Poezijos vertimai
HEINRICH HEINE
(1797–1856)
Iš rinkinio „Dainų knyga“ (Buch der Lieder, 1827)
Iš ciklo „Lyrinis intermeco“ (Lyrisches Intermezzo, 1822–1823)
I
Žaviam gegužy pumpurai
Prasiskleidė, išsprogo.
Žaviam gegužy meilė man
Krūtinėje pašoko.
Žaviam gegužyje visi
Pragydo paukščiai soduos.
Tuomet ir aš išpažinau
Jai savo meilės godą.
II
Iš mano ašarų išdygo
Tiek daug gėlių tyrų,
Ir mano atodūsiai virsta
Lakštingalų choru.
Jei myli mane, vaikeli,
Tau dovanosiu tas gėles,
Ir nuolat prie lango girdėsi
Lakštingalos treles.
XL
Kai aš girdžiu dainelę,
Dainuotą mylimos,
Širdis man suplyšti gali
Nuo tos kančios nuožmios.
Į girią ant kalno gena
Mane ilgesys tamsus,
Kad karštos ašaros mano
Nuplautų ten skausmus.
XLV
Nušvitusį vasaros rytą
Aš vaikštau po sodo takus.
Vis šnara ir šnekasi gėlės,
Tik aš klajoju tykus.
Vis šnara ir šnekasi gėlės,
Paguodą jų žvilgsniuos matau:
Nepyk ant mūsų sesutės,
Nuliūdęs, blyškus žmogau!
LI
Užnuodytos mano dainos,
Bet kas nuo to pasikeis?
Tu žydinčią mano jaunystę
Užliejai savaisiais nuodais.
Užnuodytos mano dainos,
Bet kas nuo to pasikeis?
Manoj širdy daug gyvačių,
Ir tu, miela, ten rangais.
Mariaus Samavičiaus fotokoliažas
Iš ciklo „Grįžus tėvynėn“ (Die Heimkehr, 1823–1824)
I
Kitados man tamsią buitį
Skaidrino svaja saldi;
Bet nūnai svaja išblėsus,
Ir aš skendėju nakty.
Kai vaikus tamsa apgaubia,
Juos nupurto šiurpuliai,
Kad nugintų savo baimę,
Uždainuoja jie žvaliai.
Aš pašėlęs, linksmas vaikis
Traukiu dainą tamsoje;
Nors daina ne iš gražiausių –
Baimę nuveju su ja.
IV
Miške nuliūdęs klajoju,
Žiū – strazdą ant šakos matau;
Jis purpsi ir švilpiniuoja:
– Kas blogo nutiko tau?
– Kregždes seses tu padangėj
Paklaustumei, vaike, verčiau;
Virš tavo mylimos lango
Aš jų lizdus mačiau.
XXXIV
Kol savo skundžiausi jums kančiomis,
Jūs slėpėt žiovulį tylomis;
Bet kai aš skausmą įvilkau į eiles,
Didžiausių liaupsių sulaukiau į valias.
XXXVII
Trys garbūs karaliai iš Rytų
Klausinėjo visuos miesteliuos:
– Sakykit, mielieji vaikai,
Koks į Betliejų veda kelias?
To nežinojo nei seni, nei jauni,
Karaliai toliau keliavo;
Juos vedė auksinė žvaigždė,
Jinai vis skaisčiau žiburiavo.
Sustoja ji virš Juozapo namų,
Į vidų visi trys sueina;
Ir jautis baubsmais, o vaikas verksmais
Trijų karalių lydi dainą.
Iš rinkinio „Naujieji eilėraščiai“ (Neue Gedichte, 1844)
●
Gavau šiandieną tavo laišką,
Tačiau be baimės jį skaitau;
Manęs tu nebemyli, aišku,
Tik visko prirašei per daug.
Koks tuzinas ilgiausių lapų!
Rašysena smulki, puošni.
Kam žodžių tiek, jei viso labo
Tik atsisveikint ketini?
Pajūryje mergelė
Pajūryje mergelė
Liūdėjo kitados:
Ar būt graudžiau kas gali
Už saulę prie laidos?
Mergele, neliūdėki!
Juk senas triukas šis:
Ji, nusileidus prieky,
Iš nugaros sugrįš.
1832
Iš „Įvairių raštų“ I tomo (Vermischte Schriften, 1854)
Iš ciklo „Lozoriui“ (Zum Lazarus, 1853–1854)
Manęs netraukia rojaus pievos…
Manęs netraukia rojaus pievos,
Kurių dausų krašte tiek daug;
Tokių gražuolių nėr pas Dievą,
Kokių aš žemėje radau!
Joks angelas dailiausiais rūbais
Man moters niekad neatstos.
Giedot ant debesio nutūpus
Aš nematau jokios naudos.
O Viešpatie! Ir žemėj būti
Man rodos gera ir smagu,
Tik duok sveikatos nors truputį
Ir nors kapšelį pinigų.
Žinau – pasaulis ligi šiolei
Skendėte skendi nuodėmėj,
Bet slėniu ašarų aš uoliai
Klampoti įpratau seniai.
Nebaisūs man šios žemės vyliai,
Retai mat gatvėn išeinu;
Aš susikūriau sau idilę
Po mylimos žmonos sparnu.
Leisk būt su ja. Kai ima pliaukšti
Žmona – man sielai atgaiva,
Tarsi girdėčiau suokiant paukštį,
Kurio giesmė tokia sava.
Tik duok man, Viešpatie, sveikatos
Ir pinigų ar leiski bent
Man išlaikyti šitą status
Quo ir toliau linksmai gyvent.
Vertė Arijus Lugalis
