Žmogus, kuris pučia

Mauro Covacichas – 1965 m. Trieste gimęs italų rašytojas, studijavo filosofiją Triesto universitete, apsigynė baigiamąjį darbą apie Gilles’į Deleuze’ą. Vėliau gyveno Pordenonėje, dirbo psichikos sveikatos centre, vedė pamokas mokyklose. Nuo 2000 m. atsidėjo rašymui, bendradarbiauja su dienraščiu „Corriere della Sera“ ir kitais svarbiais Italijos leidiniais. Šešiolikos prozos knygų (romanų, apsakymų rinkinių) autorius. „Nuotaka“ (La sposa, 2014) – septyniolikos apsakymų rinkinys, nominuotas prestižinei italų literatūros premijai „Strega“. „Žmogus, kuris pučia“ – viena šios knygos istorija.

Alfredo Camisa. Miesto abėcėlė E. 1957

Kai gyvenau Pordenonėje, man patikdavo eiti bėgioti į San Valentino parką, ypač atšiauriausiais žiemos rytais, galbūt iš lovos šokant tiesiai į batelius ir praleidžiant pusryčius. Pasiekti šiaurinį įėjimą užtrukdavo maždaug keturias minutes – sankryža, pora vėžliuko nindzės judesių mašinų sraute, keli automobilio signalų atsakymai, – po to, kai jau patekdavau į vidų, apsiribodavau didžiuliu žiedu, kuris juosė parką. Prieš baigdamas apšilimo ratą sutikdavau Žmogų, kuris pučia. Tai buvo matematinė problema – jis judėjo į priekį priešinga kryptimi nei aš, – taigi, atmetus akimirką, kai atsidurdavau parke, visada nutikdavo taip, kad susitikdavome beveik mano bėgimo pradžioje. Žmogus, kuris pučia, turėjo būti savivaldybės darbuotojas arba gal savanoriaujantis pensininkas, iš tų, kurie perveda vaikus per perėjas priešais mokyklas, arba gal dirbantis visuomenei naudingus darbus (bet dėl amžiaus būčiau linkęs šitą atmesti). Jis atrodė kaip daug matęs žmogus, veidu, turtingu patirties (sakyčiau, kaip Bado Spenserio), sukauptos per dešimtmečius darbo laukuose. Buvo apsivilkęs striuke iš sintetinio pluošto, daigstyta ir be rankovių. Su ūsais, raudonais skuostais, lyg žmogaus, kamuojamo padidėjusio kraujospūdžio. Pirmus ratus po parką Žmogus, kuris pučia, vaikštinėjo su juodu šiukšlių maišu ir rinko popiergalius.

Truputį dėl to, kad parke buvo mažai lankytojų, truputį dėl to, kad Žmogus, kuris pučia, kas rytą labai kruopščiai atlikdavo savo darbą, popiergalių būdavo daugiausia du ar trys, ir juodas maišas likdavo subliūškęs, kaip ir beveik nepaliestos likdavo šiukšlių dėžės, kurių buvo dosniai pristatyta visame parko plote.

Tą ryto valandą parke, be manęs ir Žmogaus, kuris pučia, beveik nieko nebūdavo. Tipas, kuris atnešdavo sužiedėjusios duonos antims, pora kombinezonais vilkinčių mamų su suvyniotais naujagimiais vežimėliuose, nigerietis, kuris ateidavo nusiprausti valomuose ir šildomuose parko tualetuose, bet žmonių pasirodymas buvo išties atsitiktinis. Po to ateidavo auklės, seneliai, bodleriški moksleiviai ar grupelės labiau apsisprendusių kvailių, pabėgusių nuo atsakinėjimų, dar vėliau – bėgikai per pietų pertrauką, bet aštuntą trisdešimt parko šeimininkai faktiškai buvome aš ir Žmogus, kuris pučia. Kas, kitaip nei galėtų pasirodyti, nebuvo gerai, nes aš ir Žmogus, kuris pučia, buvome nusiteikę priešiškai.

