Atodūsių tiltas
Thomas Hoodas (1799–1845) – anglų poetas, humoristas, leidėjas, literatūros žurnalų redaktorius. Garsėjo kaip satyrinių eilių ir poemų meistras, tačiau į britų literatūros klasikos kanoną pirmiausia pateko kaip paveikių socialinio protesto eilėraščių „Marškinių daina“ (The Song of the Shirt, 1843), „Juodadarbio baladė“ (The Lay of the Labourer, 1844) ir „Atodūsių tiltas“ (The Bridge of Sighs, 1844) autorius. Teigiama, kad šie eilėraščiai drauge su Charleso Dickenso romanais atkreipė visuomenės dėmesį į nežmoniškas miesto darbininkų gyvenimo ir darbo sąlygas, išjudino profsąjungų steigimąsi šalyje, inspiravo panašios socialinės neteisybės ir išnaudojimo tematikos poezijos bangą ne tik Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, bet ir Vokietijoje bei Rusijoje.
Mariaus Samavičiaus koliažas
Atodūsių tiltas
Dar viena dingusi
Taip nelauktai,
Mirty sustingusi
Guli antai.
Švelniai jau šaltą ją
Imk už liemens;
Kūną jos baltąjį
Kelk iš vandens!
Lyg rūko driekanos
Jos rūbų liekanos;
Bangos ją merkdamos
Plakas, pursloja;
Kelk ją nesmerkdamas
Ir ne piktuoju.
Liesk ją gedėdamas
Nesibjaurėdamas,
Jautriai it seserį;
Purvą, ją žlugdžiusį,
Upė nuplukdžiusi
Kaip tamsią ašarą.
Būk gailestingas jai,
Širdžiai maištingajai,
Sielai pakrikusiai,
Kurios nešlovę
Mirtis nuplovė
Grožį palikusi.
Nors ir suklupo ji,
Kaip Ieva rojuje,
Nušluostyk lūpas jai
Apsiputojusias.
Kadais dabintą,
Matai jos nūnai
Kasą išpintą
Ir kirba tau mintys:
Kur jos namai?
Kur vardan Dievo
Šios paskenduolės
Motina, tėvas,
Sesė ar brolis?
O mylimiausiasis,
Jai artimiausiasis,
Kur jis prapuolęs?
Ak, širdys sudiržusios,
Atjausti užmiršusios
Žemėj šitoj!
Kaip apgailėtina,
Niekino, gėdino
Ją net šeimoj!
Sesės ir broliai jos,
Tėvai nuo šiolei jos
Nepripažins:
Jos meilės nuodėmė
Nedovanotina,
Net Dievo Motina
Jos neapgins.
Kur upėj šviesos,
Lyg žvakės tiesios,
Virpa nakty,
Ji žvelgė į langus,
Į stogus, į dangų
Viena, nusigandus
Ir nevilty.
Nuo kovo rūstaus
Ji drebėjo ir gūžės;
Ne nuo tilto plataus,
Ne nuo upės, kur ūžė:
Ji ne gyvenimo,
O lyg išganymo,
Lyg išeities
Troško ji, troško ji
Vien prapulties!
Ir nepabūgus
Ji šoko netrukus
Gelmėn kuo staigiau, –
Valandą baisiąją
Atmink, kadaise ją
Metęs žmogau!
Kas turi teisę ją
Smerkti, dangau!
Švelniai jau šaltą ją
Imk už liemens;
Kūną jos baltąjį
Kelk iš vandens!
Galūnes linkstančias,
Šaltyje stingstančias
Droviai iš lėto
Prie jos priglauski,
Akis užspauski,
Kad nežiūrėtų.
Lai jos nežiūri
Pro dumblo sąnašas
Aklavidurės
Į ateitį niūrią
Lyg rūsčios pranašės.
Buvo ji pjudoma,
Ujama, žudoma
Nuožmiai, nežmoniškai,
Šiurpiai, šėtoniškai
Ligi mirties.
Sudėki maldai
Jos rankas baltas
Viršum širdies!
Jos klystkelius šičia
Lyg savo laikyki,
O nuodėmę didžią
Kūrėjui paliki.
Vertė Linas Rybelis
