Eilėraščiai proza

 

Anglų literatūros klasikas Oscaras Wilde’as (1854–1900) buvo puikus pasakotojas. Daug pasakojimų gimdavo pietaujant su draugais, kai jis improvizuodavo perskaitytos knygos arba ką tik įvykusio pokalbio tema. Kartais rašytoją išprovokuodavo vos keli ištarti žodžiai. Tie, kurie girdėdavo šias improvizacijas, vėliau nusivildavo, perskaitę jas užrašytas. Matyt,  Wilde’as buvo ir puikus aktorius. Gaila, kad galime gėrėtis tik tomis improvizacijomis, kurios buvo užrašytos.

Čia spausdinami šeši eilėraščiai proza buvo vieninteliai šio žanro Wilde’o kūriniai, viešai publikuoti jam gyvam esant (pasirodė spaudoje 1893 ir 1894 m.). Jau po mirties jie išleisti atskira knygele pavadinimu Poems in Prose (pirmąkart 1905 m. Paryžiuje).

Vertėjas

 

 

Menininkas

 

Kartą vakare jo sieloje užgimė noras sukurti statulą Malonumo, kuris trunka akimirką. Tada išėjo į pasaulį ieškoti bronzos, nes išlieti ją galėjo tik iš bronzos.

Bet bronza visame pasaulyje buvo išnykusi, jos niekur negalėjai rasti, išskyrus bronzinę statulą Sielvarto, kuris trunka amžinai.

Tą statulą jis pats savo rankomis buvo sukūręs ir pastatęs ant vienintelio žmogaus, kurį mylėjo, kapo. Ant mylimo velionio kapo pastatė šį kūrinį kaip nemarios meilės ir nepraeinančio sielvarto ženklą. Ir visame pasaulyje nebuvo daugiau bronzos, kaip tik šio stabo.

Tada jis paėmė savo paties rankomis sukurtą kūrinį, įmetė į didelę lydymo krosnį, atidavė jį ugniai.

O paskiau iš Sielvarto, kuris trunka amžinai nuliejo Malonumo, kuris trunka akimirką statulą.

 

Gera darantis

 

Tvyrojo naktis, ir Jis buvo vienas. Tolumoje pamatė Jis miestą juosiančias sienas ir nuėjo miesto link.

Kai Jis prisiartino prie miesto, išgirdo džiaugsmingus žingsnius, linksmą juoką ir garsų daugybės liutnių skambėjimą. Tada Jis pasibeldė į vartus, ir vartininkai Jam atvėrė.

Ten Jis pamatė marmuro namą su marmurinėmis fasado kolonomis. Kolonos buvo papuoštos girliandomis, o išorėje ir viduje liepsnojo kedro deglai. Ir įėjo Jis į namą.

Kai Jis perėjo chalcedono salę, jaspio salę ir atsidūrė ilgoje puotų salėje, tai pamatė purpuriniame guolyje žmogų, kurio plaukai buvo papuošti raudonomis rožėmis, o lūpos raudonavo nuo vyno.

Tada Jis priėjo iš už nugaros, palietė žmogaus petį ir paklausė: „Kodėl tu taip gyveni?“

Ir jaunuolis atsigręžė, ir pažino Jį, ir atsakė: „Kadaise aš buvau raupsuotasis, ir Tu mane išgydei. Kaip kitaip aš galiu gyventi?“

Tada Jis išėjo iš namo ir sugrįžo į gatvę. Netrukus Jis pamatė moterį, kurios veidas ir drabužiai buvo ryškiai išdažyti, o kojos apautos perliniais bateliais. Jai iš paskos, tarsi medžiotojas, sėlino jaunuolis su dvispalviu apsiaustu. Moteris buvo panaši į nuostabią šventyklos dievaitę, o jaunuolio akys degė geismu.