Tai buvo gilus, pirmykštis priešiškumas, visiškai akivaizdus, tačiau gerai valdomas. Pirmasis mano pasirodymas vietoje, kurią jis kaip ir aš laikė savo teritorija, jį sužlugdė. Aš įkūnijau visa tai, kas neturėjo egzistuoti: eikvojimą, šventvagišką nereikalingumą – sveikas suaugusysis, kuris švaisto šviežią ryto energiją atokiai nuo bet kokios produktyvios veiklos, atokiai nuo mažyčio miesto ir jo sakralių open-space, atvirų erdvių, kurios, rodos, pasiekė mus ir ten, tarp raudonų klevų, su savo viršgarsiniu efektyvumo ir atsidavimo darbui skleidimu. Nebuvau neįgalus, nebuvau profesionalus maratonininkas, nebuvau turtingas, – Žmogui, kuris pučia, visa tai buvo akivaizdu tokiu pačiu ikiintelektiniu būdu, kaip man buvo aiškūs jo gyvenimo kaime vargai iš jo Bado Spenserio veido, – ir vis dėlto, kodėl švaisčiau savo laiką? Kodėl bėgiojau? Kodėl taip su juo elgiausi? Žmogui, kuris pučia, atrodė visiškai neįmanoma, kad gali egzistuoti veikla, vykdoma skirtingu laiku ir būdu nei jo, bet ypač buvo nesuvokiama, kad tokia veikla gali užsiiminėti kažkas, gyvenantis Pordenonėje, – ne Romoje ar Milane, ar Niujorke – ir ateiti bėgioti būtent į jo parką.

Žvelgiant iš mano pusės, jis kaip veidrodis įkūnijo tokią pačią nepakeliamą, grėsmingą paslaptį: kodėl tas vyras pūtė?

Bėgdamas ketvirtą, kartais penktą ratą girdėdavau užkuriamą jo pragaro mašiną, įnagį, su kuriuo jis tapatinosi taip tobulai, kaip dievai, šventieji ir taro kortų figūros puikavosi savo atributais. Pagal formą ir naudojimo būdą tai būtų buvęs siurblys, tačiau tas daiktas buvo sumanytas pūsti. Žmogus, kuris pučia, juo švaistėsi sukdamas ištisus ratus (išskyrus atvejus, kur reikėjo išskirtinio smulkmeniškumo), pabrėždamas trapią ribą tarp žemės aplink medžius ir rausvo takelio žvirgždo. Lapai skraidydavo kaip purvo vafliai, mažos mirusios žuvys. Ten buvo ir purvo kupstelių, prilipusių prie žvirgždo, bet Žmogus, kuris pučia, nustatydavo savo pūtimo mašiną didžiausiu galingumu ir laikydavo ją su besąlygišku ryžtu nukreipęs į kupstus tol, kol šie atlipdavo. Drėgmė buvo bejėgė prieš nepailstančią jo, pūtiko, misiją. Jei oras būtų buvęs karštas ir sausas, Žmogus, kuris pučia, nebūtų išgyvenęs pasitenkinimo stumdamas lapus šalin; jis vienas taip stojo į šiuos mūšius su klimato priešiškumu, kad jautėsi iš tiesų įsitraukęs į savo pareigas. Žvilgsnį buvo nukreipęs į nepaklusnius lapus, pūtė juos, kol pribaigdavo, kol nukaudavo savo pūtimu ir antžmogišku atkaklumu. Po kiekvieno įveikto iššūkio pradėdavo iš naujo, virptelėdamas iš pasididžiavimo. Prieš mums prasilenkiant tiesioje kelio atkarpoje, jau galėdavau matyti jį iš toli. Saulėje ant vejos spindėjo šerkšnas, šviesa drėkino klevus, beržus, ginkmedžius, begalinę botanikos sodo, paversto parku bėgioti ir piknikams rengti, įvairovę. Jis stovėjo ten, gale, pasilenkęs, lyg laistytų, priešais jį – keturi naktį nukritę lapai už ryškių lyg skaitmeninio simuliatoriaus tako apvadai linijų. Net ir nepakėlęs galvos žinojo, kad grįžtu. Bėgau pastoviu greičiu, po kelių ratų buvo lengva nuspėti mano maršrutą, nereikėjo skaičiuoti minučių, tai buvo minties ritmo uždavinys. Žmogus, kuris pučia, sustabdydavo mašiną, kai būdavau per dešimtį žingsnių nuo jo, akimirką žiūrėdavo į mane, laikydamas pūtimo įrankį, sustabdytą nebaigus judesio, užbaigtas šis gestas būtų galėjęs sudaužyti mūsų priešiškumo kristalą, bet dabar galėjo reikšti bet ką, taip pat ir pagarbos demonstravimą tam, kuris mėgavosi (uzurpavo, anot jo) jo (mano, galvojau aš) parku. Užbaigtas šis gestas būtų reiškęs: „Dabar aš tave nupūsiu“, jis netgi galėjo iš tiesų nusitaikyti pūstuvu man į veidą, kad pamatytų, kaip reaguosiu. Tačiau dabar šis gestas reiškė: „Matai, susidūrei su darbininku, pilnu pilietinio sąmoningumo.“ Aš prabėgdavau, atremdamas jo žvilgsnį su tokiu pačiu atšiaurumu, sulaikydavau kvėpavimą, kol išlįsdavau iš praretėjusio benzino debesio, ir vėl įkvėpdavau su tam tikru žvėrišku ar galbūt augališku džiaugsmu, mėgaudamasis tokio tipo bendryste su stichijomis – lediniu oru, traškančia žeme, plaučių ugnimi, garu iš burnos, – kokį tik didžiulės pastangos leidžia patirti alkstant. Visa tai vyko tol, kol Žmogaus, kuris pučia, instrumentas vėl imdavo riaumoti man už nugaros.

