Portretas pasipuošia peizažu
•
Dangus
Dievulio grindys
mūsų
lubos
•
Tik
nevalingoj ašaroj
akies kamputy
portretas
mano
pasipuošia
peizažu
•
Arūnui Vaitkūnui
Stebuklas apšviestas pasaulis!
Spalvų likučiai andainykščiai
bunda paliesti šventos šviesos:
prasideda nauja diena – nauja spalvų kalba…
Pusbalsiu prabyla kadmis pakrašty dangaus;
cinoberis nedrįsta dar prabilt,
tačiau žiedų karminas jau kalba atvirai ir drąsiai!
Dabar ir pieva, kiek akis užmato,
žaliuoja sužeista arkliarūškių kraplako.
Dangus po truputį atšąla,
šešėlių violetas sugula ant balto stalo;
visi stubos kampai, šventi paveikslai,
kadagio šakelė, voratinkliai, vorai
ir musių kevalėliai – auksu nusidažo!
Vėlinės
…tą naktį aš buvau trumpam išėjęs
kalnely švietė:
kapinaitės, Slabada ir voveraitės
peliukas ir peiliukas
kažkadais piešti ant servetėlės
…per riešus prikalė –
gi drobėse meistrų – tik delnuose
įkaltos styro vinys!..
…kai sugrįžau, man išprotėjęs
Nyčė pakuždėjo: „Dievulis mirė!“
aš (ne)patikėjau…
•
Bespalvis ir nykus balandžio
rytas migloje paskendęs – bespalvis rytas.
Tvora, dvi juodos kriaušės
ir tiršta migla
kaip kiaulių jovalas Vidzgailuose,
kaip kiaulių jovalas migla –
visai nėra spalvų!
Kojima Tosio vis vien sakytų:
koks stebuklingas ir spalvotas
šis šventų Velykų rytas!
•
…jau metų pabaiga
o man didžiulė prabanga
visa naktis – ji mano
jos niekas neatims
matau kaip slysta pro pirštus
tamsa – nakties aksomas praretėja
balkšva kaip pienas su kava
jau veržiasi nauja dar neatakusi –
tarsi šunytis – šių metų
paskutinė – trisdešimt pirma
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Autoportretas. 1985
Debesis
Alfonsui Andriuškevičiui
Jis sėdi, sukryžiavęs kojas, – tarsi Buda.
Jo rankose – ir žirklės kirpt avims, ir skeptras!
Žvaigždynai dingo, saulei patekėjus,
virš negyvų – paliegęs peleninis mėnuo…
Nusiramink, tai tik erdvė duris pravėrus begalybėn!
Tas baltas debesis, paklydęs virš eglyno, –
tik kliedalas gražus iš simbolių žodyno!
•
…tos keistos baltos moterys
nulipusios nuog morų
apniko amaras lapus
šaukiu ir neprisišaukiu nė vieno
jau ežeras pajuodo
ir medžiai jau juodi
aguonos juodos
pribiro daug juodų žvaigždžių
juodos šviesos
šaukiu ir neprisišaukiu
koks didelis tas mūsų kalnas…
•
Stebuklas mirštantis žmogus!
Kuzma Petrovas nupiešė –
suglebusius pajuodusius batus ir skruostus.
Stebuklas komisaro batai!
Sezanui judesį įspraust
į mirštančio Puseno glėbį nepavyko!
Petrovui-Vodkinui – pavyko.
Stebuklas svyrantis peizažas
ir komisaro batų saža!
•
Visa Olandija – kaip mano
delno slėnis: įdubęs įdubimas…
Gyvenimo
mirties
ir meilės
linijos susikerta – išsiskiria
ir dingsta jūrose gėlių bekvapių…
•
…pažiūrėjau pro langą – ant stalo
gulėjo pusė medinio mėnulio,
maldaknygė, akmuo, panašus į kaukolę…
Argi mano kadaise čia būta?!
•
sniegas surentė peizažą
krantas juodas – slėnis baltas
suraikytas tarsi duona
•
Nekaltas karsto dangus,
kad varva auksiniai sakai
į tavo auksinius plaukus…
•
ant šventoriaus tvoros
pjovėjo šešėlis dalgį pusto
uodai baigia užsiūti peizažą
Mintis
Tu panaši į liūną
Į krūtį sinagogos
Į neregį į vagį
Į obuolį į katę
Į degančią bažnyčią
Į riedančią kapeiką
Į lauką poligono
Į judesį japono
Į rudenį į lopą
Ant utėlės žipono
Bet tik iš vieno šono
Bet tik iš vieno šono
Vakaras Pažaislyje
Jau sutemos – saulėgrąžų delčia,
Virš bokštų debesys prayra,
Kaip nulipdytas didelis korys
Juodų eglynų rėmuose dangus pasvyra.
Virš properšos žydros
Auksiniai angelai pabyra –
Lelijos rankose ir vėjas plaukuose, –
Ir kalbasi kaip nebyliam kine.
•
Pro tavo odą veržias kraujas, pienas,
Akies lėliukė aprėžta aštriu auksiniu siūleliu,
Kepurė tavo su kutu – raudona,
Už tavo nugaros trys ponai,
Kepurės jų kailinės juodos.