Jis greitai nuėjo paskui juos, palietė jaunuolio ranką ir paklausė: „Kodėl tu taip žiūri į šitą moterį?“

Ir atsigręžė jaunuolis, ir pažino Jį, ir atsakė: „Kadaise aš buvau aklas, ir tu dovanojai man regėjimą. Į ką dar aš turėčiau žiūrėti?“

Tada Jis pabėgėjo, palietė įvairiaspalvius moters drabužius ir paklausė jos: „Nejaugi nėra kito kelio, kuriuo galėtum eiti, išskyrus nuodėmės kelią?“

Ir atsigręžė moteris, ir pažino Jį, ir juokdamasi atsakė: „Bet juk tu atleidai man nuodėmes mano, o mano kelias – malonumų kelias.“

Tada Jis paliko miestą.

Ir kai Jis ėjo pro vartus, tai pamatė jaunuolį, sėdintį šalikelėje ir graudžiai verkiantį.

Ir priėjo Jis prie jaunuolio, ir palietė jo garbanas, ir paklausė: „Kodėl tu verki?“

Ir atsigręžė jaunuolis, ir pažino Jį, ir atsakė: „Kadaise aš buvau miręs, o tu prikėlei mane. Ką gi man beveikti, jei ne sielvartauti ir raudoti?“

 

Mokinys

 

Po Narcizo mirties pasimėgavimų tvenkinys iš malonumą teikiančių vandenų taurės pavirto sūrių ašarų taure, ir verkiančios oreadės išėjo iš giraičių, kad padainuotų tvenkiniui dainų ir paguostų jį.

Kai jos pamatė, kad tvenkinys iš malonumą teikiančių vandenų taurės pavirto sūrių ašarų taure, paleido savo žalių plaukų sruogas ir kreipdamosi į jį pasakė: „Mes nesistebim, kad tu apraudi Narcizą, juk buvo jis toks nuostabus.“

„Argi Narcizas buvo nuostabus?“ – paklausė tvenkinys.

„Kas gi geriau už tave žinoti gali? – atsiliepė oreadės. – Pro mus jis visada praeidavo nepastebėdamas, visada pas tave veržėsi. Jis gulėdavo ant tavo kranto, žiūrėdavo į tave ir tavo vandenų veidrodyje matydavo savo grožio atspindį.“

Ir atsakė tvenkinys: „Aš mylėjau Narcizą tik todėl, kad kai jis gulėdavo ant mano kranto ir žiūrėdavo į mane, jo akių veidrodyje matydavau savo paties grožio atspindį.“

 

Mokytojas

 

Kai žemę apgaubė tamsa, Juozapas Arimatietis uždegė kedro deglą ir nusileido nuo kalvos į slėnį, nes dar turėjo reikalų savo namuose.

Ir pamatė jis ant titnaginių Apleistojo slėnio akmenų beklūpintį nuogą verkiantį jaunuolį. Jaunuolio plaukai buvo medaus spalvos, o kūnas panašus į baltą žiedą, bet jis buvo susižalojęs kūną spygliais ir karūnavęs plaukus pelenais.

Tada Juozapas, kuris buvo labai turtingas, kreipėsi į verkiantį jaunuolį ir jam taip pasakė: „Nenuostabu, kad smarkiai sielvartauji, nes Jis tikrai buvo Dievo žmogus.“

Ir atsakė jaunuolis: „Apverkiu ne Jį, o save. Aš irgi paversdavau vandenį vynu, išgydydavau raupsuotuosius ir sugrąžindavau akliesiems regėjimą. Aš vaikščiojau vandens paviršiumi ir išvarydavau demonus iš mirusiųjų kapaviečių. Aš maitindavau alkanus negyvoje dykumoje ir prikeldavau mirusiuosius iš jų ankštų buveinių. Man paliepus milžiniškos minios akivaizdoje bevaisis figmedis nuvyto ir numirė. Aš dariau viską, ką tas žmogus darė, bet manęs jie nenukryžiavo.“

 

Teismo rūmai

 

Teismo rūmuose viešpatavo tyla, ir žmogus nuogas stovėjo Dievo akivaizdoje.

