos
eilėraščiai,
Galva, kaklas, plaukai, ausies kaušelis ir būgnelis,
Akys, blakstienos, akies obuolys, antakiai, atmerkti ir užmerkti vokai,
Burna, liežuvis, lūpos, dantys, gomurys, žandikauliai, jų sunėrimas,
Nosis, jos šnervės ir pertvara,
Skruostai, smilkiniai, kakta, smakras, kaklas, sprandas, kaklo slanksteliai,
Stiprūs pečiai, vyriška barzda, plati ir iškili krūtinė,
Žastas, pažastis, alkūnė, dilbis, rankų sausgyslės ir kaulai,
Riešai, jų sąnariai, plaštaka, delnas, krumpliai, kumštis, nykštys ir smilius, pirštų sąnariai,
nagai,
Plati krūtinė, ant jos susiraitę plaukeliai, krūtinkaulis ir šonai,
Šonkauliai, pilvas, stuburas ir jo slanksteliai,
Klubai, klubų sąnariai, klubų stiprumas juos judinant į vidų ir išorę, vyriški kiaušiai ir šaknis,
Šlaunims stiprioms lengva nešti ant jų uždėtą torsą,
Kojų gyslos, keliai, kelių girnelės, šlaunis ir blauzda,
Kulkšnys, keltis, pėda, kojų pirštai ir jų sąnariai, kulnai;
Visos laikysenos, visos formos, visa, kas priklauso kūnui, mano ar tavo, ar kito – vyro arba
moters,
Plaučių kempinės ir skrandžio maišelis, saldumas ir švarumas vidurių,
Smegenų vingiai kiaušo dėžutėje,
Jutimai, širdies skilveliai, gomurio vagelės, lytis ir motinystė,
Moteriškumas ir visa, kas moterį sudaro, ir vyras, atsirandantis iš moters,
Gimda ir krūtys, jų speneliai, motinos pienas, ašaros, juokas, rauda, meilės kupinas žvilgsnis,
jos sukeltas nerimas ir nuotaikų svyravimai,
Tas balsas, tarsena, kalba, šnabždėjimas ir klyksmas,
Valgis, gėrimas, pulsas, virškinimas, prakaitas, miegas, ėjimas ir plaukimas,
Kraipomi klubai, šuoliuoja, atsilošia, apglėbia, apkabina ranka ir suspaudžia,
Nuolat keičiasi išraiška burnos ir akių,
Oda ir įdegis, plaukai ir strazdanos,
Keistas pojūtis prisilietus ranka prie apnuoginto kūno,
Arterijų upės, kvėpavimas – įkvėpti, iškvėpti,
Liemens grožybė, ir klubų taip pat, ir toliau, žemyn, link kelių,
Raudoni syvai tavyje ir manyje, kaulai ir jų čiulpai,
Trykštančios sveikatos jausmas;
Ak, aš sakau, šios dalys, šie eilėraščiai priklauso ne vien tik kūnui, bet ir sielai,
Ak, aš sakau, jie ir yra siela!
Vertė Kasparas Pocius
