Poezijos vertimai
Karin Boye (1900–1941) – švedų poetė, rašytoja, literatūros kritikė, penkių poezijos rinkinių ir penkių romanų autorė. Studijavo Upsalos universitete, kur priklausė socialistinių pažiūrų jaunimo organizacijai; rinkiniu „Debesys“ (Moln) debiutavo 1922 m.; su kitais poetais įkūrė ir 1931–1933 m. Stokholme leido modernistinės poezijos žurnalą „Spektrum“, kuriame pažindino švedų skaitytojus su T. S. Elioto ir siurrealistų kūryba. Tėvynėje pripažinta poetė užsienyje labiausiai žinoma distopiniu romanu Kallocain (1940), kuriame aprašoma totalitarinė ateities visuomenė, valdoma farmakologiniais preparatais (autorę įkvėpė kelionė po Vokietiją nacizmo įsigalėjimo metais). Ankstesniuose romanuose nagrinėjo tikėjimo krizės, lesbianizmo, vyrų ir moterų socialinių vaidmenų temas. Gyvenimą baigė tragiškai.
Čia skelbiami vertimai iš jos poezijos knygų „Paslėpta žemė“ (Gömda land, 1924), „Židiniai“ (Härdarna, 1927), „Dėl medžio“ (För trädets skull, 1935), „Septynios mirtinos nuodėmės“ (De sju dödssynderna, 1941; nebaigta, išleista po mirties).
Vakaro tyla
Tu pajusk, kaip Tikrovė arti.
Ji tykiais vakarais
Alsuoja šalimais.
Rodos gal ji, kai nemato kiti.
Slysta per žolę saulė prie laidos.
Slepias jos tykiam žaisme
Gyvasties romi dvasia.
Taip arti ji dar nebuvo niekados.
Sutikau aš tylų svetimšalį.
Jei ištiesus būčiau ranką,
Būčiau jo sielą užlietus,
Kai nedrąsūs ėjome pro šalį.
Tamsoj
Girdžiu, gulėdama nakties tamsoj,
varpų dūžius, kur aidi tolumoj;
Jų gausmas pratisas, sunkus, duslus,
nelyg tamsos alsavimas gilus.
Jie slegia, užmigdydami visus,
lyg skleisdami pavidalus blausius
gausmais ilgais, sunkiais, dusliais,
kur niekados laisvai mąstyt neleis.
Esu viena iš tų, kur šiaip ne taip
gyvena, atsimindami tiktai
slopius dūžius tamsos širdies senos,
nelaukiančios jokios naujos dienos.
Nebijančios jokios naujos dienos.
Judėjimas
Soti diena bus visad per prasta.
Garbės tik troškulio diena verta.
Ir tikslas, ir prasmė yra kely –
Tik jis nuvesti gali mus toli.
Geriausias poilsis – laužai, naktis
Ir duona, laužoma paskubomis.
Tik ten, kur mes nakvojam laikinai,
Sapnuojas mums su dainomis sapnai.
Pirmyn, pirmyn! Tuojau įsidienos.
Mūs didis nuotykis – be pabaigos,
Pasaulis – miegančio dievo sapnas…
Pasaulis – miegančio dievo sapnas,
ir aušros virpuliai ribuliuoja jo sielą.
Prisiminimai apie tai, kas vakar buvo nutikę,
dar anksčiau už pasaulį,
šmėkloja, švytuoja.
Tas, kurio būties dalis mes nesam,
pasitinka mus kelio vingy,
padvelkdamas ne šios žemės siaubu,
iš tolimiausio anapus,
iš pasaulių, kur dėsniai kiti.
Miegok, miegok giliau, miegotojau,
kol sapnas tavęs daugiau nekamuos,
ar pabusk su diena, kūrėjau,
ir padaryk mus tikrus!
Aš forma esu
Aš forma esu,
bet iš pirmykštės ugnies.
Gaisras – mano žvilgsnis,
o liepsnos – mano rankos.
Kūrimo svaiguly
besočiai ugnies liežuviai
apsiveja linijų žaismą,
kuris esti tavo būtis.
Forma ir tu,
bet pradegintas kiaurai,
eteriu tapęs,
iškeltas iš ugnies jūros gelmių, –
vaidinys ir vaizdinys,
puskūrinis ir virsmas
– kaip visi dievai –
burbulas virš chaoso.
Iš visų esinių
dievai netvariausi,
iš visų esinių
garbinimas atspariausias.
O burbule burbule,
mirksni ir miraže,
ir amžinatvės tiksle
per skaistinančią ugnį!
Tau
Tu mano neviltis kaip ir galia,
Gyvenimą užvaldžiusi valia,
Bet viską gavęs iš manęs čionai,
Man tūkstantkart daugiau sugrąžinai.
Praėjusios dienos
Kai suserga senas žmogus, ateina jo visos praėjusios dienos
Ir tykiai susėda ratu aplink jo lovą.
Jos nedejuoja, neverkia ir nerypuoja.
Jos lėtai galvom linguoja ir galvoja apie buvusius laikus.
Ir kiekviena iš jų seka savo niekad nepamirštą sakmę,
Ir kiekviena iš jų turi žvakę ir uždega ją tyloj.
Supas vaiskūs žvakių atspindžiai ant upių tamsių vandenų.
Jis klajoja, klajoja po virpančios šviesos skliautais ir arkom.
Baltapūki ryte
Baltapūki ryte, priglauski savo minkštus plaukus
prie mano skruosto ir kvėpuoki savo tyloje nedrumsčiamai ramus.
Žemė skleidžia vis plačiau savo gigantiško žiedo taurelę,
iš naujo užgimus aklinoj tamsoj.
Šviesiais sparnais
stebuklas leidžias lyg didžiulis vabzdys,
kad palytėtų nieko neįtariančius
bundančius piestelius.
Ryte dienos septintosios…
Nepažeidžiamas
Nepažeidžiamas, nepažeidžiamas
tas, kuris perprato pirmapradį žodį:
nėra dalios ir nedalios.
Tėra tiktai gyvenimas ir mirtis.
Ir kai išmokai tai ir lioveis gaudyti vėją,
ir kai suvokei tai ir lioveis bijoti audros,
tada grįžk ir mane pamokyk dar kartą:
nėra dalios ir nedalios.
Tėra tiktai gyvenimas ir mirtis.
Aš ėmiau tai kartoti, kai užgimė mano valia,
ir liausiuos kartoti, kai baigsis mano valia.
Pirmapradžių žodžių paslapties
mes mokomės ligi mirties.
Tie tamsūs angelai…
Tie tamsūs angelai melsvais liepsnų liežuviais,
kurie jų plaukuose panašūs į ugnies gėles,
gal žino išeitį iš nuodėmingo būvio
ir kaip surasti siaurą taką, per nakties gelmes
juos vedantį į žėrinčią ir vaiskią dieną, –
ir žino gal, kaip grįžti į vienovę pamatų,
kurioj gal esti tėvo vėsiame pavėny
šviesi buveinė, pavadinta jų visų vardu.
Vertė Arijus Lugalis