Ir atvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą, ir pasakė žmogui: „Gyvenai nedorą gyvenimą, buvai negailestingas tiems, kam reikėjo padėti, griežtas ir kietaširdis bejėgiams. Bedaliai šaukėsi tavęs, bet tu neklausei, klausa tavo buvo užverta Mano nelaimingųjų ir nuskriaustųjų šauksmams. Tu pasisavindavai palikimą tų, kurie likdavo be tėvo, ir įleisdavai lapes į kaimyno vynuogyną. Tu atimdavai duoną iš vaikų ir numesdavai ją šunims. Mano raupsuotuosius, kurie taikiai gyveno pelkėse ir šlovino Mane, tu ištrėmei klajoti keliais. Mano žemėje, iš kurios Aš sukūriau tave, tu liejai nekaltųjų kraują.“

Ir atsakė žmogus: „Tikrai taip aš elgiausi.“

Ir vėl atvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą, ir pasakė žmogui: „Gyvenai nedorą gyvenimą; grožio, kurį tau Aš parodžiau, nepastebėjai, o gėrio, kurį tavyje paslėpiau, neatskleidei. Tavo pilies sienos buvo išpuoštos šventais paveikslais, ir tu pakildavai iš savo niekingų nuodėmių guolio skambant fleitų garsams. Tu pastatei septynis altorius nuodėmių, kurias Aš uždraudžiau, garbei, valgei maistą, prie kurio prisiliesti negalima, ir ant tavo drabužių purpuro buvo išsiuvinėti trys gėdingi ženklai. Tavo dievaičiai buvo ne iš aukso ar sidabro, kurie nepavaldūs dūlėjimui, bet iš mirtingo kūno. Tu tepei jų plaukus kvapiaisiais tepalais ir dėjai į jų delnus granatmedžio vaisius. Tu trynei jų kojas šafranu ir klojai prieš juos kilimus. Tu tepliojai jų vokus stibiu ir įtrindavai jų kūnus mira. Tu lanksteisi jiems iki žemės, ir tavo dievaičių sostai buvo saulėje išstatyti. Tu rodei saulei savo gėdą ir rodei mėnuliui savo beprotybę.“

Ir atsakė žmogus: „Tikrai taip aš elgiausi.“

Ir atvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą trečią kartą, ir pasakė žmogui: „Gyvenai nedorą gyvenimą ir blogiu atsakydavai į gėrį, o į mandagumą šiurkštumu. Tu žalojai rankas, kurios maitino tave, ir niekinai krūtį, kurią žindai. Tas, kuris atėjo pas tave su vandeniu, išėjo kęsdamas troškulį, ir tu dar prieš auštant išdavei atstumtuosius, kurie naktį paslėpė tave savo palapinėse. Priešą, kuris pagailėjo tavęs, tu įviliojai į spąstus, o draugą, kuris vaikščiojo su tavimi, tu pardavei už pinigus. Tiems, kurie atėjo pas tave meilės vedami, tu atsidėkojai gašlumu.“

Ir atsakė žmogus: „Tikrai taip aš elgiausi.“

Ir užvertė Dievas Žmogaus Gyvenimo Knygą, ir pasakė: „Be abejonės, tu keliausi į pragarą. Būtent į pragarą aš nusiųsiu tave.“

„Tu negali šito padaryti!“ – sušuko žmogus.

Ir paklausė Dievas žmogaus: „Kodėl Aš negaliu nusiųsti tavęs į pragarą, dėl kokios priežasties?“

„Todėl, kad aš visą laiką gyvenau pragare“, – atsakė žmogus.

Ir įsiviešpatavo tyla Teismo rūmuose.

Pagaliau Dievas prakalbo ir pasakė žmogui: „Pagalvojęs ir supratęs, kad negaliu nusiųsti tavęs į pragarą, Aš nusiųsiu tave į rojų. Būtent į rojų Aš nusiųsiu tave.“

„Tu negali šito padaryti!“ – sušuko žmogus.

Ir paklausė Dievas žmogaus: „Kodėl aš negaliu nusiųsti tavęs į rojų, dėl kokios priežasties?“

„Todėl, kad aš niekados ir niekur tokios vietos negalėjau įsivaizduoti“, – atsakė žmogus.

Ir įsiviešpatavo tyla Teismo rūmuose.

