Eilės

 

Lyrikofilija

 

Nei moters, nei vyro, tik eilėraštis – didžioji gyvenimo meilė, 

Ne iš kūnų pasaulio, iš kalbos ir aš pats, netikras,

Ištartas, aidintis užkulisiuos, jau slopstantis.

Tik ten – žodžių pasauly – susitinkam

Skaitydami vienas kitą,

Mylimės,

Žvilgsniai susiduria,

Degina popierių, ant kurio mudu užrašyti,

Grąžindami šventu dūmu atgal į tyrą logosferą.

Aistrai netrukdo, gal tik padeda, ano pasaulio taurė,

Cigaretė, tirpstanti pelenais ant knygos lyg žodžių aidas,

Garbanotas kūnas žmogaus, tave balsiai skaitantis

Tembru, džeržgiančiai užgaunančiu geismą,

Virpinančiu lyg stygą ir primenančiu:

Esi ir kūnas.

Estetinės pagirios

 

rodos, Brodskis rašė,

penkiasdešimt metų padarius

estetika nebesiskiria nuo metafizikos,

gal jis buvo teisus, gal aš niekada nesužinosiu

(ne kiekvienas kūnas gali tiek nuodo, gyvenimu vadinamo, pakelt),

užtat žinau, penkiasdešimt eilėraščių padarius

kitą rytą gali galvą skaudėti, pykinti žodžiais,

tarpais jau pradedi įtart, kad tebūta

tuščių žodžių, susižavėjimo aklo,

išgėręs stiklinę ledinio vandens, tai yra

kvantfizikos vadovėlį pasklaidęs, supranti,

kad simpatiją jautei tik poetui, visai simpatiškam vyrui,

o tokių nevykusių eilių amžiam atsižadi nelyg šėtono

ir bėgi išpažinties pas literatūros kritikę,

ji ramina, kad apsinuodijai poezija,

tikra, metafiziką lietusia,

tad estetinės pagirios

yra ir metafizinės

lygiai kaip

fizinės pagirios

visados ir moralinės.