Prisimenu, kad pirmą kartą jį sutikęs linktelėjau, geranoriškai pasisveikindamas, – jis dar buvo „popiergalių rinkimo“ fazėje, – ir nusišypsojau. Jį iškart pritrenkė mano pasirodymas, neįtelpantis į tvarkaraštį, schemą, niekur, ir jis pasižiūrėjo į mane kuo grėsmingiau. Taigi aš, sukdamas antrą ratą, jam atsikeršijau ranka pabrėždamas savo dusimą. Nuo tos akimirkos, nieko netarę ir nepadarę, ėmėme nuoširdžiai vienas kito nekęsti. Nors aš jau buvau pripratęs prie mūsų neapykantos, negalėjau liautis savęs klausinėti, kodėl jis pučia (kaip jis, įsivaizduoju, negalėjo liautis savęs klausinėti, kodėl aš bėgioju). Ruduo jau kuris laikas buvo pasibaigęs, lapai tai liudijo menkomis išsigelbėjusių įgulomis. Jie nedvokė, nekėlė problemų miesto švaros tarnyboms ir tikrai nebuvo stichinė nelaimė. Jų kritimas, be to, kad nekėlė jokių nepatogumų, suteikė parko paviršiui spalvinio gyvumo. Pačiu banaliausiu būdu galima pasakyti, kad jie parką gražino. Su lapais ant žemės parkas atrodė ne toks dirbtinis, neliestos šiukšlių dėžės mažiau krito į akis, sklastymas tarp žemės ir žvirgždo nebūtų taip kyšojęs. Be to, jei Žmogus, kuris pučia, būtų apsiribojęs popiergalių rinkimu, būtų galima girdėti gulbes, tiesiančias sparnus, varnas, besiriejančias vejos viduryje, mano batelius, gurgždančius ant žvyro, vienu žodžiu, būtų galima išgirsti tylą. Negana to, jei Žmogus, kuris pučia, būtų liovęsis kurti savo pasiutusią pūtimo mašiną, iš parko būtų pranykusi sudegusio benzino smarvė. Ir negalėjau – ir vis dar negaliu – įsivaizduoti, kad jis iš tiesų būtų buvęs priverstas tai daryti. Negalėjau patikėti, jog jo viršininkas būtų bet kada pasiruošęs netikėtam patikrinimui, kad pamatytų, ar jis pučia pakankamai, ar pūtė ir šiandien, kaip numatyta sutartyje. Ne, neįmanoma, Žmogus, kuris pučia, tai darė tik tam, kad man trukdytų, užsiėmė tuo nusistatęs prieš mane, štai kaip aptikdavau save kas kartą mąstant. Lygiai kaip jis galvodavo, jog aš kas rytą ateidavau bėgioti tik tam, kad sugriaučiau jo logiką, jo schemas, jo viešpatavimą. Tiesą sakant, klausimas turėjo prasmės: kodėl aš bėgiojau? Ar nebus taip, kad tuo užsiėmiau tik dėl jo, tai yra prieš jį? Galų gale, Žmogus, kuris pučia, visada galėjo sakyti, jog pūtė lapus tam, kad parką padarytų gražesnį – remiantis tvarkos estetika, kriptonacistiniu sutarimu, visgi teisėtu ir gana paplitusiu, – jis galėjo visada sakyti, kad dirba dėl mūsų, lankytojų, dėl manęs, taip pat ir dėl manęs. O aš? Dėl ko bėgiojau aš? Įsivaizdavau, ką jis būtų galėjęs parašyti manimi dėtas: kiekvieną rytą, kai būnu ten atlikti man priskirtų garbingų pareigų, ateina tipas (kaip jis mane vadintų? Žmogumi, kuris bėga? Ne, jis mane vadintų Silpnapročiu. Tas silpnaprotis, štai kaip), ateina Tas silpnaprotis ir ima bėgioti ilgiau negu valandą, vargdamas, nors niekas jo neprašo ir juo labiau jam nemoka už tai, kad būtų čia visą tą laiką ir trukdytų mano darbą. Ateina ne vėliau kaip kiti, Tas silpnaprotis, ne, jis ateina pademonstruoti savo bergždžio išsidirbinėjimo – koks bergždžias turėtų būti visas jo gyvenimas, – kol aš vis dar ten, užsiėmęs pūtimu.