 

 

Išminties mokytojas

 

Nuo pat vaikystės jis tobulai pažino Dievą, ir net kai buvo dar tik paauglys, daugelis šventų, taip pat dievobaimingų moterų, gyvenusių jo gimtajam mieste, be galo stebėjosi oria jo atsakymų išmintimi.

Kai tėvai įdavė jam pilnametystės apdarus ir žiedą, jis pabučiavo juos ir išėjo į pasaulį, kad pasakotų pasauliečiams apie Dievą. Nes anuo metu buvo daug žmonių, arba visai nieko nežinančių apie Dievą, arba tik iš dalies žinančių, arba garbinančių melagingus dievus, kurie gyvena giriose ir nekreipia dėmesio į savo garbintojus.

Ir atsuko jis veidą į saulę, ir klajojo, eidamas be sandalų, kaip vaikšto šventieji, ir nešiojo užsikišęs už diržo odinį maišelį ir degto molio indelį vandeniui.

Eidamas didžiuoju keliu, jis buvo apimtas džiaugsmo, kylančio iš tobulo Dievo pažinimo, ir be paliovos šlovino Dievą. Po kiek laiko jis pasiekė nepažįstamą žemę su daugybe miestų.

Ir perėjo jis per vienuolika miestų. Kai kurie iš tų miestų buvo slėniuose, kiti išsidriekę ant plačių upių krantų, o tretieji stovėjo ant kalvų. Kiekviename mieste jis surasdavo mokinį, šis mylėjo ir lydėjo jį, o daugybė paprastų žmonių iš kiekvieno miesto ėjo paskui jį. Žinia apie Dievą sklido po visą žemę, ir daugelis valdovų priėmė tikrąjį tikėjimą. Žyniai tų šventyklų, kuriose stovėjo stabai, neteko pusės uždarbio, ir kai jie pusiaudienį daužė savo būgnus, tai tik keli žmonės ateidavo, nešini fazanais ir kitomis valgomomis aukomis, kaip buvo įprasta toje žemėje iki jam ateinant.

Tačiau kuo daugiau žmonių ėjo paskui jį ir kuo gausesnės darėsi jo mokinių gretos, tuo didesnis jį apėmė liūdesys. Jis nežinojo, kodėl jo sielvartas toks didelis, – juk visada kalbėjo apie Dievą ir apie tobulo žinojimo pilnatvę, kurią pats Dievas buvo jam dovanojęs.

Kartą vakare kartu su savo mokiniais ir didžiule minia žmonių, einančių paskui jį, paliko jis vienuoliktąjį miestą, kuris buvo Armėnijoje. Jis užkopė į kalno viršūnę, atsisėdo ant akmens, ir mokiniai apsupo jį, o kiti žmonės suklaupė slėnyje.

Tada nusviro ant rankų jo galva, jis pravirko ir kreipėsi į savo Sielą: „Kodėl aš sklidinas sielvarto ir baimės ir kodėl man atrodo, kad kiekvienas iš mano mokinių – tai priešas, tykantis manęs?“

Ir atsakė Siela: „Dievas pripildė tave tobulo žinojimo apie Save, o tu išdalijai šitą žinojimą kitiems. Tu sutrupinai brangų perlą ir suplėšei į skiautes neturėjusį siūlių rūbą. Tas, kas dalijasi išmintimi, apvagia pats save. Jis panašus į žmogų, kuris atiduoda savo brangenybes plėšikui. Argi Dievas ne išmintingesnis už tave? Kas tu toks, kad dalytumeis iš Dievo gauta dovana? Kitados aš buvau turtinga, o tu padarei mane vargše. Kitados aš regėjau Dievą, o dabar tu paslėpei Jį nuo manęs.“

Tada jis vėl pravirko, nes suprato, kad Siela tiesą kalbėjo ir kad atidavė jis kitiems tobulą žinojimą apie Dievą, pažeidė dieviškąjį numatymą, ir dabar tikėjimas apleidžia jį dėl daugybės kitų, kurie juo įtikėjo.

Ir pasakė jis sau: „Aš daugiau nekalbėsiu apie Dievą. Tas, kas išmintimi dalijasi, apvagia pats save.“

Po kurio laiko mokiniai priėjo prie jo, nusilenkė iki žemės ir pasakė: „Mokytojau, pakalbėk su mumis apie Dievą, nes tu tobulai Dievą pažįsti ir nė vienas žmogus, išskyrus tave, jo taip nepažįsta.“

Tada jis atsakė jiems: „Aš kalbėsiu su jumis apie visus kitus dalykus žemėje ir danguje, bet daugiau nekalbėsiu apie Dievą. Nei dabar, nei kada nors kitu metu nekalbėsiu su jumis apie Dievą.“

Ir supyko ant jo mokiniai, ir pasakė: „Tu išvedei mus į dykumą, kad mes klausytume tavęs. Ar pavarysi mus alkanus šalin kartu su didele daugybe tų, kuriuos privertei eiti tau iš paskos?“

Ir jis atsakė jiems: „Aš nekalbėsiu su jumis apie Dievą.“

Tada dauguma žmonių pradėjo murmėti prieš jį ir pasakė: „Tu atvedei mus į dykumą ir nedavei jokio maisto. Kalbėk su mumis apie Dievą, ir to mums užteks.“

Bet jis neištarė nė žodžio, nes žinojo, kad jeigu pradės su jais kalbėti apie Dievą, tai praras savo brangenybę.

Tada jo mokiniai išsiskirstė, didelio liūdesio apimti, ir minios žmonių sugrįžo namo, bet daugelis jų pakeliui mirė.

Kai jis pasiliko vienas, atsistojo, atsuko veidą į mėnulį ir klajojo septynis mėnulio mėnesius, nekalbėdamas nė su vienu žmogumi ir neatsakinėdamas į jokius klausimus. Baigiantis septintajam mėnulio mėnesiui, jis pasiekė dykumos, kuri vadinasi Didžiosios Upės dykuma, pakraštį. Ten surado olą, kurioje kitados gyveno kentauras, ir įsirengė buveinę. Miegui nusipynė iš nendrių demblį ir tapo atsiskyrėliu. Kas valandą Atsiskyrėlis šlovino Dievą už tai, kad Jis leido išsaugoti dalelę žinojimo apie Save ir Savo nuostabią didybę.

Kartą vakare, kai Atsiskyrėlis sėdėjo priešais olą, kuri tapo jo buveine, pamatė jis jaunuolį piktu ir gražiu veidu, kuris praėjo pro šalį varganais rūbais ir tuščiomis rankomis. Nuo to laiko jaunuolis kiekvieną vakarą praeidavo tuščiomis ir kiekvieną rytą sugrįždavo su purpuru ir perlais rankose, nes buvo jis Plėšikas ir apiplėšdavo prekeivių karavanus.

Atsiskyrėlis stebėjo jaunuolį ir gailėjosi jo, bet neištarė nė žodžio, nes žinojo, kad kalbantysis praranda savo tikėjimą.

Vieną rytą, kai jaunuolis grįžo su purpuru ir perlais, jis sustojo, paniuro, treptelėjo koja į smėlį ir kreipėsi į Atsiskyrėlį: „Ko taip žiūri į mane kiekvieną kartą, kai aš praeinu pro šalį? Ką matau aš tavo akyse? Nė vienas žmogus anksčiau taip nežiūrėjo į mane.“

Tada Atsiskyrėlis atsakė jam: „Tu matai mano akyse gailestį. Gailestis žiūri pro mano akis į tave.“

Jaunuolis paniekinamai nusijuokė ir išdidžiai pasakė Atsiskyrėliui: „Aš laikau rankose purpurą ir perlus, o tu turi tik varganą nendrinį demblį. Kaip tu gali gailėtis manęs ir dėl kokios priežasties?“

„Aš gailiuosi tavęs, nes tu nepažįsti Dievo“, – atsakė Atsiskyrėlis.

„Argi Dievo pažinimas – tokia brangenybė?“ – paklausė jaunuolis ir priėjo arčiau olos.

„Jis brangesnis už visą pasaulio purpurą ir perlus“, – atsakė Atsiskyrėlis.

„Ir tu jį turi?“ – paklausė jaunasis Plėšikas, prieidamas dar arčiau.