Ryte eiti į parką man buvo nepakeičiamas malonumas, nors, tiesą sakant, nieko racionalaus nebuvo pasimėgavime, kurį jaučiau įvaldydamas ištęstą kankinimąsi. Kamgi reikėjo kentėti? Turiu omenyje, be reikalo kentėti, sukelti sau pačiam kančią. Galbūt dėl nuobodulio. Pykau ant Žmogaus, kuris pučia, bet ką darė jis, ko nedariau aš? Kentė nuobodulį kasdieninėse pareigose, nukreipė neurozę praktine vaga, į asketinę praktiką (o aš?). Užuot sprogdinęs pakuotės plėvelės burbuliukus – metrus, hektarus sultingų burbuliukų, kuriuos parūpintų sūnus, dirbantis perkraustytoju, užuot skaitęs prekybos centrų lankstinukus ant suoliuko, užuot paprašęs licencijos ginklui ir užsirašęs į šaudyklą, Žmogus, kuris pučia, savo energiją sutelkdavo į keturis naktį nukritusius lapus (o aš?). Tris popiergalius ir keturis lapus. Be to, su pūstuvu galima kurti tobulas švaros tieses, taip pat ir aplink medžius, skirstant į kvadratus įsivaizduojamas klombas, taip galima tęsti dvi, tris valandas, kol užteks benzino. Aš nežinau, kiek tiksliai trukdavo Žmogaus, kuris pučia, darbas, bet kai išeidavau iš parko, jo įrankis vis dar veikdavo. O mano darbas kiek trukdavo? Kokiu Klajojančio piemens nerimu mėginau atsikratyti aš ten eidamas? „Ir aš guliu pavėsio žolėje; / Bet nuovargis aptemdo / Mintis, ir, tartum spaudžiamas pentinais, / Nors ir gulėdamas, esu toliau kaip niekad / Nuo poilsio ir nuo ramybės.“*

Kartais mėgindavau susieti Žmogų, kuris pučia, su vienuoliais, kurie rūpinasi dzeno sodais, – Badas Spenseris japonas, – prisiversdavau jo pūtimą, jo milimetrinį lygiavimą laikyti kosminės geometrijos šlovinimu, savęs paneigimo ir praradimo visatos gyvenimo cikle forma. Bet tarp jo ir gyvenimo nebuvo darnos, greičiau kankinantis, skausmingas nedarnumas, kiekvienas tai būtų pastebėjęs. Ir bijau, kad tą patį būtų galima pasakyti apie mane. „Kaskart, kai atliekame ką nors su rūpesčiu, sunaikiname blogį, esantį mumyse.“ Ar ne tiesa, Simona Veil? O vyras (ar moteris), po vakarienės nusileidžiantis į rūsį gaminti mažų mielų bombų lyg laivelių buteliuose? Tai turbūt dar kruopštesnis menas už šio savivaldybės darbuotojo? O maniškis?

Kiekvieną rytą, kai vėl palikdavau jį parke vieną, norėdavau jam tai pasakyti. Klausykit, jūs tuo užsiimat ne todėl, kad jums gera, kad esat geras žmogus. Jūs tuo užsiimate, nes jums bloga. Kaip ir man. Nusprendėme vienas kito nekęsti – galų gale ir karas padeda, – bet tai ne mūsų asmeninė problema. Aš ir jūs esame broliai. Iki rytojaus.

Vertė Ramunė Brundzaitė