„Kitados turėjau, – atsakė Atsiskyrėlis. – Turėjau tobulą žinojimą apie Dievą, bet beprotybės apimtas ėmiau dalytis juo su kitais. Vis dėlto net dabar tas žinojimas, kuris dar manyje išliko, daug brangesnis už purpurą ar perlus.“

Kai jaunasis Plėšikas išgirdo šiuos žodžius, numetė purpurą ir perlus, kuriuos nešėsi, išsitraukė aštrų lenktą durklą ir pasakė Atsiskyrėliui: „Tai pasidalyk su manim žinojimu apie Dievą, kurį turi, kitaip nužudysiu tave! Kodėl gi man nenužudyti to, kuris turi lobius, didesnius už mano turtus?“

Tada Atsiskyrėlis skėstelėjo rankomis ir pasakė: „Argi man nebus geriau pakilti į Dievo valdas ir Jį šlovinti, nei gyventi pasaulyje be žinojimo apie Jį? Užmušk mane, jei taip nori, bet aš nepasidalysiu savo žinojimu apie Dievą.“

Tada jaunasis Plėšikas atsiklaupė prieš jį ir ėmė maldauti, bet Atsiskyrėlis atsisakė kalbėtis su juo apie Dievą ir atiduoti savo brangenybę. Ir atsistojo Plėšikas, ir pasakė Atsiskyrėliui: „Tebūnie, kaip tu nori. Aš gi keliausiu į Septynių Nuodėmių Miestą, kuris yra už trijų dienų kelio nuo čia, ir patirsiu malonumą už savo purpurą ir džiaugsmą už savo perlus.“ Ir paėmė jis purpurą ir perlus, ir nuskubėjo šalin.

Tada Atsiskyrėlis garsiai sušuko, nusekė jam iš paskos ir ėmė atkalbinėti. Tris dienas jis ėjo paskui jaunąjį Plėšiką ir maldavo sugrįžti ir neįžengti į Septynių Nuodėmių Miestą.

Retkarčiais jaunasis Plėšikas atsisukdavo į Atsiskyrėlį ir sakydavo jam: „Ar pasidalysi su manim žinojimu apie Dievą, brangesniu už purpurą ir perlus? Jei atiduosi man šitą žinojimą, aš neįžengsiu į miestą.“

Ir kiekvieną kartą Atsiskyrėlis atsakydavo: „Aš pasiruošęs atiduoti tau viską, ką turiu, išskyrus tai, nes aš neturiu teisės dalytis žinojimu apie Dievą.“

Trečią dieną sutemose jie prisiartino prie milžiniškų raudonų Septynių Nuodėmių Miesto vartų. Iš už miesto sienų sklido garsus juokas.

Jaunasis Plėšikas irgi nusijuokė ir priėjo prie vartų, kad pasibelstų. Tada Atsiskyrėlis pribėgo prie jo, sučiupo už drabužio skvernų ir kreipėsi tokiais žodžiais: „Ištiesk rankas, apkabink mano kaklą ir priglausk ausį prie mano lūpų. Tada pasidalysiu su tavim savo žinojimo apie Dievą likučiais.“ Išgirdęs šiuos žodžius, jaunasis Plėšikas sustojo.

Ir kai Atsiskyrėlis pasidalijo savo paskutiniu žinojimu apie Dievą, tai pargriuvo ant žemės ir ėmė raudoti, ir didžiulė tamsa apgaubė jį ir paslėpė miestą ir jaunąjį Plėšiką taip, kad jis daugiau nematė nei vieno, nei kito.

Ir kai jis gulėjo ir verkė, tai pajuto artumą To, kuris stovėjo šalia jo. To, kuris stovėjo šalia jo, kojos buvo panašios į vario stulpus, o Jo plaukai panašūs į ploną vilną. Jis pakėlė Atsiskyrėlį ir pasakė jam: „Iki šiol tu turėjai tobulą žinojimą apie Dievą. Dabar tu turi Jo tobulą meilę. Kodėl gi tu verki?“ Ir Jis pabučiavo jį.

 

Vertė Gytis Lukšas